„Po Sausio 13-osios atsirado daugiau galimybių“

Danutė Blusevičienė: „Sausio 13-oji man labai įsimintina: visa mūsų šeima buvo tremtiniai, tėvai jaunystę praleido Uralo papėdėje.“

Danutė Blusevičienė: „Sausio 13-oji man labai įsimintina: visa mūsų šeima buvo tremtiniai, tėvai jaunystę praleido Uralo papėdėje.“

Artėjant Sausio 13-ajai, atmintyje iškyla įvykiai, kurie visai Lietuvai ir Lietuvos piliečiams svarbūs iki šiol. Sausio 13-oji yra brangi kiekvienam doram lietuviui, gimtojo krašto patriotui. Tai Laisvės gynėjų diena. Tie Lietuvos gynėjai, kurie žuvo Vilniuje, mūsų tėvynės sostinėje, aną gūdžią žiemos naktį, buvo tik paprasti Lietuvos žmonės, tėvų ir motinų vaikai. Ne poetai, ne kareiviai, ne liaudies išrinktieji. Tiesiog Lietuvos eiliniai. Jų drąsa ir pasiryžimas kovoti dėl šalies laisvės reikšmingi iki šiol tiek jaunam, tiek senam. Jie tikrai nepretendavo į tautos didvyrius, nesvajojo apie aukso medalius ar garbingus valstybės apdovanojimus. 

Kodėl tėvų šeimos buvo ištremtos iš Lietuvos?

Kaip sako Širvintose gyvenanti buvusi tremtinė Danutė Blusevičienė, Sausio 13-oji yra ypatinga diena visomis prasmėmis: ji visoms kartoms primena apie skaudžius lietuvių tautos istorijos vingius, paliečia giliausias širdies kerteles.

– Pamenu, 1991-ųjų pradžioje jautėsi didelis nerimas, širvintiškiai masiškai važiavo saugoti Vilniaus televizijos bokšto, namuose visa šeima gaudėme naujienas, junginėjome televizorių, dalyvavome mitinguose prie Savivaldybės, – prisiminė Danutė Blusevičienė. – Šiandieną belieka pasidžiaugti, kad tądien, sutelkus žmogišką jėgą, pavyko įveikti agresiją. Sausio 13-oji man labai įsimintina ir svarbi diena: visa mūsų šeima buvo tremtiniai, tėvai jaunystę praleido Uralo papėdėje. Po Sausio 13-osios atsivėrė visai kitokios galimybės.

Danutė Blusevičienė – Širvintų krašto žmonių gerai pažįstama matematikos mokytoja. Yra dirbusi Kiauklių, Zibalų aštuonmetėse mokyklose, „Pasakos“ vaikų darželyje ir daugiau nei 30 metų Vileikiškių pagrindinėje mokykloje. Reorganizavus Vileikiškių pagrindinę mokyklą, mokytoja Danutė Blusevičienė jau 13 metų dirba Maišiagalos LDK Algirdo gimnazijos matematikos mokytoja.

Pašnekovė pasidalijo prisiminimais, kas buvo vaikystėje ten, toli nuo Lietuvos, Permės srityje, Jusvino rajone. Ir šiandien, mintimis nuklydusi į praeitį, mokytoja Danutė neranda atsakymo, kodėl tėčio – Bronislovo Pundžio – ir mamos – Onos Dambrauskaitės – šeimos buvo ištremtos iš Lietuvos? Kuo galėjo nusikalsti dori, darbštūs, žemę ir gimtąjį kraštą mylintys žmonės? Kodėl likimas taip susiklostė, kad tėvų šeimos iš Ignalinos ir Trakų rajonų gyvuliniuose vagonuose 1945 metų liepos 16 dieną buvo išvežtos svetur? Danutės tėvai – tik per dvidešimtmetį perkopę jaunuoliai tremtiniai – susipažino ir susituokė tremty Permės srityje. Ten gimė ir Danutė.

Tremtyje vargas ir badas žvelgė į akis

Danutės Pundytės-Blusevičienės atmintyje išlikę vaikystės prisiminimai: gili žiema, iki 43 laipsnių šalčio spaudžiantis speigas, tremtinių barakai, Kuproso kaimą juosiantis bekraštis miškas, 2 kartus per metus iš Lietuvos atkeliaujantys tėčio sesers išsiųsti siuntiniai su džiūvėsiais, kojinėmis ir pirštinėmis.

Danutė Pundytė-Blusevičienė su mama Ona Pundiene prie senelio Petro Dambrausko kapo Sibire. 1957 m.

Danutė Pundytė-Blusevičienė su mama Ona Pundiene prie senelio Petro Dambrausko kapo Sibire. 1957 m.

Didžiulis džiaugsmas mažajai tremtinei - triratukas.

Didžiulis džiaugsmas mažajai tremtinei - triratukas.

Danutės Blusevičienės (pirmoje eilėje pirma iš dešinės) gausi šeima Sibire.

Danutės Blusevičienės (pirmoje eilėje pirma iš dešinės) gausi šeima Sibire.

Sunku būdavo tremtiniams. Pasak pašnekovės, iš atminties neblėsta tetos Pranės ašaros ir begalinis sielvartas. Pasirodo, per vežimą į tremtį pasimetė mamos brolio ketverių metukų berniukas. Niekas niekur jo nerado, daug ašarų išliejo. Tėvai ir giminės spėliojo, kad galbūt kas nors iš rusų ar tremtinių priglaudė minioje pasimetusį vaiką ir užaugino kaip savo. Danutė sakė, jog teta Pranė taip ir mirė tremtyje su motiniška širdgėla, taip ir nesužinojo, kur dingo jos keturmetis vaikas. Pašnekovė pažymėjo, jog, grįžę į Lietuvą, giminės ieškojo per Raudonąjį Kryžių, bet paieškos buvo bevaisės, pasimetusio vaikiuko nesurado.

Moteris pasakojo, jog vaikystėje išgyventi įspūdžiai palikę visam gyvenimui. Pašnekovė prisiminė tėvų pasakojimus, jog pirmieji metai tremtyje buvę labai sunkūs. Senelė 10 kilometrų ėjusi ir nešusi į gyvenvietę iškeisti dvi pagalves į kibirą bulvių, kad turėtų ant Kūčių stalo padėti nors virtų bulvių su lupenomis. Tėvai ir seneliai labai vargo, buvo žodžiais nenusakomas sunkmetis.

Pasak pašnekovės, yra buvę netgi taip, jog nugaišusį arklį tremtiniai mėsinėjo, virė ir valgė. Pašnekovė girdėjusi mamos pasakojimą apie tai, jog už sienos nuolat verkdavusi ir prašydavusi valgyti kaimynų mergaitė. Valgio sočiai nebuvo, badas žvelgė tiesiai į akis – daug žmonių mirė. Tik apie 1957-uosius pasidarė lengviau, pradėjo šiek tiek mokėti už darbą, leido auginti gyvulius, sodinti daržoves.

Lietuvių darbštumas stebino vietinius

Danutės tėtis Bronislovas Pundys dirbo miške, „Lespromchoz‘e“, įgijo visokių specialybių, buvo ir traktorininkas, ir vairuotojas, ir medkirtys. Miškas būdavo kertamas netgi naktį, apšviečiamas tam tikras baras, kurį būtina iki ryto iškirsti. Pasak pašnekovės, permekais vadinami vietos gyventojai labai vertino lietuvius tremtinius. Mat lietuvių darbštumas, gebėjimas prisitaikyti prie sunkių gyvenimo sąlygų stebino vietinius. Tremtiniai išmokė vietos gyventojus auginti bulves, pomidorus, tinkamai apdoroti kiaulieną, statyti pirtis ir jose maudytis. Pašnekovė pasakojo, jog pomidorai neprinokdavo, juos valgydavo žalius. Labai keistai skambėdavo mamos pasakojimai apie Lietuvoje žydinčius sodus. Danutė niekaip negalėjo suprasti, kaip gali atrodyti sodai, kas yra žydėjimas. Tokių dalykų vaiko akys nebuvo mačiusios.

Į pirmą klasę Sibire (pirma iš dešinės - Danutė Blusevičienė). 1959 m.

Į pirmą klasę Sibire (pirma iš dešinės - Danutė Blusevičienė). 1959 m.

Danutės Blusevičienės vaikystė prabėgo Permės srityje.

Danutės Blusevičienės vaikystė prabėgo Permės srityje.

1961 metų pavasarį Danutė Pundytė-Blusevičienė su tėvais grįžo į Lietuvą. Tėvus reabilitavo su sąlyga, kad nereikalaus Ignalinos rajone, Ceikinių kaime likusio turto. Lietuvoje tėvai viską pradėjo nuo nulio, statėsi namą Ignalinoje. Grįžusiai iš Rusijos Danutei teko mokytis skaityti ir rašyti lietuviškai. Per vasarą, mokytojos padedama, lietuviškoje mokykloje nesimokiusi mergaitė iš „Saulutės“ elementoriaus viską išmoko ir galėjo mokslus tęsti Ignalinos vidurinėje mokykloje.

– Nors nebuvau mačiusi Lietuvos, bet grįžusi jaučiausi kaip danguj, – pasakojo Danutė Blusevičienė. – Čia prasidėjo sodų žydėjimas, buvo obuolių, slyvų, vyšnių, aplink Ignaliną tyvuliavo 7 ežerai, galima buvo maudytis.

Cinkuotuose karstuose parsivežė artimųjų palaikus

Pašnekovė pasakojo, jog Lietuvoje gyventi labai gera. Ignalinoje baigė vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus pedagoginį universitetą, baigė matematikos studijas ir pedagoginio darbo ėmėsi Širvintų rajono mokyklose, dabar su vyru Juozu gyvena Širvintose, o dirbti važiuoja į Maišiagalos gimnaziją. Visur mokytoja gerbiama ir mylima už mokėjimą bendrauti, už gebėjimą išklausyti ir suprasti jauną žmogų. Galbūt tremtyje įgytas nuoširdumo jausmas, atjautos puoselėjimas ir šiandieną neleidžia nurimti, skatina ieškoti naujovių, domėtis paslaptingu matematikos pasauliu.

Su tėvais Ignalinoje po atestatų įteikimo.

Su tėvais Ignalinoje po atestatų įteikimo.

Dažnai Danutė Blusevičienė mintimis nuklysta į Permės kraštą, sako, kad vieną kartą net buvo nuvykusi aplankyti ten pasilikusios giminaitės. Dirbdama daugelį metų mokykloje, nė vienu žodžiu apie tremtyje patirtą siaubą mokiniams neužsiminė, tiesiog apie tai kalbėti buvo neįprasta. Pirmą kartą apie tremtį viešai prabilti išdrįso tik 1989 metais.

Dvidešimtmetė Danutė Blusevičienė.

Dvidešimtmetė Danutė Blusevičienė.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai visi artimųjų kaulelius iš Sibiro į Lietuvą vežėsi, Danutės tėvelis irgi vyko ir iš tenai senelių palaikus į Ignaliną parsivežė.

– 1991 metų liepos mėnesį tėvelis su savo pusseserės vyru Kostu Belicku ir jo sūnumi Vytautu, Vilniuje gavę uazą, vyko į tremties vietas ir iš ten parsivežė senelių palaikus, – pasakojo pašnekovė. – Iš Sibiro parsivežė 5 cinkuotus karstus, kuriuose buvo net 10-ties mums artimų žmonių kauleliai. Cinkuotus karstus apsiuvome medžiaga, išsiuvinėjome kryžius ir, gražiai kunigo palydėti, palaidojome gimtinėse.

Danutė Blusevičienė pabrėžė, jog vietiniai Kuproso kaimo gyventojai, po daugelio metų pamatę vėl atvykusius tremtinius, labai nustebo, apsidžiaugė, nuoširdžiai priėmė, suteikė visokeriopą pagalbą. Netgi kaimo vyresnybė įsakė vietos parduotuvės pardavėjai leisti pirkti maisto tiek, kiek svečiams reikia. Pasirodo, vietos gyventojai sviestą ir kitus produktus turėjo teisę tuomet įsigyti tik su talonais. Iš tremties vietos Danutės tėvelis ir giminaičiai parsivežė medinį kryžių, kurį pastatė Kryžių kalne. Išvažiuodami iš svetimos šalies su artimųjų palaikais, lietuviai pasodino eglaitę – ženklą, kur vargo, kentėjo ir amžinojo poilsio buvo atgulę ištremti giminaičiai.

Danutė Blusevičienė su vyru Juozu ir dukra Jurgita. 1975 m.

Danutė Blusevičienė su vyru Juozu ir dukra Jurgita. 1975 m.

– Po Sausio 13-osios atsirado daugiau galimybių, – pabrėžė Danutė Blusevičienė. – Iki to laiko jaučiausi suvaržyta. Norėjau įsidarbinti Nepilnamečių inspekcijoje, bet man, tremtinei, durys buvo uždarytos. Negalėjau niekur išvykti, vien tik po buvusias sąjungos respublikas galėjau keliauti. Šiandieną galiu važinėti po visą pasaulį. Su kolegomis iš Maišiagalos gimnazijos jau lankėmės Čekijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Lenkijoje.

Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš Danutės Blusevičienės asmeninio albumo

     

Jau veikia ŠIRVINTŲ KRAŠTO skelbimų lentos. Jomis naudotis gali tiek užsiregistravę lankytojai, tiek Svečiai. Registruotiems vartotojams - daugiau galimybių. Jau įdiegta galimybė į serverį įkelti savo nuotraukas prie dedamų skelbimų. Apie pastebėtas klaidas rašykite Administratoriui: gintaras@sirvinta.net . Ačiū, kad naudojatės Skelbimų lentomis!
Naujausi komentarai
  • taskas ir, parašė:

    Mane moke si puiki mokytoja.

  • to to ? parašė:

    Tai gal paskaičiuokit , kiek prie Smetonos gyveno? Pažiūrėkit į gimstamumostatistiką. Visos Lietuvos.

  • Na va parašė:

    Sako, kad Lietuvoje gyventi buvo labai gerai, Ignalinoje baige vidurine mokykla, istojo i Vilniaus padagogini uneversiteta, baige matematikos studijas ir…… viskas nemokamai !!!

  • Rasa parašė:

    Jaudinantis pasakojimas.

  • to ? parašė:

    Tikrai nereikia jokiu ereziju, pasidomek kiek Sirvintuose bei rajone gyveno zmoniu Tarybiniais laikais ir dabar …ir padaryk isvados!!!

  • Anonimas parašė:

    Labai šauni ir maloni Mokytoja. Pagarba Jums, gerbiama Mokytoja!

  • ? parašė:

    Eikit sau – negi taip ir bėga? Neskleiskite erezijų – viskas kaip ir visur – atvažiuoja, išvažiuoja, bet dauguma ir širvintiškių, ir svečių tai dabar stebisi, kiek darbų daroma, kokie gražūs renginiai, apskritai – gyvenimas kunkuliuoja… Ir kunkuliuos, jei žmonės nepaisys jūsų erezijų per rinkimus…

  • Atsimerkime parašė:

    Nustokime apgaudinėti save, galimybių atsirado, o žmonės iš rajono bėga.

Kiti straipsniai:

Socialiniuose tinkluose paraginta saugotis vieno asmens

Atsitiesti po gaisro padeda geri ir nuoširdūs žmonės

„Po Sausio 13-osios atsirado daugiau galimybių“

Keturių vaikų mama jaučiasi laiminga

Stulpas ar medis – ne tik šuns kojai pakelti

Ką reklamuoja virėjas iš Kernavės?

„Sidabriniai berniukai“ su juodais maišeliais, valykitės ne tik savo kiemą, bet ir sąžinę!

Informacija iš naujausio numerio: Žmogus gyvena po atviru dangumi…

Gražus tėviškumo pavyzdys

Viešiname pažeidėjus

Barskūnus siaubė vandalai

Ar geriau ten, kur nėra Pinskuvienės?

Nors gyvename ne už speigračio, rajono gyventojų mirties priežastimi tampa ir šalčio poveikis

Socialinis darbuotojas – sunki ir pavojinga profesija

2016 metais Mendelsono maršas skambėjo rečiau, bet kūdikių gimė daugiau

Daugiau nei 1000 dalyvių murkdėsi „Bebro kelias 2016“ pelkėse

Žvilgsnis į gražiausias Širvintų seniūnijos sodybas

Čiobiškio seniūnijoje sodybos viena už kitą gražesnės

Aplankytos gražiausios Musninkų seniūnijos sodybos

Širvintose apžiūrėtos gražiausios sodybos, daugiabučių ir įmonių teritorijos

Apžiūrėtos ir įvertintos gražiausios Jauniūnų seniūnijos sodybos

Prasidėjo gražiausių sodybų konkursas

Kovo 8-oji Socialinių paslaugų centre

Per metus Širvintų rajonas neteko pusantro procento gyventojų

Kalėdinė akcija

Apklausa

Jūsų finansinės galimybės per mėnesį:

Rezultatai

Loading ... Loading ...
Nuorodos