Šilumininkų pastangos gerinti paslaugos kokybę gali grįžti „boileriniu“ bumerangu

Dienos tema

Rekonstruodama šilumos trasas UAB „Širvintų šiluma“ rizikuoja rudenį, kai į butus vėl tekės karštas vanduo, sulaukti daug mažiau džiugių šūksnių. Paskelbus, kad visą vasarą didžiojoje dalyje miesto nebus karšto vandens, kasmetinių tiekimo trikdžių išvarginti miesto gyventojai pagaliau pratrūko. Tiesa, jie nepuolė piketuoti prie šilumininkų įstaigos ir kitaip nereiškė savo nepasitenkinimo. Nemažai širvintiškių, numoję ranka į kalbas apie „sausrą“ vonių ir virtuvių karšto vandens čiaupuose, butuose ėmė rengtis autonomines vandens pakaitinimo sistemas.

Suprantama, kad šiuo atveju kalbama apie elektrinius tūrinius vandens šildytuvus, žmonių paprastai elektriniais „boileriais“ vadinamus, nors kai kurie dairėsi ir į momentinius vandens šildytuvus. Nuo šių paprastai atbaidydavo tai, kad jiems naudoti reikia didelės momentinės elektros galios, o tuo gali pasigirti labai nedaug butų.

Kainuoja apie 1000 litų

Šiuo metu tiek Širvintų, tiek aplinkinių miestų pardavėjai siūlo įvairių gamintojų ir įvairios talpos, galios šildytuvus. Nors specialistų nuomonė dažnai nesutampa, dėl vieno jie sutinka: ilgametė praktika parodė, kad kokybiškiausi yra čekų firmus „Dražice“ šildytuvai, o optimaliausias variantas neišrankiam mūsų vartotojui – laiko jau patikrinti italų „Ariston“, švedų „Nibe“, taip pat pagal švedų technologijas gaminami lenkų „Galmet“ firmos tūriniai vandens šildytuvai.

Skaičiuojama, kad įsirengti tūrinį šildytuvą bute kainuoja apie tūkstantį litų. Į šią sumą įeina prietaiso, būtinų sujungimo detalių, elektros prievado, taip pat – montavimo darbų kaina. Paskelbus apie ketinimą visą vasarą nebetiekti karšto vandens, laiptinėse pasirodė skelbimų apie šildytuvų montavimą. Šiuo metu tokia paslauga kainuoja 150-250 litų, tačiau gali būti ir kitaip. Rengėjai paprastai siūlo tūrinius šildytuvus įsigyti patiems klientams, juo labiau, kad parduotuvėse galima rasti net labai pigių, pagamintų tropinėje Saudo Arabijoje. Tačiau apie šiuos šildytuvus paprastai kalbama kaip anekdote: prieš perkant reikia būtinai patikrinti, ar juose – ne vandens šaldymo elementas?

Nors pastaruoju metu susidomėjimas šiek tiek atslūgo, dar neseniai nemažai pirkėjų traukė į „Senukus“, kur šildytuvų asortimentas, paskelbus apie centralizuotą vandens nutraukimą, padidėjo.

Pakanka 10 litrų šildytuvo

Jaunimo gatvėje gyvenantis Algis vandens šildytuvą įsirengė daugiau nei prieš metus, kai vieną dieną atsukus čiaupą vietoje karšto vandens pasipylė šaltas. Pasirodo, karšto vandens tiekimas buvo nutraukats visam mėnesiui, o apie tai informuojantį lapelį laiptinėje kažkas nuplėšė.

Tiesa, Algis įsirengė vos 10 litrų talpos vandens šildytuvą ir tikina, kad toks įrenginys – labai tinkamas butuose gyvenantiems širvintiškiams. Viena, jis užima nedaug vietos, yra pigus (Algis už jį nemokėjo 200 litų), antra – lengviau aptarnaujamas ir suvartoja mažiau elektros energijos.

Butų remontu užsiimantis Algis sako, kad tokį šildytuvą rinkosi todėl, kad neketina atsisakyti šilumininkų karšto vandens tiekimo paslaugos. Jam šildytuvas reikalingas tada, kai centralizuotai nėra tiekiamas karštas vanduo. 10 litrų talpos šildytuve iki 70 laipsnių Celsijaus įkaitinto vandens pakanka po dušu nusimaudyti dviems žmonėms, kadangi vanduo prausiantis maišomas su šaltu. Nedidelės talpos šildytuve vanduo greičiau įkaista, taigi po valandos kitos jį vėl galima naudoti. Sako, šildytuve vanduo šiltas išbūna apie parą. Kai vanduo pradedamas tiekti centralizuotai, Algis perjungia sklendę ir šildytuvą ištuština iki kito karto, mat tūriniai šildytuvai turi vieną blogą savybę: juose ilgiau laikomas vanduo rūgsta, skleidžia prastą kvapą. Specialistai su tuo sutinka ir rekomenduoja įsirengti tokį šildytuvą, kuriame vanduo pasikeistų per parą. Dažniausiai 3-4 narių šeimai rekomenduojamas 80-100 litrų talpos vandens šildytuvas. Vandens rūgimo efektui sumažinti patariama didinti kaitinamo vandens temperatūrą, tačiau tada sulaukiama atvirkštinio proceso – labiau kalkėja kaitinimo elementas. Kiti vandens rūgimą stabdo išimdami anodo strypelį, tačiau dėl to ant talpos sienelių kaupiasi daugiau geležies ir kalkių.

Šildytuvų kaina paprastai priklauso nuo jų galios ir tūrio, tačiau labiausiai ją lemia du dalykai: jei kaitinimo elementas nesiliečia su vandeniu ir šildytuve yra geras apšiltinimas, toks prietaisas kainuoja 200-300 litų brangiau. Tačiau išleisti papildomi pinigai – tai ilgesnis kaitinimo elemento tarnavimo laikas, mažesni karšto vandens nuostoliai, taigi – mažesnės sąnaudos.

Elektriniai tūriniai vandens šildytuvai labiausiai tinka tiems, kurie turi įsirengę dviejų tarifų skaitiklius. Už keliolika litų galima įsigyti programuojamus rozečių priedus, kurie leidžia įtampą šildytuvams tiekti tik nustatytu laiku.

Atsižvelgiant į šildytuvo galią, vandeniui įšildyti iki rekomenduojamos 60 laipsnių Celsijaus temperatūros reikia 2-4 valandų. Taigi galima lengvai nustatyti, kad vanduo būtų šildomas naktį, kai pigesnė elektra.

Tikisi, kad parai pakaks 1 lito

Širvintiškė Kristina sako, kad jos šeimos 2 KW galios 80 litrų „Dražice“ šildytuvas užprogramuotas įsijungti 3 valandą nakties ir išsijungia 7 valandą ryto. Šio laiko pakanka įšildyti vandenį ir iki didesnės nei 60 laipsnių Celsijaus temperatūros. Dviejų asmenų šeimai to karšto vandens, papildomai nebešildant, pakanka iki vėlaus vakaro, nes šildytuvas yra tarsi termosas – jį supa 42-60 mm šiluminis izoliacinis sluoksnis. Savaitgaliais vandens šildytuvas užprogramuotas veikti kiaurą parą.

Kadangi šildytuvas naudojamas tik kelias savaites, dar anksti kalbėti apie vandens sušildymo sąnaudas. Pagal prietaiso charakteristiką, vidutiniškai turėtų būti sunaudojama apie 5 KW elektros energijos per parą, taigi naktiniu tarifu – maždaug už litą. Anot Kristinos, tokiu atveju šildytuvas per kelerius metus pats save „atpirktų“, nes iki tol už karštą vandenį per mėnesį tekdavo mokėti apie 80 litų.

– Tiek karšto vandens niekada nesuvartodavome, nes pusė to kiekio būdavo šaltas, ypač – rytais, kai tekdavo išleisti susikaupusį vamzdžiuose, – sako Kristina. Jos gyvenamajame name nėra karšto vandens cirkuliacijos, tad daug kas priklauso nuo to, ar kaimynai leidžia karštą vandenį. Jei ne, tenka nuleisti ir per jų butus einančiuose vamzdžiuose susikaupusį ir atvėsusį vandenį. O skaitiklis – sukasi.

Įsirengti šį šildytuvą Kristinos šeimai kainavo apie 1000 litų: 890 litų sumokėta už prietaisą, likę pinigai – už būtinas jungtis, vamzdžius, sklendes, 12 litų kainavo šalto vandens skaitiklio perplombavimas. Už karšto vandens skaitiklio perplombavimą kol kas mokėti nereikia. Šildytuvą prie sistemos prijungė pats sutuoktinis, taigi montavimo išlaidų sąskaita pavyko įsigyti geresnį prietaisą.

Buvo pritrūkę kablių šildytuvams

Širvintiškis Ramūnas sako, kad abejonės dėl šildytuvo nebuvo. Viena, jam įsirengti nereikia jokių kaimynų sutikimų, šilumininkų leidimų ir pan., kaip būtų sumanius autonomiškai šildytis butą. Tiesa, reikia atsižvelgti į tai, ar buto elektros instaliacijos sistema atlaikys padidėjusią galią, tačiau pašnekovas neabejoja, kad atlaikys. Juk naudojame galingus elektrinius virdulius, skalbimo mašinas, lygintuvus – ir nieko. Blogiausiu atveju, teks skirstyti laiką, kada veikia vieni, o kada – kiti prietaisai. Laisvalaikiu medžiojantis vyras sako po medžioklių būtinai einąs į vonią, kad nuplautų iš miškų ir laukų parsineštas dulkes, voratinklius, purvą. Gyvenimas be karšto vandens būtų nemielas, tad ilgai nedvejojęs įsirengė elektrinį šildytuvą. Jį rinkosi pagal kainą, o vienintelis galvosūkis – kur gauti tvirtinimo kablių? Pasirodo, prekybininkai neprognozavo tokio elektrinių šildytuvų statymo bumo ir kurį laiką Širvintose nebuvo galima nusipirkti specialių tvirtinimo prie sienų elementų.

Kai kurie kiti kalbinti širvintiškiai sakė, kad šildytuvų galbūt nebūtų rengęsi, jei ne maži vaikai: jų į dušinę ar pirtį Širvintų laisvalaikio centre neprivedžiosi, nemaudysi ir upėje. O visą vasarą kaitinti vandenį puoduose – per brangus ir varginantis užsiėmimas, be to, ir pavojingas.

Nebepirks šilumininkų pašildyto vandens?

Kol kas nemažai kalbintų širvintiškių sakė, kad įsirengtus šildytuvus „galbūt“ naudos tik tada, kai nebus karšto vandens. Tačiau kai kurie užsimena apie galimybę iš viso nebenaudoti centralizuotai tiekiamo karšto vandens, nes jis ilgainiui tik brangs – juk brangsta dujos, mazutas, kietasis kuras, net kurui naudojamos medienos atliekos. Tiesa, neabejojama, kad brangs ir elektra, galbūt – labiau nei kiti kuro šaltiniai, tačiau elektrinio šildytuvo naudojimo patogumas ir galimybė taupyti, patiems skirstyti karšto vandens resursus kalba elektrinių šildytuvų naudai. Galų gale visada yra „atsarginis išėjimas“ – perjungti sklendę ir vonią prileisti karšto vandens iš centralizuotai tiekiamos trasos.

Į širvintiškių sujudimą ir elektrinių šildytuvų įsirengimo vajų kalbinti šilumininkai kol kas reagavo atsainiai. Pasigirdo kalbų, kad šiuos prietaisus įsirengti suskubo tik karštakošiai, negalintys palaukti kelių mėnesių. Jie sakė, kad tokius prietaisus įsirengę kai kurie Kalnalaukio gatvės gyventojai neva spjaudėsi sužinoję, kad jų mikrorajone karšto vandens tiekimas bus išjungtas tik trumpam ir daug vėliau. Be to, kas gali paneigti, kad rudenį su vartotojų „deficitu“ susidūrę šilumininkai nesugalvos kokio akibrokšto, pavyzdžiui, – abonentinio mokesčio už karšto vandens įvadą į butą?

Gintaras Bielskis

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+