Dvaro rūmų dūminėje pirkioje gyvena ponas Lionginas

Gyvenimo grimasos Į “Širvintų krašto” redakciją atėjęs Antrųjų Šešuolėlių centrinių Dvaro rūmų gyventojas Zenonas Germanavičius klausė, kodėl niekada gyvenime nemokėjęs jokio buto nuomos mokesčio nuo praėjusių metų vasaros turi mokėti kas mėnesį po 15 litų? Susidomėjome pasiūlyta tema. Išsiaiškinome, kad Antrųjų Šešuolėlių dvaro pastatai pernai buvo pripažinti bešeimininkiais, todėl perduoti Savivaldybei. Savivaldybė atliko patalpų inventorizaciją, sudarė su juose gyvenančiais žmonėmis sutartis, kuriose numatytas buto nuomos mokestis. Taigi “nudžiuginame” visus to dvaro gyventojus – mokėti už nuomojamas patalpas reikia, kaip ir visiems nuomininkams. Klausimas kitas – ar tuos butus iš tikrųjų galima laikyti ir vadinti butais? Tuo suabejojau nuvažiavęs į Šešuolėlius ir savo akimis pamatęs, kaip tie nuskriaustieji gyvena. Zenonas Germanavičius – dar ne pensininkas, bet dėl chroniškų ligų yra antros grupės invalidas, gauna invalidumo pašalpą (apie 500 litų), iš kurios ir gyvena. Jaunystėje dirbo tarybinio ūkio mechaninėse dirbtuvėse, prižiūrėjo fermų įrenginius, buvo gerbiamas už darbštumą, sumanumą, išradingumą. O gyveno Antrųjų Šešuolėlių dvaro pastate (ne tame, kuriame dabar gyvena, o kitame). Niekam niekada nesiskundė, kad blogos gyvenimo sąlygos, neprašė suteikti kito buto. Pablogėjus sveikatai sunku pasidarė stačiais laiptais laipioti, tik tada paprašė seniūno, kad leistų apsigyventi pagrindinio dvaro pastato laisvame kambaryje pirmame aukšte. Leido. Niekas niekada jo neprašė mokėti buto nuomos mokesčio, nes iš tikrųjų nei anksčiau, nei dabar žmogus jokiame bute negyveno: tame pačiame kambaryje stovi ir krosnis, ir stalas, ir lova – viskas. “Superšiuolaikiška”… Niekas niekada ponui Zenonui nesiūlė patalpų, kuriose jis gyveno, ir privatizuoti. Kai tai darė visi, jam ir kitiems Antrųjų Šešuolėlių dvaro pastatuose gyvenusiems žmonėms buvo pasakyta, kad jie tokios teisės neturi, nes galbūt atsiras šeimininkai. Šeimininkė Autulienė negalėjo atsirasti, nes ji, pasak kaimynystėje gyvenančio Liongino Merinovskio, mirė labai seniai, vežama į Sibiro tremtį. Lionginas sakė, kad sykį į Antruosius Šešuolėlius buvo atvažiavęs kažkoks žmogus, prisistatė gyventojams savininkės anūku, žadėjo pastatus įsiteisinti, suremontuoti. Bet pažadai liko pažadais, rūmai virto griuvėsiais, kuriuose vis dar gyvena tie, kurie kažkada čia buvo gavę vadinamuosius butus, tie, kuriems buvo neleista jų privatizuoti ir remontuoti (beje, vienas dvaro ansamblio pastatas vis dėlto tyliai buvo sutvarkytas. Nesigilindamas į asmenybes, sužinojau, kad šeimininkai, privatizavę gyvenamąsias patalpas, netrukus namą pardavė už dvidešimt penkis tūkstančius litų nekilnojamojo turto perpardavinėtojams širvintiškiams, kurie dabar, į pastatą neįdėję nė lito, už jį jau prašo 110 tūkstančių). Apsilankiau ir pas Lionginą Merinovskį, gyvenantį dvaro pastate. Nuomojamo iš Savivaldybės buto šeimininkas stovėjo ant laiptų prie apgriuvusios pastato sienos. Pro duris veržėsi dūmų kamuoliai. Nejaugi netyčia patekau į gaisrą, pamaniau? Pasirodo – ne. Taip valdiško “buto” nuomininkas šildosi patalpas ir verda pietus. Pastato kaminas sugriuvęs, krosnį kūrenant pro jį neišeina nė menkiausias dūmelis. Viskas patenka į patalpas, koridorių, o išeina lauk pro atidarytą langą ir laukujas duris. Kai krosnis išsikūrena, pietūs išverda, šeimininkas uždaro langą ir duris, užstumia krosnies sklendę. Nuo karštos sienelės kambarys šiek tiek įšyla, su vatinuku ir šiltomis kelnėmis galima sėsti prie stalo, valgyti, laikraščius skaityti, ant sofutės nuvirtus pailsėti. Taip iki kito kūrenimo. Visa laimė, kad, pasak šeimininko, jis yra labai tvirtas, užsigrūdinęs, jokios ligos nekimba. Laimei, ir žiemos nešaltos. Jei stukteltų 30 laipsnių šaltukas, tikriausiai nepadėtų net užsigrūdinimas. Jau penkerius metus neturi Lionginas Merinovskis ir elektros. Kiek kartų prašė elektrikų, kalbėjosi net su pačiu rajono meru – kaip žirniais į sieną. Sako, namas – avarinis, elektros jame negali būti. Aprodė ponas Lionginas visą namą. Antrajame aukšte viskas sugriuvę, lyg po gaisro, per neseniai “suremontuoto” stogo plyšius lyja ir sninga, pirmajame – pro plyšius šviečia saulė… Keista, bet pas kaimynystėje gyvenančią Marijoną Stankevičienę elektra yra, tik moteris žiemą čia negyvena, atvažiuoja pavasarį, pabūna iki rudens ir išvažiuoja. Kaip tokiomis sąlygomis gyvens?! Taigi, už ką mokėti? Ir dar 37 litus. Taip sutartyje parašyta. Yra sutartyje ir dar įdomesnių punktų. 9.1. “Nuomininkas privalo griežtai laikytis priešgaisrinės saugos ir sanitarinių reikalavimų…”, 10.2. “Norėdamas remontuoti nuomojamas patalpas nuomininkas turi gauti Savivaldybės leidimą.” Tai kaip Lionginui Merinovskiui palaikyti sanitarinius reikalavimus dūminėje pirkioje, kaip jam (net užsigrūdinusiam) sėdėti dūmuose ir stebėti, kad nuodėgulis neiškristų iš atdarytomis durelėmis kūrenamos krosnies? Gal nuomotojai žino? Jeigu jie neturi lėšų suremontuoti patalpų taip, kaip priklauso, gal nereikėtų jų nuomoti, imti iš žmonių pinigų? O gal niekas Liongino Merinovskio nenubaustų, jei jis imtų ir suremontuotų kaminą, kad dūmai nerūktų? Bet sutartis yra sutartis, o jeigu baus – žmogus bijo. – Et, prie rusų tikrai taip nebuvo, – kalba ponas Lionginas. – Gyvenau ir Gaidelių, ir Šešuolėlių I dvarų pastatų butuose. Pasakydavau ūkio direktoriui, kad krosnis sugriuvo, atsiųsdavo remontininkus, nė mokėti nereikėdavo. Dabar paprastas žmogus niekam nerūpi… Centriniuose dvaro rūmuose gyvenusi moteris išsikėlė pas dukrą, gyvenančią Vilniuje. Sako, kaip ir daugelis, išsigando nepakeliamų nuomos mokesčių. Lionginas Merinovskis žada prašyti valdžios, kad leistų jam gyventi tenai. Gal pasigailės?.. Nesuprantama, kodėl rajono vadovai, nuolat besigirdami, kad dirba tik žmonių labui (mero pavaduotojo Alfredo Astiko kalba praėjusiame rajono tarybos posėdyje), taip elgiasi su savaisiais gyventojais, jų rinkėjais. Užuot be jokio reikalo važinėję po ministerijas (sako, jų darbuotojai, pamatę ateinančius širvintiškius, jau juokiasi), gal nuvažiuotų patys į Antrųjų Šešuolėlių dvarą, pasižiūrėtų, kaip jame, jų išnuomotuose “butuose”, gyvena rajono gyventojai, ir darytų išvadas. Steponas Liktoravičius Ant laiptų stovi Lionginas Merinovskis, o pro duris veržiasi dūmai. Pilname dūmų “kambaryje” kūrenasi krosnis. Taip p. Lionginas verda pietus ir šildosi būstą. O paskui skaito laikraščius. Tarp jų – ir “Širvintų kraštą”. Zenonas Germanavičius taip pat nelabai supranta, už ką jam reikia mokėti nuomą, juk Savivaldybė kambario tikrai neremontavo. Namas jau baigia supūti ir sugriūti.