Prieš daugiau nei 30 metų uždaryta Beivydžių pradinė mokykla vis dar laukia savo tikrojo šeimininko. Ar besulauks?
Jeigu dabar būtų gyvas vyskupas, švietėjas, rašytojas, blaivybės sąjūdžio puoselėtojas Motiejus Valančius, jis turbūt griebtųsi už galvos pamatęs, kas vyksta ne tik su kaimų, bet ir miestų mokyklomis. Sunkiai suvokiamas reiškinys, kad XXI amžiaus pradžioje viena po kitos visoje Lietuvoje uždaromos lietuviškos mokyklos. Anksčiau dėl jų naikinimo galima buvo kaltinti svetimus, šiandien tai darome savo rankomis ramindami save mokyklų tinklo optimizavimu, ugdymo kokybės gerinimu, valstybės lėšų taupymu ir kitomis skambiomis frazėmis. Vyskupui Valančiui tai būtų nesuvokiamas dalykas ir jis tikrai imtųsi prasmingos veiklos.
Kur šiandien dingo Lietuvos vaikai?
Juk, rodos, taip neseniai tų mokyklų buvo per mažai, jos buvo perpildytos mokinių, darbas vykdavo dviem pamainomis. Rugsėjo pirmosios proga tai viename, tai kitame Lietuvos mieste būdavo atidaromos naujos mokyklos, kasmet į jas atvykdavo bent po 15-20 jaunų specialistų mokytojų. Kur šiandien dingo Lietuvos vaikai? Atrodo, kad nei maras, nei karas, nei kokia gamtos stichija nenuniokojo mūsų šalies. Deja, ir mažėjantis gimstamumas, ir emigracija kiša koją. Jau ne viena mokykla atsidūrė ant išgyvenimo ribos. Perspektyvos liūdnos. Tėvai išsiveža vaikus į užsienį, kuriasi ten, kur yra darbo ir visos socialinės garantijos.
Birželio pradžioje keliaudamas su mokiniais palei Nemuną pastebėjau, kad netgi tokiose gražiose gyvenvietėse: Seredžiuje, Veliuonoje, Vilkijoje – yra tuščių sodybų su tvarkingais namais, kuriuose niekas nebegyvena.
Seredžiuje sutiktas malonus vidutinio amžiaus pašnekovas patikino, kad jauni žmonės, palikę gimtinę, masiškai išvažiuoja į Vokietiją. Prie Raudonės pilies sutikta mokytoja, pamačiusi būrį iš Širvintų atvykusių vaikų, pareiškė pageidavimą juos čia pasilikti, mat katastrofiškai trūksta pilyje įsikūrusioje mokykloje mokinių. Anksčiau buvusi Raudonės vidurinė mokykla turėjo apie porą šimtų mokinių, o dabar reorganizuotoje pagrindinėje belikę tik 70.
Labai skaudu, kad tokie dalykai su mokyklomis ir mokiniais vyksta Lietuvoje, bet kitos išeities nėra. Su šeimomis emigruojantys jauni žmonės nenori skursti, nori viską turėti čia ir dabar, todėl renkasi turtingesnius kraštus, ruošia vaikams sotesnį ir lengvesnį gyvenimą.
Panevėžyje pardavinėjami mokyklų pastatai
Ne vienam doram Lietuvos piliečiui nerimą kelia tai, kad su griūvančiais buvusių kolūkių tvartais, šienainio bokštais, kitomis pavojų keliančiomis griuvenomis parduodamos ir nykios demografinės padėties liudininkės – uždarytos mokyklos. Šokiravo savaitgalį pasirodęs Ingos Kontrimavičiūtės straipsnis „Nykstantis miestas pardavinėja ištuštėjusias mokyklas“. Jame kalbama apie tai, kad parduodamų nekilnojamojo turto objektų pasiūla Panevėžio mieste ir rajone nemenka, visgi, nepaisant bandymų jas parduoti už mažiau nei rinkos kaina, buvusios švietimo įstaigos toli gražu nėra paklausi prekė.
Straipsnyje akcentuojama, kad Panevėžio savivaldybės parduodamo turto sąraše – dviejų mokyklų pastatai. Tiesa, vienai jų, prieš ketvertą metų uždarytai „Verdenei“, aukcioną dar tik rengiamasi skelbti. Vis dėlto ji vienintelė turi potencialų pirkėją. Buvusios mokyklos vaiduokliu virtusį pastatą, nuniokotą laiko ir vandalų, nusižiūrėjo krepšinio mokykla. Kitas Panevėžio vaiduoklis – Alanto g. esantis nebaigtas statyti pastatas, kadaise turėjęs tapti prestižine, išskirtinai modernia mokykla – dabar miestui per metus atsieina 35 tūkst. Eur – tiek Savivaldybė sumoka jį saugančiai apsaugos tarnybai.
Į Panevėžio rajono savivaldybės parduodamo turto sąrašą greta pirkėjų laukiančių apleistų nebegyvenamųjų namų įrašytos dvi uždarytos – Kurganavos ir Ėriškių – mokyklos. Nors abi vaizdingose vietose, o kainuoja mažiau nei namas kaime, neatsiranda ne tik perkančiųjų, bet ir besidominčiųjų. Nuo Panevėžio apie šešis kilometrus nutolusiai Kurganavos mokyklai pirkėjo ieškanti Savivaldybė skelbė jau septynis aukcionus.
Apmaudu, kad ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje pilna statinių, kuriuos galima pagal Europos Sąjungos direktyvas pritaikyti ir panaudoti naujoms paskirtims. Deja, reikia pripažinti, kad dar nuo tarybinių laikų sėdi Savivaldybėse valdininkai, kurie nieko nedarė ir dar trukdo norintiems daryti. Už nieko nedarymą tik atlyginimai mokami laiku ir jokios bausmės už kažkada kolektyviai žmonių sukaupto turto niokojimą netaikomos.
Ar kaimiški rajonai atgims, jeigu vyriausybė į juos atsigręš?
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, prasidėjo žemės grąžinimo procedūros, kolektyvinio turto dalybos, gamyklų, fabrikų privatizavimas. Vieniems šis procesas atrodė labai prasmingas, kiti tai matė kaip paprasčiausią griovimą. Tas procesas, deja, tęsiasi iki šiol, tik dabar laikas pribrendo mokykloms, darželiams, ligoninėms, gimdymo namams…
O kas toliau? Kaimai jau gerokai ištuštėję, vaikų klegesio nebeliko, netgi jaunų vaikinų birbinamų motorolerių negirdėti. Ar jau griausime miestus? O kas toliau, kai nebeliks ką griauti? Kodėl mūsų valstybėje vyksta toks genocidas? Kodėl mažėja ištisi miestai ir kodėl taip suplanuota? Kam tai naudinga? Kas prisiims už tai atsakomybę, juk ne karo metas, kad miestai nyktų. Kažkaip net keista, kai svarbiausia vyriausybei yra kova su didžiu baubu – alkoholiu, o dar didesnio baubo – emigracijos – tiesiog stengiamasi nepastebėti.
Vyriausybei tiesiog būtina atsigręžti į kaimiškus rajonus, tų rajonų centrus, milijoniniai projektai reikalingi ne vien tik Vilniui. Bent asfaltuojami kaimo žvyrkeliai – irgi žingsnis progreso link. Iš dalies ir patys žmonės kalti lįsdami visi į Vilnių. Priežasčių vaidinti vilniečius yra ne viena. Gaila, kad lietuviai nemyli savo mažų miestelių, o tenkinasi didmiesčio tuštybe.
Nesinori minčių ne tik sau, bet ir kitiems baigti vien tik minorine gaida. Širvintos, atrodo, mažas miestukas, bet čia reikalai sparčiai gerėja: pastebėjau, kad žaidimų aikštelėje „Vaikystės stotelė“ kasdien susirenka daugybė vaikų, Širvintų pradinės mokyklos direktorė pasidžiaugė, kad nuo rugsėjo padaugės mokinių (pasirodo, iš Vilniaus į Širvintas gyventi atvyksta jaunos šeimos su vaikais!) ir mokykla turės net 370 pradinukų. Reikia manyti, kad nė viena Širvintų miesto mokykla bent per artimiausią dešimtmetį nebus įtraukta į savivaldybės parduodamo turto sąrašą.
O visoje Lietuvoje irgi nėra taip blogai. Keliaudamas su mokiniais iki Jurbarko, pastebėjau, kad ne tik autostradoje, bet ir kelyje palei Nemuną šimtai automobilių, prekybos centre Jurbarke daugybė žmonių, pakelėse esantys laukai gražiai apsėti, aplink Kauną gausybė statomų individualių namų, šalia kelio laukuose pristatyta kažkokių gamyklėlių, logistikos centrų. Tiesiog žmonės gyvena geriau, gal tik dejuoja daugiau.
Romas Zibalas
tikrai taip