Galinčių parduoti savo produkciją turguose… nėra

Po to, kai rašėme

Stepono Liktoravičiaus straipsnis “Ūkininkai nori, ministras sutinka. O ką sakys “Europos reikalavimų” sergėtojai?” paskatino išsakyti kai kurias mintis. Manau, kad tam turiu teisę, nes per daugelį metų esu susikrovęs gana didelį įvairiapusės patirties bagažą.

Nesu kategoriškas, bet teigiu, kad mūsų turguose klesti perpardavinėtojai, jie laiko “viršų”, ir ne ūkininkai dabar nori atgaivinti turgelius, o iniciatyvą rodo naujoji valdžia. Pamenate, – kandidatai į Seimą šaukė, kad įves prekybos tinklams maržas…, ūkininkai už savo produkciją, atiduotą maksimoms, turi gauti pelnytą atlygį?

Prekybos atgaivinimas turguose yra blefas. Apie tai kalbama norint nukreipti dėmesį nuo gilesnių problemų monopolinėje tinklų prekyboje. Tai rodo valstybės bejėgiškumą prieš tinklų įtaką. 

Lenkijoje yra įsteigti žemės ūkio produktų surinkimo centrai. Ūkininkai gauna subsidijas iš valstybės, jei jų produkciją surinkimo centrai eksportuoja. O pas mus? Garantuoju, jei Lietuvoje būtų produkcijos surinkimo centras, jis sumažintų supirkimo kainas. Motyvas būtų paprastas – ūkininkai dar gauna subsidiją iš valstybės. Ar ne taip daro, sakysime, žemės ūkio technikos pardavėjai tuo pagrindu didindami pardavimo kainą? Jei maksimos ūkininkams deramai atlygintų už pristatomą produkciją, kam jiems reikėtų užsiimti kažkokia prekyba turguose?

Kad ūkininkas galėtų prekiauti, reikia elementarių dalykų: patalpų mėsos ar pieno produktams, patalpų gyvuliui paskersti (doroti pakabinus ne ant sijos tvarte), patalpėlės pienui iškošti ir sufasuoti. Ir mastitų geros kontrolės. Pastaruoju metu reikalavimai ūkininkų produkcijos prekybai SAVO produktais buvo supaprastinti, bet norinčių, o tiksliau – galinčių tiekti rinkai pakankamą kiekį produkcijos, kad apsimokėtų, dar nėra. Nėra tam sąlygų ne tik ūkininkų ūkiuose, bet ir Širvintų turgavietėje, nes turgavietė oficialiai pareiškė neturinti tam galimybių. O “mastitinio” pieno prekeiviams, kurių antisanitarines sąlygas iš seno žinome, oficialiai prekiauti galimybių nesuteiksime, jei jie nedirbs civilizuotai.

Kas yra ūkininkų prekyba namuose Europoje? Ar gali būti taip pas mus? Manau, kad negali, nes tam nėra tradicijų. Lenkijoje, sakysime, Petras prekiauja žąsimis, Jonas – avimis, Anė pienu ir jo produktais, Kotryna – daržovėmis, Adelija – fermentiniu sūriu ir vynu. Volfas gamina skanią kavą ir rengia kas savaitę kaimo vakarėlius, Stefanas remontuoja mašinas… Ir taip nuo senų senovės. Vienas iš kito perka, dar ir pakeleiviai apsiperka. O mūsų ūkininkas, auginantis karves, niekada neis pas Kotryną svogūnų pirkti, o pats užsiaugins ir paskui šauks, kad 1500 kilogramų svogūnų supūdė, nes maksimai neapsimokėjo pusvelčiui atiduoti. Lenkijoje niekam net mintis nekyla užsiimti tuo, ką daro kaimynas, mintis nekyla pirkti parduotuvėje tai, ką parduoda jo kaimynas.

Tačiau Lenkijos patirtis man kvepia natūriniu ūkiu ir, manau, kad ją perimti būtų žingsnis atgal. Tai joks progresas. Žaliavų perdirbimas namų sąlygomis yra neekonomiškas, ekologiniu požiūriu atsiranda taršos problemų, nes nėra kur padėti atliekų arba jų utilizavimas Lietuvoje per brangus (mažai remia valstybė). Jei namie daug visokios gamybos, tai galų gale išeina devyni amatai ir dešimtas badas. Mūsų šeimose auga 1-2 vaikai, ir tie patys nežada grįžti į tėvų ūkį. Tai kam investuoti, ką nors keisti ar plėstis?

Nesu turgų priešas, bet kai man yra žinoma ir jų išvirkštinė pusė, kai nėra civilizuotų paviljonų, pačių turgų savininkų normalaus administravimo ir investicijų, kyla labai daug abejonių. Jei tai būtų darni, pasitikėjimą kelianti struktūra, jei kainos turguose būtų gerokai mažesnės nei parduotuvėje, būčiau už turgaus plėtrą. O dabar – kas gali atsakyti, kodėl Šiauliuose kainos yra trečdaliu mažesnės nei Širvintų turguje? Aš pats atsakau sau – Širvintose gyvena Vilniuje dirbantys ir gerai uždirbantys statybininkai, vairuotojai, biznieriai, tarnautojai. Pagal jų perkamąją galią turginiai orientuojasi ir “numelžia”, tačiau viršpelnių neinvestuoja, toliau tęsia prekybą nuo sulūžusių padėklų. Be to, prekybos tinkluose yra daug mažesnė tikimybė būti apgautam, apsiperku greitai… Ten yra atsakingi žmonės, jei kas negero atsitiktų, turėčiau galimybę kreiptis, atgauti sumokėtus pinigus, pakeisti prekę. O turguje?

Straipsnyje minima, kad Vokietijoje ūkininkai gali varyti naminę degtinę. Naminės Vokietijoje galima išsivaryti savo reikmėms, Norvegijoje galima truputį parduoti… Bet ji turi būti paženklinta, Mokesčių inspekcijai privalu pranešti planuojamos gamybos valandą. Yra įvairių suvaržymų, atliekami laboratoriniai tyrimai. Jei taip būtų pas mus, tai tik papiktintų “samagonščikus”. Beje, tikros ruginukės gamybos sąnaudos gerokai lenkia valstybinės, todėl kažin ar atsirastų pirkėjų…

Vokietijoj ūkininkų nepastumdysi, jie yra vieningi, gauna dideles subsidijas iš valstybės, Parlamente visada yra pakankamai tikrų ūkininkų atstovų.

Lenkijoje yra kitokia situacija. Stambūs ūkininkai, veikli ūkininkų sąjunga, kooperatyvai, senos prekiavimo tradicijos, ūkininkai visapusiškai parengiami mokyklose tik per dvejus trejus metus, paskui moksleiviai atlieka kelerių metų praktiką parodomajame ūkyje (pas mus dažnai bet kuris, vos rašyti mokantis, skelbiasi ūkininku). Nakvynės namai Lenkijoje tikrai beveik nekontroliuojami. Kalbėjausi su jų savininkais… Ten daug kas nekontroliuojama. Bet ar tai gerai? Manau, todėl iš dalies pateisinama, kad Rusija neįsileidžia lenkiškos produkcijos.

“Fliakų” (troškintų kiaulės skrandžių) yra Vilniuje. Kartais būna ir Širvintose. Tik pas mus jie nepopuliarūs, ir namų gamybos savikaina didelė (verdama 4 valandas per kelis vandenis, ir smarvė būna nepakenčiama – jei daugiabutyje virtum, tai kaimynai taptų priešais…). Patys lenkų ūkininkai perka konservuotus ir tik pašildo. Lietuvos skerdyklos skrandžių neparduoda todėl, kad neturi patalpų jiems apdoroti, saugoti.

Beje, Jauniūnų seniūnijos Žibėnų kaimo ūkininkė Kasia Jankun tik trumpam buvo dingusi iš prekybos dėl konkurentų žabangų, nes turgūs yra privataus kapitalo valdomi pagal jų rašytas ir nerašytas taisykles. Jos padėjėja iš tikrųjų buvo šigeliozės (dizenterijos) nešiotoja. Dabar reikalai susitvarkė, ūkininkė užtikrina pieno kokybės kontrolę, jokių suvaržymų jai prekiauti savo produkcija nėra.

Kita bėda – bet kuris pieno produktų prekiautojas Lietuvoje dalį pieno vis tiek yra priverstas atiduoti perdirbėjams, nes per savaitę prekyba pieno produktais nėra tolygi (sakysime, šeštadienį, penktadienį parduodama daug daugiau, o pirmadienį – visai mažai, produktai greitai genda). Jei ūkininkas namie perdirbtų visą pieną, daug pagamintos produkcijos jam tektų išmesti, nes visko turguje neparduotų.

Yra ir kita problema – jei ūkininkas turguje steigtų prekybos savo produktais vietą, tai kada jis ūkininkautų? Taigi jam tektų samdyti padėjėją, mokėti jam atlyginimą, o tai jau neapsimoka. Dar daugiau. Norėdamas perdirbti mėsą ir pieną ūkininkas turėtų auginti šimtus kiaulių, raguočių. O jei jis turi tik 10 žąsų, tai iki Vilniaus nuvažiuoti benzinas ir prekiavimo vieta brangiau kainuos…

Ričardas Putrimas