Rūpestis: kas rašė? O gal geriau – ką ir kodėl?

Po to, kai rašėme

Kartais gyvenime būna įdomių nutikimų. Praėjusią savaitę, man pačiai nežinant, buvau nominuota “Širvintų krašte” (sausio 28 d. Nr.7) išspausdinto straipsnio “Krikščionė. O gal “paksininkė”?” autore. “Krikščioniškai” nusiteikę politikai mano autorystę garantavo 90 ar net ir daugiau procentų. Kiti konstatavo, kad taip yra 100 procentų. Tik dėl šventos teisybės sakau: “Ne, tai ne aš”. Nuo autorystės “atsižegnoju”, bet vėlgi – nuo protingų autorės minčių šiame straipsnyje “atsižegnoti” negaliu. Man autorystę priskyrusiųjų garbei turiu pasakyti, kad pasirašyčiau ir aš po beveik visais teiginiais.

Šiaip jau politikams turėtų labiau rūpėti ne, kas rašė, o ką rašė? Ir dar svarbiau – kodėl rašė?

Pabandysiu rasti atsakymą.

Buvusios savarankiškos Lietuvos krikščionių demokratų partijos Širvintų skyrius savo rinkėjams jokia forma nepaaiškino, kodėl p. Monika Bilotienė, jos kurtai ir atkurtai partijai esant valdančiojoje koalicijoje, netenka darbo. Kodėl partija, kuriai tradicinės vertybės yra ne programos puošmena, o kertinis akmuo, neleidžia savo eiliniams partijos nariams bei rinkėjams sužinoti tiesos? Juk rinkėjai per abejus pastaruosius Savivaldybių tarybų rinkimus daugiausia pirmumo balsų atidavė būtent Monikai Bilotienei. Negaliu pasakyti, kad visiškai neaiškino. Aiškino, bet vieniems vienaip, kitiems – kitaip, atsižvelgdami į tai, kas ką norėjo girdėti. Buvo gandų, spėlionių, dėlionių, tylių pasišnibždėjimų, postringavimų prie kavos puodelio… O kur buvo oficiali partijos pozicija? Gal tokie “aiškinimai”, atsiprašant, jau tapo politinių partijų darbo su žmonėmis forma ir norma? Jei taip, tai A.V. pasakytų – NAFIK.

Neturiu įgaliojimų spręsti – buvo ar nebuvo už ką žmogų atleisti, spręsti – gerai ar negerai jis dirbo ir ar visiems jis pats ar jo darbas bei charakteris tiko ar patiko. Aš puikiai prisimenu, kaip mūsų rajono tarybos Kultūros ir švietimo komitetas, kuriame tada dirbau, ieškojo žmogaus tam postui, rodos, 1997-aisiais. Ne vienam patyrusiam švietimo darbuotojui buvo siūloma imtis to sunkaus ir atsakingo darbo. Žmonės atsisakinėjo, žinodami, kokiu nestabiliu reformų metu reikės dirbti, kiek sveikatos suės įvairios besaikės derybos, rafinuoti sabotažai darant bet kokius pokyčius. Atsisakiusieji vėliau tapo aktyviais kritikais, bet nenualino savęs sunkiu darbu.

O Monika Bilotienė, padariusi nemažą darbą, turėjusi paramą taryboje – atleista, nors, kaip vėliau pasirodė, neteisėtai. Įdomiausia šiame momente yra tai, kad jos partijos koalicija su priėmusiais šį sprendimą… neiširo (!) Vadinasi, partija pritarė (?), rekomendavo (?), inicijavo (?) ar paprasčiausiai nieko nedarė (?), kad su atsidavimu partijai ir švietimui dirbęs žmogus išeitų bent objektyviai ir oficialiai įvertintas. Už viską. Už gerus darbus, už klaidas, už blogai atliktas pareigas ar ką kita.

Monika Bilotienė išėjo – į niekur, palikusi savo rinkėjų jai patikėtą vietą rajono taryboje, o kartu su ja ir savo teisę bei pareigą atstovauti ją išrinkusiems žmonėms bendrapartietei Jolantai Karalienei. Manyčiau, kad krikdemų rinkėjams buvo nelabai aiškus tas atstovavimas nuo pat pirmojo naujosios rajono tarybos posėdžio. O Monikai Bilotienei, netekusiai darbo Savivaldybėje (t. y. pašalinus kliūtį jai būti rajono tarybos nare), partija ne tik nesikreipė į Vyriausiąją rinkimų komisiją, kad atstatytų jos teisę dirbti rajono taryboje, bet net jai pačiai nepasiūlė pasinaudoti tokia galimybe, numatyta įstatymo. Diskusijos visuomenėje, ypač tarp švietimo darbuotojų, vyko intensyviai, o ponios Jolantos Karalienės interviu “Krašto naujienoms” daug kam (!) pasirodė nedeakvatus realiai situacijai.

Atkurtos krikdemų partijos patrono, buvusio Širvintų parapijos klebono J. Dabravolsko indėlio į rajono politinį gyvenimą nesinorėtų vertinti, nors, reikia pripažinti, kad jis mokėjo ne tik naujas partijas steigti, bet ir senąsias ardyti – su dideliu talentu, didelėmis pajėgomis, bet drįstu teigti, kad nežinia, kaip ten iki galo būtų buvę, nes daktaras Kazys Bobelis su seimūnu Petru Gražuliu tą misiją visoje Lietuvoje sėkmingiau atliko.

Iš esmės nematau nieko blogo, jei dvasininkai skatina savo parapijiečius dalyvauti visuomeninėje veikloje, padeda jiems savo patarimais ir stiprina jų pasiryžimą tarnauti bendram gėriui. Ir jei tai darome atvirai, susitaikydami ir telkdami žmones, kaip darė bendraudamas su mumis, senaisiais krikdemais, kunigas Rokas Puzonas, – puiku.

Bet pas mus, matyt, buvo pasirinkta kitokia strategija, jei tauta tik po septynerių metų sužinojo, kam priklauso didžiausi nuopelnai atkuriant Krikščionių demokratų partiją Širvintų rajone.

Tampa aišku, kodėl tokia nepajudinama buvo krikdemų koalicija. Taigi klausiamasis žodelis “gal” straipsnio, dėl kurio kilo tokios aistros, antraštėje turėtų prapulti. Buvo nelengva dviejų partijų programas vykdyti vienam politikui. O dabar dar ir trečioji prisidėjo…

Vėlgi – nieko blogo, kad partijos bendradarbiauja. Taip ir turi būti, kol jų yra daug ir įvairių. Tačiau politikai tą turi įvardyti dėl dviejų priežasčių: kad neklaidintų savo rinkėjų ir prisiimtų atsakomybę už partijos partnerės veiksmus. Iki šiol neokrikdemai tylėjo, kai partija “Tvarka ir teisingumas” vykdė agresyvią savo kritikų persekiojimo politiką, tylėjo, kai buvo ir yra kiršinama tikinčiųjų bendruomenė, kurioje yra ramu, niekas neskirsto žmonių į savus ir nesavus, mylimus ir nemylimus, gerbiamus ir negerbiamus, į kvailus ir protingus.

Bet kažkam to mažai, taip gyventi neįdomu, todėl ir čia turi ateiti tvarka ir teisingumas su “šventa misija”…

Labai norėtųsi tikėti, kad tai – jau praeitis. Iš jos galima (norint) pasimokyti bent jau to, kad laiku nepasakyta tiesa visada grįžta kokiu nors pavidalu ir primygtinai verčia vėl ieškoti atsakymų į neatsakytus klausimus.

Šiuos vertinimus padaryti nieko niekuo nekaltinant, o tik vertinant netolimus įvykius, man padėjo laikas, laikmetis ir netikėta atsitiktinumo dovanota proga.

Iki gyvo kaulo nusibodo žmonėms, kai jų rinkti politikai labai greitai susireikšmina, dar blogiau – išpuiksta ir mano, kad jų veiksmų niekas nemato ir nesupranta. Žmonėms nusibodo, kai politikai neaiškina savo sprendimų. Net provincijoje norisi solidesnio ir garbingesnio politikų pavyzdžio dirbant visuomenės labui. Žmonės “politiškėja”, darosi veiklesni, o kai kurie politikai, atrodo, dar to nenori pripažinti. Pas mus, kaip ir visoje Lietuvoje, politinė kultūra degraduoja.

Sunkiame darbe, kuris laukia mūsų visų, reikia susitelkimo, santarvės ir jėgų.

Vaclava Vaskelienė