Gyvenimas vėtė ir mėtė, tik nelepino…

Jadvyga Jonikaitė savo namuose glaudžia bejegius ir išmestus gyvūnėlius.

Žmogus tarp žmonių

Alionių  seniūnijos Pagirių kaimo pakraštyje gyvena Jadvyga Jonikaitė – moteris, gimusi tremtyje, užaugusi ir mokslus baigusi Lietuvoje, gyvenimo vėtyta ir mėtyta… Prieš 8 metus ji apsigyveno Širvintų rajone, augina 3 vaikus, būrį ožkų, glaudžia 5 kates ir 3 šunis.

Įžengusius į Jadvygos Jonikaitės kiemą lojimu pasitinka šunys Juočkis ir Džionis. Priglausti gyvūnėliai ištikimai saugo savo globėjos namus. Į kiemą išėjusi šeimininkė maloniai pakviečia užeiti, atsiprašo dėl netvarkos ir pasiūlo prisėsti. Netrukus prie šeimininkės kojų atsigula Juočkis ir Džionis. Jadvyga sako nesuprantanti, kaip žmonės gali būti tokie žiaurūs ir išmesti ne vienerius metus augintus gyvūnus. “Matosi, kad augo geroje šeimoje ir buvo dresuotas, pažiūrėkite, kaip moka tarnauti,” – besišypsodama sako moteris. Tik netrukus šypseną Jadvygos veide pakeičia liūdesys, nes, anot moters, priglausti šunys ir katės jos namuose gali gauti tik meilę, švelnumą ir šiltą guolį, o maisto gyvūnėliams, deja, dažnai neužtenka. Jadvyga net nemėgina slėpti, kad jos globojami gyvūnai beveik visada yra pusalkaniai, ir ji norėtų, kad atsirastų gerų žmonių, kurie juos pasiimtų. “Juk Rudis didelis, gražus šuo, galbūt kokiam medžiotojui būtų geras pagalbininkas,” – su viltimi, kad kas nors priglaus jos augintinį, sako Jadvyga.

Juočkis nurimsta tik prie globėjos kojų.

Nelengvas ir pačios geraširdės moters gyvenimas. Matyt, todėl savo namuose glaudžia bejėgius ir išmestus gyvūnėlius. Jadvyga Jonikaitė gimė tremtyje, nes jos tėvai – Bronius ir Jadvyga Jonikai, brolis Kazimeras Edmundas, dvi seserys – Adelė ir Irena 1951 metais buvo išvežti į Sibirą. Lietuvoje liko tik 6 mėnesių Marytė (Irena ir Marytė buvo dvynės), iš traukinio Jadvyga Jonikienė ją padavė močiutei, nes manė, kad nesugebės išmaitinti visų vaikų. Anot Jadvygos, jos tėtis Bronius Jonikas buvo vargonininkas, tikriausiai dėl to ir ištremtas. Tą lemtingą rytą jis važiavo gyvuliamas miltų, deja, vežant paskutinį vežimą kelią jam pastojo karininkai ir, davę 20 minučių susikrauti daiktus, išvežė. Jeigu ne tie miltai, sako moteris, gal kaimynai būtų perspėję apie besiartinančius kareivius, ir tėvai būtų spėję pasislėpti. Deja, atsitiko, kaip atsitiko – visa Jonikų šeima buvo ištremta, o visas užgyventas turtas (ūkis, gyvuliai, siuvimo mašina “Singer” ir t.t.) liko. “Kaimo žmonės tikriausiai viską pasiėmė,” – svarsto moteris.

“Aš Sibire buvau labai trumpai, tik pusantrų metų, ir nieko nepamenu, tačiau apie viską žinau iš tėvelių, brolio ir seserų pasakojimų,” – sako Jadvyga.

Kai gimė Jadvyga, ją pavadino mamos garbei. Mergaitę teko auginti broliui ir seserims, nes tėvai sunkiai dirbo. Anot moters, iš pradžių jos šeimai Sibire buvo labai sunku, nes visiškai nieko neturėjo, pirmą mėnesį teko valgyti bulvių lupenas. “Apsiprausti ar išskalbti drabužius buvo labai sudėtinga, mamai tekdavo eiti iki upės atsinešti vandens, o tos upės pakrantės buvo stačios, ir ji ne kartą nusirisdavo su kibirais, bet paverkdavo ir atsikėlusi toliau eidavo. Mama Sibire dar prižiūrėdavo kiaules. Gerai buvo tas, kad galėdavo pamiegoti ant gultų. O tėtis be jokių poilsio dienų taigoje ganė karves. Tačiau jis pats savo rankomis susirentė trobelę, kad turėtų kur prisiglausti šaltomis ir ilgomis žiemomis. Tėtis buvo labai muzikalus, jis mokėjo groti įvairiais muzikos instrumentais (kontrabosu, triūba, pianinu…), buvo įstojęs į konservatoriją ir tikriausiai daug gyvenime būtų pasiekęs, jeigu ne Sibiras,” – pasakoja Jadvyga.

Anot moters, 1958 metais Jonikų šeimai buvo leista grįžti į Lietuvą, bet čia irgi teko vargti. Mat Sibire šeima jau buvo prasigyvenusi, turėjo gyvulių, o į gimtinę grįžo tuščiomis. Bronius Jonikas rado namą Priekulėje, ten šeima ir apsigyveno. “Tėvukas buvo labai darbštus, mes niekada nematėme jo išgėrusio ar rūkančio, jis dirbo visus pasitaikančius darbus, kad tik mes turėtume ką valgyti. Prisimenu, grįždavo labai pavargęs vėlai vakare ir iškart griūdavo į lovą, aš jam nuaudavau batus, nes jis jau nebepajėgdavo. Deja, netrukus tėtis pasiligojo ir viskas atgulė ant mamos pėčių, jai teko ne tik 15 metų rūpintis sergančiu vyru, bet ir išlaikyti šeimą,” – didžiuodamasi savo tėvais pasakoja moteris.

Kazimeras Edmundas buvo vyriausias Broniaus ir Jadvygos Jonikų vaikas, jis ir padėjo seserims kažko gyvenime pasiekti – visos baigė mokslus Vilniuje. Jauniausioji Jadvyga baigė Prekybos technikumą ir įsidarbino vienoje Kauno kavinėje, vėliau dar dirbo Vilniuje, o vasaromis – Palangoje “Baltijos” restorane. Moteris ne kartą keitė darbuovietės, o po tėvo mirties 1981 metais išvažiavo į Maskvą ir ten iki 1987 metų dirbo Lietuvos ambasados restorane. Anot Jadvygos, ten reikėdavo labai stengtis. Viskas turėjo būti padaryta ypač tobulai, kai atvažiuodavo svečių iš Lietuvos. Ponai iš Maskvos ir Kremliaus, pasak moters, nebuvo tokie reiklūs, jiems svarbiausia būdavo, kad būtų išgerti ir didelis baltas varškės sūris.

Moteris sako nenorėjusi likti Maskvoje, todėl grįžo į gimtinę. Tačiau pagal savo profesiją daugiau nebedirbo. Grįžusi iš Maskvos įsidarbino šeimininkute darželyje, netrukus susilaukė savo pirmagimio Mindaugo, vėliau gimė Algirdas. O beveik prieš 9 metus gimus Mildutei, moteris persikėlė gyventi į mūsų rajoną. Iš pradžių Jadvyga augino daržoves ir pardavinėdavo jas turgelyje. Tačiau pasiligojo ir dabar antros grupės neįgalumą turinti moteris daržovių tegali užsiauginti tik sau. Matyt, ligos paūmėjimui turėjo įtakos ir nesandarus namas. Anot moters, krosnelė kūrenama 3 kartus per dieną, bet šiluma vis tiek ilgai nesilaiko. Šią žiemą moteris susidūrė ir dar su viena problema, ožkos atsivedė ožiukų. Pritrūko šieno. “Nežinau, ką reiks daryti, gaila gyvūną pusbadžiu laikyti, bet pinigų šienui nėra, nes reikia ir vaikams maisto nupirkti,” – sako moteris. Vyresnėlis Mindaugas mokosi Ukmergės verslo mokykloje, anot mamos, jis labai susižavėjęs savo būsima baldžiaus-staliaus profesija. Jadvyga sako, kad sūnus labai darbštus, vasarą dirbo pas ūkininką, todėl išgalėjo nusipirkti sau gerus batus ir kitų reikalingų dalykų. O štai trylikametis Algirdas net neturi šiltų batų, matyt, todėl jis yra toks neatsparus ir taip dažnai serga…

Jadvyga džiaugiasi, kad Alionių seniūnas Sigitas Bankauskas yra labai geras žmogus, visada pasiteirauja, kaip sekasi, ir padeda kuo tik gali. O ir alioniškiai, anot moters, neblogi žmonės, visada sustoja pavežti į miestą ar parveža iš jo ir neima už tai pinigų. Jadvyga labai gerai sutardavo su Pagiriuose gyvenusiomis Aldona Mažuliene ir Zose Lebionkiene, deja, jos prieš keletą metų mirė ir dabar vieninteliai moters pašnekovai yra vaikai. Tačiau, sako, ir su jais dažnokai susipykstanti, nes dabar jų toks amžius – paauglystė, tad dažnai ir jie būna irzlūs. Anot Jadvygos, mokykloje jie mato, kad kiti vaikai gyvena geriau, turi gražesnių daiktų ir parėję namo save vadina “ubagais”. Moteris sako, mėginanti aiškinti, kad svarbiausia būti sveikiems ir pavalgiusiems, bet vaikams to neužtenka…

Pasakojame Jadvygos Jonikaitės gyvenimo istoriją tikėdamiesi, kad gal atsiras rajone geraširdžių žmonių, kurie ne tik paglobos jos priglaustus gyvūnėlius, bet gal nuveš ir jos ožkelėms šieno, ir vaikams galbūt kuo nors galės pagelbėti. Na o vėjų perpučiamos trobelės remontas – tai jau tikrai didelė moters svajonė… Gal ir ji bus įgyvendinta gerų žmonių dėka?

Ivona Komarovska