Į gyvenimą įaugo rugsėjai

Mokytoja Zofija Jadzevičienė.

Šiemet sausio 15 dieną Bartkuškio pagrindinės mokyklos chemijos ir biologijos mokytojai Zofijai Jadzevičienei sukako 70 metų. Taip jau susiklostė, kad Mokytojai šie metai yra dvigubai jubiliejiniai – ji švenčia ir savo mokytojavimo penkiasdešimtmetį. Smalsu buvo paklausti gerbiamos Mokytojos apie jos nueitą ilgą gyvenimo ir darbo kelią.

Pasak Mokytojos, pasirinkti pedagogės profesiją ją paskatino jos pradinių klasių mokytojos. Patiko profesionalus jų darbas, rengiami vaidinimai. Mokykla būsimajai mokytojai tikrai tapo antraisiais namais, o namai – mokykla, nes namuose mėgstamiausias užsiėmimas būdavo žaisti mokyklą. Kadangi taip žavėjosi savo mokytojomis, nenuostabu, kad užaugusi ji pati svajojo mokyti pačius mažuosius. Tačiau užaugus viskas susiklostė kiek kitaip. Važinėti mokytis į Trakų mokytojų seminariją buvo per toli, todėl teko rinktis kitą kelią. Čia lemiamą vaidmenį suvaidino susidomėjimas augalais ir meilė nepaprastai gražiai gimtinės gamtai. Būsimoji pedagogė įstojo į Naujosios Vilnios mokytojų institutą, po dvejų metų jį baigusi gavo gamtos ir geografijos mokytojos diplomą. Savo darbo vieta jaunoji mokytoja pasirinko Širvintų rajoną – 1960 m. pradėjo dirbti biologijos, chemijos ir geografijos mokytoja Barskūnų pagrindinėje mokykloje.

Darbo pradžia nebuvo lengva: butą nuomotis reikėjo pas šeimininkus. Teko verstis be tokio šiandien įprasto ir nepamainomo dalyko kaip elektra. Tačiau visus nepatogumus, nedidelį atlyginimą atsvėrė mėgstamas darbas, mylimi kolegos, šilti santykiai su mokiniais ir jų tėvais. Tuometinę mokyklą Mokytoja prisimena kaip kaimo šviesulį. Dirbant mylimą darbą tiesiog nepastebimai Barskūnuose prabėgo penkeri metai. Tolesnis kelias vedė į Bartkuškio pagrindinę mokyklą. Likimas taip lėmė, kad čia buvo pasilikta visam laikui.

Vėliau Mokytoja Z. Jadzevičienė baigė Vilniaus pedagoginį institutą, įgijo aukštąjį išsilavinimą. Darbas mokykloje paliko daugybę smagių prisiminimų, įsiminė kelionės, ekskursijos su mokiniais ir su kolektyvu, ypač įdomi buvo kelionė į Brestą, patiko Volgograde, buvota ir kituose Rusijos miestuose. Daug džiaugsmo teikė ir nepamokinė veikla su mokiniais, pavyzdžiui, vaistažolių rinkimas, Mokytoja prisiminė, kad vieną kartą šis jos pomėgis netgi galėjo ir labai brangiai kainuoti: nešina surinktomis vaistažolėmis lipo stačiais laiptais į rūsį ir, pasak jos, “vos neužsimušė”. Buvo lemta išsipildyti ir jaunystės svajonei – kurį laiką dirbo pradinių klasių mokytoja. Prisimindama buvusius mokinius, Mokytoja juos apibūdina kaip labai darbščius ir atsakingus: “Juk jiems daug reikėdavo dirbti kolūkyje – kada gi jie spėdavo mokytis?” Liūdna, kad dabartiniai mokiniai ne tokie smalsūs ir imlūs informacijai, nors jiems ji prieinamesnė.

Tų 50 metų darbo mokykloje Mokytoja nekeistų į nieką – mokykloje jai nepaprastai gera. Mokytoja prisipažįsta, kad sunku būtų gyventi be savo mylimos profesijos – ilgiau nebuvus mokykloje ji labai pasiilgsta mokinių. Gyvenimo prasme tapo rugsėjai, vaikų balsai ir klegesys mokyklos koridoriuose, skambutis į pamoką… Koks niūrus ir pilkas būtų gyvenimas be jų…

Ramunė Pivoraitė