Apie „mirusį“ Pociūniškio kaimą… (1)

Kad prakalbėtų šimtametis ąžuolas...

Kad prakalbėtų šimtametis ąžuolas...

Elena Matukienė yra daug metų dirbusi Bagaslaviškio kaimo bibliotekininke. Jai teko nemažai bendrauti su Bagaslaviškio apylinkių žmonėmis, tarp jų – ir su išnykusio nuo žemės paviršiaus Pociūniškio kaimo gyventojais. Šie pasakojimai buvo užrašyti. Taigi, bibliotekininkės Elenos Matukienės dėka Pociūniškis gyvens per amžius…

Labai įdomi šio kaimo padėtis – keliasdešimt hektarų išsidėsčiusių tarp Trako, Gelvonų ir Pramislavos miškų. Visi trys miškai buvo lapuočių medžių. Juose augo daug ąžuolų. Žemės buvo labai prastos, pelkėtos, todėl ir augmenija buvo viksvynai, šventagaršvės, jonpaparčiai. Pamiškėse augo labai daug vaistingųjų augalų: valerijonų, jonažolių, pupalaiškių ir kt. Dabar šios žemės numelioruotos.

Pociūniškio kaime buvo dešimt sodybų. Trys sodybos buvo kaime ir septynios – vienkiemiuose. 1960 metų surašymo duomenimis, Pociūniškio kaime gyveno trisdešimt penki gyventojai. Turtiniu požiūriu kaime gyveno vidutiniai ir mažažemiai valstiečiai. Iš turtingiausių kaime buvo Ignas ir Kazimieras Pociūnai. Labai įdomu, kad kaime buvo daugiausia Pociūnų ir Kapcevičių. Gal nuo to ir kilęs pats kaimo pavadinimas? Pociūniškio kaimo laukuose, kaip ir aplinkiniuose kaimuose, iš žieminių javų sėdavo rugius ir kviečius, o iš vasarojaus – miežius, avižas, žirnius, linus smėlėtose vietose – lubinus, sodindavo bulves, o pūdymuose ganydavo gyvulius.

Jei šeimoje augo keli sūnūs, tėvai jiems padalydavo žemę, o dukterims išmokėdavo dalis. Tėvai sau irgi pasiimdavo dalį žemės. Su savo dalimi tėvai glausdavosi prie vieno iš vaikų. Po tėvų mirties tėvų dalis paprastai šiam vaikui ir atitekdavo. Amato išmokytas sūnus dalios visai negaudavo arba gaudavo mažai. Pociūniškio kaime, kaip ir kituose kaimuose, jeigu šeimoje augo tik dukterys, vienai iš jų imdavo užkurį, o kitoms atiduodavo dalis. Ateinantis į užkurius reikalaudavo, kad žemė būtų užrašyta jam, t. y. juridiškai jis būtų teisėtas žemės savininkas, nes kitaip jis galėjo tik ūkininkauti, bet neturėjo teisės parduoti. Iš užkurių Pociūniškyje buvo Jonas Jablonskas, Vaclovas Miliukas, Medas Noreika. Kai šeima neturėjo vaikų ir įsūnydavo ar įsidukrindavo ką nors iš giminių, jiems ir palikdavo savo ūkį. Toks ūkis atiteko Filomenai Kapcevičiūtei (Jablonskienei), kai jai visą turtą paliko Adolfas Pociūnas ir jo žmona Stasė.

Vienur griežčiau, kitur ne taip griežtai būdavo laikomasi papročio, kad dukterys tekėtų iš eilės pagal amžių: pirma vyriausioji, po to jaunesnė ir t. t. Pasitaikydavo, kad jei tėvai griežtai laikydavosi šio papročio, dukterys ir susendavo neištekėjusios arba ištekėdavo jau nebe jaunos. Taip nutiko Elenai Pociūnaitei, kuri ištekėjo už našlio Broniaus Kudelio į Karališkių kaimą.

Sodybos vietoje tik obelys belikę...

Sodybos vietoje tik obelys belikę...

Mirus motinai, gedulą vaikai nešiodavo metus, tėvui – pusę metų. Kai mirdavo vyras, buvusi žmona gedulo galėdavo visai nenešioti, o kurti šeimą greit antrą kartą. Taip nutiko Elenai Pociūnienei. Ji ištekėjo antrą kartą už Medo Noreikos turėdama du sūnus – Vytautą ir Juozą. Noreika juos auklėjo kaip savo vaikus, kadangi savų vaikų neturėjo. Abu Noreikų sūnūs mokėsi, o vėliau dirbo policijoje. Tarybiniais metais abu buvo komunistai. Vaikų pavyzdžiu pasekė ir tėvai. Apie 1973 metus, kai Pociūniškio kaime vyko melioracija, Noreikos nusipirko Balandienės sodybą Pyplių kaime. Vėliau, mirus Vladui Noreikai, senoji Noreikienė išvyko į miestą pas vaikus.

Labai keistą pravardę turėjo Kazimieras Pociūnas. Jų šeimą vadindavo „bizmantais“. Gaila, kad nieks nežino, iš kur kilo šis pavadinimas. Jo žmona irgi buvo žymi moteriškė. Ji mokėjo burti kortomis. Žmonės kalbėjo, kad burti ji tikrai mokėjo, nes jos pranašystės išsipildydavo. Iš gretimų kaimų: Neveronių, Pyplių, Bagaslaviškio, Maželių žmonės eidavo pas ją išsiburti kortomis. Eidavo mamos, kai sūnui reikėjo eiti tarnauti karinėje tarnyboje, kai dingdavo gyvuliai, ligos atveju, bet daugiausia tekdavo paburti merginoms, kurios labai norėjo ištekėti, o jaunikių vis neatsirasdavo. Misikonių šeimoje tėvas mirė labai anksti. Liko motina su dviem sūnumis, tačiau sugebėjo išleisti į mokslus. Pamenu Vaclovą, kuris keletą metų dirbo „Pažangos“ kolūkyje agronomu, o antras sūnus dirbo Širvintų rajono švietimo skyriuje.

Patys turtingiausi Pociūniškyje buvo broliai Ignas ir Kazimieras Pociūnai. Jie gyveno vienoje troboje. Troba turėjo du galus, tai viename gale gyveno Ignas, o kitame Kazimieras su šeima. Kazimieras turėjo dvi dukras ir sūnų. Sūnus Justinas buvo nebylys, o dukra Marytė – mokytoja. Ignas Pociūnas buvo nevedęs. Jis Gelvonuose turėjo nuosavą parduotuvę. Abu broliai turėjo daug žemės, gyvulių, pasistatė gražią trobą, didelį svirną, daržinę. Bet nepasisekė šiems žmonėms gyvenimas. Juos ištrėmė įSibirą. Jų turtas buvo nacionalizuotas. Labai ilgai kolūkis naudojosi Pociūnų daržine. Ten suveždavo kolūkio gyvuliams šieną. Kolūkio laikais name gyveno įvairiausios šeimos. Kai lankiausi Pociūniškyje 1964 metais, šiame name gyveno Olindai – brolis ir sesuo, o antrame namo gale gyveno Jonas Stanišauskas su žmona.

(Bus daugiau)

Elena Matukienė
Neveronys

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+