Kada Mildažytė veš iš Musninkų mėšlą?

Monika Mikutavičienė tikina, kad gyvulių be mėšlo nebūna...

Žmogus tarp žmonių

Musninkų miestelio gyventojos Monikos Mikutavičienės namas turi du adresus: ant vieno namo sienos pritvirtinta lentelė nurodo, kad pensininkė gyvena Gaisrinės gatvės 2-ajame, ant kito – kad Gelvonų gatvės 1-ajame name.

Tačiau net ši adresų painiava Monikai nepadeda pasislėpti nuo kaimynų piktų žvilgsnių ir jų priekaištų. Jau ne pirmus metus greta gyvenantis Rolandas Juzėnas norėtų, kad pensininkė gyventų bent jau tvarkingiau, nei iki šiol. Policijoje dirbantis vyras sutinka, kad savame kieme tvarkosi šeimininkas, o ne jo kaimynai, bet priduria, kad, gyvenant bendruomenėje, yra ir bendro sugyvenimo normos, kurių privalu laikytis visiems. Būtent tas normas įtvirtina Širvintų rajono savivaldybės patvirtintos Širvintų rajono aplinkos tvarkymo, higienos ir sanitarijos taisyklės. Rolando nuomone, Monikos Mikutavičienės tvartas, kurį nuo Juzėnų kiemo skiria vos keli metrai ir paties Rolando sumeistrauta tvora, yra antihigienos ir antisanitarijos šaltinis. Vyras jau nekalba apie patį mėšlo krūvomis nusagstytą pensininkės kiemą, kuris tikrai nepuošia seniūnijos centro.

Monika sako svarstanti galimybę parduoti namelį ir išsikelti į vienkiemį, kur jos gyvuliukai niekam netrukdys. Tačiau namelį tyčia parduos ne Juzėnams, o kitiems žmonėms, o prieš tai šį bendrą įvažiavimą apsodins rūtomis - tegul kaimynams kvepia.

- Vasarą negalime atidaryti langų, negalime išeiti į kiemą, – pyksta Rolandas Juzėnas. – Pensininkės tvartas seniai tapo ne tik musių perykla, bet ir nosį riečiančių kvapų bei srutų “gamykla”. Gelbsti tik tai, kad vasarai baigiantis už tvoros išsistiebia dilgėlių ir kitų mums nežinomų piktžolių džiunglės, kurios užstoja akį piktinantį vaizdą ir šiek tiek sulaiko smarvę. Žirklėmis apkarpau pro tvoros plyšius į mano kiemą išlindusias atžalas, taip ir gyvename.

Pasak Rolando, kaimynė į priekaištus ir prašymus susitvarkyti nereaguoja. Vietos gyventojų tvirtinimu, taip ji gyvena ar tik ne dvi dešimtis metų. Anuomet jos kiaulės ganydavosi bažnyčios pašonėje, ne kartą vaikytos iš šventoriaus, o palei bažnyčią “spaciruojančias” Monikos žąsis net yra nufilmavusi ir visai Lietuvai parodžiusi Nijolė Baužytė TV laidų cikle “Mūsų miesteliai”.

Trintis tarp kaimynų dar labiau paaštrėjo, kai Monika išplėtė savo ūkį. Tačiau pensininkė mano priešingai: dvi karvės, dvi telyčios, trys kiaulės, kelios vištos – argi čia padidėjęs ūkis? Va, anksčiau tai būta ūkio!

- Vienu metu laikiau 25 raguočius, – gal fantazuoja, o gal teisybę sako Monika Mikutavičienė. – Tačiau ankstesni kaimynai man dėl to nepriekaištavo. Kiaules laikiau jų kieme, vištas – jų malkinėje. Tapo blogai, kai pastatą nusipirko ir į jį gyventi atsikraustė Juzėnai. Smirdi iš tvarto? Akį piktina mėšlo krūvos? Jei norėjo kitokio gyvenimo, tai reikėjo keltis gyventi į miestą, o ne į Musninkus.

Taip samprotaujanti Monika bando įteigti, kad konflikto priežastis yra kita – neva Juzėnai nori užvaldyti jos namą ir žemę, todėl pensininkę ir skundžia seniūnijai, Savivaldybei, laikraščiui. Dar prieš pusmetį toks Rolando Juzėno prašymas paveikti nevalyvą kaimynę iš tiesų nukeliavo į Savivaldybę. Po kiek laiko atvažiavo ekologas, atvažiavo Infrastruktūros skyriaus vedėjas. Žiūrėjo, klausinėjo. Po kiek laiko pranešta, jog Monika Mikutavičienė įspėta, jai nurodyta, kaip tvarkyti savo ūkį.

- Kas iš tokio nurodymo, jei nuo to laiko pas kaimynę netvarkos tik padaugėjo? – kraipo galvą Rolandas Juzėnas.

Kaimynė nelinkusi kalbėti apie tą valdininkų vizitą ir nurodymus jai. Anot pensininkės, turtuolis vargšo niekada nesuprato ir nesupras, būtent čia ir yra atsakymas, ar gali ji bei Juzėnai rasti bendrą kalbą.

- Mes esame skirtingo lygio žmonės, – apie policijos pareigūną, kurio šeima valdo privačią parduotuvę, kalba Monika Mikutavičienė. – Aš nuo 12 metų melžiau karves, nuo pat mažens visada buvau greta gyvuliukų, savo gyvenimo be jų – neįsivaizduoju, – atsidūsta pensininkė. – Kur jūs matėte gyvulį, kuris negamintų mėšlo?

Tačiau Rolandas Juzėnas teigia, kad priežastis – ne mėšlas, o gyvenimas tarp jo krūvų. Musninkuose gyvulius laiko ne vienas, tačiau tokios netvarkos kitur nepamatysi. Žmonės nori gyventi gražiau, stengiasi, kad kaimynams dėl to nebūtų nepatogumų. Monikai tereikia laikytis tvarkos, ir priekaištų nebus. Jei neįstengia susitvarkyti viena, juk gali padėti suaugę vaikai.

Pasiteiravus, ar jai pačiai nebūtų maloniau gyventi tvarkingoje Lietuvoje, Monikos balse pasigirsta nuoskauda:

- Aš 30 metų išdirbau fermoje, nuo aušros iki sutemų lenkiau nugarą, viena skurde užauginau penkis vaikus, be šaukšto ir lėkštės juos išleidau į gyvenimą. Mane anuomet visiems rodė darbštumo pavyzdžiu, už sąžiningą darbą būdavau apdovanojama garbės raštais, medaliais. Ir ką šiandien turiu? 500 litų pensiją. Štai kaimynė visą gyvenimą gėrė ir tebegeria, o pensijos gauna tuos pačius 500 litų. Argi tokios laisvos Lietuvos mes norėjom? – išspaudžia ašarą.

Prisipažįsta, kad būtent dėl to nelaukianti iš tokios valdžios nei nurodymų, nei pagalbos. Jei valdininkai nori – gali padėti Juzėnams, o ji kaip nors išsivers ir viena. Lengvai prižada, kad apsitvarkys. Štai, kiek pradžius, tada išveš mėšlą, surinks išmėtytas automobilių padangas, kitas šiukšles ir laisva Lietuva nušvis kitomis spalvomis, bus kaip pasakoje.

- Yra tokia televizijos laida – “Bėdų turgus”. Rašysiu laišką, paprašysiu Mildažytės, kad išvežtų iš mano kiemo mėšlą, gal kaimynams dėl to bus didelė šventė, – netikėtai pareiškia Monika Mikutavičienė. O gal ironiškai pajuokauja. Nesuprasi.

Rolandas Juzėnas irgi netiki, kad viskas taip lengvai išsispręs. Bet yra valdžia, kuri, jo nuomone, tam ir išrinkta, kad įgyvendintų tai, kas priimta. Jei šiandien į vietos valdininkų priimtas taisykles spjauna kelios “monikos”, ryt tai darys dešimtys ar šimtai. Kas tada jas paveiks? Laikas iš esmės pasistengti, kad tokių problemų sprendimas pagaliau pajudėtų iš mirties taško. Juo labiau, kad yra ir gera proga: netrukus prasidės balandis – tradicinis švaros mėnuo.

Rašytoja Anne Applebaum savo knygoje “Gulago istorija” aprašo kelių šimtmečių situaciją Rusijoje: 1736 metais išleistame įstatyme skelbiama, jog kaimo gyventojams nutarus, kad kuris nors kaimietis daro kitiems blogą įtaką, kaimo seniūnai gali išdalyti nelaimėlio turtą ir liepti jam išsikelti gyventi kitur. Jei jam nepasiseks rasti kito prieglobsčio, valstybė gali jį išsiųsti tremtin. Įdomu, kas būtų, jei toks įstatymas būtų išleistas šiandienos Lietuvoje?

Gintaras Bielskis