Varnalėšų seniūnijoje tvyrojo Kalėdų nuotaika: koridoriais guviai žirgliojo raudonom kepuraitėm pasipuošusios didžiakrūtės ir ilgakojės visų galų specialistės, kaklaraiščius atsileidę vadovai kompiuterių ekranuose ieškojo didesnių nuolaidų naujiems automobiliams, net žilagalviai seniūnijos administracijos veteranai kamputyje kuždėjosi sulaukę geresnių dienų, kadangi puse lūpų buvo užsiminta apie ketinimus prieš šventes išmokėti atlyginimus.

Tokius juos ir užtiko į seniūniją užsukęs vietos ūkininkas Vincokas.

- Gėdytumeisi, – draugiškai nusišypsojo seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Telesforas Budulis. – Prieš šventes visi vieni kitiems atleidžia jų nuodėmes, kartais – net skolas, o tu brauniesi su tuo savo pagaikščiu ir drumsti šventinę nuotaiką.

- Čia – ne pagaikštis, o mūsų visų trispalvė ant obelinio koto, – šyptelėjo Vincokas. – Ir atėjau ne kailio jums karšti, o pasveikinti su Kalėdom.

Budulis sumirksėjo:

- Ak taip?.. Tada dovanok, brolau, bet ir suprask: metų pabaiga, visi baisiausiai užsiėmę, paskutinius “taškus ant i deda”, biudžetą bando užtempti ant aukštai sėdinčiųjų numesto kurpaliaus, o tad gal geriau nelįsk jiems į akis, jų netrukdyk… Skaityti daugiau »

Susitikęs Varnalėšų seniūnijos komunalinio ūkio direktorių Danguolį, seniūnas Kastytis neteko žado. Kurį laiką maskatavo rankom, paskui peržegnojo, tačiau sutiktasis neišnyko.

- Žiū, dar gyvas, – nustebo Kastytis, o paskui paaiškino: – Kai iš jūsų atėmėm šiukšlių vežimo verslą, maniau, užsilenksit per mėnesį. Bet ne – dar gyvi!

- Kol turime šluotą, iš bado nemirsim, – paaiškino komunalininkas. – Galima sakyti, kad dėl panašaus dalyko ir užsukau.

Seniūnas plačiu mostu pakvietė į kabinetą, parodė kėdę, pats klestelėjo prie stalo ir sužiuro į komunalininką.

- Taigi žiema už lango, – patylėjęs prabilo Danguolis.

- Na ir kas? – sumirksėjo seniūnas.

- Šluotą mes patys susirišom, bet dabar mums reikia sniego kastuvo. Suprantate, mūsų kiemsargė pati jo nepasidarys, taigi – teks pirkti.

- Nori pasiskolinti pinigų? – seniūnas išsitraukė piniginę.

- Kastuvui litą kitą dar rasime, – nuramino komunalininkų vadovas. – Mūsų komunalinis ūkis – seniūnijos įsteigta įmonė. Gavome raštą, kad dėl krizės reikia taupyti kiekvieną litą ir be jūsų leidimo nieko nepirkti. Štai ir atėjau pasiteirauti, ar galima įsigyti sniego kastuvą?

Seniūnas atsistojo ir pažvelgė pro langą. Minutę pasvarstė, paskui nušvitęs pagyrė:

- Gerai darai, kad pagaliau atėjai pasiteirauti. Juk mūsų seneliai dar sakė: “Kas tėvų neklauso – valgo duoną sausą.” Būtumėt tada nešokinėję, kaip varlė prieš dalgį, – iki šiol vežtumėt šiukšles. Skaityti daugiau »

Varnalėšų seniūnas Kastytis baigė piktą monologą ir įsipylė vandens. Seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Telesoforas Budulis sėdėjo it musę krimtęs.

- Taip, taip, – gurkštelėjęs vandens pridūrė seniūnas. – Jeigu nesupratai, paaiškinsiu ne protokolo kalba – lėksi pas Fredį šėko pjauti, jei nesugalvosi iki vakaro. Turi lygiai dvi valandas, – žvilgtelėjo į svarovski kristalais inkrustuotą “a la zuokula” laikrodį – panašų, bet brangesnį visais 6 tūkstančiais.

Kai už nugaros užsivėrė seniūno kabineto durys, Budulis savąjį “Luč” sureguliavo pagal Kastyčio laiką – buvo be penkiolikos penkiolikta. Tokį jį ir aptiko į seniūniją savais reikalais užsukęs vietos ūkininkas Vincokas.

- Ar seniūno gimtadieninė buvo prisvilusi, kad tokia veido išraiška? – pasmalsavo Vincokas ir į sieną atrėmė trispalvę. – O gal jau pradėtas įgyvendinti garsusis planas, kaip atsilaisvinusias pensininkų vietas pasiūlyti bedarbiams? Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Susitikęs seniūną Kastytį, ūkininkas Vincokas papriekaištavo:

- Negerai darai dėl Varnalėšų ligoninės, seniūne, žmonės per kitus rinkimus jums tai primins ir valdžią matysite kaip savo ausis.

- Mąstai atbuline eiga, – pasišaipė seniūnas. – Dabar partija, dalyvaujanti rinkimuose, iš anksto yra pasmerkta nesėkmei. Geriau tyliai stebėti iš šalies, kaip kaunasi kiti, o paskui, manipuliuojant žemiškosiomis gėrybėmis ir kitais svertais, į savo gretas persivilioti silpniausius iš išrinktųjų.

- Kaip nutiko su jumis? – pastatė akis Vincokas.

- Mes – ne pavyzdys, – nuo tiesaus atsakymo išsisuko Kastytis ir pridūrė: – Žuvis ieško kur giliau, o žmogus – kur geriau.

Ūkininkas šyptelėjo: Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Į seniūniją su reikalais užsukęs vietos ūkininkas Vincokas atšlijo, kai iš už koridoriaus kampo staiga su popieriaus lapu rankose išniro seniūnijos patarėjas jaunimo reikalais Budulis.

- Ne kitaip, kaip neši kudašių nuo gripo, – pasilabino Vincokas.

- Nejuokauk, – pasilabino ir Budulis. – Nors situacija seniūnijoje, tiesą pasakius, ne ką geresnė už gripo epidemiją. Ryt poryt tarnautojai supras, kad biudžetas iššvaistytas, o atlyginimams nelikę nė lito, tada ir prasidės.

Vincokas suraukė nosį:

- Tai juk tarėtės paskelbti gripo epidemiją ir uždaryti seniūniją. Kadangi nereikės eiti į darbą, nemokėkit valdininkams alyginimų, viskas ir susitvarkys. O pinigų, jei nepamirš išsirašyti biuletenių, lai reikalauja iš SODROS.

Budulis nušvito:

- Gerai čia sakai dėl tų pinigų, reikės idėją perduoti seniūnui. O kol kas – iki, skubu.

Vincokas čiupo patarėją už rankovės. Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūnijoje – nesibaigiančių pasisėdėjimų prie kavos puodelio laikotarpis. Tiesa, tai paprastiems rinkėjams šie susibūrimai galbūt atrodo panašūs į pasisėdėjimus, o išrinktiesiems – darbiniai posėdžiai, kurių metu sprendžiamos aktualios seniūnijos problemos.

- Matau, idėjos išseko su kovotojų už nepriklausomybę entuziazmu? – pasiteiravo seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Budulis, kai prie apskritojo stalo nutilo kalbos ir ilgiau, nei įprasta, įsivyravo tyla.

- Lengva pasakyti, kad reikia “kažką sugalvoti”, – šniurkštelėjo nosimi seniūnijos atstovė spaudai Vakarinė. – Sunku iš tiesų sugalvoti.

- Dar Suvorovas aiškino: “Sunku pratybose – lengva mūšyje,” – pasišaipė Budulis. – Esi viena pagrindinių viešųjų ryšių specialisčių, tai ir suk galvą, kaip pakelti vietos valdžios prestižą. Skaityti daugiau »

Tiksėjo paskutinės Varnalėšų seniūnijos antikrizinės komisijos posėdžio minutės, kai patarėjas jaunimo reikalams Telesforas Budulis jau begęstančią diskusiją netikėtai pasuko nauja linkme.

- Štai, matau, popieriuose jau išleidote pagrindiniam bažnytkaimio bulvarui sutvarkyti planuojamas Europos Sąjungos lėšas, mintyse nutarėte, ką kiekvienas už šį didelį vargą sau nusipirksite. O nepagalvojote, kad po metų kitų, kai gyventojai vėl eis prie urnų, šio dalyko niekas neprisimins?

Seniūnas Kastytis nustebęs pakraipė galvą ir žvilgtelėjo į patarėją:

- Kodėl neprisimins? Mūsų nuopelnus primins mūsų atlikti darbai. Manau, ir aklas pajus, kieno dėka į rinkimų būstinę buvo atvestas už parankės puikiai sutvarkyta gatve. Galėsime garsiai sakyti, kad visos valdžios tik žadėjo sutvarkyti bulvarą, o mes – sutvarkėme! Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūnas Kastytis veltui krapštė pakaušį. Nors problema iš pirmo žvilgsnio neatrodė labai sudėtinga, kaip tyčia į galvą neatėjo jokia išganinga mintis, netgi – pati kvailiausia.

- Tai gal branginam karštą vandenį, ir baigtas kriukis? – pagaliau pasiūlė seniūnijos katilinės kūrikas Pečkinas.

Seniūnas paniekinamai sušnarpštė:

- Ir ką laimėsi? Žmonės naudos mažiau vandens, tad, geriausiu atveju, surinksi tuos pačius pinigus. Kartoju, – pakėlė pirštą. – Geriausiu atveju. Šiaip po tokių sprendimų pajamos tik mažėja. To sieki?

- Tai jo, – sutiko Pečkinas. – Neduokdie, atsitiks taip, kaip nutiko su šiluminių trasų renovacija. Kai kurie žmonės tada įsirengė elektrinius “boilerius” ir mums parodė špygą.

- Ar nereiks patiems tų špygų bučiuoti? – nusijuokė seniūnas. – Kai elektra pabrangs, patys paprašys, kad atsuktume karšto vandens “kranelius”.
Skaityti daugiau »

Kai į Varnalėšų seniūno kabinetą su trispalve ant peties užsuko ūkininkas Vincokas, savo mintyse paskendęs Kastytis dantų krapštuku stumdė nuo šilumos atkutusią musę.

- Tebūnie bus pagarbintas, – Vincokas nukėlė kepurę ir ėmė dairytis kampo, į kurį galėtų pastatyti trispalvę.

Seniūnas tingiai mostelėjo kėdės link ir nuo stalo nusprigtavo musę.

- Ir kam tu ją ganei? – pasidomėjo Vincokas.

- Man darbas visada padeda susikaupti, – prisipažino Kastytis. – Svarsčiau, ko reikėtų imtis, kad Varnalėšose pagerėtų ekonominė situacija. Kitaip viskas sugrius.

Vincokas supratingai palingavo galva:

- Sugrius, jei patys nesugriausime.

- Nėra to blogo, kas neišeitų į gera…

- Apie ką čia tu? Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūnijos ūkininkas Vincokas veltui varstė seniūnijos kabinetų duris ieškodamas jam gerai pažįstamo specialisto. Nors už lango siautėjo krizė, o bažnytkaimio aikštėje priekalą pasistatęs vietos kalvis už litą siūlė išdurti net dvi papildomas skylutes varnalėšiškių diržuose, kabinetuose sunkmečio nesijautė: sulindę į kompiuterius visuomenės “tarnai” aptarinėjo paskutinį “Varnalėšų krašto” numerį, pastalėse linksmai švilpė arbatiniai, o koridoriais kraipydamos pasturgaliukus guviai zyliojo prieš mėnesį dar nematytos tarnautojos. Ir tik paskutiniajame kabinete Vincokas užtiko popieriaus lapą plunksną krebždenantį seniūnijos patarėją jaunimo reikalais Telesforą Budulį.

- Netrukdyk, – Budulis nutraukė beišsižiojantį Vincoką. – Atlieku sudėtingus aritmetikos veiksmus.

- Šiandien – Pasaulinė informacinių technologijų plėtros diena, o tu, lyg balanos gadynėje, skaičiuoji popieriuje, – sugėdino Vincokas. – Valdžia mums plešia paskutinius marškinius, kad tau štai pastatytų naujausią kompiuterį, o tu skaičiuoji popieriuje. Skaityti daugiau »