Tegyvuoja “kaimiečiai”! “Tvartiniai” lieka tylūs
Mintys ne vien sau
- Kaip gyveni? – tradiciškai klausiu seno pažįstamo ūkininko.
- Et, numoja žmogus ranka. – Už pieną nebemoka nė pusės lito ir dar žada piginti. Sakė, už grūdus mokės po 450 litų. Nors tai, palyginti su praėjusiais metais, vos ne dvigubai mažiau, bet, neturėdamas kitos išeities, nuvežiau, sudariau sutartį. Prieš kelias dienas paskambino, liepė atvažiuoti perrašyti sutartį, nes, sako, mokės tik po 380 litų. Reikės važiuoti, negi vešiu tuos grūdus atgal. Ir niekam nepasiskųsi. Trąšos pabrango dešimteriopai, ir nėra kam tokiems lubiams bent piršteliu pagrūmoti. Kas pagrūmos, jei visas partijas prieš rinkimus tie patys milijonais šeria. Bet juk iš tikrųjų, tie pinigų kalnai pas juos – mūsų gyvu prakaitu aplaistyti ir jiems atiduoti perkant trąšas, kurą, techniką…
Žmonės masiškai atsisako ūkininkauti. Visame kaime liko tik viena karvė. Visi einame ir perkame iš to žmogaus pieną. Po litą. Mums dvigubai pigiau negu parduotuvėje, o jam dvigubai brangiau negu pieno supirktuvėje. Tai bent tvarkelė.
Nebėra tvarkos ne tik valdžioje, bet ir gamtoje. Nuėjau vakar pameškerioti į Širvintą. Būdavo parsinešu vieną kitą lydeką. Per pusdienį nepagavau nė mažyčio ešeriuko. Kaimynė iki pietų grybavo. Rugsėjo vidurys, vis palyja, o parsinešė tik puskibirį pakirmijusių ūmėdėlių – visur kaip negyva, net piengrybiai, ir tie, sako, nedygsta. Užtat visokių parazitų – iki kaklo. Koloradai, spragšiai, dabar ūkininkų laukus net gervės (ko niekada nėra buvę) puola, bulves kasa, kopūstus lesa, krankliai avinus negyvai užkapoja…
- Nebedirbsiu tos žemės. Nukūliau javus, palikau ražienas žiemoti. Europos Sąjunga sumokės po 500 litų už kiekvieną hektarą. Viskas daroma, kad tik Lietuvoje derliai būtų prastesni, kad tik mes, “tvartiniai”, greičiau nusibaigtume.
- Kaip? “Tvartiniai”? O kodėl ne kaimiečiai? Iš kur toks įdomus terminas?
- Kernaviškiai sugalvojo. Jie labiausiai pajuto “kaimiečių” ir “tvartinių” skirtumą. Kaimiečiai – ne mes. Tie, kurie kaime gimė, kaime augo, kurių tėvai ir seneliai čia gyveno – “tvartiniai”. O “kaimiečiai” – tai milijonus iš prichvatizacijos susikrovę naujieji lietuviai, žemėtvarkininkai, matininkai… Gražiausiose vietose (pamiškėse, paežerėse) prisistatė pilių, užtvėrė tvoras, nusitiesė puikiausius kelius… Mums, “tvartiniams” nei nusimaudyti, nei pagrybauti nebėra kur. Visur “Privati zona”, “Važiuoti draudžiama”, “Piktas šuo”…
Jei kuris nors “tvartinis” dar tebegyvena prie upės ar ežero, miega neramiai. Atvažiuoja, gąsdina, kad sudegins, siūlo geruoju išsikraustyti, nors už tuos jų siūlomus pinigus dabar net Širvintose dviejų kambarių buto nenupirksi. Žmonės nebežino, ką daryti. Rusai vežė į Sibirą, dabartiniai “kaimiečiai” visus senuosius kaimo gyventojus tuoj suvarys į rezervatą, kaip indėnus Amerikoje.
O valdžios vyrai ir moterys rėkauja, kad kaimas stiprėja, kad jis gražėja, auga. Iš tikrųjų, Europos Sąjungos paramą gauna taip pat tik tie patys “kaimiečiai”, valdžioje esančių vyrų ir moterų giminės, draugai ir artimieji. Jie daug daugiau gauna ir už parduotus gyvulius, ir už pieną, nes – tai Lietuvos ateitis, žmonės, sugebėję įsitvirtinti, prasimušti.
“Tvartiniai” liko tvartiniais. Prie rusų bent jau buvo kalbama, kad dirbame tėvynei, sau, savo vaikams, visuomenei. O dabar ir sako, ir visi žino, kad “tvartinis” privalo iki žemės lenktis “naujajam lietuviui” už tai, kad jis teikėsi jį priimti į darbą ir moka atlyginimo minimumą arba dar mažiau. Burbuliuosi – išvys, ir niekam nepasiskųsi. Iš savo kelių hektarų žemės, vienos kitos karvutės, paršiuko neišgyvensi. Teks iki grabo lentos savo nuoskaudas skandinti “velnio lašiukuose”.
- Tai kodėl tie “tvartiniai” tyli, ko kenčia? Juk jų Lietuvoje beveik milijonas.
- Todėl, kad kaime gimęs, augęs ir čia dirbantis žmogus yra ramus, jis neturi laiko visokioms politikoms, ant “bačkos” nelipa ir kalbų nesako. Buvo atsiradę organizatorių. Pabandėme blokuoti kelius – kelis nuteisė, kiti išsibėgiojo. pabandėme piketuoti prie Seimo – išvadino raudonomis utėlėmis. Už dyką dalijome pieną prie Seimo rūmų, kad atkreiptume valdžios dėmesį į susidariusią sunkią padėtį pieno rinkoje – tik pasijuokė, o superkamo pieno kainą dar sumažino.
Prieš Kalėdas, Velykas, rinkimus visiems sumoka po 200-300 litų vadinamųjų europinių išmokų. Visas kaimas 2-3 dienas ūžia. Pagiringi žmonės išrenka vėl tuos pačius. Ir taip tęsiasi.
* * *
Sunku nesutikti. Galime ginčytis: taip yra visame laisvajame pasaulyje, visada nugali visagalis pinigas, laimi iniciatyviausi, apsukriausi žmonės… Sąmanotų bakūžių nostalgija baigėsi.
Bet kaimas nuo seno saugo tautos gyvastį, kultūrą, kalbą. Kur kitur, jei ne atokiausioje kaimo sodyboje išgirsime negirdėtą liaudies dainą, įdomesnį sinonimą, mįslę, patarlę, priežodį. Kur išliko tarmės, senieji papročiai? Ar išliks tauta, jei taip taikliai pavadintus “tvartinius” nuvarysime nuo gabalėlio žemės, visiškai juos sužlugdysime, bet pristatysime tokių pat kaip Vokietijoje, Anglijoje ar Airijoje vasarnamių, kaimo turizmo sodybų, pirčių, kurių šeimininkai nemoka suregzti žmoniško lietuviško sakinio, kurių kalba labai skurdi, prikaišiota visokių “tipo”, “ta prasme”…, bet kurių kišenėse šlama dolerių, eurų ir stambiausių kupiūrų litai? Ar būsime kam nors įdomūs, kai nebeturėsime ne tik bakūžių, bet ir Nidos, Kernavės, regioninių parkų, nes jau dabar kaip grybai po lietaus ten dygsta miečioniškos “kaimiečių” vilos su spalvotomis trinkelėmis išklotais kiemais, filmavimo kameromis…
Steponas Liktoravičius
Loading ...
kaimieciai ir tvartiniai.atvykau is miesto, bet nesu nei kaimietis nei tvartinis. esu ir noriu buti zmogumi. zmogumi, kuris gyvena ir kvepuoja. zmogumi, kuris turi ir teises ir pareigas. melancholiskas, kaip ruduo straipsnis. zmones, gyvenantys kaime, del cia taip niuriai nusviestos padeties yra is dalies kalti ir patys. pabandyk susirasti zmogu pagalbon prie ukio. as dirbdamas mieste i diena tiek negaunu kiek nori kaime gyvenantis zmogus. tarkim sutinku moketi norima suma. tuomet noriu, kad ir darbo nasumas bei kokybe butu adekvati prasomam uzdarbiui. taciau kolybe su darbo nasumu labai slubuoja ir gerokai atsilieka nuo uzdarbio. bandai deretis del uzdarbio – tuomet geriau nedirbti nei dirbti. suprask, kad nori.
nereikia cia sakyti, kad kaimo zmogus jau toks vargsas. cia vienoje seniunijoje vienas toks taip siltai isitaise, kad pasijuto jau net seniunu – ir seniunijos traktoriumi siena pjauna, bulves kasa ir kitus ukio darbus savo ir kaimynu laukuose dirba. ir visiem kaimynams – kaime gyvenantiems zmonems gerai.
abejingumas, iniciatyvos stoka, nesikoperavimas, siauras matymas, draugas “bimbalius” – cia yra problema.
streikai nepavyko, nubaude. teisininko gero reikejo ir visas streikas pavykes butu.
nesileiskim skriaudziami ir nebus kas skriaudzia. beje po sito straipsnio kaime gyvenantys zmones ir laikantys gyvulius save pradejo vadinti “tvartiniais”. kaip kazkoks straipsnis gali mane padaryti miestieciu, kaimieciu, tvartiniu. as sakau – Niekaip. as zinau kas esu ir kuo noriu buti. turiu savigarbos.
kodel tiem patiem zurnalistam nesusedus ir nepradejus rubrikos apie gerus darbus. juk jus zurnalistai esat “plunksnos meistrai” ko gi jus uzkreciat zmones pesimizmu. ar rasydami ir spausdindami straipsni pagalvojot apie pasekmes. po sio straipsnio man gana sunku salia gyvenancioms senyvo amziaus kaimynems irodyti, kad jos ne tvartines. stai ir turit straipsnio pasekme – zmones save menkina, nuvertina. tai apie koki pasitikejima, optimizma, bendruomeniskuma galima kalbeti? kai, jus patys zurnalistai, kuriais vienais labiausiu pasitiki kaime gyvenantys zmones, stumiat juos i saves susinaikinimo, menkinimo liuna.