Šiokiadienio popietė Kaukiškyje

Kaukiškio gyventojas Jonas Vasiliauskas su anūke: "Čia mūsų auksinės sodybos, auksinės vasaros ir baisios žiemos."

Susitikimai

Kaukiškio kaimas glaudžiasi Musninkų seniūnijos pietrytiniame pakraštyje, netoli judraus kelio “Kernavė – Širvintos”. Iš dviejų pusių supa aukštos kalvos, palei kaimą teka Musė. Daugelį dešimtmečių kaimas priklausė Kernavės seniūnijai, tarybiniais laikais Kaukiškis buvo Kernavės kolūkio dalis. Prieš keletą metų, gyventojų pageidavimu, Kaukiškis prijungtas prie Musninkų seniūnijos. Kaukiškiečių nuomone, reforma pasiteisino, Musninkai ranka pasiekiami, valdžios atstovai už pusantro kilometro, daug geriau ir patogiau, kad nereikia belstis kažin kur reikalų tvarkyti.

Yra tokia lietuvių atlikėjo Vytauto Šiškausko daina, kurioje skamba žodžiai, koks nelinksmas mūsų kaimas, kaip nebemokame dainuoti. Trečiadienio popietę, užsukus į Kaukiškį, negalima buvo sakyti, kad žmonės liūdni ir kamuojami krizės. Pasirodo, kad Kaukiškio kaimo žmones mažiausiai palytėjo sunkmetis. Kaimo sodybos tvarkingos, daug žalumos, naujų bei restauruotų pastatų, pavėsinių, tolumoje statybininkai lipdė dar vieną dailų mūrinuką. Pasiteiravus, ar kaime yra įžymių, mokslui, kultūrai nusipelniusių žmonių, buvo atsakyta, jog visi sodiečiai paprasti, vieni kitiems draugiški ir dėmesingi. Galima teigti, jog aria kaimo žmoneliai savo įprastą gyvenimo vagą ir džiaugiasi ramybe.

- Mums vasaros karščiai nebaisūs, nes šalia Musė, – sakė ponia Veronika. – Mūsų kaimas ypatingas – gatvinio tipo. Tokių kaimelių Lietuvoje likę labai mažai. Iš vienos pusės Musės slėnis, iš kitos kalnas, tad mes gyvename dauboje. Žiemą mus užpusto, o vasarą skęstame. Ši vasara ypatinga, 40 metų čia gyvenu, bet tokių liūčių dar neteko regėti.

Veronikai pritarė ponia Genutė:

- Daugiau nei 30 metų čia gyvenu, bet tokia vasara pirma. Labai vargina lietus ir kaitra. Laimė, kad viesulas aplenkė mūsų kaimą.

Žmonės dalijosi įspūdžiai apie Kauno kraštą nusiaubusį viesulą ir nuogąstavo, jog jų kaimą tokia nelaimė gali bet kada ištikti. Pasirodo, kaimo pradžioje augantys išlakūs, šimtmečius menantys klevai ir liepa kelia realų pavojų. Gyventojai pasakojo, jog medžiai trukdo žiemą išvalyti labai siaurą kelią, o rudenį, papūtus stipresniam vėjui, grasina užgriūti pastatus. Kaukiškiečiai pasakojo, jog buvo kreiptasi į Musninkų seniūniją, prašyta pagalbos. Deja, tokiems medžiams nupjauti reikalingi leidimai, speciali technika, dideli pinigai. Taip ir dreba žmonės stipriam vėjui pakilus. Gyventojai išreiškė viltį, jog seniūnija pasirūpins ir tie pavojų keliantys medžiai bendromis valdžios ir žmonių jėgomis bus nupjauti.

- Čia mūsų auksinės sodybos, auksinės vasaros ir baisios žiemos, – apie gyvenimą Kaukiškyje įspūdžiais dalijosi Jonas Vasiliauskas. – Sausros niekada čia nebūna. Šįmet dalis derliaus dėl liūčių liko laukuose, nes kombainas negali kulti išguldytų miežių.

Gyventojai pasakojo, jog rudenį ir pavasarį, subjurus orams, kaimą pasiekti gana sunku, arklio niekas nelaiko. Bėdai prispaudus, ligai užpuolus, greitosios pagalbos ar kitos spec. tarnybos automobilis vargiai privažiuotų. Laimė, kad tokios didelės bėdos dar nebuvo. Pasak gyventojų, būtų labai gerai, jeigu valdžia paieškotų galimybių, parašytų kokį projektą ir gautų lėšų kaimo keliukui patvarkyti. Jeigu kelias būtų iškeltas, tada polaidžio ir liūčių vanduo taip neplūstų. Gal ir žiemos nebūtų tokios baisios.

Paklausti apie kaimo praeitį, pavadinimo genezę, sodiečiai spėliojo, kad Kaukiškis kažkada yra buvęs didelė gyvenvietė. Ponia Genutė prisiminė, jog kažkada kaimu domėjosi istorikai ir archeologai. Apie 1982 metus buvo išsiaiškinta, kad labai seniai čia buvusios kaimo kapinaitės, žygiavusi Napoleono kariuomenė.

Kuo gyvena, kuo džiaugiasi kaukiškiečiai dabar? Žmonės kalbėjo, kad atsiranda apsukruolių iš Vilniaus, kurie norėtų įsigyti jų sodybas. Atsakius neigiamai į tokius pasiūlymus ir pasidomėjus, o kur vietiniams dėtis, apsukruoliai pasiūlo už gautus pinigus pirktis namus Vileikiškiuose ar kokiame kitame kaime, kur nėra upės. Ponia Veronika pasakojo, jog kaimas vasarą ypač atgyja, nes iš miestų suvažiuoja anūkai, jų čia susirenka apie 10. Tai didžiausias senelių džiaugsmas. Vaikai Kaukiškyje turi idealiausias sąlygas poilsiauti: nėra lakstančių mašinų, gaivus Musės vanduo vėsina per vasaros karščius. Ponas Jonas džiaugėsi, jog šįmet kviečių derlius visai neblogas, nes šernai neturėjo galimybių jų išknisti – gelbėjo elektrinis piemuo.

- Šernų nenaudėlių atsiginti  negalime, medžiotojų iš Vilniaus pagalbos nesulaukiame, – sakė ponia Veronika. – Kitąmet dar vieną piemenį pirksime ir bulves sodinsime laukuose.

Trečiadienio popietę Kaukiškio gyventojai išsakė savo rūpesčius, išliejo džiaugsmus, išreiškė viltį, kad tik nuo pačių žmonių priklauso, kaip gyvena ir ateityje gyvens kaimas.

Romas Zibalas