Širvintų kaimo gyventoja Gražina Naraškevičienė su anūkėliu Nojumi.
Viesulu skriejančiame gyvenimo kelyje dažnas prisimename savo žilagalvius mokytojus, išmokiusius pažinti pirmąją raidę, parašyti pirmąjį žodį, išspręsti matematikos uždavinį ar atskirti gerus dalykus nuo blogų. Vienų pedagogų vardus ir veidus iš atminties ištrina skubantis laikas, kiti išlieka visą gyvenimą. Kai buvę Kiauklių aštuonmetės mokyklos mokiniai, dabar skaičiuojantys septintą savo gyvenimo dešimtmetį solidūs ponai ir ponios, paprašė parašyti apie buvusią Kiauklių mokyklos mokytoją Gražiną Strazdaitę-Naraškevičienę, labai nenustebau. Apie šią mokytoją, Kiaukliuose dirbusią praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, buvau girdėjęs pačius gražiausius žodžius iš Kiauklių ir aplinkinių kaimų gyventojų.
Po darbo mokykloje mokėsi audimo meno
Širvintų kaime dabar gyvenanti ir aštuntą dešimtį metų skaičiuojanti buvusi mokytoja Gražina Naraškevičienė išliko energinga, žvali ir elegantiška. Aplankyta, pakalbinta ir paprašyta prisiminti prabėgusius metus, moteris labai kuklinosi ir vis minėjo Kiauklių krašto žmones sakydama, kad iki šiol juos prisimenanti.
– Pati esu kilusi iš Gelvonų, – pasakojo mokytoja. – 1958-ųjų metų laidos mūsų klasė buvo labai šauni ir stipri. Mes, buvę Gelvonų vidurinės mokyklos abiturientai, ir dabar susitinkame, bendraujame, bendraklasis lituanistas Jonas Belopetravičius net knygelę apie Gelvonus ir mūsų klasę išleido. Baigusi vidurinę, stojau į mediciną, nepavyko. Tuomet mokyklos direktorė Veronika Žemaitaitienė pasiūlė dirbti mokytoja, Švietimo skyriaus vedėjas Perednis išsiuntė į Kiauklius.
Prie Kiauklių mokyklos durų mokytojos (iš kairės į dešinę) Gražina Naraškevičienė, Apolonija Tamašiūnienė, Elena Polkaitė, Zita Kisielienė, Elena Pakalnienė. 1962-04-08.
Taip 1958 metų rudenį prie Kiauklių esančio Kriaunų kaimo pradinėje mokykloje pradėjo dirbti jaunutė mokytoja Gražina Strazdaitė.
– Pedagoginio darbo pradžią prisimenu labai šiltai, – šypsojosi Gražina. – Gyvenau pas mokytojos Emilijos Meliukštienės tėvus. Emilijos mama labai gražiai audė, tai ir mane išmokė. Šeimininkai buvo labai nuoširdūs žmonės, net už kambario nuomą pinigų neėmė. Kriaunų mokykloje vaikų buvo daug, tad darbo netrūko. 1961 metais perėjau dirbti į Kiauklių mokyklą ir apsigyvenau pas Kalesnykus.
Gražina Strazdaitė-Naraškevičienė - Kiauklių mokyklos mokytoja. 1959 m.
Kiaukliuose Gražina dirbo biologijos, chemijos ir buities darbų mokytoja. Iš karto ėmėsi mokslų Vilniaus pedagoginiame institute, pasirinko biologijos ir žemės ūkio pagrindų specialybę.
Pašnekovė labai įdomiai pasakojo apie studijas. Pasirodo, tais laikais būsimieji žemės ūkio pagrindų mokytojai privalėjo vairuoti traktorių. Pačiai Gražinai, atliekant pedagoginę praktiką, teko išmėginti traktoriaus privalumus, atsisėdus prie vairo lyginti silosą tranšėjoje. Pamatęs visą šį jaunos pedagogės spektaklį siloso tranšėjoje, kolūkio pirmininkas pasiūlė kiekvienam imtis savo darbo: mokytojai – mokyti, traktorininkui – vairuoti. Daugiau Gražinai vairuoti traktoriaus nereikėjo.
Mokytojai būdavo įpareigoti surašyti gyvulius ir patikrinti pasus
– Kiaukliuose dirbau 16 metų, darbas mokykloje labai patiko, apie Kiauklius ir to krašto žmones išsinešiau pačius gražiausius prisiminimus. Mano mokiniams jau daugiau nei 60 metų, dabar susitikę pakalbina, neužmiršta, pasveikina. Vis prisimenu, kai keli vaikai padovanojo man vilnonių kojinių, kad nesušalčiau, nes mokykloje buvo labai šalta. Labai imponavo tiek vaikų, tiek jų tėvų paprastumas ir nuoširdumas, – kalbėjo Gražina Naraškevičienė apie Kiaukliuose prabėgusius metus. – Per 16 metų kelissyk keitėsi mokyklos vadovai. Dirbau vadovaujant direktoriams Edmundui Bonikatui, Angelei Bružaitei, Arlauskui, Pranui Čiburiui, Jadvygai Grigaitienei. Apie visus galiu pasakyti tik pačius gražiausius žodžius. Direktorės Angelės Bružaitės taktas, mokėjimas bendrauti su bet kokio amžiaus žmonėmis skatino pedagoginį darbą dirbti tik gerai ir nuoširdžiai. Jos dėka pati didžiausia klasė, turėjusi net 45 mokinius, buvo „perskelta“ į dvi paraleles klases. Mažesnėse klasėse ir vaikams, ir mokytojams buvo lengviau dirbti ir mokytis.
Gražinos Naraškevičienės teigimu, pokario laikais kaimo mokytojams valdžia skirdavo visokių papildomų darbų. Mokytojai su vaikais privalėjo dirbti prie mokyklos buvusiame darže, pjauti malkas, talkininkauti kolūkyje po pamokų, mokytojų pareiga buvo eiti per kaimų trobas ir surašyti tvartuose laikomus gyvulius, prieš rinkimus dirbti agitatoriais. Pačiai Gražinai Naraškevičienei buvo skirtos Pasų režimo tikrinimo įgaliotinio pareigos. Jauna mokytoja privalėjo aplankyti aplinkinių kaimų trobas, patikrinti vaikų gimimo liudijimus ir į tėvų pasus surašyti duomenis apie nepilnamečius vaikus.
Sunkvežimiu Kiauklių mokyklos mokiniai vyksta į ekskursiją.
– Visi mokytojai gyveno vietoje, buvo draugiški, todėl visus valdžios nurodymus įvykdydavo greitai ir be priekaištų, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. – Kiaukliuose drauge su manimi dirbo mokytojai Zita Kisielienė, Apolonija Tamašiūnienė, Vlada Kalesnykienė, Elena Pakalnienė, Veronika Bonikatienė, Baltakis, Gražina Čirbienė, Rimdeikaitė ir daugelis kitų. Su kai kuriais iš jų ir šiandien nuoširdžiai bendraujame.
Gražina Naraškevičienė (centre) su savo auklėtiniais berniukais Kiaukliuose.
Kiauklių mokyklos mokiniai ir mokytojai (antroje eilėje iš kairės į dešinę mokytojai Gražina Naraškevičienė, Irena Arlauskienė, Zita Kisielienė, Stasys Laurinavičius, Vlada Kalesnykienė, Gailutė Šlapakauskienė).
Paklausta, kaip mokytoja iš Kriaunų kaimo pasiekdavo darbovietę Kiaukliuose, Gražina Naraškevičienė tik šyptelėjo. Pasak pašnekovės, niekas jaunystėje sunku nebuvo. Į mokyklą ir iš mokyklos eidavusi pėsčia. Tiesiog tada tokie buvę laikai ir apie jokius pavėžėjimus net kalbos būti negalėdavę.
Dėl objektyvių aplinkybių teko atsisakyti darbo mokykloje
Mokyklai ir Kiauklių krašto vaikams atiduoti beveik du dešimtmečiai. Daug dirbta, organizuotos šventės, konkursai, minėjimai, vakarėliai, ruošti mokiniai olimpiadoms, keliauta su ugdytiniais ne tik po rajoną, bet ir toliau, talkininkauta Kiauklių ir „Gražaus ryto“ kolūkiuose, darbe neskaičiuotos darbo valandos, bendrauta su šimtais žmonių: mokyklų vadovais, kolegomis, mokiniais, mokinių tėvais.
Kiauklius Gražinai Naraškevičienei palikti teko dėl melioracijos. Ten, kur gyveno mokytoja su šeima, buvo melioruojami didžiuliai plotai, naikinamos sodybos ir teko išsikelti. Namus statėsi Širvintų kaime. Su mažais sūnumis mokytojai darbo miesto mokyklose neatsirado, o važinėti į Kiauklius buvo per daug sudėtinga. Buvusi mokytoja pasirinko kitą darbą.
– Liūdna buvo palikti mokyklą, bet kito kelio nebuvo, – atsisveikinimo su mokykla akimirkas prisiminė Gražina Naraškevičienė. – Ir po daugelio metų manęs Kiauklių mokyklos mokiniai nepamiršta, o aš to krašto ir žmonių neužmiršau.
Praėjo metai kaip viesulas. Buvusi pedagogė Gražina Naraškevičienė liko kukli ir maloni, džiaugiasi sūnumi Vytautu ir dukra Neringa, anūkais Aurelija, Goda ir Nojumi, liūdi dėl tragiškos sūnaus Antano mirties. Sakoma, kad pagarbos vertas tas, kas pagerina ir pagražina viską, prie ko priartėja, ką paliečia, apie ką pradeda kalbėti. Tokia ir buvusi Kiauklių mokyklos mokytoja, o dabar Širvintų kaimo gyventoja Gražina Naraškevičienė – besistengianti, kad vaikams ir anūkams būtų gera, kad sodyboje būtų jauku ir gražu, kad su kaimynais nestigtų darnos ir santarvės.
Romas Zibalas
Nuotraukos iš Gražinos Naraškevičienės asmeninio albumo
