Lietuviškas obuolys negundo nei Adomo, nei Ievos…

Mintys ne tik sau Dar taip keistai mūsų sodai turbūt neatrodė nė vienais metais. Savaitė iki Kalėdų, tačiau obelys lipte aplipusios vaisiais, žemė irgi marguoja nuo obuolių. Šiųmetė vasara buvo dosni sodų derliaus. Lūžo ne tik šakos, bet ir vaismedžių kamienai, neatlaikę tokios naštos. “Širvintų kraštas” ir šalies žiniasklaida ne kartą rašė, kad dešimtys tūkstančių tonų lietuviškų obuolių pasmerkti supūti, mat didžiausi perdirbti skirtų obuolių pirkėjai – “Alita” ir “Anykščių vynas” – apsisprendė šiemet nesupirkinėti šių vaisių. Tokios situacijos Lietuvoje nebuvo nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio. Tuo tarpu šiemet Lietuvoje obuolius perdirbti pirko vienintelė Vilkaviškyje įsikūrusi įmonė “Vaiskona”, tačiau už kilogramą obuolių bendrovė temokėjo vos 7 centus… Taigi, dėl kelių centų daug kas nė nesivargino lankstytis ir vaisių rinkti. Kažkas išsispaudė sulčių (jaunimas dabar tokių sulčių negeria, jiems reikia “iš pakelių”, taigi – su konservantais, arba pliaupia “cheminius” limonadus ir “kolas”….), kažkas išsivirė obuolienės, pasigamino kompotų, sūrių, pasidžiovino… Po keletą (na, tebūnie – keliolika) dėžių prisiskynė žiemai – ir viskas. Visa kita nereikalinga. Tegu pūva. Parduotuvėse pilna atvežtinių – gal dvejų trejų metų senumo, bet blizgančių, gražių, į permatomus popierėlius suvyniotų, etiketėmis aplipintų… Stambios užsienio vaisių ir daržovių kompanijos sugeba tiekti produkciją dideliais kiekiais visus metus ir lengvai nukonkuruoja mūsų ūkininkus. Parduotuvės Širvintose pirkėjus irgi vilioja atvežtiniais obuoliais: iš Lenkijos, Vengrijos, Nyderlandų, Italijos, Olandijos, Kinijos, net Čilės… Kainų spektras taip pat labai platus: nuo 1,30 Lt iki 6,49 Lt. “Perka?” – kryptelėjau žvilgsnį tų brangiųjų – čilietiškų ir kiniškų vaisių link. “O kaipgi, – atsakė kasininkė, – jei nepirktų, niekas nevežtų…” Lietuviški obuoliai gruodžio 12-ąją “kukliai” glaudėsi tik “Maximoje” ir “Cento” parduotuvėje. Kai vienoje parduotuvėje paklausiau, kodėl nėra lietuviškų obuolių, pardavėja pusiau juokais, pusiau rimtai atrėžė: “Taigi lietuviškų – va (mostelėjo ranka kiemo link), pilni sodai, galit prisirinkti…” Tiesa, šeštadienį šalia turgaus obuoliais prekiavo ir Anykščių bendrovė “Ažuoežerių sodai”, ir keletas vietinių žmonių.Už kilogramą lito teprašė, bet mažai kas pirko. “Ar apsimoka?”- klausiau anykštėnų. “Žinoma, kad ne”,- mostelėjo ranka, bet ką darysi… Šiemet visur obuolių perteklius. Gal pavasariop, kai savus suvalgys ar supūdys, daugiau pirks”, – nostalgiškai prisiminusi pernykštes eiles prie savo parduodamų vaisių sakė moteris. Savaitraštyje “Mano Dzūkija” viena nedidelio sodininkystės ūkio vadovė guodėsi, kad šis verslas darosi visiškai neperspektyvus. Lietuviškų vaisių niekam nereikia. O jei ir superka, tai obuolio kokybė griežtai reglamentuojama, yra nustatyta, kaip jis turi atrodyti. Svarbiausia – išorinis obuolio grožis. O kad taip būtų, reikia ir tręšti, ir purkšti… Pasigendama ir valstybės paramos – esą dabar valdžia tepasako, kad nereikia rinktis verslo, kuriam nesudarytos palankios sąlygos… O visokių reikalavimų prikurta – tik spėk susigaudyti ir vykdyti. Štai, sakykim, sodininkas, pardavęs derlių, neturi teisės sudeginti medinių dėžių – esą tai yra “pakuotė”, kurią reikia priduoti ir dar sumokėti… Dar gal prieš 15-20 metų viena kaimynystėje gyvenusi gydytoja savo mergytėms turguose ieškodavo kirmėlėtų obuolių, mat, anot jos, jei obuolį graužia kirminas, tas vaisius “švarus”, be jokių chemikalų. Dabar į kirmėlėtus, dėmėtus vaisius, močiučių pusvelčiui parduodamus turgeliuose, mažai kas žiūri… Greit pripratome prie išorinio blizgesio, tegu ir savo sveikatos sąskaita. Nemažo sodo savo sodyboje šeimininkas tiesiai šviesiai išrėžė: “Blogiausia, kad tas, kas Lietuvoje buvo gaminama, auginama per amžius, europinėje Lietuvoje jau nebereikalinga. Užmiršime ne tik lietuviško obuolio, bet ir lietuviškos mėsos, pieno, duonos ir kitų produktų skonį…” *** “Ne prieš gera tai, ne prieš gera”… – lingavo vasarą galvas senoliai, gailiai žiūrėdami į lūžtančius nuo derliaus naštos vaismedžius. Juokai juokais – o krizę išpranašavo… Aldona Bareckienė