Juozas Rabazauskas - su "Širvintų krašto" loterijos pagrindiniu prizu.

Juozas Rabazauskas iš Antrųjų Motiejūnų kaimo sakosi nuo pat vaikystės skaitęs rajono laikraštį, nes tėvai prenumeravo anuometinę “Lenino vėliavą”, paskui – “Širvintą”, grįžęs ūkininkauti į tėviškę Juozas tęsia šeimos tradiciją – prenumeruoja “Širvintų kraštą”. Nors 30 metų gyveno ir dirbo Ukmergėje, bet viešėdamas tėviškėje nuolat pasidomėdavo, ką rašo rajono laikraštis. Ir dabar ūkininką domina rajono aktualijos, informacija apie žemdirbiams rengiamus mokymus.

- Su malonumu skaitau straipsnius iš Bagaslaviškio mokyklos – juk ir aš šią mokykloje kažkada mokiausi, – sako ponas Juozas. – Visuomet įdomu paskaityti pasakojimus apie žmones. Ypač apie Bagaslaviškio apylinkėse gyvenančius. Žiūrėk, tai pažįstamas, tai giminaitis aprašytas.

Loterijai kvitus Juozas Rabazauskas pristatė pernelyg nepuoselėdamas vilčių ką nors laimėti. Kaip sakoma, “dėl sportinio intereso”. Todėl žinia, kad laimėjo pagrindinį prizą – konvekcinę krosnelę maistui gaminti – maloniai nustebino.

Reikia manyti, kad krosnelė bus “įdarbinta”. Produktų toli ieškoti nereikia: savame ūkyje Juozas Rabazauskas augina ir daržovių, ir galvijų, ir avių, ir kiaulių, ir javų. Taigi, darbų – tik spėk suktis. Ypač vasarą.

Antrųjų Motiejūnų kaime – 11 sodybų, tačiau tik šešiose nuolat gyvenama, kitos atgyja vasarą, kai iš miestų vasaroti suvažiuoja jų šeimininkai. Tuomet ir Juozo ūkyje užaugintos žemės ūkio produkcijos paklausa gerokai užauga.

Beje, ir visa Rabazauskų šeimyna suvažiuoja į Motiejūnus pas ūkininkaujantį Juozą dažniausiai tik savaitgaliais bei per šventes – juk kiekvienas turi savo užsiėmimą. Žmona Birutė ir dukra Vilma dirba Ukmergės rajono Jasiuliškių pensionate, dukra Vaida – Vilniaus Gedimino technikos universiteto antrakursė. Sūnus Valdas – Ukmergės savivaldybės civilinės saugos specialistas. Tačiau nei vaikai, nei marti Vilma kaimu nesibodi. Anūkams Viltei bei Karoliui irgi senelių sodyboje saugu ir smagu.

Argi ne nuo meilės mažyčiam žemės lopinėliui, kuriame įspaustos tėvų ir senelių pėdos, prasideda meilė tėvynei?

“Širvintų krašto” informacija

Janina Derbutienė su anūke Meda. 2005 m.

Nors gruodis jau senokai persirito į antrąją pusę, nors pasivaikščioti baltu sniego taku vis dar nepavyksta, bet artėjančios Kalėdos verčia pamąstyti apie nuveiktus darbus, įsimintinas gyvenimo akimirkas, patirtus rūpesčius ir džiaugsmus. Kalėdų šventės laukimu jau gyvena visi Širvintų krašto žmonės. Tai pats tinkamiausias laikas pakalbinti tuos, kurių gyvenimas prabėgo toli nuo Lietuvos, toli nuo gimtųjų namų.

Niūroką gruodžio pavakarę, apgaubtą ankstyvų sutemų, pasibeldžiau į Širvintų kaimo gyventojos Janinos Derbutienės namų duris. Ant slenksčio pasirodžiusi žvali moteris nustebo, sužinojusi vizito priežastį, bet pasiūlė užeiti ir sutiko papasakoti apie vaikystėje patirtą Kalėdų stebuklo laukimo džiaugsmą, Kūčių stalą Sibiro platybėse bei kasdieninius rūpesčius.

“Gera darydami kitiems, <…> bloga padarėme patys sau”

Kalėdų laukimas nugramzdina į praeitį liūdesį, širdyje džiaugsmas maišosi su nepaaiškinamu ilgesiu, vis norisi prisiminti tai, kas buvo vaikystėje ten, Stamuliškio vienkiemyje, netoli Lyduokių (Ukmergės rajonas). Ten prabėgo Janinos Derbutienės trys nerūpestingos žiemos ir trys vasaros. Gyvenimas tėvų namuose buvęs labai trumpas. Mat ketvirtus metus skaičiuojančią mergaičiukę drauge su tėčiu, mama ir 6 broliais bei seserimis išvežė į Sibirą.

Pleskų šeima Sibire: tėtis Ignas, mama Elena, ant kelių sėdi sesuo Valerija, stovi Janina ir brolis Povilas. 1954 m.

Kaip, kodėl taip atsitiko – ir šiandien ponia Janina tiksliai nežinanti. Moteris sako, kad šeima didelių turtų neturėjo, tėvai dirbę žemę, auginę vaikus, duonos tikrai visiems sočiai pakakdavę. Ponia Janina sako, kad tėvelis Ignas Pleskus stebino šeimą savo darbštumu, jau buvo pasistatęs naują namą, tikėjęsis ramiai gyventi ir rūpintis vaikais. Pasak pašnekovės, tėvai gyvenę labai nuošaliame vienkiemyje, apsuptame miškų, kuriame buvusios tik dvi sodybos. Tokiuose namuose nuolat lankydavosi nelaukti svečiai tiek dieną, tiek naktį. Pokario metų suirutėje buvo sunku suprasti, kas yra kas. Igno ir Elenos Pleskų šeima buvo apkaltinta miškinių rėmimu ir ištremta iš Lietuvos į Krasnojarsko kraštą, Užuro rajoną, Salgono kaimą.

- Gera darydami kitiems, maitindami visus, kas tik užeidavo į namus, bloga padarėme patys sau. Mus išvežė 1949 metų kovo mėnesį, naktį, – braukdama ašaras pasakojo Janina Derbutienė. – Man ėjo ketvirti metai. Tą baisią naktį prisimenu kaip per miglą. Išliko prisiminimas, kad ant tėvų kareiviai baisiai šaukė, vis ragino skubėti. Mama buvo nėščia, tad kažką pasiimti iš namų nelabai ir galėjo. Mama pasakojo, kad iš gimtosios trobos išvarė be duonos kąsnio, nes duonkubilyje rūgo tešla ir tik rytą būtų kepama šviežia duona. Nepaėmė ir mėsos, nes prieš šventes tik ruošėsi skersti kiaulę. Per pusvalandį susidėjo tik drabužius, apklotus, aprengė iš miegų pakirdusius mažus vaikus, paėmė maišą pupų ir maišą žirnių. Tremties neišvengė ir kaimynai Starkūnai: brolis Adomas ir sesuo Genovaitė.

Janina Pleskutė - Derbutienė Ukmergėje. 1962 metų žiema.

Kaskart šluostydama ašaras, Janina Derbutienė prisiminė, kaip mama pripylė buteliuką pieno, pasupo lopšyje gulinčią sergančią mažiausią dukrytę Aldutę, peržegnojo ją ir raudodama paliko namus. Motina nesitikėjo, kad sergantis vaikas ištvers tremties kančias, paliko namuose, vylėsi Dievo globos ir Lietuvoje liekančių artimųjų dėmesio. Pasak Janinos Derbutienės, rytą, sužinojusi apie ištremtą šeimą, į namus atbėgo močiutė, pasiėmė Aldutę ir ją užaugino.

Vėliau buvo dar sunkiau. Galima tik įsivaizduoti, kiek prisikentėjo Janinos motina. Prie šono glaudėsi 6 vaikai, po širdimi spurdėjo septintasis. Tokios šeimos Sibire irgi niekas nelaukė, buvo reikalingi tvirti, sveiki, suaugę žmonės. Pasak Janinos, buvo siaubingas vaizdas. Atvykę pasiimti tremtinių, “pirkliai” šnairavo į daugiavaikę šeimą.

Salgono kaimas, į kurį pakliuvo Janinos šeima, buvo maždaug Širvintų miesto dydžio. Tai buvo kolūkis, jame viskam vadovavo ir darbus dirbo moterys, nes iš fronto buvo grįžę tik 5 vyrai.

- Mama nuolat buvo pusalkanė, nes valgyti tiesiog nebuvo nei ko, nei už ką nusipirkti, – pasakojo Janina. – Visa laimė, kad visuomet šalia buvo tėtis. Jis dirbo netausodamas savęs. Vyresnė sesuo Laima nuėjo šerti kolūkio kiaulių, trylikametis Antanas į MTS (mašinų, traktorių stotį). Sibiro šalčiai alino mūsų sveikatą, sekino jėgas. Trūko duonos, drabužių. Didžiausia palaima ir paspirtis buvo siuntiniai iš Lietuvos.

Saldainis – didžiausias tremtinių vaikų Kalėdų stebuklas

Prie Stamuliškio ąžuolo su artimaisiais (Janina Derbutienė - pirma iš kairės).

Pirmieji metai tremtyje buvę baisūs. Pati Janina jau buvo pasiligojusi ir netgi neįstengdavo išeiti į lauką. Mirė ir tremtyje gimusi sesutė Genutė. Norėdama išmaitinti vaikus, motina siųsdavo brolį Povilą į pelkes kiaušiniauti. Brolis pririnkdavo ten perinčių žąsų, ančių kiaušinių, motina išplakdavo kiaušinienę, įmaišydavo sukapotų laukinių česnakų ir svogūnų laiškų ir pašaudavo į krosnį. Tokiu patiekalu maitindavo šeimą.

Nuostabiausia šventė Sibiro platybėse lietuviams būdavo Kalėdos. Puošdavo eglutę popierėliais, ruošdavo Kūčių stalą. Iš tėviškės močiutės atsiųstą Kalėdaitį laužydavo į keliolika gabalėlių – juk ne visi tremtiniai siuntinius gaudavo. Tėviškės laukuose užaugintos, krosnyje sudžiovintos ir medinėje dėžutėje atsiųstos duonos kvapas ir skonis būdavo toks brangus. Apie sausainius ir saldainius net pagalvoti netekdavo. Pasak pašnekovės, tik pradėjusi lankyti mokyklą, sulaukdavo saldainių. Tai būdavo pats didžiausias tremtinių Kalėdų stebuklas. Tuomet ir džiovintų abrikosų ragaudavo. Vaikystėje skanauti valgiai atmintyje išlikę iki šiol.

Pasak Janinos Derbutienės, lietuviai tremtiniai labai greitai pelnė vietos gyventojų palankumą. Tad vietiniai, sužinoję apie lietuvių Kūčių vakarienę, atnešdavo žuvies. Nieko nenutuokdama apie brangumą, tremtyje Janinos šeima Kūčių vakarą netgi lašišą valgydavo. Tiesiog jos buvo Salgono ir Šerešo upėse, prie kurių gyveno tremtiniai.

Pašnekovė keliskart pagarbiai atsiliepė apie tėvą. Tėvo atsakingumas, darbštumas gelbėjo šeimą nuo mirties. Sukaupęs šiek tiek pinigų už darbą, pardavęs iš Lietuvos atsivežtas mamos austas paklodes, tėvas nupirko karvę Mają. Antrų tremties Kalėdų dovana buvo karvė. Janinos Derbutienės teigimu, būtent karvė išgelbėjo ir jos gyvybę. Kai brolis Antanas ant rankų išnešė Janiną į lauką ir ji paragavo pieno, atsirado jėgų.

Prie tėvų namų Nuotekų kaime: (stovi iš kairės į dešinę) Janina Derbutienė, sesuo Laima, brolis Edmundas, sesuo Aldona, brolienė Liuda, sesuo Valerija, (pirmoje eilėje) Janinos vyras Mečislovas, brolis Povilas, sesuo Jadvyga.

Slogūs prisiminimai išlikę apie tremtį. Palūžti nebuvo kada, sunkumai grūdino ponią Janiną. Žiemą ji drauge su kitų tremtinių vaikais lankydavo mokyklą, o vasarą dirbdavo kolūkio laukuose. Drauge tremtyje buvusios ir seserys Onutė, Laima bei Nijolė Kapcevičiūtės iš Bagaslaviškio. Paaugusius vaikus susodindavo į vežimą, kolūkio valdžia įduodavo duonos, vandens, medaus ir išsiųsdavo į už dešimties kilometrų esančius laukus ravėti kviečių. Pašnekovė sakė, jog uoliai dirbdavo visi, nes mokykloje buvo įpratinti prie “nesvietiškos” drausmės. Alkį vaikai malšindavo paupiuose augančių laukinių juodųjų ievų ir serbentų uogomis.

Grįžtančių tremtinių laukė Stamuliškio ąžuolas – vienišas ir nelaimingas

Po Stalino mirties Pleskų šeima gavo leidimą grįžti į Lietuvą, kur žaluma puošia laukus ir širdžiai miela. Ir gavę leidimą iš Maskvos, tėvai dar dvejus metus dirbo, kaupė pinigus bilietams, kad visa šeima galėtų pasiekti gimtinę.

- Grįžome į Lietuvą 1957 metų gruodį, prieš pat Kalėdas, – neslėpdama jaudulio pasakojo Janina Derbutienė. – Tokia buvo tėvų valia. Tėtis vis kartojo, kol gyvas esąs, vaikus privalo parvežti į Stamuliškį. Kelionė buvusi labai sudėtinga: privalėjome visi sušokti į traukinį, tik vienai minutei stabtelėjusį stotelėje. Per tą skubėjimą pasimetė jau tremtyje gimusi maža sesutė Valerija. Mama, į dangų iškėlusi rankas, raudojo, kad vaikas dingo. O ją, pasirodo, pasigriebė ir pasisodino vagone važiuojantys kareiviukai. Valerija paskui pati pastebėjo besiblaškantį po vagoną brolį Antaną.

Grįžo šeima į Lietuvą, skubėjo į tėviškę ir tėviškės nerado. Sodyba išdraskyta, pastatai nugriauti. Senoji Janinos tėvų troba buvo sudeginta, o naujoji, vietos valdžios nutarimu, nugriauta, rąstai išvežti į Ukmergę ir ten pastatytas Kooperatyvo sąjungos pastatas.

Iš tėviškės liko tik ąžuolas – vienišas ir nelaimingas kaip tremtinių šeima, grįžusi ir neradusi savų namų. Priglaudė giminės. Pirmosios Kalėdos po tremties buvusios ir liūdnos, ir džiugios. Liūdino savo stogo netektis, džiugino išsiilgusių artimųjų – dėdžių, tetų, pusbrolių, pusseserių, senelių – dėmesys ir atjauta.

Dabar buvusioje sodybos vietoje stovi kryžius, menantis šeimos skausmą. Stamuliškio ąžuolas tapo Pleskų šeimos ainių susibūrimo vieta. Pasak Janinos, tėvų dvasią, būnant Sibire, palaikė mintis pamatyti savo ąžuolą. Grįžę tėvai kūrėsi netoliese esančiame Nuotekų kaime (Ukmergės rajonas). Vyresniosios seserys Laima ir Jadvyga grįžo iš Sibiro šiek tiek anksčiau ir jau gyveno Kaune. Į Lietuvą parvykusiai tremtinei Janinai su broliu teko lankyti mokyklą rusų dėstomąja kalba Ukmergėje. Pašnekovės teigimu, buvę labai sunku kasdien pusalkanei kulniuoti pirmyn ir atgal po 8 kilometrus, apsiavus kerziniais batais. Ir šiandien Janina dėkinga seseriai Laimai, kuri ją, paauglę mergaičiukę, paėmė į Kauną, pati, neturėdama savo kampo, nuomodama kambarėlį, rūpinosi, leido į mokyklą.

Arčiau tėviškės geriausia

Janina Derbutienė (šešta iš dešinės) drauge su Garliavos mokyklos mokiniais prie tvenkiamo Nemuno. Mokiniai po pamokų talkindavo Kauno HE statytojams, rinkdavo iš būsimų Kauno marių dugno kelmus ir medžių šaknis.

Janina Derbutienė yra baigusi Garliavos vidurinę mokyklą ir Maisto pramonės technikumą. Po technikumo baigimo dirbo Zarasuose, paskui, tėvų raginama grįžti arčiau tėviškės, apsigyveno Širvintose. Čia sukūrė šeimą, augino vaikus, čia dirbo. Dabar Janina Derbutienė yra pensininkė, sumaniai namuose šeimininkaujanti žmona, mama ir močiutė, drauge su vyru laukianti iš Kauno atvykstančių dukters, žento ir anūkės Medos.

Dažnai Janina Derbutienė mintimis nuklysta į svetimą kraštą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai visi artimųjų kaulelius iš Sibiro į Lietuvą vežėsi, buvo su broliais ir seserimis nuvykę į Krasnojarsko kraštą mirusios sesers palaikų parsivežti. Atvykėliai, iki tremties vietos sukorę per 7000 kilometrų, Salgono gyventojų buvo gražiai ir pagarbiai sutikti, sulaukė pagalbos, išgirdo gražių prisiminimų apie savo tėvelius – Sibiro kankinius.

Sunkiai su lemtimi susitaikiusi ponia Janina Derbutienė gyvena: skaito knygas apie tremtyje kentėjusius likimo brolius ir seseris, domisi Širvintų krašto naujienomis, su vyru Mečislovu ruošiasi Kalėdų šventėms, laukia užsukančių artimųjų, dažnai lanko Stamuliškio ąžuolą, tėvų kapelius Lyduokių kapinėse.

Kūčių vakarą visą Janinos ir Mečislovo šeimą lydės šventumo nuotaika, susėdusių prie šventinio stalo širdys pražys gerumo, nuoširdumo ir meilės artimam žmogui žiedais. Visiems geros valios Širvintų krašto žmonėms artėjančių Kalėdų proga Janina Derbutienė linki Dievo palaimos, sveikatos ir kuo daugiau optimizmo. Tegul Kalėdų rytas aušta gražus, saulėtas ir kupinas vilties.

Romas Zibalas
Nuotraukos iš asmeninio Janinos Derbutienės albumo

Filomena Vaicekauskienė. 2011-ųjų spalis.

Prancūzų filosofas ir rašytojas Mišelis de Montenis yra pasakęs, jog pats ryškiausias išmintingumo ženklas yra nuolatinis gyvenimo džiaugsmas. Kad tai tiesa, patvirtinti gali dažnas Širvintų krašto gyventojas, pažįstantis Musninkuose gyvenančią Filomeną Vaicekauskienę. Garbingą 80 metų jubiliejų paskutinį spalio penktadienį šventusi mokytoja, kraštotyrininkė, visuomenininkė, Igno Šeiniaus premijos laureatė Filomena Vaicekauskienė dar kupina energijos, dvasios tvirtybės ir gyvenimo džiaugsmo. Jubiliejaus išvakarėse svečiuose sulaukusi kraštotyros bičiulių, į draugišką pasisveikinimą atsakė vien tik ekspedicijų dalyviams žinomu žodžiu “ipštvaimon”, daugiau nei prieš du dešimtmečius užrašytu Kupiškio apylinkėse.

Paprašyta prisiminti mokykloje prabėgusius metus, kraštotyrai atiduotas vasaras, Filomena Vaicekauskienė kuklinosi ir vis kartojo, kad nėra verta, jog apie ją būtų rašoma. Žodis po žodžio – išsikalbėjome. Tuo labiau, kad drauge dalyvauta ne vienoje kalbos faktų rinkimo ekspedicijoje, mokytasi iš patyrusios kraštotyrininkės, kaip prakalbinti kaimo žmogų, “iškvosti” kuo daugiau kalbos perlų.

Ėjimas į žmones Filomenai visada buvo šventas reikalas. Ekspedicijose susirinkusi grupelę jaunų mokytojų ir studentų, ji geranoriškai mus vesdavosi per kaimus. Patyrusi kraštotyrininkė mokėjo “eiti kiaurai”, mums belikdavo tik klausytis ir užrašyti. Pamažu atsirado patirtis ir nuovoka, ko ir kaip klausti.

Filomena Vaicekauskienė - Musninkų vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja. 1956 m.

Sunku šiandien būtų pasakyti, koks yra tipiškas kraštotyrininkas. Jų būta visokių. Filomeną Vaicekauskienę drąsiai galima būtų vadinti kraštotyros bitele darbininke. Ji ekspedicijose neskaičiuodavo valandų ir nueitų kilometrų. Visuomet linksmai nusiteikusi ji su būreliu palydovų sukdavo iš trobos į trobą, iš vieno kaimo į kitą. Pasak pašnekovės, kraštotyra susidomėjusi nuo 1972-ųjų. Tuomet Širvintų rajone vyko kalbos faktų, vietovardžių rinkimo ekspedicija. Joje talkininkauti buvo pakviesti ir Širvintų rajono mokyklose dirbantys lietuvių kalbos mokytojai. Lituanistė Filomena tada mielai prisidėjo prie šio kilnaus darbo. Po to dalyvauta Biržų, Radviliškio, Utenos, Kupiškio (dukart), Rokiškio rajonuose vykusiose kalbinėse ekspedicijose.
Dažnam šiandien gali atrodyti, kad kraštotyrininkai yra keistuoliai. Jie turbūt neturi ką veikti, todėl vasaras praleidžia tarp kaimo žmonių, juos kalbina, užrašinėja pasakojimus, tik tame krašte vartojamus žodžius. Verta akcentuoti, kad prieškariu ir tarybiniais metais kraštotyrą kūrė garbūs mokslo žmonės. Tai buvo kultūros elitas, subūręs ir daugelį išjudinęs kilniai veiklai. Žodžių rinkimo procesą Didžiajam žodynui, “Kupiškėnų žodynui” ir kitiems akademiniams leidiniams suko šviesuomenė: mokytojai, studentai, mokslininkai. Pamažu kilo ir įsitvirtino įsitikinimas, kad būti kraštotyrininku yra prestižas.

Filomenos Vaicekauskienės indėlis į kraštotyros aruodą labai svarus. Ji 1977 metais užrašė musninkiečių atsiminimus apie rašytoją Igną Šeinių, Musninkų apylinkėse surinktą kalbinę medžiagą siuntė Lietuvos ir Latvijos mokslų akademijoms, muziejams. Labai daug energinga kraštotyrininkė talkino mokslininkams, rašantiems apie religines šventes, lietuvių papročius ir tradicijas Musninkų krašte.

Šiandieną drąsiai galima teigti, jog būtent Filomena Vaicekauskienė “atrado” Igną Šeinių. Ji, būdama Vilniaus pedagoginio universiteto studentė, rašė kursinį darbą apie Igną Šeinių, surinko daug medžiagos apie rašytojo lankytas, kūriniuose aprašytas vietas, užrašė amžininkų prisiminimus. Tuo labai susidomėjo darbo vadovė Aldona Vaitiekūnienė, ragino kruopščią studentę ieškoti “vis giliau”. “Mano gyvenime buvo daug gražių ir prasmingų akimirkų, – sako Filomena Vaicekauskienė. – Susitikta su profesore Aldona Vaitiekūniene, literatūrologu Albertu Zalatoriumi, o vėliau ir su monografijos “Ignas Šeinius” autore Janina Žėkaite. Kuo galėdama stengiausi padėti šiai mokslininkei. Ji buvo pas mane į namus atvykusi su akademiku Vytautu Kubiliumi. Buvo padarytas didelis darbas, svarbus visai mūsų literatūros raidai.”

Filomena Vaicekauskienė troško Kaimynėliuose (Musninkų seniūnija) įkurti rašytojo Igno Šeiniaus muziejų. Jos iniciatyvą labai palaikė buvęs auklėtinis Henrikas Pečiulis, buvęs Musninkų apylinkės vadovas. Deja, namelio, kuriame lankydavosi rašytojas, savininkė nesutiko, kad jame būtų muziejus. Taip viskas ir paliko.

Nuo 1956 metų Musninkuose gyvenanti Filomena žino daug svarbių miestelio istorijos faktų. Pašnekovė netgi juokauja, kad TV laidoje apie Musninkus daugiausia informacijos pateikė ne patys vietos gyventojai, o plungiškis vaistininkas Jonas Lubys, biržietis Jonas Binkis ir panevėžietė Filomena Vaicekauskienė.

Su dukrele Virginija.

Pasirodo, Filomena yra kilusi iš Panevėžio rajono, Pinigėlių kaimo. Ji 1951 metais baigė Panevėžio II mergaičių gimnaziją, o nuo 1952 metų dirbo įvairiose mūsų rajono mokyklose: Liukonyse, Bagaslaviškyje, nuo 1956-ųjų rugsėjo – Musninkų vidurinėje. Ilgametės lietuvių kalbos mokytojos teigimu, į gyvenimą išlydėta daugybė mokinių, sutikta begalė įdomių žmonių. Visur buvusi duona su pluta. Šalia mokytojos darbo visada tekdavo dirbti ir mokyklos bibliotekoje. Niekas anais laikais už tokį darbą nemokėdavo pinigėlių. Tiesiog reikėdavo – ir mokytojai lituanistai dirbdavo “visuomeniniais pagrindais”. Tų visuomeninių pareigų Filomenos gyvenime būta ir daugiau: kelionių organizatorė, moterų tarybos narė, kultūrinio gyvenimo koordinatorė, mokyklos posėdžių sekretorė. Pasak pašnekovės, labai varginantis būdavo sekretorės darbas, kai reikėdavo viską smulkiai užrašyti, keliskart, keliant į kitą klasę, mokinių vardus ir pavardes ranka perrašyti.

Daug gražių ir prasmingų darbų nuveikė Filomena. 1987 metais ji apdovanota medaliu “Už nuopelnus kraštotyrai ir paminklų apsaugai”. Už aktyvią kraštotyrinę ir šviečiamąją veiklą, rašytojo Igno Šeiniaus atminimo puoselėjimą ir jo gimtinės garsinimą, už indėlį kalbotyrai ir tautos kultūrai, už Musninkų krašto garsinimą Lietuvoje ir svetur Filomenai Vaicekauskienei 2009 m. vasario 16 dieną įteikta Igno Šeiniaus premija. Užvis labiausiai pašnekovė vertina kelionę į Švediją. Garbios kraštotyrininkės teigimu, tai buvo jos didžiausia svajonė ir visų nuveiktų darbų aukščiausias įvertinimas. 1992 metais aplankyti Švediją buvo kažkas nerealaus. Moteris pasakojo, kaip, atostogaudama Palangoje, mąstydavo, o kas yra kitapus jūros. Pasirodo, Palanga nebuvo pasaulio pabaiga. Įspūdžiai, patirti Švedijoje, rašytojo Igno Šeiniaus artimųjų šeimoje, neišblėso iki šiol.

Norint atlikti gerus darbus, nereikia būti genijumi, reikšmingu valdininku ar “ministerijos rože” su neperpučiamu rūkeliu. Pakanka turėti talentą nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis, būti kartu su jais. Filomena Vaicekauskienė tą talentą tebeturi ir šiandien. Ji gerbiama ir mylima, eina per gyvenimą semdama amžinąsias mūsų senolių vertybes ir perduodama jas savo talento gerbėjams. Tikėtina, kad ir jų dvasia išliks lietuviška, gal ir jie mylės savo Tėvynę ir gimtąsias vietas kaip ir jų mokytoja.

Romas Zibalas
Nuotraukos iš asmeninio Filomenos Vaicekauskienės albumo

Prie vartų pasitinka Laimutė ir Leonas Maslinskai bei keturkojis sargas Grantas.

Dar senovės graikų pasakėčių meistras Ezopas yra pasakęs, jog tikras lobis – mokėti dirbti. Dar didesnis turtas – turėti auksines rankas ir gebėti iš nereikšmingų dalykų sumeistrauti didžius ir prasmingus kūrinius, paglostančius širdį ne tik pačiam meistrui, bet ir praeiviui, kaimynui, giminaičiui, draugui. “Širvintų kraštas” visada mielai pristato tokius žmones – anot Vaižganto, “deimančiukus” – plačiajai visuomenei, pasidžiaugia jų darbais. Verta priminti, jog tokių auksarankių, neeilinių gabumų įvairaus amžiaus, įvairių profesijų, netgi savamokslių meistrų rajone yra kelios dešimtys. Jau rašyta apie Gediminą Galinauską iš Širvintų kaimo, Antaną Švedą iš Anciūnų, Eriką Lipeikytę iš Bagaslaviškio, Antaną Meškerevičių iš Limonių, Leoną Buloną iš Zibalų, Dalę Karolaitienę, Janiną Ošenienę iš Širvintų ir daugelį kitų talentingų ir kūrybingų kraštiečių.

Turbūt daugelis Vileikiškiuose gyvenančių žmonių žino Leono ir Laimutės Maslinskų sodybą ir yra matę kieme sukonstruotą vėjo malūną – sodybos puošmeną. Panūdus praverti kiemo vartelius ir pasikalbėti su sodybos šeimininkais, teko labai nusivilti, apsisukti ir sprukti atgal. Mat prie vartų pirmasis pasitikti suskubo veršio dydžio senbernarų veislės šuo Grantas ir savo urzgimu rodė ne itin didelį palankumą. Įkandin keturkojo atbėgę šeimininkai parodė ant vartų kabantį įspėjimą: “Geras šuo. Tik jo nervai silpni”. Visa laimė, kad Grantas, ponios Laimutės sugėdintas, tądien elgėsi labai kultūringai ir bendrauti su šeimininkais netrukdė.

Laimutė ir Leonas Maslinskai aprodė visas savo valdas. Kiekviena sodybos pėda byloja apie savininkų pasišventimą kurti savo gyvenimo legendą. Darbščių žmonių kūrybingumui ribų nėra: kurdami grožį savo sodyboje Maslinskai panaudojo akmenis, senas plytas, puodus, įvairias metalines konstrukcijas. Visko sodyboje yra ir viskas skirta ne tik akiai pasidžiaugti, bet ir poilsiui: sūpynės, pavėsinė su suoleliais ir stalu, prie kurio bet kurį vasaros vakarą gali susėsti visa šeima ir užsukę svečiai. Viskas padaryta savomis rankomis. Labiausiai pasidžiaugti skatina vėjo malūnas ir švara bei nepriekaištinga tvarka. Sodybos šeimininkų daržas rūpestingai paslėptas nuo pašalinių akių, nekliūva net šiltnamiai. Ūkinė dalis apsodinta eglaitėmis, visa teritorija aptverta tvora. Šeimininkų teigimu, tiesiog taip patogiau, nes yra keturkojis sargas. Vaikščiojome, dairėmės – visur labai tvarkinga. Net ant stulpo įsitaisiusi gandrų šeimyna elgiasi pavyzdingai ir kiemo nešiukšlina.

- Mano vyras visuomet turi daugybę idėjų, – negailėjo pagyrimų Laimutė Maslinskienė. – Jis vakarais ilgai naršo internete ir ieško sodybų, kuriose būtų originalių statinių, mažosios architektūros elementų. Jam nauda nerūpi, svarbiausia sumeistrauto daikto ar statinio išliekamoji emocinė vertė.

Pasidomėjus malūno statybos technologijomis, ponas Leonas sakė, jog padarytas gana tvirtas, net pusantro metro gylio pamatas. Pamatas per žiemą išsilaikė, šaltis jokių “iškadų” nepridarė, tuomet pats šeimininkas ėmėsi statybų. Mūrijo iš akmenų, kruopščiai dėliojo lauko riedulius, kad būtų gražu. Pats ir sparnus pasigamino. Dabar jie, nors ir lengvam vėjui papūtus, sukasi. Leonas sakė, jog kokiam nors nagingam kraštiečiui, panorusiam pasistatyti tokį malūną, duotų vertingų patarimų ir draugiškai pakonsultuotų.

"Idėjų turime daug", - sako Maslinskai.

- Norėjau, kad būtų gyvas, – statybos paslaptimis dalijosi Leonas Maslinskas. – Jeigu sparnai sukasi, vadinasi, malūnas gyvas. Jis ilgai suksis, nes pagrindas amžinas, šimtmečius atlaikys, nebent sparnų mentes reikės po kokių 20 metų pakeisti. Man svarbu atminimas. Jokios naudos neieškau. Tiesa, malūno viduje yra įrengta mėsos rūkykla.

Susėdę dailioje pavėsinėje, kalbėjomės apie nuveiktus darbus ir ateities planus. Pasirodo, visos sodybos puošmenos sukonstruotos žiemą, nes vasarą Maslinskai užsiėmę žemės ūkio darbais. Visos idėjos virsta realybe tuomet, kai lauke šalta. Tuomet Leonas ramiai meistrauja. Auksarankis vyras yra sukonstravęs du traktorius: vienas išvažiavo į Švenčionis, o kitas liko Vileikiškiuose. Dar ir šiandien juo važinėjama. Žiemą buvo sumeistrauta originali patranka iš senovinių žolės smulkinimo mašinų (”šečkarnių”) žiedų, pavėsinės palubyje pakabintas šviestuvas, kurį šeimininkas pagamino iš nenaudojamo puodo. Net senų plytų apdorojimui pritaikyta speciali technologija, pavertusi senienas puošniomis pavėsinės kolonomis. O dar lauko židinys, dušas…

- Idėjų turime daug, – sakė Maslinskai. – Tam, kad nereikėtų kiurksoti prie televizoriaus, reikia ieškoti, domėtis ir kurti patiems. Dar nuo malūno statybos liko nemažai akmenų. Tikrai ką nors sugalvosime. Kaime žmogus visada ras darbo. Rankos ir galva yra – kaip nors išgyvensime. Kaime gyvenantis ir dirbantis žmogus alkanas tikrai nebus. Namą abu pasistatėme – sunku nebuvo. Brolis Petras tik elektrą išvedžiojo. Vaikai Liutauras ir Lineta yra savarankiški, jiems mūsų pagalbos jau nebereikia. Dabar mes galime stengtis dėl savęs, tvarkomės ne dėl apdovanojimų, o dėl to, jog patiems būtų jauku.

Šaltas žiemos vakaras - pats tinkamiausias laikas patrankos gamybai.

Verta paminėti, kad Laimutė ir Leonas Maslinskai – ne vien sodybos grožiu besirūpinantys žmonės. Tai tik laisvalaikio užsiėmimas. Žmonės turi ir “valdiškus” darbus, dirbamos žemės. Laima darbuojasi Zibalų pagrindinėje mokykloje matematikos mokytoja, o Leonas – Vileikiškiųvaikų darželio techninis darbuotojas. Abu labai stengiasi, todėl visur suspėja. Tiek Leonas, tiek Laima turi ir specifinių polinkių. Moteris labai mėgsta groti, megzti ir siūti, vyras turi sukaupęs didžiules miniatiūrinių ąsočių ir miniatiūrinių tauriųjų gėrimų butelių kolekcijas. Tai labai originalu ir savita. Abu sutuoktiniai sakosi mylintys gamtą ir gyvūnus. Tai gal iš tėvų namų įskiepytas jausmas. Abu save laiko kaimo vaikais: Leonas kilęs iš Šarkinkos viensėdžio (Zibalų seniūnija), o Laimutė – iš Smailių (Vileikiškių kaimo kaimynystėje). Tikras džiaugsmas apima ne vien tik dėl nudirbtų darbų, namuose turimų įdomybių, bet ir dėl puikių kaimynų. Maslinskai džiaugiasi artimiausiais kaimynais: Joana Narkevičiene, Jonu Čepulioniu, Nijole Saveikiene ir kitais. Laimutės ir Leono dienos užpildytos paprastų dalykų, kurie juos džiugina, ramina, teikia kantrybės ir suartina su amžinu gamtos ciklu. Malonu vasaros vakarą prisėsti pavėsinėje, žiūrėti į židinio ugnį, klausytis malūno sparnų ūžesio ir džiaugtis gyvenimu.

Romas Zibalas

Stavarygalos kaime gyvenanti Monika Beleckienė labiausiai laukia Žolinės atlaidų.

Sakoma, kad tik prasmingai nugyventas gyvenimas yra ilgas. Ar tai tiesa, gali patvirtinti arba paneigti Stavarygaloje (Gelvonų seniūnija) gyvenanti Monika Beleckienė. Nuo sausio 94-uosius skaičiuojanti senolė yra labai savarankiška, linksma, mokanti papokštauti ir labai norinti bendrauti. Apsilankymo Stavarygaloje dieną ponios Monikos namuose svečiavosi duktė Janė ir proanūkis Deividas. Vaikinas ryškia spalva dažė krosnį, o senolė džiūgavo, kad jos namuose bus gražiau ir jaukiau. Sužinojusi vizito priežastį, Monika Beleckienė keliskart šmaikščiai kartojo:

- Tik nerašykite, kad aš negraži. Jauna graži buvau, o dabar jau ne.

Išgirdusi patvirtinimą, kad ji ir dabar graži, tikrai verta, kad apie ją būtų parašyta laikraštyje, moteris sutiko ir pasišnekėti, ir fotografuotis. Pasipuošusi šventine skarele, ponia Monika, lydima dukters ir, pašnekovės teigimu, jos ištikimo “arkliuko” – prieš save stumiamos taburetės – išėjo į kiemą. Įsitaisiusi ant suoliuko moteris parodė kitą savo “arkliuką” – kieme stovintį nedidelį suolelį.

- Tai jie man padeda judėti, – rodydama į taburetę ir suolelį, sakė Monika Beleckienė. – Senatvėje reikia kentėti: nėra nei mirties, nei gyvenimo. Geriau, kad kas nors vienas būtų, tuomet gal ir lengviau pasidarytų. Liūdnas gyvenimas senatvėje. Niekam žmogus nesi reikalingas. Niekas niekada apie mane nerašė, niekas nesiteiravo – taip ir likau nežinoma šioje žemėje. Labai norėčiau, kad metai grįžtų atgal. Ale, kad jie jau nebegrįš. Kažkada Bagaslaviškio bažnyčios chore giedojau, “bistra” buvau, o dabar jau ne.

Pasidomėjus apie nueitą gyvenimo kelią, senolė tik galvą palingavo ir pamąsčiusi ramiai pasakojo. Pasirodo, pašnekovė yra kilusi iš garsiųjų Šeiniūnų. Jos vaikystė prabėgusi prie ežero. Toje vietoje, kur dabar literatūros gerbėjai nusilenkia Igno Šeiniaus koplytstulpiui, buvo Monikos Beleckienės – Šataitės gimtieji namai. Kai Monikai buvo 12 metų, liko be tėčio. Mama su penkiais vaikais labai vargo, tad, anot pašnekovės, labai norėjosi savarankiškumo. Jaunystėje buvusi labai graži ir linksma, todėl kavalierių dėmesio netrūko. 19 metų ištekėjo už labai gražaus jaunuolio Romo Belecko ir išsikėlė gyventi į Stavarygalą.

- Ištekėjau 1937 metais. Ne pyragai ir po vestuvių buvo, – prisiminimais dalijosi Monika Beleckienė. – Žemės tik 5 hektarai tebuvo, vaikai gimė ir maži mirė. Daug iškentėti teko. 48 metus su vyru gražiai nugyvenome. Nė karto nesusimušėme. Na tikrai neatsimenu, kad būtų muštynės. Naujus namus su vyru pasistatėme. Juose dabar ir gyvenu. Visą gyvenimą dirbau “Pažangos” kolūkyje laukininkystėje. Pirma buvo malonu, kai kolūkyje dirbau. Daug žmonių buvo, dainuodavome, o dabar liūdna, nes viena gyvenu. Gal ir neliūdna, nes duktė kasdien po kelis kartus užbėga. Be jos aš prapulčiau. Bet vis tiek liūdnumas užeina, nes mano anūką prieš 3 metus nušovė. Labai gailiu anūko. Kai jis pas mane gyveno, geriau buvo. Dabar duktė Janė manimi rūpinasi. Kiti tolėliau gyvena, tai kasdien neprilakstys.

Monikos Beleckienės sodyboje labai daug žydinčių gėlių. Senolė sakė, kad be jų gyventi negalinti. Dabar pati nieko nedirbanti, tik dukteriai Janei duodanti nurodymus, kaip, kur ir ką reikia sodinti. Namas yra prie kelio, labai puošnus ir spalvingas. Ponios Monikos teigimu, visi eina pro šalį, žiūri, tad be gėlių sodyba būti negali. Pašnekovė sakė, kad labiausiai mėgstanti jurginus. Kol sveikata leido, jų sodindavusi labai daug. Kažkada už puošnią sodybos aplinką yra net premiją gavusi. Senolė pasidžiaugė, jog proanūkis Deividas yra labai rūpestingas ir jai visur apie namus apšienauja. Moteris nesiskundžianti ir kitais proanūkiais ir anūkais. Sako, kad visi ja labai rūpinasi, dažnai skambina ir aplanko, 4 anūkai jau įsikūrę svetur: 2 – Airijoje, 2 – Anglijoje. Moteris sakėsi iš viso turinti 11 anūkų, 13 proanūkių ir vieną proproanūkį Luką. Monika Beleckienė susilaukė 5 vaikų: 2 maži mirė, sūnus Henrikas jaunas į Amžinybę išėjo, dukra Janė gyvena Stavarygalos kaime, o dukra Jadvyga – Vindeikiuose.

Paklausta, kiek artimų giminaičių jos namų kieme tilptų, močiutė labai greitai sumetė, kad būtų apie 60 žmonių. Ponia Monika sakė, kad per Žolinę labai daug anūkų, krikštavaikių, giminaičių su šeimomis suvažiuoja, nes tądien Bagaslaviškio bažnyčioje būna atlaidai. Belaukdama atvykstančiųjų iš įvairių Lietuvos kampelių, močiutė pati ruošia svečiams skaniausius pietus. Po Žolinės atlaidų į senolės namus sugužėję svečiai vaišinami troškintais balandėliais. Netyla tuomet kalbos ir šurmulys. Pati Monika turi daug ką gražaus ir įdomaus saviškiams papasakoti.

Nedaug poniai Monikai iki gražaus jubiliejaus. Senolė sakė, kad 100 metų tikrai nesulauksianti, nes visur labai skauda. Pirma skaudėjo pečius, bet ligoninėje išgydė. Dabar sukasi galva. Nors kasdien išgerianti net po 12 tablečių, bet nieko nepadeda. Matyt, dėl sukrypusios sveikatos kalti patirti išgyvenimai. Moteris vėl graudinosi prisiminusi anūko žūtį, sūnaus mirtį. Moteris rodė į namą ir sakė, kad sūnaus labai gabaus būta ir kad jis daug yra padėjęs motinai. Dabar moteris dažnai maldose mini sūnų ir anūką, meldžiasi už juos.

- Tie metai labai greitai bėga, – pasidomėjus apie jaunystės drauges, sakė Monika Beleckienė. – Nebėra nė vienos draugės ar draugo. Visi išmirė, tik aš viena likau. Visi ilsisi Šeiniūnų kapinėse.

Ilgą gyvenimo kelią nuėjusi Monika Beleckienė iš Stavarygalos supranta, kad yra laikas pokalbiui ir laikas tylai. Galbūt neverta gyvenimo kelio matuoti vien laimėjimais – nereikšmingais ar labai svarbiais. Geriausia atverti akis ir su didžiausia meile prisiminti visa, kas tame kelyje buvo gero ir gražaus. Mūsų susitikimo popietę senolė Monika kalbėjosi atsisukusi veidu į saulę. Lai gyvenimo šešėliai krinta už nugaros ir ateinantys metai jai būna šviesūs ir laimingi.

Romas Zibalas

Ona ir Vytautas Maslinskai: "Gyvename Kaimynėlių kaime dviese. Laimė, kai kas nors pas mus užeina. Jau nebeturime jokių kaimynų."

Pavažiavus dvejetą kilometrų nuo Musninkų Vindeikių link, kairėje kelio pusėje per kalveles vingiuoja siauras keliukas, vedantis į Kaimynėlių kaimą. Pavadinimas labai skambus, deminutyvu vadintinas. Atrodytų, kad Kaimynėliuose vien draugiškų, linksmų ir paslaugių kaimynėlių gyventa. Galbūt. Net literatūrologai šiuo kaimu susidomėjo, nes pas Kaimynėliuose gyvenusius Brasiūnus rašytojas Ignas Šeinius lankydavosi. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, didžiuliai ekskursijų autobusai į Kaimynėlius užsukdavo, kelių ir takų, kuriais Ignas Šeinius vaikščiojo, ieškodavo. Literatūros gerbėjai apžiūrėdavo Brasiūnų istorinį namelį, po sodą pavaikščiodavo ir išvažiuodavo. Metai bėgo, žmonės išmirė, prisiminimai išblėso, namelis sunyko. Deja, dabar ne tik istorinė, bet ir kitos sodybos jau tuščios. Nei suaugusiųjų matyti, nei vaikų klegesio girdėti. Senųjų gyventojų nebelikę, o jaunimas tėvų namus tik vasaros savaitgaliais aplanko. Šiokiadieniais Kaimynėliuose tuštuma ir spengianti tyla.

Pro vieną kitą tuščią namelį mašina riedėjau gana tvarkingu keliuku. Privažiavau prie ant kalniuko stovinčios Maslinskų sodybos. Ant dailaus, išpuoselėto medinio namo laiptų pasitiko šeimininkai Ona ir Vytautas Maslinskai. Tai devintą dešimtį metų pradėję skaičiuoti senoliai – labai mieli, besišypsantys, geranoriškai nusiteikę, apsiskaitę, vieninteliai nuolatiniai Kaimynėlių kaimo gyventojai. Pakvietę į erdvią svetainę, šeimininkai džiūgavo sulaukę netikėto svečio, klausinėjo naujienų iš rajono, rodė ant sienos kabančią įspūdingą šeimos fotografiją, pasakojo apie gyvenimo kasdienybę, prisiminė jaunystę.

- Gyvename Kaimynėlių kaime dviese. Laimė, kai kas nors pas mus užeina, – atviravo Ona ir Vytautas Maslinskai. – Jau nebeturime jokių kaimynų. Mums svarbiausia dabar žmonės. Kaime jų trūksta ir mes nebeturime su kuo pabendrauti. Vasarą čia geriau, iš miesto atvažiuoja, o žiemą visiškai liūdna. Labiausiai laukiame mūsų laiškininkės Stasės Stravinskienės. Ji mums laikraščius atneša. Žiemą ir paštininkei atvažiuoti sunku, bet mūsų seniūnė Birutė Jankauskienė yra labai rūpestinga moteris. Ji suorganizuoja techniką ir kelias pas mus visada nuvalytas. Iki Musninkų lygiai 3 kilometrai, tad pasiekti parduotuvę nėra sunku.

Ona ir Vytautas Maslinskai labai džiaugėsi, kad nuo Musninkų iki Ulšiškių nutiestas asfaltuotas kelias. Dabar automobiliu pasiekti rajono centrą, gydytojus, valdžios atstovus, seniūniją, bažnyčią yra vieni juokai. Sutuoktiniai apgailestavo, kad dėl neapdairių vairuotojų kaltės mašiną remontuoti reikia. Tikisi, kad viskas bus sutaisyta ir asfaltuotu keliu važiuoti bus patogu ne tik patiems, bet ir iš miesto atvykstantiems vaikams. Ponai Maslinskai užaugino ir dorais žmonėmis išauklėjo dukrą Zitą ir sūnų Vytautą, turi 3 anūkus – Dianą, Arną ir Ramintą. Ona ir Vytautas negailėjo gerų žodžių vaikams ir anūkams. Sakė, kad rūpestingi, paslaugūs, bet labai užimti. Dukra gyvena Klaipėdoje ir dirba universitete dėstytoja, sūnus – Vilniuje. Jis – autobusų, važiuojančių tarptautiniais maršrutais, vairuotojas.

Aptarus šių dienų Lietuvos ir rajono naujienas, mintys nejučia nuklydo į praeitį. Pašnekovai prisiminė baisių trėmimų į Sibirą pradžią, neramius pokario metus, kaip susipažino, kaip tuokėsi, kaip vaikus augino ir namus statėsi. Ir Ona, ir Vytautas dirbo paprastus darbus ir žinojo, kad niekas iš niekur veltui neateina. Viską reikia užsidirbti.

Ona ir Vytautas susipažino 1953 metais. Vyras kilęs iš Navasiolkų III kaimo, o žmona vietinė, Kaimynėlių gyventoja. Tuomet Vytautas buvo Gelvonų mašinų – traktorių stoties (MTS) brigadininkas, kuriam priklausė Kernavės ir Musninkų kolūkiai. Vaikinas jau turėjo darbo patirties, nes buvo dirbęs Širvintų MTS-e, pelnęs rūpestingo specialisto vardą. Įsižiūrėjęs Vytautas degalus vežiojusio darbininko dukrą Onutę. Taip likimas susiklostė, kad 1953 metais Onos ir Vytauto santuoka buvo palaiminta Musninkų bažnyčioje. Beveik 6 dešimtmečius Maslinskai per gyvenimą eina drauge, geranoriškai vienas kitą “dedeliu” ir “močiute” vadindami.

- Esame labai laimingi žmonės, – nuoširdžiai šypsodamasi kalbėjo ponia Onutė. – Gražiai gyvenimą pragyvenome. Gaila, kad dabar ligos kamuoja, vaikščioti labai sunku.

Žmonai pritarė vyras:

- Gražus gyvenimas nugyventas. Mūsų auksinių vestuvių jubiliejus buvo labai paslaptingas. Vaikai mums padarė staigmeną. Geri mūsų vaikai. Marti manimi labai rūpinasi, geriausius daktarus Vilniuje surado, tai sveikatą pataisė. Tik liepė nieko nedirbti.

Be darbo Maslinskai tikrai nesėdi. Kiek jėgos leidžia – patys apsitvarko. Ko negali – vaikai padeda. Ponia Ona rodė gėlių darželį ir sielojosi, kad jis labai mažas belikęs. Anksčiau, kai sveikata leido ir kojos stipriau laikė, jis buvo gerokai didesnis, vešlesnis ir puošnesnis. Moteris sakė, kad labai mėgstanti gėles. Visada jų augindavusi labai daug. Sakė, kad meilę gėlėms ir šeimininkavimo virtuvėje paslaptis paveldėjusi iš mamos. Onutė minėjo, kad labai sunkią jaunystę išgyveno: tėvų šeimai grėsė tremtis į Sibirą, jau buvo įrašyti į sąrašus, žinojo, kad išveš. Tik gerų žmonių dėka pavyko išvengti tremties.

- Geri žmonės įspėdavo, kada bus Musninkuose vežimai, – virpančiu balsu pasakojo Ona Maslinskienė. – Tuomet išeidavome iš namų ir slapstydavomės. Vieną vakarą net buvo į kiemą atvažiavęs sunkvežimis. Mes matėme, kaip visur šeimos ieškojo. Nieko neradę išsinešdino. Toks siaubas tęsėsi dvejus metus. Paskui jau mūsų nebejudino.

Vytautas Maslinskas pasakojo apie darbą Musninkų kolūkyje, rūpesčius Narvydiškių ir Musninkėlių fermose, pieninėje. Vyras sakė, jog visus darbus dirbęs iš širdies. Pasak pašnekovo, jeigu žmonės daugiau mąstytų apie savo darbą ir gyvenimą, tai tikrai daugiau pasiektų. Kaimynėlių gyventojas sakė, kad pažįsta labai daug dorų, tvarkingų rajono žmonių ir mielai apie juos pasiskaito prenumeruojamame laikraštyje “Širvintų kraštas”. Uolaus skaitytojo teigimu, be šio laikraščio jis gyventi negalįs, nes turįs žinoti viską, kad dedasi rajone, ir už tai dėkingas leidinio visai kūrybinei grupei.

Onos ir Vytauto Maslinskų gyvenimas prasmingas: pastatytas namas, užauginti vaikai, pasodintas sodas, sulaukta gražių jubiliejų. Dabar kiekviena diena, pripildyta paprastų darbų, džiugina senolius. Malonu žiūrėti pro atdarą langą, džiaugtis nuskintu jurgino žiedu vazoje, sėdėti prie stalo ir žinoti, kad viską užsidirbo savo rankomis, kad kasdienis darbas, kasdienė duona ir abipusis sutarimas yra svarbiausi dalykai gyvenime.

Romas Zibalas

Medžio drožėjas Juozas Kalinauskas: "Įkvėpimas - tai dovana už darbą".

Ulšiškiai – per 4 kilometrus nuo Musninkų nutolęs kaimas. Iš pirmo žvilgsnio, tylus, žalias, nuo pagrindinių kelių ir miesto triukšmo nutolęs kaimelis. Ramu ir gera jame. Tik tyla neslegia čia gyvenančio ir kuriančio medžio drožėjo Juozo Kalinausko. Tai labai kuklus, apsiskaitęs, besidomintis ne tik drožyba, lipdyba, bet ir istorija, etnografija, šeimos genealogija žmogus, nuo 1988 metų Vilniaus šurmulį iškeitęs į kaimo ramybę, restauravęs sodybą, įsirengęs kūrybines dirbtuves, nevengiantis net žemės ūkio darbų. Dabar per penkiasdešimtmetį perkopęs vyras kūrybinį troškulį malšina droždamas medį, suteikdamas kūrybai visišką laisvę.
- Esu drožėjas – melžėjas, – juokavo ponas Juozas, rodydamas savo valdas. – Trumpai tariant, esu karvedys, nes ne tik drožiu, bet ir vedžioju karvę už lenciūgo. Karvė kaime yra gerai. Pageri pieno ir droži. Nuo 1976 metų buvau restauratorius. Dabar kaime sėdžiu, nes čia man priimtiniau. Išbyrėjus Kultūros paminklų restauravimo dirbtuvėms, mes – visi restauratoriai – išsibarstėme kas kur. Taip atsidūriau Ulšiškiuose. Iš viso būrio restauratorių net trys pasirinkome medžio drožybą.

Juozas Kalinauskas pasakojo apie Ulšiškius, sakė, kad kažkada čia buvęs gatvinis kaimas. O Juozo kūrybinės dirbtuvės įkurtos net 1851 metais statytame name, tai liudija ant durų staktos išpjaustytas užrašas. Kadangi žmogus domisi istorija, tai nieko nekeitęs, mėgaujasi unikalumu. Ypatinga vieta ir ten, kur stovi pono Juozo sodyba. Čia senų senovėje buvęs akivaras. Dabar toje vietoje puikuojasi gražus tvenkinys. Pašnekovo teigimu, net karščiausią vasarą vanduo jame nenusenka, o tai teikia ne tik dvasinę palaimą, bet ir visai šeimai malonią vėsą.

Išsikalbėjus apie pašaukimą, talentą, pats Juozas negalėjo pasakyti, kada pirmąkart jis suvokė vidinį poreikį kurti. Reikia manyti, kad tai buvo seniai, vaikystėje. Pasak pašnekovo, yra išvažinėjęs visą Lietuvą. Gimęs Panevėžyje, mokęsis Dzūkijoje, gyvenęs Vilniuje, o dabar džiaugiasi kaimu. Ponas Juozas minėjo, jog nuo mažų dienų buvo mėgėjas turėti kišenėje lenktinį peiliuką. Jei turi peiliuką, tai drožti būtinai privalai.

- Įkvėpimas – tai dovana už darbą, – nevengė filosofinių pamąstymų medžio drožėjas Juozas. – Įkvėpimas ateina tada, kai baigiasi pinigai už prieš tai atliktą darbą. Turi būti gerai išsimiegojęs, pailsėjęs, kad galėtum gerai dirbti. Mintys turi būti švarios, niekas negali galvos kvaršinti. Geriausias metų laikas kūrybai – žiema. Kai už lango balta žiemos diena arba juoda naktis, tai viduje būna šilta ir labai norisi dirbti. Visokios išorinės pagundos užklumpa vasarą.

Pasidomėjus apie pagundas, Juozas paaiškino, jog kaimo žmogui vasarą kitokių darbų niekada netrūksta. Reikia šienauti, šieną džiovinti, kitus darbus nudirbti. Pašnekovas pasakojo, jog nevengiantis dalgio, puikiai moka šienauti, dalgį išplakti, tų gudrybių išmokęs iš senelio, kuris buvo labai darbštus, nagingas, narsus, net dukart apdovanotas Vyčio Kryžiumi už kovas prie Širvintų.

Ponas Juozas yra baigęs M.K.Čiurlionio meno mokyklą, drožybos paslapčių ieškojo specialioje literatūroje, daug dirbo. Menininko teigimu, medis yra viena iš medžiagų idėjoms įgyvendinti. Šiaip viskas priklauso nuo darbo eigos. Daugiausiai Lietuvoje drožiama iš liepos ir ąžuolo, profesionalui jokio skirtumo. Profesionalas turi mokėti iš bet kokio medžio drožti. Paskutinis didesnis Juozo sukurtas darbas yra Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios vargonų puošyba – drožyba.

Daug Juozo Kalinausko kūrinių yra pasklidę po gimtąjį kraštą – Lietuvą. Jo drožtais koplytstulpiais, namų kolonomis, langinėmis, šventųjų skulptūromis yra papuoštos privačios sodybos, bažnyčios, šventoriai. Aplinkinių teigiamai vertinami kūrėjo darbai suteikia jam pačiam ne tik pasitikėjimo, bet ir nuteikia tolimesnei kūrybai, pakrauna džiugios energijos. Malonu užsukti į jaukius meistro namus, ten tikrai netruks kalbų apie medį ir kūrybinę laisvę.

Romas Zibalas

Po 30 mokyklos baigimo metų.

Vidurvasario burtai keri visa savo esybe. Nors dienos jau trumpėja, tačiau saulė tikrai nešykšti glamonių. Tai pats tinkamiausias laikas buvusių bendramokslių susitikimams, giminių susiėjimams, pasisėdėjimams prie laužo, jaunystės prisiminimams. Dairydamiesi po liepos karščiu alsuojantį Širvintų miestą, džiaugdamiesi įpusėjusios vasaros šiluma, praėjusį savaitgalį iš Vilniaus, Kauno, Raseinių, Utenos ir kitų Lietuvos bei Širvintų rajono kampelių pėsti ir važiuoti į klasės susitikimą rinkosi Širvintų vidurinės mokyklos 33 – iosios laidos 11c klasės abiturientai. Visi troško susitikti, pasimatyti, pabendrauti, mokykloje prabėgusias dienas prisiminti po 30 – ties nesimatymo metų.

Širvintų vidurinę mokyklą (dabar Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazija) 1981 metų birželį baigė 4 paralelės abiturientų klasės, vadovaujamos Stanislovo Dačkos, Liudvikos Skardžiuvienės, Elenos Randakevičienės ir Jadvygos Apavičienės. 11c klasėje buvo 28 abiturientai, juos gyvenimo keliu išlydėjo auklėtoja Elena Randakevičienė.

Liepos 9-osios popietę buvusioje mokykloje susitikę bendraklasiai džiaugėsi matydami vienas kitą. Į VI – ąjį 11c klasės susitikimą atvykusius Ritą Ališauskaitę – Sinkevičienę, Danguolę Beleckaitę – Pundzienę, Egidijų Brazauską, Liną Buinickaitę – Kasparevičienę, Danutę Burauskaitę – Paškonienę, Danguolę Čiburaitę – Muleronkienę, Reimantą Geigalą, Laimą Kalesnykaitę, Joną Lukšą, Violetą Kryžanauskaitę – Skužinskienę, Rasą Kuzinevičiūtę – Kindurienę, Saulių Sprogį, Romą Tatolytę – Smolskienę, Algirdą Vilkevičių, Boleslovą Kojalą, Artūrą Guobį, Česlovą Bakasėną ir šių eilučių autorių pasitiko klasės auklėtoja Elena Randakevičienė. Auklėtoja kiekvieną išklausė, kiekvienam rado tinkamą žodį.

Buvę 33-iosios laidos abiturientai – dabar solidūs ponai ir ponios – pirmiausia rinkosi gimnazijos vestibiulyje. Lydimi bendraklasės, dabar gimnazijos direktorės pavaduotojos Laimos Kalesnykaitės, buvę klasės draugai apžiūrėjo renovuotą gimnaziją, stenduose dairėsi pažįstamų veidų, dalijosi prisiminimais. Paskui atvykusieji į susitikimą skubėjo į trečiąjį aukštą, ieškojo matematikos kabineto Nr.2, kuriame vyko paskutinė pamoka, kur nuskambėjo paskutinis skambutis, iš kur buvo palydėti kurti savarankišką gyvenimą. Labai įdomu buvo dabartiniame matematikos kabinete susirasti savo vietą, kur prieš 30 metų buvo sėdėta, svajota, tikėta…

Matematikos kabinete susitikimo pamoką pradėjo klasės auklėtoja. Tylos minute buvo pagerbti į Amžinybę išėję bendraklasiai Eduardas Jadzevičius ir Virgilijus Laskauskas. Paskui kiekvienas 1981 – ųjų jaunuolis prisistatė, papasakojo apie savo likimo vingius, vaikus ir netgi anūkus, atvertė nuotraukas. Pasirodo, tarp 33 laidos 11c klasės abiturientų yra įvairių profesijų atstovų, rūpestingų tėčių ir mamų (netgi senelių!), šiaip dorų ir Lietuvą savo gerais darbais garsinančių žmonių. Buvę abiturientai pasveikino savo auklėtoją Eleną Randakevičienę, linkėjo jai sveikatos, dėkojo už rūpestį ir šilumą, atiduotą jiems – praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio vaikinams ir merginoms. Auklėtoja džiaugėsi, kad visi buvę auklėtiniai sėkmingai išėjo gyvenimo universitetus, kad jos nepamiršta. Apie 2 valandas mokykloje vykęs susitikimas tęsėsi kieme: buvo fotografuojamasi, vartomi senų nuotraukų albumai, netilo kalbos.

Po prisiminimų mokykloje buvę abiturientai šventę tęsė Rutkauskų sodyboje ant Širvintos upės kranto. Kiek prisiminta mokyklinių nuotykių, kiek dainų sudainuota – tik Širvintos vandenys suskaičiuos. Bendraklasės Ritos teigimu, gyvenimo sūpuoklės per 30 metų kiekvieno susitikime dalyvavusiojo likimą supo kaskart vis kitaip: tai aukštyn, tai žemyn. Tikėtina, jog buvę abiturientai – dabar penktą dešimtį metų bebaigią vyrai ir moterys – ir toliau laikysis nerašytos taisyklės: kas penkerius metus dalyvaus klasės susitikimuose. Juk norisi pavaikščioti kažkada vaikščiotais takais, pabendrauti, pasidžiaugti, tiesiog pabūti šalia. Tik susitikimai atgaivina jaunystės prisiminimus, vardus ir žmones. Pasak auklėtojos Elenos Randakevičienės, ši klasė – tai lyg broliai ir seserys, vieni kitiems likę ištikimi daugiau nei ketvirtį amžiaus.

Romas Zibalas

◄ Atgal

Kitas ►

Nuotrauka 1 iš 3

Laiminga močiutė su anūkais.

Kai birželio pievų žaluma džiugino akį, o šėmą dangaus skliautą apgaubę lietaus debesys gaivino žemę, pasibeldžiau į Ulšiškių kaimo (Musninkų seniūnija) gyventojų Reginos ir Donato Juzėnų namus. Juose gyvena devyniasdešimtuosius metus skaičiuojanti Reginos mama Ona Krūminienė. Tai daugiavaikė motina, išauginusi bei dorais žmonėmis išauklėjusi aštuonis vaikus. Devinta dukrelė Liolė mirė maža būdama. Šiais metais gerbiama motina Ona Krūminienė sulaukė Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės dėmesio: Motinos dienos proga LR Prezidentės dekretu buvo apdovanota ordino “Už nuopelnus Lietuvai” medaliu.

Lapkričio mėnesį garbingą 90-ties metų jubiliejų švęsianti Ona Krūminienė prisiminė visą savo gyvenimą. Jame telpa viskas: ir gražiai pragyventi metai su vyru Stanislovu Krūminu, ir vaikų krykštavimai, ir tremties baimė, ir motiniški rūpesčiai bei džiaugsmai, ir darbas – kasdieninis, sunkus, teikiantis dvasinę ir materialinę palaimą.

- Kol sveikata leido, dirbau visur: namuose ir kolūkyje, – prisiminimais dalijosi Ona Krūminienė. – Nebijojau jokio darbo. Dirbau laukininkystėje “Artojo” kolūkyje, paskui – fermoje melžėja. Kasdien dukart ar net triskart rankomis reikėdavo pamelžti 16-18 karvių. Sunku buvo, rankas skaudėjo. Gyventi norėjosi, todėl ir dirbti reikėjo. Namuose vaikai duonos laukė, reikėjo jais pasirūpinti. Vėliau vyresnieji padėjo melžti, jaunesni namuose ruošėsi, blynus kepė. Laimė, kad kartu su mumis gyveno vyro sesuo, tai ji labai daug padėjo vaikus auginti.

Ona Krūminienė pasakojo, jog didelių mokslų nėra ėjusi. Mokėsi kaimo pradžios mokykloje, 4 skyrius yra baigusi ir net baigimo pažymėjimą, kuriame puikuojasi vieni penketai, išsaugojusi. Net praėjus 80 metų po mokyklos baigimo, moteris prisimena savo pirmąjį mokytoją Vaitkevičių, kuris jai, pavyzdingai mokinei, buvęs labai geras.

Pašnekovė buvo atvira. Sakė, kad ištekėjo iš meilės labai jauna, mat labai patikęs vaikinas Stanislovas iš to paties Vinkšnabrasčio kaimo. Vestuvės buvusios per Naujuosius metus, “šliūbą” Bagaslaviškio bažnyčioje ėmę 1941 metų sausio 1 dieną.

- Mano vyras buvo gražuolis, – sakė humoro jausmo nestokojanti Ona Krūminienė. – Man buvo 19, jam – 26-eri, kai susituokėme. Buvo labai darbštus, nebuvo mėgėjas išgerti. Labai mėgo arklius. Tiesa, vaikus auklėjo griežtai. Prie darbo pratino nuo mažų dienų. Gal ir gerai darė, nes vaikai užaugo dori, darbštūs, sąžiningi, patys viską moka, niekas jiems nieko nepadėjo, nes tiesiog nebuvo iš ko.

Moteris pasakojo, jog po vestuvių drauge su vyru dirbo 24 hektarus žemės, turėjo 3 arklius ir 3 karves. Paklausta, kam tiek daug arklių, Ona Krūminienė paaiškino, jog jokios technikos nebuvo ir visus ūkio darbus reikėdavo nudirbti su arkliuku. Be to, buvo įprasta, jog šventadieniais į Bagaslaviškio bažnyčią važiuodavo arkliais, netgi už 30 kilometrų esančią Ukmergę pasiekdavo ratuose. Gražus gyvenimas tęsėsi iki karo. Paskui prasidėjo neramumai, kolektyvizacija. Užėjus didiesiems trėmimams į Sibirą, pasidarė namuose Vinkšnabrasčio kaime nesaugu, teko slapstytis.

Ir šiandien senolė su siaubu prisimena tuos metus:

- Mūsų šeimai trūko tik 1 parašo, kad būtume išvežti į Sibirą. Teko slapstytis miške, krūmuose – visur buvo išbandyta. Netgi netoli namų buvo iškastas bunkeris ir ten naktimis tekdavo nakvoti.

Toks siaubingas laukimas tęsėsi apie 6 metus.

Pašnekovės teigimu, tik po “vežimų” baimės pasidarė šiek tiek lengviau, atsirado darbo, vyras pradėjo darbuotis kolūkio brigadininku. Šeima buvo draugiška, abu Krūminai, vienas kitą prilaikydami ir vienas kitam padėdami, augino vaikus, leido į mokslus, rado laiko netgi saviveiklai. Ona Krūminienė yra dainavusi kolūkio ansamblyje ir, pasak pašnekovės, labai mėgdavusi vaidinti spektakliuose.

- Sunkiausia buvo, kai vaikai po vieną pradėjo iš namų išvažiuoti, – liūdnu balsu pasakojo daugiavaikė mama. – Jiems reikėjo pagalbos, bet nelabai iš ko buvo. O mokytis vaikams reikėjo. Visus vienodai mylėjome. Ir pati vyriausia, ir pats jauniausias – visi vienodi. Visų laukdavome atvažiuojančių, visų bėdos ir džiaugsmai svarbūs. Aš ir šiandien negaliu išskirti nė vieno. Man jokio skirtumo nėra. Turiu 16 anūkų ir 17 proanūkių. Visi jie irgi man meilūs, visi prieina, visi pašnekina.

Tiesa, verta pasakyti, jog Ona Krūminienė jau ketvirti metai nemato saulės šviesos, pievų žalumos ir artimųjų veidų. Pasak pašnekovės, širdis viską jaučia ir vaikus pažįstanti pagal balsą.

Pasiteiravus apie pramogas, kurių gyvenime matė, jautė, džiaugėsi, Ona Krūminienė sakė, kad vaikystėje išmokusi Širvintoje plaukti ir labai mėgusi maudynes, su kolūkio žmonėmis yra važiavusi į ekskursijas ir aplankiusi Lietuvos miestus. Tiesa, labai norėjusi išmokti važiuoti dviračiu, bet taip ir neišmokusi. Moteris pasakojo, kad jaunystėje vyras mokinęs, kaip reikėtų sukti dviračio pedalus, kaip laikyti vairą. Pamėginusi net keletą kartų, nugriuvusi, visa laimė, kad žolė buvusi didelė, tai nesusižeidusi. Nors vyras ir laikė dviratį, bet taip baisu buvę, kad daugiau ir nebandžiusi.

1991 metų sausio mėnesį Ona ir Stanislovas Krūminai šventė auksinių vestuvių jubiliejų. Auksinė santuoka buvo palaiminta Musninkų bažnyčioje, sutuoktiniai pagerbti Musninkų seniūnijoje. Malonias akimirkas mena nuotraukų albumas. Daugiau nei 50 metų Krūminai drauge ėjo gyvenimo keliu, drauge tiesė vaikams takus į laimę, kartu svajojo, rado laiko ne tik darbui, bet ir maldai. Prieš 13 metų Ona Krūminienė savo žmogų palydėjo į Amžinybę ir namuose Vinkšnabrasčio kaime viena gyveno tol, kol sveikata leido. Kai jėgos apleido, įsikūrė dukters Reginos ir žento Donato namuose.

Paklausta, koks yra ilgaamžiškumo receptas, kaip sulaukti ilgų gyvenimo metų, Ona Krūminienė nedvejodama atsakė:

- Reikia daug dirbti, netinginiauti, mažiau miegoti, būti “bistram”, dainuoti, šokti ir daug melstis. Dabar jau nieko nebenoriu. Būtų labai gera gyventi, jeigu galėčiau vaikščioti. Negaliu, nes kojos neneša ir akys nemato.

Iš pilkų kasdienybės siūlų nuaustą mūsų buvimą šioje žemėje margaspalvėmis gijomis paįvairina šventės. Jų laukimu gyvena kiekviena šeima. Neseniai Motinos dienos proga žilagalvę motiną sveikino didžiulė šeima, netrukus vėl užsuks ir Oninių proga pasveikins dukra Elena iš Musninkų, sūnus Lionginas iš Juodonių, čia pat, Ulšiškiuose, gyvenanti dukra Regina, dukra Jadvyga iš Musninkų, dukra Stanislava iš Juodonių, sūnus Bronius iš Jonavos rajono, duktė Janė iš Šiaulių ir jaunėlis Rimvydas iš Marijampolės. Pasak dukters Jadvygos Kielienės, vaikai nėra toli išsibarstę nuo gimtųjų namų, savo gyvenimus sukūrę netoli tėviškės. Motina Ona Krūminienė drebančia ranka laimina savo vaikus, meldžiasi ir jų šeimoms linki darnaus gyvenimo, sveikatos ir Dievo palaimos…

Romas Zibalas
Nuotraukos iš Jadvygos Kielienės asmeninio albumo

Viktorija ir Ivanas Šuškai iš Vindeikių negaili nei laiko, nei jėgų sodybos gražinimui.

Originalumu ir savita namo spalva išsiskiria Vindeikių kaimo Rasos gatvės 8 numeriu pažymėta Viktorijos ir Ivano Šuškų sodyba. Prieš 11 metų iš Vilniaus atvykusi ir Vindeikiuose apsigyvenusi darbšti šeima spėjo nuveikti labai daug: sutvarkytas gyvenamasis namas, sumeistrauta pavėsinė, iškastas nedidelis tvenkinys, rūpestingai prižiūrimi gėlynai, kruopščiai šienaujama veja. Į namą, jo aplinkos tvarkymą investuota nemažai. Pasak šeimininkės Viktorijos, viskas padaryta laipsniškai, savo rankomis, name yra visi patogumai. Sodybos teritorija padalyta į poilsiui skirtą vietą ir ūkio reikalams tarnaujančią dalį.

- Kaime geriau, – vedžiodama po savo valdas pasakojo ponia Viktorija. – Mieste su vyru sėdėtume “inkilėlyje”, o čia turime visišką laisvę. Galima darže pasikapstyti, galima gėlynais pasidžiaugti, niekur bėgioti nereikia. Aišku, kiekviena vieta turi savo pliusų ir minusų. Žinoma, kiek prasčiau žiemą. O vasarą čia labai gera. Miškas čia pat, grybauti ir uogauti sąlygos idealios. Aš pati esu savo ūkio direktorė, pati sėklas renku, pati daigus auginu. Labai nagingas mano vyras, jis viską čia pats savo rankomis padarė. Vaikai atvažiuoja tik pailsėti.

Viktorija Šuškienė rodė sodybos teritorijoje auginamus daugiamečius augalus, sakė, kad kasmet jų kolekcija papildoma kuo nors nauju. Šeimininkė negaili savo laiko gėlėms. Kiekvienas namo kampelis pasipuošęs įvairiaspalviais žiedais. Praeivius traukia įvairių spalvų gėlių jūra prie namų. Apsilankęs šioje sodyboje dažnas pastebėtų, kad kiekvienas daiktas čia turi savo vietą. Tik pagarbą kelia toks žmonių darbštumas ir tvarkingumas. Šeimininkė, rodydama savo šiltadaržius, sakė, kad turi retų veislių paprikų, pomidorų iš Jaltos ir kitokių įdomybių. Ponia Viktorija prasitarė, kad su vyru prigalvoja ko nors naujo. Atrodo, jau gana, žada daugiau nieko nekeisti, bet, žiūrėk, ir vėl neiškenčia. Sodybą puošia dekoratyvinis baseinėlis, gėlių vežimas ir kitokie smulkios architektūros statiniai.

Vaikščiojant po išpuoselėtą sodybą galima pasidžiaugti ir dekoratyviniais krūmais, vynuogių pavėsine, nokstančiomis vyšniomis. Ponia Viktorija prisipažino, kad darbo čia netrūksta – nuolat reikia kažką sodinti, išrauti, persodinti. Vasaros pradžioje dėl sausros augalus teko nuolat lieti vandeniu, vėliau, pliaupiant lietui, saugoti lepesnes gėles. Prie namo pačių rankomis iškastas nedidelis, bet gilus tvenkinys. Jis aplinką daro dar jaukesnę. Tiesa, daug baimės buvo dėl penkiametės anūkėlės, kurią seneliai meiliai vadina princese, smalsumo. Dėl vaiko saugumo tvenkinys aptvertas tvora.

Viktorija Šuškienė labai džiaugėsi kaimynais Jolanta ir Gintaru Veršekiais, Margarita ir Aleksandru Antipenkovais. Moteris sakė, kad visi Vindeikių kaimo žmonės labai draugiški, kantrūs ir supratingi. Pašnekovė minėjo, jog pati yra gimusi tremtinių šeimoje. Ją pačią 9 mėnesių tėvai į Lietuvą parsivežė iš Krasnojarsko srities Užuro rajono. Sibiro baisybių ponia Viktorija neprisimena, bet apie tai daug pasakojo mama Albina Zaleskienė (beje, kilusi iš Lapelių) ir tėtis Antanas Zaleskis, išvežtas iš Šiaulių rajono. Tremtyje tėvai susipažino ir sukūrė šeimą.

Viktorijos ir Ivano Šuškų sodyboje galima pamatyti ne parodai, ne praeiviams specialiai rodomą grožį. Kurdami jaukumą, sutuoktiniai atskleidė poetišką sielą, parodė, ką gali darbą mylinčios rankos, įrodė, jog Vindeikiuose gyvenantiems žmonėms išradingumo netrūksta.

Romas Zibalas

◄ Atgal

Kitas ►

Nuotrauka 1 iš 3