Atsitiesti padeda geri žmonės

Po gaisro rūpestingai tėčio suremontuotame kambaryje įsikūrė mažieji (iš kairės į dešinę) Sauliukas, Vytukas, Viktorija ir Andrius Dalinkevičiai.

Žmogus tarp žmonių

“IR TAI PRAEIS”, – šiuos žodžius, kaip visais gyvenimo atvejais tinkamą frazę, kartoja vyresniosios kartos žmonės jaunesniesiems. Kai labai kraupu, kai širdį skauda dėl netekčių ir nelaimių, belieka ištarti šiuos tris žodžius ir tada pajunti, kad jie suteikia vilties, kad ne viskas prarasta, kad aplinkui gyvena labai daug geraširdžių žmonių, pasiruošusių ištiesti pagalbos ranką. Tik žmonių nuoširdumas ir tie trys paslaptingi žodžiai padeda atsitiesti ir stoiškai atremti užklupusias nelaimes.

Dėl vasario 20-osios naktį kilusio gaisro be pastogės, būtiniausių baldų, namų apyvokos reikmenų liko Kabaldos kaime, Rožių gatvės 20 name gyvenanti daugiavaikė Virginijos ir Genadijaus Dalinkevičių šeima. Sunku ištverti dėl ugnyje pražuvusio šeimos turto, bet labiausiai tėvai išgyvena dėl išgąsdintų vaikų. Vytukas (3 m.), Viktorija (5 m.), Sauliukas (8 m.) ir Andrius (9 m.) prarado savo mylimus žaislus, kuprines su knygomis ir sąsiuviniais, šiltas lovas, patalus ir drabužius. Pasak šviesiaplaukio Sauliuko – labai guvaus, drąsaus ir šnekaus pradinuko, buvo labai baisu, kai viskas degė, ir jie šaltą naktį iš namų išbėgo basi.

Po nelaimės praėjus daugiau nei trims savaitėms apdegusiame name vyksta atstatymo darbai. Energingas ir nagingas  namų šeimininkas Genadijus Dalinkevičius, ant širdies pridėjęs ranką, sako, jog tik gerų žmonių dėka pavyko sutvarkyti stogą, atkurti šildymo sistemą ir pamažu tvarkytis. Viskas buvo sulieta vandeniu, tad būtina intensyviai šildyti namą, kad išdžiūtų sienos ir grindys. Pavyko įrengti virtuvę ir vieną kambarėlį. Ten ir glaudžiasi visa gausi šeima.

Pasakodamas apie ištikusią nelaimę, vyras neslėpė jaudulio. Neįtikėtina, kad atsirado tiek daug gerų žmonių, kurie ištiesė pagalbos ranką: net nepažįstami žmonės atgabeno baldų, drabužių, iš atvažiavusio autobusiuko iškrovė net penkerias duris, kurių labai reikėjo suniokotam namui atkurti. Genadijus pasakojo, jog prie namų privažiavę žmonės aukojo tiek, kiek kas galėjo. Virginija ir Genadijus nuoširdžiai dėkoja Širvintų pradinės mokyklos kolektyvui, įvairių klasių mokiniams, jų tėveliams ir seneliams, Živilei Pinskuvienei, Romui Gridziuškai, Širvintų seniūnijai, UAB “Trys valetai”, Širvintų savivaldybei, lopšeliui – darželiui “Saulutė”, Socialinių paslaugų centrui, Krizių centrui, Santariškių ligoninės II širdies chirurgijos skyriui, kaimynams, pažįstamiems ir nepažįstamiems žmonėms – visiems, kurie atsiliepė į pagalbos šauksmą ir parėmė šeimą. Genadijus Dalinkevičius vis kartojo, jog jam labai svarbu padėkoti geriems žmonėms, kurie padėjo, jis net nežinąs, kokio dydžio turėtų būti žodis “AČIŪ”.

Penktadienio rytą Rožių gatvės 20 name virė darbas. Pats šeimininkas ir jam į pagalbą atskubėjęs kaimynas Vidas Aleksėjūnas ruošėsi šiltinti sienas.

- Pagrindinis mano padėjėjas yra Vidas, – sakė Genadijus Dalinkevičius, – mes dviese viską savo rankomis darome. Atvažiuokite po gero mėnesio, pamatysite, kas čionai bus. Nuoširdžių žmonių suteikta pagalba padėjo mums atsitiesti. Dar žadėjo geras žmogus dvi lovas vaikams atvežti. Reikia skubėti suremontuoti likusius du kambarius, kad galėtume viską į savo vietas sudėlioti.

Šalia Genadijaus besisukiojantis sūnus Sauliukas vis pritarė tėvui, džiaugėsi, kad jis turi naują kuprinę, knygas ir sąsiuvinius, kuriuos jam nupirko nepažįstama tetutė, kad jam labai padeda diedukas ir krikšto tėtis.

Puiku, kad Dalinkevičiai, kitų žmonių padedami, sugebėjo atsilaikyti prieš likimo smūgius. Laikosi tvirtai. Tik jų kantrybėje genialumas. Sakoma, kad audros priverčia ąžuolus leisti gilesnes šaknis. Genadijus Dalinkevičius kaip tas ąžuolas, sumaniai po savo šakomis glaudžiantis keturis mažylius vaikus, stengiasi iš visų jėgų, kad atstatomuose po gaisro namuose būtų šilta, gera ir saugu.

Romas Zibalas