Varnalėšų istorijos

Įkišęs nosį pro duris, Varnalėšų seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Telesforas Budulis pamatė seniūną, palinkusį prie popieriaus lapo. Įsikandęs pieštuko galą, seniūnas rymojo virš parašyto teksto.

- Kvietėte? – pasidomėjo patarėjas. – Jeigu tai – meilės laiškutis sekretorei, vargu ar ką patarsiu. Mūsų laikais viskas buvo kitaip: griebei už krūtų ir verties ant šieno prėslo. Jei nedavė snukin, vadinasi, duos kitaip.

Seniūnas Kastytis šyptelėjo ir nubraukė vieną parašytą eilutę.

- Mūsų laikais irgi laiškučių nereikia, – paaiškino: – Rašau straipsnį savo laikraščiui. Reikėtų ko nors žaismingo, kad straipsnis nebūtų nuobodus. Geriau – pabaigai, nes žmonės geriausiai pamena paskutinę pastraipą.

- Dėl paskutinės pastraipos nesu garantuotas, bet jei taip manote, tai parašykite: “Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau…”, – pamokė Budulis.

Seniūnas padėjo pieštuką ir su priekaištu pažvelgė į patarėją.

- Aš čia ne pasakas rašau, o rimtus dalykus, – pakratė pakėlęs popieriaus lapą. – Gal kam ir “baikos”, o aš noriu savo straipsnyje parodyti, kad per kadenciją man pavyko tai, ką turi padaryti kiekvienas į politiką atėjęs žmogus. Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūnas Kastytis į darbą atėjo puikiai nusiteikęs. Strykt pastrykt keliais žingsniais įveikė aptriušusius seniūnijos pastato laiptelius, nustriksėjo koridoriumi ir įkišo raktą į kabineto durų spyną.

- Vėluoji, seniūne, – už nugaros pasigirdo patarėjo jaunimo reikalais Telesforo Budulio balsas.

Seniūnas piktai nužvelgė Budulį ir įgėlė:

- Negi opozicija išvarė į pensiją, kad mane stebėtum? Atmink: tai jūs dirbate nuo aštuonių iki septynioliktos, o aš seniūnu esu kiaurą parą.

Kastytis įėjo į kabinetą, sviedė ant sofos portfelį ir išsidrėbė fotelyje. Dar kiek – ir būtų kojas susikėlęs ant stalo.

- Ko toks linksmas? – pasidomėjo Budulis. – Brolio firma laimėjo konkursą?

- Prašau netujinti! – pyktelėjo Kastytis. – Jei negerbi manęs, tai gerbk bent mano pareigas – esu išrinkčiausias iš išrinktųjų.

- Dėl to ir džiaugiatės? – pasitaisė Budulis.

Seniūnas atitraukė stalčių, sugriebė besiridenantį butelį, mikliai atsuko kamštelį ir mirktelėjo patarėjui:

- “Kalsi”?

Šis bandė nutaisyti abejingą miną, tačiau nosį pasiekęs brangaus gėrimo aromatas pribaigė paskutinius abejingumo likučius: Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūnas Kastytis piktai suglamžė vieną iš stambiųjų šalies dienraščių ir sviedė ant grindų:

- Kai reikia nuomonės dėl valdančiojoje koalicijoje atsiradusios trinties, dienraščio korespondentė kone pasturgalį palaižys, kad tik išdėstyčiau. O kad nors keletą eilučių brūkšteltų apie seniūnijos šventę ir įdėtų patenkinto seniūno nuotrauką! Sulauksi! – suniurzgėjo laikraščio gniužulą koja artyn prisitraukusiam seniūnijos patarėjui jaunimo reikalais Telesforui Buduliui.

- Sakiau ne kartą – neprasidėk su šalies žiniasklaida, – priminė Budulis. – Turi savo laikraštį, tai ir džiaukis, kad kiekviename puslapyje – po tavo nuotrauką. Jei ir tiek mažai – liepk spausdinti po dvi.

- Ai, – nusivylęs mostelėjo Kastytis. – Ne veltui sakoma, kad pigią mėsą šunys ėda. O kas ėda nemokamą? – pakėlęs nuo stalo pakratė jam lojalaus vietinio savaitraščio numerį.

Patarėjas skėstelėjo rankomis. Suprask, “tokia mėsa” šunų tikrai nedomina. Paskui pridūrė: Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūnas Kastytis suraukęs nosį pasirašė seniūnijos patarėjo jaunimo reikalais Telesforo Budulio pakištą raštą, o paskui neiškentęs įgėlė:

- Valstybė jums moka algą ne tam, kad jai darytumėt gėdą. Ryt pas mus bažnytkaimio šventė, atvyksta svečių iš užsienio. Ką jie pamanys apie mus, jei paskui dešiniąją seniūno ranką skraidys musių spiečius?

Budulis nustebęs apsidairė, iš tiesų pastebėjo apie galvą pikiruojančią vieną veislinę mėšlinę musę ir mikliai ją delnais sutraiškė.

- Ale prikibo, rupūžė, – atkišo delne “blyną”. – Nebeskraidys.

Seniūnas pasišlykštėjęs užtikrino:

- Skraidys. Ir ne viena, – parodė patarėjui kėdę. Atsisėdus, paaiškino: – Negražu sakyti, bet jei pats nesuprantate… Žodžiu, nuo jūsų juk dvokia, Buduli.

Budulis sukruto ir ėmė tyrinėti batų padus: Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Išgirdęs vis stiprėjantį šurmulį, Varnalėšų seniūnas Kastytis pramerkė akis ir apsidairė, tačiau nepastebėjo jį pažadinusio triukšmo šaltinio. Nepatenkintas pakilo nuo minkštasuolio, kuriame valandėlei įsitaisydavo po sočių pietų, priėjo prie lango ir pažvelgė pro užuolaidos kraštelį – tiesiai prieš langus su trispalve ant peties stovėjo vietos ūkininkas Vincokas ir kažką šūkavo. Pro sandarų langą seniūno ausis pasiekė tik tų žodžių nuotrupos. Seniūnas negalėjo lažintis, kad nugirdo gerai, bet suprato, jog Vincokas išsijuosęs plūsta vietos valdžią, o išrinktuosius vadina ne tik slunkiais, kyšininkais, vagimis bei proto miegaliais, bet ir kompetencijos stokojančiais “šutviniais”. Aplink Vincoką jau stoviniavo keli vietos žiopleliai ir pritardami linksėjo.

Seniūnas pakėlė tarnybinio telefono ragelį:

- Budulis?

- Jau šešios dešimtys metų, kai Budulis, – pasigirdo kitame ragelio gale.

- Matei šou už lango?

- Mačiau, – seniūnas išgirdo patarėjo jaunimo reikalais juoką. – Buvome pamiršę, kad turime savąjį vėliavnešį. Bet žiū – strykt kaip Pilypas iš kanapių. Lyg ir ne pilnatis šiandien… Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Užsukęs į Varnalėšų seniūniją vietos ūkininkas Vincokas pastebėjo, kad nebegirdi šiam pastatui būdingo šurmulio. Nors kilimais išklotuose koridoriuose sutiko dar kelis tokius pat kaip jis interesantus, šiandien nepamatė įprastai oriai vaikštinėjančių ar su virduliais rankose zujančių valstybės tarnautojų. Iš pradžių toptelėjo, kad pataikė per pačius pietus, kai eiliniams žemės kirminams prisakyta netrukdyti švento pietų meto. Tačiau iš kišenės išsitraukto ir senelio jaunystę menančio aptrinto “cibulinio” rodyklės dar tik artėjo prie vienuoliktos valandos.

- Atsiprašau, panele, – griebė už rankos skubančią ilgakoję valdininkę. – Kur čia galėčiau pateikti prašymą dėl paršų gerovės?..

Sugriebtoji loštelėjo atgal, piktu žvilgsniu nuplikė Vincoką, paskui atsainiai burbtelėjo:

- Ateikite darbo metu, – suraukė riestą nosytę ir pasislėpė už artimiausių durų.

Vincokas pasikrapštė pakaušį: “Greičiausiai šiandien – sekmadienis, todėl niekas nedirba?” – nutarė. Jau norėjo sukti laukujų durų link, bet susigriebė: “Jeigu būtų sekmadienis, durys būtų užrakintos.”
Skaityti daugiau »

Varnalėtšų istorijos

Kai per vietinės valdžios pradėtas gatvių bei vandentiekio ir šiluminių trasų rekonstrukcijas Varnalėšos buvo iškasinėtos ne tik skersai, bet ir išilgai, šiuo reiškiniu greitai susidomėjo net dvi Holivudo kino kompanijos.

- Mes čia atvykome tiesiai iš Irako, kur beveik sukirtome rankomis, – įsiveržęs į Varnalėšų seniūno Kastyčio kabinetą prisipažino vienos iš tų kino studijų prodiuseris. – Bet, manau, kad pagaliau radome, ko ieškojome. Esu Spilbergo patikėtinis. Šią vasarą ruošiamės sukti “Eilinio Rajano išgelbėjimas” tęsinį, turbūt matėte tą filmą su Tomu Henksu? Tai va: jūsų miestelis – ideali vieta mūsų naujojo filmo siužetui. Ten, – parodė į centrinės alėjos tranšėjas, – bus įsitvirtinę smogikai iš SS tankų divizijos. Ten, – dūrė nykščiu į priešingą pusę, – įsitvirtins amerikiečių oro desantininkų pulkas. Padegsime kelias dūmines minas, šen bei ten iškabinsime nacių vėliavas, ir jūsų Varnalėšos taps Francviliu po viską nušlavusio sąjungininkų lėktuvų antskrydžio…

Nespėjo prodiuseris papasakoti, kokią pasaulinę šlovę Varnalėšoms atneš šis filmas, o ranką jau ištiesė į kabinetą įsiveržęs filmo “Misija – Mėnulis” prodiuseris.
Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Užsukęs pas seniūnijos administratorę, seniūnas Kastytis atsimušė į užrakintas duris.

- Administratorės šiandien nėra ir nebus, – paaiškino pro šalį su virduliu rankoje skubanti sekretorė. – Išvažiavo su reikalais į sostinę. Bus rytoj. O gal poryt. Niekas nežino. Joninės ant nosies, visiems yra reikalų.

- Rytoj ar poryt bus šaukštai popiet! – burbtelėjo nepatenkintas seniūnas. – Turiu čia tokį dokumentą, o terminai spaudžia – šiandien yra paskutinė diena pateikti. Reikia parašo ir antspaudo. Ką man daryti? Gal suklastoti tą parašą?

Sekretorė linktelėjo į administratorės pavaduotojo duris:

- Taigi yra jos pavaduotojas Purvinskas. Užsukite pas jį.

Tyliai pravėręs duris, pavaduotoją Purvinską pamatė stovintį prie lango net su dviem telefonais rankose.
Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Kai Varnalėšų seniūnijoje nedarbas kas antram pažvelgė į akis, viename tarybos posėdžių kilo diskusija, ar seniūnija susidariusią situaciją tinkamai panaudoja savo labui.

- Didėjantis nedarbas visų pirma reiškia augančią konkurenciją dėl darbo vietų, – aiškino į tarybos posėdį atslinkęs ūkininkas Vincokas. – Jeigu yra nenorinčių, nemokančių ar nesugebančių dirbti, jie turi suprasti, kad prie valstybės išlaikomos įstaigos durų laukia dešimtys vakarykščių absolventų, kurie tik ir laukia progos, kaip praktiškai panaudoti aukštojoje mokykloje įgytas žinias. Sakyčiau, šią susiklosčiusią situaciją būtų galima paaiškinti antruoju Niutono dėsniu, kai veiksmo jėga lygi atoveiksmio jėgai. Žodžiu, nedarbas sukelia norą dirbti. O jūs tai ignoruojate.

Tačiau valdančioji pozicija su seniūnu Kastyčiu priešakyje tas Vincoko kalbas sutiko su pašaipėlėmis.

- Atsirado mat fizikas – romantikas, – pasišaipė seniūnas. – Dar Chruščiovo atšilimo laikais buvo įrodyta menka fizikos įtaka politikai, ir fizikai sumaišyti su purvais. Atmink, žemės kirmine, kad politikoje, juo labiau – vietos savivaldoje, egzistuoja savi dėsniai. Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos
Kai dėl krizės buvo apkarpytos lėšos, skirtos Varnalėšų seniūnijos šunkelių duobėms  lyginti, seniūnas Kastytis sulaukė didesnio žiniasklaidos dėmesio – jau gerą pusmetį it ekonominio pakilimo laikais virte virė darbai, tiesiant keliuką į jo asmeninę sodybą.

- Koks čia keliukas, – mykė seniūnas ir teisinosi “Varnalėšų krašto” žurnalistei: – Viso labo tik 4 ar 5 metrų pločio asfaltuotas žvyrkelis, o šaligatviai tokie, kad dvi mamytės su vežimėliais vargu ar prasilenks. Ir visa tai – Europos centre!

- Bet yra seniūnijoje vietų, kur žmonės būtų dėkingi gavę bent 2 metrų pločio asfaltuotą kelią, – įtikinėjimams nepasidavė žurnalistė. – Ką jiems pasakytumėt?

Seniūnas išbalo, o paskui tėškė: Skaityti daugiau »