Mokykla – tiesiog likimo dovana

Mokytoja Genė Časaitė pamokoje.

Spalio 5 – oji – Tarptautinė  Mokytojų diena
Kiekviename žmoguje yra gerumo. Jei žmogus juo vadovaujasi, dirba nuoširdžiai ir rūpestingai, tada jis suteikia aplinkiniams tai, ko šiems labiausiai reikia: švelnumo ir reiklumo, nuoširdumo ir pagarbos.

Nuoširdumo ir pagarbos mokiniui -  paprastam kaimo vaikui – niekada nestokojo Zibalų pagrindinės mokyklos biologijos ir chemijos mokytoja Genė Časaitė. 1972 metais, baigusi studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, mokytoja pagal paskyrimą atvyko į Zibalų aštuonmetę mokyklą ir sėkmingai darbuojasi iki šiol. 37 metus tai pačiai mokyklai ir mylimam pedagogo darbui paskyrusi mokytoja išliko žvali ir rūpestinga, yra mylima buvusių ir esamų mokinių, gerbiama Zibalų krašto žmonių.

- Nežinau, kodėl rinkausi mokytojos profesiją, – braukdama aukštyn sidabru tviskančius plaukus sakė mokytoja. – Mūsų giminėje yra ne vienas pedagogas, galbūt tai įkvėpė. Be to, vaikystėje su gimtojo Jaskaudžių kaimo vaikais labai patikdavo žaisti mokyklą. II Motiejūnų pradinėje mokykloje mokę mokytojai Visockas ir Bruzgulienė paliko didžiulį įspūdį, žavėjo Krikštėnų ir Ukmergės 1-osios vidurinės mokyklos, kuriose kažkada mokiausi, pedagogai.

Kasdien mokytoja Genė Časaitė moko moksleivius mylėti savo gimtąjį kraštą, jo žmones, ugdo pasitikėjimo savimi jausmą. Meilė vaikui, savo darbui ir yra mokytojos jėga. Daugelio buvusių mokinių, net prieš keletą dešimtmečių baigusių Zibalų aštuonmetę mokyklą,  atmintyje išliko netradicinės gamtos pažinimo pamokos, kai mokytoja vedžiodavosi ugdytinius po Zibalų apylinkes, aiškindavo gamtos paslaptis, mokė mylėti ir tausoti supančią aplinką. Kaip šviesūs prisiminimai išlikę papildomo ugdymo užsiėmimai, kai mokytoja kantriai aiškindavo chemijos formules, ruošdavo mokinius olimpiadoms, demonstruodavo vaizdinę medžiagą. Kažkas yra pasakęs, jog moksleivis lyg muzikos instrumentas, iš kurio atkakliu darbu galima išgauti puikiausią skambesį. Kad rastų geriausią melodiją, mokytojai tenka kasdien ,,derinti stygas” ir labai daug dirbti. Pasak Zibalų pagrindinės mokyklos direktoriaus Broniaus Lubio, mokytoja Genutė – tai mokyklos kruopštumo, sąžiningumo, pareigingumo simbolis. Ji visada apsupta mokinių, moka išklausyti ir visuomet padėti su rūpesčiais susidūrusiam vaikui.

Dažnas buvęs mokinys prisimena mokytojos Genutės organizuotas keliones po Lietuvos miestus, išvykas į teatrą, šimtadienio šventes, įvairias vakarones. Paprastiems kaimo vaikams tai būdavo didžiausia atrakcija ir pilkos kasdienybės praskaidrinimas.

Paklausta, kodėl visą gyvenimą  dirba Zibaluose, mokytoja Genutė nesutriko:

- Šio krašto žmonės pasirodė  labai paprasti. Mokiau jų vaikus, paskui – vaikų vaikus, taip ir likau. Labai sunku pajudėti iš įprastos vietos. Atvykusi į Zibalus, sutikau labai gerus žmones, neturėjau savo būsto, tad net 11 metų gyvenau pas Oną ir Juozą Burlėgas. Tai labai šilti žmonės. Rūpinosi manimi kaip savo dukra.

Mokytoja pasakojo apie pedagoginio darbo pradžios ir šių dienų panašumus ir skirtumus. Prieš tris dešimtmečius klasės Zibalų kaimo mokykloje buvusios gana didelės, jose mokėsi po 30 ir daugiau mokinių, po pamokų laukdavo rudeninės talkos Vl. Žvirblio kolūkio ir Šešuolėlių ūkio laukuose, įvairūs renginiai, papildomi užsiėmimai. Dabar didžiausia klasė – 10 mokinių. Kiekvienas darbo dešimtmetis turėjo savo pliusų ir minusų. Pedagogė labai džiaugėsi visomis septyniomis savo auklėjamosiomis klasėmis. Ypač šią vasarą nustebino prieš 30 metų Zibalų pagrindinę mokyklą baigę aštuntokai. Jie Algio Maslinsko sodyboje Navasiolkų kaime organizavo klasės susitikimą, į kurį buvo pakviesta ir auklėtoja Genutė Časaitė.

- Visos klasės buvo mielos, – šypsojosi mokytoja, – bet 1979 metų laidos aštuntokų klasė ypač mylima. Mergaitės į klasės susitikimą atvažiavo pasipuošusios moksleiviškomis uniformomis, užsirišusios pionieriškus kaklaraiščius, plaukus pasidabinusios kaspinais. Viskas atrodė taip miela ir prasminga. Nepamiršta manęs ir 1984 metų laidos aštuntokai. Kartu dalyvaujame ir buvusios klasės džiaugsminguose  bei liūdnuose susitikimuose. Gyvenimas nestovi vietoje, daug buvusių auklėtinių jau palydėta į Amžinybę. Visi mano mokiniai buvo geri, visi savaip įdomūs. Į nuotraukas pažiūrėjusi galiu apie kiekvieną daug gražaus ir gero pasakyti. Laiko dulkės tikrai nenusėdo.

Ne vieną Zibalų pagrindinę mokyklą baigusią moksleivių laidą mokytoja Genutė prisimena gražiai, su džiaugsmu vardija ugdytinius, kurie gyvenimą susiejo su biologija, chemija, medicina. Tai gydytoja Janė Lajauskaitė, sveikatos laidų vedėja – žurnalistė Rasa Jankūnaitė – Pekarskienė, chemikė Jolanta Jurkevičiūtė, medikė Nijolė Balandytė, chemikė Vilma Vinclovaitė, biologė Ligita Vinclovaitė – Žiedavainienė ir daugelis kitų. Pedagogė sakė, jog save kitur dirbančią sunkiai įsivaizduotų. Jai mokykla – tiesiog likimo dovana. Tiesa, dvejetą metų mokytojai teko dirbti statybos organizacijoje, bet noras grįžti į mokyklą nugalėjo.

- Aš esu žmogus, viską  išgyvenantis labai giliai, – sakė mokytoja Genutė. – Žmones, kurie man padėjo ir padeda, labai gerbiu. Džiaugiuosi savo kolegomis, rūpestingu direktoriumi Broniu Lubiu, vis prisimenu puikius, nuoširdžius, taktiškus ir labai išmintingus savo buvusius bendradarbius: mokytojus Valentiną Stašienę, Henriką ir Joną Pivorus, Julių Jagminą, Honoratą Katinaitę, mokyklos darbuotoją Jadvygą Kopūstienę. Pedagoginio darbo pradžioje buvo sunku, niekada man patarimų negailėjo buvusios mokyklos direktorės Ona Butkienė ir Valerija Grigaliūnienė, direktorės pavaduotoja Aldona Vilūnienė.

Šiandien mokytoja Genė Časaitė gyvena Širvintose, Kauno aukštesniojoje katechetų mokykloje dar baigė tikybos mokytojos studijas, laisvalaikiu skaito, domisi krašto istorija, kiekvieną nuo pamokų laisvą dieną vyksta į ištuštėjusius tėvų namus Jaskaudžių kaime, grožisi gamta, purena tėviškės žemę, užsiima augalininkyste, džiaugiasi pagalbininkais kaimynais Jane ir Kaziu Lengertais, be kurių, anot pašnekovės, būtų kaip be rankų.

Dar vakar šalia mokyklos žaliavę klevai šiandien nusidažė raudoniu. Virš galvos nutįsusios tolimai kelionei susiruošusių paukščių virtinės primena, jog jau spalio pradžia. Spalio 5 – ąją gražiausių rudens gėlių žiedai – kaip padėkos ženklas – bus skiriami ir mokytojai Genutei Časaitei.

Romas Zibalas

Nuotraukos iš  mokytojos Genės Časaitės asmeninio albumo