Ar pavyks profsąjungoms nenusileisti?

Mokytojų atlyginimai visą laiką buvo vieni mažiausių. Nuo G. Vagnoriaus laikų iki 2005-ųjų metų jie apskritai nebuvo didinami. Kai mokytojai nebeiškentė ir pradėjo streikuoti, padėtis buvo pradėjusi keistis į gerąją pusę. Nors nuolat daugėjo biurokratizmo, nors dirbti darėsi vis sunkiau, bet po truputį Švietimo ir mokslo ministerija pradėjo atsižvelgti į profsąjungų reikalavimus. Per pastaruosius dvejus metus mokytojų atlyginimai padidėjo 60 procentų, o mokyklų vadovų – net 140 procentų. Nuo šių metų sausio pirmosios visiems atlyginimus ėmė mažinti, o mokytojams net šiek tiek padidino. Ir dar pasakė, kad nuo rugsėjo pirmosios vėl padidins net 10 procentų…Deja, iš tikrųjų buvo kitaip. Apie atlyginimų didinimą mokytojams niekas nė nebekalba. Priešingai, jis nuo rugsėjo mėnesio būtų sumažėjęs net 10 procentų. Pasirodo, kad dėl numatyto mažinti bazinės algos, nuo kurios skaičiuojamas mokytojų atlyginimas, dydžio, mokytojų atlyginimai jau ir taip sumažės 4,7 procento. Dar vienas dalykas, dėl kurio mažės mokytojų atlyginimai – tai darbo krūvio mažėjimas: didinamas mokinių skaičius klasėse, jungiamos kūno kultūros, užsienio kalbų grupės. Ar bereikia dar mažinti ir atlyginimų skaičiavimų koeficientus?

Matydamos tokią neteisybę vėl ryžtingų veiksmų ėmėsi profsąjungos. Ar joms pavyks ką nors pakeisti? Apie tai “Širvintų krašto” apžvalgininkas Steponas Liktoravičius kalbasi su Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoju, Širvintų L. Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos kūno kultūros mokytoju Romu Mikalajūnu.

- Kaip manote, kodėl pastaruoju metu mokytojų atlyginimai didėjo nežymiai, o štai mokyklų vadovų pakilo beveik pusantro karto?

- Tai visiškai suprantama. Valdžiai reikalingi nuolankūs, paklusnūs mokyklų vadovai, kurie neleistų mokytojams burtis į organizacijas, kovoti už savo teises. Mokyklų, kurios yra didesnės ir išgyvena iš savų vadinamųjų mokinių krepšelio lėšų, direktoriai turi neprieštarauti rajonų vadovams, kurie prašo jų dalį savo lėšų atiduoti kitoms, mažesnėms mokykloms. Kovingesni mokyklų direktoriai tuoj yra gąsdinami netekti pareigų, o žmonių, kurie dėl didelio atlyginimo yra pasiruošę bet ką parduoti, deja, dar yra ir ilgai bus. Taigi, mokyklų direktorių bado dar ilgai nejausime, į kiekvieną laisvą vadovo kėdę atsiranda dešimtys norinčių ją užimti.

- O mokytojai?

- Yra ir paklusnių mokytojų, bet vis daugiau atsiranda tokių, kurie nesiduoda būti “vedžiojami su pavadėliu”. Be to, juk gyvename Europos Sąjungoje, kur gyvūnus, vedžiojamus su pavadėliu, taip pat gina įstatymai. Malonu, kad šią tiesą supranta vis daugiau mokytojų, kad mokytojų profesinė sąjunga stiprėja, turi vis didesnę įtaką ir balsą kovojant už savo teises. Pavyko keturioms profesinėms sąjungoms – Krikščioniškojo švietimo darbuotojų, Mokytojų, Švietimo darbuotojų ir “Sandraugai” – susijungti į vienąLietuvos švietimo sistemos darbuotojų profesinių sąjungų centrą. Šio Centro įtaka – labai didelė. Jo nuomonę be jokių ginčų kol kas išklauso tiek Premjeras A. Kubilius, tiek Švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius. Ruošiamės susitikti su Lietuvos Prezidente D. Grybauskaite.

- Jūs, gerb. Romai, esate minėto Centro valdybos narys. Ką galite konkretaus pasakyti apie jo rengiamus dokumentus, darbą?

- Dirbti tenka labai daug. Valdyba renkasi kartą per savaitę, diskutuojame, ieškome kompromisų, teikiame siūlymus Švietimo ir mokslo ministerijai, Vyriausybei. Mūsų siūlymu, Švietimo ir mokslo ministerija šių metų sausio 16 dieną priėmė nutarimą dėl dokumentų mokyklose skaičiaus mažinimo. Gaila, bet ne į visus siūlymus atsižvelgta. Šiek tiek palengvės dirbti mokyklų vadovams, bet mokytojams – ne. Jiems biurokratizmo ir toliau – per akis. Bet pradžia padaryta, belieka darbą atkakliai tęsti.

Liepos 21 dieną įvyko susitikimas su Švietimo ir mokslo ministru. Susitikime buvo pasiekta svarių rezultatų. Galutinai aptarta, kaip bus mažinamas švietimo darbuotojų darbo užmokesčio fondas nuo šių metų rugsėjo 1 dienos, nekeičiant tarifinio atlyginimo koeficientų. 59,1 milijono litų (4,7 procento darbo užmokesčio fondo) bus sutaupoma mažinant bazinę algą nuo 128 iki 122 litų. Dar 3,3 procento darbo užmokesčio fondo bus sutaupyta keičiant sutartinių mokinių skaičių, nekeičiant tarifinio atlyginimo koeficientų. Tam bus keičiama mokinio krepšelio metodika, patvirtinta 2008-12-24. Sakysime, miestų mokyklų 1-4 klasėse mokinių skaičius klasėje padidės iki 22, 5-10 klasėse – iki 25.

Vadovams, auklėtojams, specialiesiems pedagogams, socialiniams pedagogams, psichologams, kuriems tarinio atlyginimo koeficientas nustatomas už etatą, atlyginimai sumažės 8 procentais (4,7 procento dėl bazinės algos dydžio sumažėjimo ir 3,3 procento mažės tarifinio atlyginimo koeficientas). Švietimo darbuotojų apmokėjimo tvarkos apraše numatyta papildomų priemonių: atlygio koeficientų “šakutės”, sakysime vyresniojo mokytojo, turinčio iki 10 metų darbo stažą, tarifinis atlyginimo koeficientas galės svyruoti nuo 11,5 iki 13,15 (dabar 12,25).

- Tai gal vis dėlto mokytojai ne taip jau mažai uždirba, jei sutikote, kad atlyginimai būtų mažinami?

- Profsąjungos supranta, kad sunkmetis yra sunkmetis ir negalime būti užsispyrę kaip ožiai. Susiveržti diržus privalome visi. Bet reikia elgtis sąžiningai ir teisingai. O dėl mokytojų uždarbio galiu išsklaidyti abejones. Dabar mokytojas, turintis aukštesnįjį išsilavinimą, dirbantis daugiau kaip 15 metų mokykloje už vieną etatą gauna 1216 litų. Nuo rugsėjo pirmosios jis gaus 1159 litus (neatskaičiavus mokesčių).

Mokytojas, turintis vyresniojo mokytojo kategoriją ir dirbantis daugiau kaip 15 metų, dabar gauna (popieriuje) 1651 litą. Nuo rugsėjo mėnesio jo uždarbis bus 1549 litai. Esmė ta, kad mokytojai lig šiol turėjo ne 18 pamokų per savaitę, bet 22-24. Taigi, jų atlyginimai šiek tiek padidėdavo. Dabar, didėjant mokinių skaičiui klasėse, jungiant grupes, darbo krūvis mažės, taigi praktiškai dauguma dirbs tik vienu etatu.

Vis daugiau mokytojų apskritai netenka darbo dėl mokyklų uždarymo.

- O ką manote daryti, kad nebūtų leidžiama perskirstyti mokykloms skirtų lėšų?- Mano nuomonė vienareikšmė: jei kuri nors mokykla neišgyvena iš jai skirtų lėšų, jų turėtų rasti ne kita mokykla, bet Savivaldybės biudžetas. Sakysime, L. Stuokos – Gucevičiaus gimnazija, kurioje aš dirbu, turi savo buhalterę, savo lėšų, kurių visiškai užtenka ugdymo procesui vykdyti. Patys galėtume komplektuoti klases, patys mąstyti, kaip apsirūpinti techninėmis priemonėmis, kiek sutaupyti ateičiai ir pan. Juk esame gimnazija, kurioje ugdymo procesas turi būti pavyzdinis. Bet viso to nėra, nes kasmet iš mūsų Savivaldybė atima šimtus tūkstančių litų (2005 metais atėmė net 300 tūkstančių) ir atiduoda mažytėms kaimų mokyklėlėms. Nėra jokios pažangos nei ten, nei pas mus. Ar nereikia kovoti, kad taip nebūtų!?