Avyžiaus romano “Sodybų tuštėjimo metas” tęsinys…

Lietuvoje nyksta kaimai. Gabus jaunimas, įgijęs vidurinį išsilavinimą, nusprendžia siekti ir aukštojo, nes vyrauja nuomonė, kad be aukštojo mokslo diplomo žmogus yra nieko vertas. Vyksta migracija į miestą. Vėliau, baigę aukštąjį mokslą, žmonės vyksta į svečias šalis dirbti “juodo” darbo, nes dėl prastos šalies ekonominės būklės svetur jis apmokamas geriau nei Lietuvoje net ir aukštesnės kvalifikacijos reikalaujantys darbai. Netikiu, kad kada nors tie žmonės grįžtų gyventi į lietuvišką kaimą. Didžiausia problema, kad likę kaime jauni žmonės nemato perspektyvos. Kaimas tuštėja ir miršta, tad nekyla jokio noro ten gyventi ar investuoti, stengiamasi bėgti kuo toliau arba, spjovus į visas problemas, savo lūkesčius skandinti degtinės stikliuke. Galima teigti, kad Lietuvoje atokesnėse vietovėse kaimai vis dėlto nyksta, senoji karta išmiršta, o jaunesnieji kaime nepasilieka… Kita vertus, tie kaimai ir viensėdžiai lyg ir iš naujo atgyja, nes juos nusiperka įvairūs žmonės, dažniausiai atvykėliai, pavargę nuo miesto triukšmo ir pasiilgę kaimiškos idilijos. Tiesa, jie puola kažką modernizuoti, kartais pažeidžia buvusią architektūrą, tačiau, galima pasidžiaugti tuo, kad sodyba lieka gyvenama. Žinoma, yra ir kita dalis. Tai žmonės, pasiryžę likti kaime, nusipirkę modernios technikos sėkmingai ūkininkaujantys. Kokia situacija mūsų rajone?

Motiejūnuose II, Čiurkiškiuose, Vėjelkoje gyvenančių žmonių amžius – per 60 metų. Kaime belikusios 2-3 gyvenamos trobos. Motiejūnuose prie pat kelio – apleista negyvenama sodyba. Netoliese gyvenanti ponia Jadvyga papasakojo, kad sodybos šeimininkė mirė prieš trejetą metų. Kažkas norėjo nupirkti, tačiau net tais “išsipūtusio nekilnojamojo turto kainų burbulo” metais prašyta kaina pasirodė nereali. O dabar… Ir toliau stūkso nebegyvenamas, užkaltais langais namas. Tebenoksta šios sodybos sode obuoliai, serbentai, kitokie vaisiai bei uogos, tik niekam jų nebereikia…

Patikėkite, tokių sodybų mačiau ne vieną ir ne dvi… Anot moters, naujas žmogus tokiame kaime vargiai norėtų įsikurti. Iki artimiausios parduotuvės – apie tris kilometrus dulkėto ir visais metų laikais duobėto žvyrkelio. Pirmadieniais ir trečiadieniais atvažiuoja vadinamosios “lavkės”, kuriose galima nusipirkti būtiniausių maisto produktų, tačiau dėl krizės žada pirmadienį nebevažinėti, o trečiadieniais ne visada ir sustoja – mažai žmonių. Taigi, jeigu žmogus yra vienišas ir neturi vaikų, kurie galėtų nors kartą per savaitę jį aplankyti, tai viena išeitis – kuo greičiau numirti. Labiausiai ir liūdina tas senų, ligotų žmonių vienišumas, bejėgiškumas. Jie nebereikalingi savo valstybei, nors jos labui dirbdami atidavė visas jėgas.

Netoli vienos sodybos prie senovinio pailgos formos ūkinio pastato prisėdęs grynu oru bei rudeniškos, tačiau dar šiltos saulės spinduliais mėgavosi jaunas vyras. Šalia pūpsojo pilnas krepšis grybų. Pasirodo, tai – vilniškis. Žmogus kiekvieną savaitgalį atvažiuoja į šią sodybą, kurioje gyvena jo tėvas ir teta. Jis džiaugėsi, kad turi galimybę savaitgaliais ir padirbėti, ir pailsėti. Šalia žalios vejos su žydinčiomis gėlėmis, visai netoliese už išsirikiavusių obelų matėsi dar gana gerai išsilaikęs didelis gyvenamasis namas. Dabar jame niekas negyvena. Aplink neįžengiamos “džiunglės” – piktžolės sulig žmogaus ūgiu. Sodybos šeimininkas – senyvo amžiaus žmogus jau seniai gyvena Vilniuje. Kiemo niekas neprižiūri, tačiau parduoti sodybos šeimininkas nesirengia. Gal tikisi sugrįžti? Kalbintas vyras sakė, kad kaimyninę sodybą ir jis pats pasiruošęs nupirkti – galima būtų įgyvendinti dar daug naujų idėjų…

Daug yra tokių sodybų, į kurias savaitgaliais suvažiuoja vaikai su anūkais. Jau iš toli matosi, kad tokios sodybos prižiūrimos, išpuoselėta jų aplinka. Kaime savo vaikystę praleido didelė dalis dabartinių miestiečių. Jie žino visus gimtinės takelius, pasiilgsta kaimo aplinkos ir atvažiuoja, nepamiršta savo tėvų namų, savo giminės šaknų. Deja, jų vaikai – jau tikri miestiečiai ir kažin, ar jiems tas kaimas kokius nors jausmus besukels. Bagaslaviškio miestelyje merdėja 3-4 sodybos – jose niekas nebegyvena. Už trejeto kilometrų netoli Gelvės ežero yra Bagdyšių kaimelis. Tiesą sakant, iš jo beliko tik keletas trobų su senaisiais gyventojais. O kažkada čia stovėjo devynios gražios sodybos, klegėjo vaikų būrys. Tokiuose kaimeliuose apie parduotuvę, ambulatoriją ar autobusą belieka tik pasvajoti – mirk – niekas nepadės. Senolė Paulina Stundienė jau senokai gyvena viena, ir jeigu ne anūkas, – būtų visai blogai. Jos kaimynystėje daugelį metų gyveno žinomas literatas tremtinys Kazimieras Skebėra. Toje vietoje belikęs neaukštas kalnelis. Nuo siauro kaimo keliuko tos vietos net nesimato, viskas užžėlė krūmais. Tik paėjus iš kitos pusės, prieš akis atsiveria nedidelis žole apaugęs pakilimas, primenantis, kad čia kažkada kažkas galbūt gyveno… Taip, kažkada pasikalbėti su Skebėra, savo akimis pamatyti jo unikalią biblioteką užsukdavo daug žinomų žmonių. Žinojo kelią visi, net KGB kartą gilią žiemą sugebėjo nusigauti. Gal bent paminklinį akmenį su atitinkamu įrašu mūsų krašto šviesuoliui reikėtų toje vietoje pastatyti?

Zubelių kaimas – šalia nedidelio ežerėlio. Sodybos palei ežerėlį tvarkingos, tačiau jose nuolatinių gyventojų nėra. Nameliai atgyja tik savaitgaliais. Tik kitoje kelio pusėje dar likę keli vietiniai gyventojai. Pakalbintas pievą bešienaujantis vienos sodybos šeimininkas papasakojo, kad anksčiau už kokių šimto metrų čia gyveno jo senelis. Tada Zubelių kaime buvo net 34 sodybos, tačiau jas per karą subombardavo. Žmogus prieš kurį laiką atsitempė į buvusios sodybos vietą vagonėlį, jį gražiai sutvarkė ir dabar savaitgaliais gali savo laisvalaikį praleisti gimtinėje.

3 km į pietvakarius nuo nuo Gelvonų – etnografinis Mikalajūnų kaimas. Gatvinėse dvipusėse sodybose pirkios ir svirnai statyti galu į gatvę, už jų matosi tvartai. Šiuo metu apie pusę kaimo gyventojų sudaro – vilniečiai. Tačiau namus jie spėjo įsigyti jau prieš 15-20 metų. Anot vietinės gyventojos, namų dabar neperka todėl, kad laisvų nebėra. Juk su gyvu žmogumi nenupirksi. Anot moters, daugybė norinčių laukia kaimo senolių mirties. Užsiminus apie krizę, ji tik nusijuokė: “Anokia čia krizė. Būtų reikėję mūsų valdžiai pokario metais pavadovauti…”

Maželių kaimas – tolokai ir nuo Gelvonų, ir nuo Bagaslaviškio, tačiau jame apleistų sodybų beveik nėra. Vienoje sodyboje gyvena vilniečiai, kelios atgyja savaitgaliais.

Keliaujant pievomis ir miško keliukais nuo Žemųjų Viesų Zibalų link ir perbridus Širvintos upę, šalia miško – jau miręs Liaurų kaimas. Daugiau kaip prieš du šimtus metų čia žemės turėjo žinomas Lietuvos architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Sakoma, kad ir dabar čia augančius išsikerojusius ąžuolus jis yra sodinęs. Vienos sodybos kieme už tvoros matosi daug daug avilių. Matyt, šeimininkas dar retkarčiais lankosi ir medų kopinėja. Kitame kieme iš būdos, regis, tuoj iššoks skalyti šuo, o ganykloje už tvarto subaubs karvė. Tačiau dilgėlių kone ligi juosmens atvašynai išduoda – šie namai ir jų kiemai jau vieniši. Pro langus matyti palikti seni baldai, išmėtyti daiktai…

Panašaus likimo laukiančiuose mirštančiuose kaimuoe realios pagalbos labiausiai reikia seniems žmonėms. Tiesą sakant, kitokie ten ir negyvena. Bet jie valstybei nerūpi. Pacituosiu vieno protingo žmogaus mintis, kuris filosofavo, jog “iš tikrųjų šio proceso nesustabdys ir nieko nepakeis joks prezidentas, premjeras ar ministras, jog valstybė egzistuoja tik mūsų kalbose, o iš tikro jos nėra. Lietuva pasmerkta išsivaikščioti. Tai išliaupsintos globalizacijos padarinys. Tautų kraustymasis vyksta visur. Žinoma, ten, kur gyvena, tarkime, 30 mln. žmonių, tai ne taip skaudu, kaip Lietuvoje, kur belikę 3 mln. Pavyzdžiui, Turkija gali išleisti ir išleido gyventi 10 mln. tautiečių į Vokietiją ir kitus kraštus, tačiau dar 40 mln. turkų liko tėvynėje. O mes per maži. Globalizacija pagraužia tautos šaknis ir tada tauta pakyla bei išsivaikščioja. Iš kaimo į miestą, iš miesto į kitą šalį. Reikia su tuo susitaikyti, sentimentai čia nepadės. Galima seiliotis apie atgimimą, nepriklausomybę, Baltijos kelią ir panašiai, bet tai nepadės.” O gal tai tik paranojiško žmogaus kliedesys? Gal Lietuvos kaimas atsigaus? Kada nors…

Remigijus Bonikatas