Varnalėšų istorijos

Guzikynės vienkiemio šeimininkas Vincokas į besikūrenančią krosnį įmetė dar kelias pliauskas, pakišo pirštą po plona srovele, nulaižė ir, išgirdęs kiemsargio kiauksėjimą, pažvelgė pro lauko virtuvės langelį. Prie suklypusių kiemo vartų stovėjo Varnalėšų seniūnijos ženklais pažymėtas automobilis, o iš jo išlipęs seniūnijos patarėjas jaunimo reikalais Telesforas Budulis bandė atsiginti nuo aplink šokinėjančio šunėko.

- Bobikai, prie kojos! – pravėręs lauko virtuvės duris sušuko ūkininkas, ir tuojau pat patikslino: – Ne prie jo kojos, o prie mano!

Patyrinėjęs kelnių klešnę, Budulis ištiesė ranką Vincokui:

- Matau, bus šviežios? – smakru linktelėjo dūmelio, virstančio iš lauko virtuvės kamino, link.

- Atnaujinu asortimentą, – pasigyrė Vincokas. – Bus su beržų pumpurais.

- Ar nublūdai? – pasibaisėjo Budulis. – Nuo medžių lapai krinta, kokie dar pumpurai?

- Nuo pavasario buvau išsaugojęs maišelį, – paaiškino ūkininkas. Skaityti daugiau »

Varnalėšų seniūnas Kastytis pirmąsyk matė seniūnijos patarėją jaunimo reikalams Telesforą Budulį iš tiesų supykusį. Būdavo, kad specialistas dėl vienų ar kitų sprendimų suraukia nosį, paleidžia kandžią repliką, tačiau tokio priešiškumo iš savo pavaldinio jis dar nebuvo patyręs.

- Kalbu ne vien už save, – trankė į stalą Budulis. – Mane delegavo visi seniūnijos administracijos darbuotojai. Jeigu pasirašėte su mumis darbo sutartį, tai už darbą ir mokėkite sutartą atlyginimą. O jūs – mažinate, be to – savo paties iniciatyva! Protestuodami prieš tai nuo rytdienos skelbsime streiką.

Seniūnas į tokius žodžius numojo ranka:

- Viena, seniūnija dėl jūsų streiko nesugrius, nes naudos iš jūsų – kaip iš ožio pieno. Antra, pagal įstatymus apie streiko pradžią darbdavys turi būti informuotas raštu ne vėliau kaip prieš 7 kalendorines dienas, taigi prašom apie rytojų nenusikalbėti. Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūno kabinete ūkininkas Vincokas jau gerą valandą įrodinėjo savo tiesas, tačiau seniūną Kastytį apspitę tarnautojai prunkštė į saujas. Pagaliau neišlaikė ir seniūnas:

- Ponas Vincokai, jeigu seniūnijoje įgyvendintume tai, ką siūlote, gyventume komunizmo sąlygomis.

Tačiau Vincoko tai nesutrikdė:

- O aš sutikčiau. Kai lankiau Budulių pradinę, Chruščiovas žadėjo, kad aštuoniasdešimtaisiais būsiąs sukurtas komunizmas. Nuo to laiko ar tik ne trys dešimtys metų nutekėjo, o komunizmo kaip nematyti, taip nematyti.

- Bet tu ir kvailas per visą pilvą, – už savojo pilvo susiėmė seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Telesforas Budulis. – Teko ir man tokias dėdės Nikitos pasakas lauko darbininkams per penkiaminutes perpasakoti. Skirtingai nei tu, protingi žmonės tuo netikėjo. Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Kai viešai buvo paskelbta, kad pagrindinei Varnalėšų gatvei, žmonių dar vadinamai Saulėlydžio bulvaru, apželdinti vietos valdžia ketina skirti ar tik ne tris ketvirtadalius milijono, subruzdo ne tik paprasti rinkėjai, bet ir išrinktieji į valdžią. Varnalėšų tarybos posėdis dūzgė it bičių avilys prieš išskrendant spiečiui, o labiausiai putojosi Fredis.

- Kur tai ma-ty-ta? – Fredis badė pirštu lubas ir spiegiu balsu bei pakelta galva skiemenavo kiekvieną žodį. – Paskaičiuokime, kiek ir kokių kultūrų būtų galima pasodinti už tokius pinigus.

- Manai, šiais krizės laikais Lietuvai dar reikia kultūros? – ironiškai nusišypsojo seniūnas Kastytis.

- Aš ne apie dvasinę kultūrą, kuri niekada ir niekam nebuvo reikalinga, o apie žemiškąsias kultūras, – bandė aiškinti Fredis ir susipainiojęs pridūrė: – Pavyzdžiui, apie runkelius. Kiek jų būtų galima pasodinti už tokius pinigus?

- Ką ten runkelius! – pasislėpęs už kitų nugaros pastebėjo ūkininkas Vincokas, belaukiantis, kol taryba pradės svarstyti jo prašymą dėl privačios kiaulių sanatorijos steigimo. – Geriau suskaičiuokime bambukus. Vienas jau pakėlė galvą. Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Už Varnalėšų parduotuvės veikiantis diskusijų klubas “Ant kamščio” pasiekė politinių debatų apogėjų, kai iš už kampo su trispalve ant peties pasirodė ūkininkas Vincokas.

- Silpnai kruti, – iš ūkininko pasijuokė kaimo vyrai. – Turbūt per bulviakasį nusikamavai?

Vincokas nustebęs pažvelgė į vyrus:

- Kodėl silpnai? Sakyčiau, net priešingai – atsigavau, kyla noras trispalvę aukštyn kelti.

Vyrai linksmai sukrizeno.

- Mes ne apie tai, – paplojo per petį neetatinis šio klubo prezidentas Juozapas. – Mes štai su alaus buteliais sustojom, o pats, žiū, susiruošei mineralinį siurbčioti. Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Netoli Varnalėšų įsikūrusios Budulių pradinės mokyklos direktorius Kelmas kramtė pieštuką ir liūdnai tyrinėjo pribraukytą lapą. Paskui nusispjovė:

- Reikėtų pakarti tuos, kurie sugalvojo, kad popierius iškenčia viską, – garsiai nusistebėjo.

- Ir dar kaip iškenčia, – pasigirdo nuo durų ūkininko Vincoko su trispalve ant peties balsas. – Juk jam neskauda.

Direktorius pakėlė akis ir įsispoksojo į ūkininką. Iškišęs nosį iš už šio nugaros, į pedagogą smalsiai spoksojo susivėlęs vaikiūkštis. Kelmas minutę spoksojo į atvykėlius, galiausiai – į kalendorių ant sienos, paskui sumosavo rankomis:

- Ne kitaip, kaip jau vaidenasi nuo persidirbimo. Šiandien dar mokslo metai neprasidėjo, taigi atsivesti į mokyklą tėvą aš niekam neliepiau. Nebent čia nuo praėjusių mokslo metų? Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūno Kastyčio kabinete visi sėdėjo nukabinę nosis. Iki rugsėjo 1-osios – vos kelios dienos, o prognozės tiesiog verčia raudoti balsu. Iš sostinės atsiųstuose maldavimuose, nurodymuose, grasinimuose – vienintelis žodis: “MAŽINTI!”

- Tikimės, kad pradėsite mažinti ne nuo atlyginimų, – tarstelėjo Varnalėšų pradinės mokyklos direktorius Kelmas. – O tai pedagogai jūsų nesupras. Dar neseniai viešai buvo deklaruota, kad atlyginimai kils.

- Visiems mažėja, tad mažės ir jums, – burbtejo seniūnas. – Atsirado mat neliečiamųjų kasta. Čia jums ne Indija. Paliesime, ir dar kaip.

- O raštuose ar parašyta mažinti atlyginimus? – šoko į akis Kelmas.

Seniūnas perbėgo akimis raštus: Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Pamatęs ūkininką Vincoką, lėtai sau pėdinantį vieškelio pakraščiu, seniūnas Kastytis užgulė pedalą. Išgirdęs šaižiai cypiančius stabdžius, ūkininkas šastelėjo į šoną ir vos griovin neišmetė ant peties padėto obelinio trispalvės koto. Seniūnas pravėrė keleivio dureles ir palaukė, kol ūkininkas prieis prie automobilio.

- Sėsk, brolau, – pajuokavo seniūnas. – Kaip tik važiuoju į tą pačią pusę, pavešiu.

- Tai kad, ponuli, nepratęs aš ant minkštų sėdynių linguotis, dar priteršiu, – pajuokavo ir Vincokas.

Kastytis prisimerkęs nužvelgė ūkininką, pats sau įvertino jo žodžius, paskui numojo ranka:

- Velnias negriebs, mašina juk valdiška, paliepsiu – išplaus. Sėsk, negaišink.

Vincokas kurį laiką svarstė dėl trispalvės, paskui nerangiai įsitaisė ant sėdynės, o vėliavą iškišo pro langą. Taip ir pajudėjo kaimo keliuku tarp nešienautų pagriovių Vincoko sodybos link. Dar iš toli ūkininko žmona išgirdo burzgimą, bet veltui mėgino įžvelgti, kas atvažiuoja: policija, teismo antstolis ar veterinarijos inspektorius? Vienintelis dalykas, ką ji pamatė, tai namų link virš sukerojusių varnalėšų išdidžiai parplevėsuojančią trispalvę. “Geras vaizdzelis”, kaip pasakytų vienas garsus šalies politikas. Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Užsukęs į Varnalėšų seniūniją, ūkininkas Vincokas veltui šlaistėsi jos koridoriais. Nors iki darbo pabaigos dar buvo pusdienis, valdininkų luomas buvo tarsi išmiręs. Tik kelis kartus ūkininkui kelią perbėgo baikščios mergužėlės su garuojančiais virduliais rankose. Pamačiusios ūkininko rankose suspaustą obelinį trispalvės kotą, virdulių nešiotojos cypdamos pranykdavo už pirmų pasitaikiusių durų. Po akimirkos pasigirsdavo rakto trekštelėjimas.

- Po velnių, – pasikrapštė pakaušį Vincokas. – Dainų šventė lyg ir baigėsi… Tai kur tie vadovai pasidėjo? Negi tebedainuoja kur?

Paspardęs užrakintas seniūno, jo pavaduotojo, administratorės ir jos pavaduotojo duris, Vincokas jau rengėsi nešti kudašių jam vienam težinomais keliais, kai iš koridorių labirintų išniro raktų pundu nešinas seniūnijos patarėjas jaunimo reikalais Telesforas Budulis.

- Sveikas, prietėliau, – nusižiovavo pensininkas ir lyg koks šventasis Petras pasidomėjo: – Jei jau užsukai, tai paporink, kokie reikalai tave atvijo prie pačių “dangaus vartų”? Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Į Varnalėšas užsukęs nusipirkti žibalo ir uknolių, ūkininkas Vincokas pateko į patį politinių įvykių sukūrį – vietos prekybos centre sustojusios kasininkės nei iš šio, nei iš to užtraukė valstybės himną.

- Esu labai pamalonintas, kad krizė pagaliau jus išmokė gerbti pirkėjus, – pasipūtė Vincokas. – Tik, sakyčiau, šiek tiek perlenkėte lazdą: puslitris žibalo ir tuzinas uknolių neverti tokio dėmesio.

- Težy-y-y-di, – paskutinį žodį nutęsė kasininkė Marcelė ir klausiamai pastatė akis.

- Sakau, kad jei už kiekvieną perkamą prekę dėkosite giedamu himnu, jau po pusiaudienio žodžio nepratarsite! – pasilenkęs prie kasininkės ausies sušuko Vincokas. Skaityti daugiau »