Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūnas Kastytis laikė prieš save ištiesęs naujausią “Varnalėšų krašto” laikraščio numerį ir įpykęs spjaudė ant jo.

- Nepersistenk, seniūne, – pasijuokė kabinetan užsukęs patarėjas jaunimo reikalams Budulis. – Paskui tokio šlapio net tualete neišeis pakabinti.

Seniūnas susigriebė:

- Tikra tiesa. Kai seniūniją ištiko krizė, mūsų išvietėje išgaravo tualetinis popierius. Še, nunešk ir pakabink ant vinies.

- Kad visi pasiskaitytų, koks jūs nevykėlis? – nustebo Budulis.

- Gerai sakai! – pliaukštelėjo sau per kaktą seniūnas. – Pasirūpink, kad išvietėje visada gulėtų šūsnis mūsų partijos leidžiamų “Varnalėšų naujienų”. Žmonės ne tik pasiskaitys apie gerus seniūno darbus, bet ir žinos, kad pasturgalius šluostosi nemokamai.

Budulis suraukė nosį: Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Seniūno Kastyčio kabinete ilgam įsivyravo tyla. Pagaliau ją nutraukė seniūnijos patarėjas jaunimo reikalais Budulis:

- Norite pasakyti, kad nuo šiol mums už darbą galėsite mokėti mažiau?

Seniūnas linktelėjo:

- Būtent tai ir bandžiau paaiškinti. Taupydama biudžeto lėšas Vyriausybė leido dirbti mažiau ir už tai mažiau mokėti. Taigi norite to, ar ne – nuo šiol gausite dar daugiau ilgųjų savaitgalių.

- Būsime kaip tas Karalius iš Seimo, kuris keliavo po Rytų šalis? Mažiau dirbo, bet užtat turėjo visą “karališkąjį mėnesį”?

Seniūnas šyptelėjo:

- Galima būtų pasakyti ir taip. Galbūt Vyriausybė nutarė pažiūrėjusi į Karalių, galbūt – ne, bet faktas kaip blynas: mažiau dirbsite, mažiau uždirbsite, bet užtat ir jūs turėsite daugiau “karališkųjų savaitgalių”.

Seniūnijos darbuotojai suraukė nosis. Mintis, kad jiems bus taikomas “karališkasis” modelis, nė vieno varnalėšiškio nenudžiugino. Plonėjančios piniginės ir augančios kainos bei paslaugų įkainiai baugino ir seniūnijos valytoją, ir paprastą kabinetinę “žiurkę”. Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūnijoje kuris laikas tvyrojo nekokia nuotaika ir nelaimės nuojauta. Skirtingai nei “Titanikas”, kuris į savo žūtį plaukė smarkiai rūkstant kaminams ir skambant linksmai muzikai, gyvybę seniūnijoje išdavė tik atsargūs žingsniai ir nedrąsūs kuždesiai. Žinia, kad minkštas valdininkų kėdes turės palikti apie dešimt dykaduonių, kėlė nerimą net valdantiesiems. Visi suprato, kad ryt ar poryt šis laivas užplauks ant atleidimų iš darbo ledkalnio.

- Kada nors ir mes liksim be duonos, – dūsavo seniūno pavaduotojas Vladas, dar ankstesnėje kadencijoje dirbęs veltui, kad tik galėtų mėgautis daug kam įspūdį darančiomis pareigomis. Gyvenimas Europos Sąjungoje atvėrė akis ir jam – vaizdavimas dirbantį taip pat turi būti atlygintas.

- Vladas iš dalies teisus, – sutiko administratoriaus pavaduotojas Purvinskas. – Kai seniūnijoje sumažės darbuotojų, tada ateis eilė ir mums. Sakys, kam reikia tiek generolų, kai frontą laiko pustrečio kareivio? Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Per patį Varnalėšų seniūnijos tarybos posėdžio įkarštį, kai seniūno Kastyčio gražbylystės apie jo ir valdančiosios koalicijos didžiules pastangas kelti vietos ūkį pasiekė apogėjų, prasivėrė salės durys ir vidun įvirto šalto oro kamuolys. Salė nuščiuvo. Nutilo ir seniūnas. Prabėgo kelios minutės, kol iš garų debesio išniro suledėjusi trispalvė, o paskui – ir apšarmojęs vietos ūkininkas Vincokas.

- Gal nesupyksite, jei šiek tiek pasišildysiu? – kreipėsi į sėdinčius tarybos narius. – Labai jau nemalonu stovėti, kai už lango spaudžia minus 30.

Seniūnas vėl įsikniaubė į popierius, susirado pamestą eilutę, jau norėjo tęsti, bet pažvelgė į Vincoką ir aiktelėjo:

- Bet žiūrėkite, koks akiplėša! Įsiveržė neprašytas į vidų, šalčio prileido…

Valdančioji dauguma vieningai suošė:

- Ale tikrai. Kiaulės akis reikia turėti, kad prieš mus piketuotų ir pas mus pasišildyti ateitų! Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Kai sostinėje buvo prasitarta, jog artimiausiu metu bus uždaryta Varnalėšų ambulatorija, vietos felčeriai, o jų paakinti – ir pacientai, nejuokais sukruto:

- Toks sprendimas mus grąžins keliais šimtmečiais atgal, – šokinėjo kažkuri medikų profesinės sąjungos aktyvistė. – Ko nenumarino landsbergizmas, pribaigs zuokulizmas.

- Reikia kreiptis į seniūną, – dingtelėjo kažkuriam galvon. – Lai su saviškiais pakovoja dėl savo žmonių.

Seniūnas Kastytis į susitikimą su felčeriais ir jų pacientais atėjo nusiteikęs karingai:

- Aha, dar vakar girdėjau: valdžia jums tai šiokia, tai anokia, – ironizavo. – O dabar pamatėte, kad be jos nieko nesugebate.

Į priekines gretas išėjęs vietos ūkininkas Vincokas seniūnui ištiesė trispalvę:

- Būk karo vyras, lįsk iš krūmų ir mums, runkeliams, parodyk, kaip reikia kovoti.

Seniūno rankos tvirtai suspaudė obelinį kotą, žvarbiame sausio vėjyje sušnarėjo trispalvės šilkas.

- Į autobusus! – sukomandavo Kastytis. – Tuoj mes sostinėje visiems parodysime, kaip reikia streikuoti. Skaityti daugiau »

Kai Varnalėšų taryba, lopydama biudžeto spragas, 25 proc. sumažino tarybos narių kas mėnesį gaunamas kanceliarines išmokas, seniūno Kastyčio kabinete buvo surengtas valdančiosios pozicijos ir prijaučiančiųjų ekstra posėdis.

- Kvailiai, – pyko seniūnas Kastytis. – Juk merkiau akį, kad balsuotumėt prieš šį sumanymą, o jūs…

Seniūno bendrapartiečiai dar žemiau kaltai nuleido galvas, tik vienintelis seniūnijos patarėjas jaunimo reikalais Budulis manė kitaip:

- Žinoma, tai ne mano reikalas, bet pasakysiu atvirai – jei jūsų partiečiai būtų balsavę prieš šį sprendimą, rinkėjai jų būtų nesupratę. Kai visa valstybė dirže duria naują skylutę, mūsų švaistūniškumas būtų nepateisinamas.

Kastytis nepatenkintas sušnypštė:

- Kada jūs pradėsite mąstyti plačiau, nei aprėpia jūsų siauras protelis? Nereikia žvelgti toli į ateitį, reikia gyventi šiandiena.

- O gal ta diena paskutinė? – suabejojo bendrapartietis Lokys. Skaityti daugiau »

Varnalėšų seniūnijos tarybos Ekonomikos ir biudžeto komiteto posėdyje atmosfera įkaito iki pavojingos ribos. Iškilo grėsmė, kad komiteto nariai išsibadys špygomis, apsidalys penkiaaukščiais epitetais ir susipykę išsiskirstys į visas keturias pasaulio šalis. Tai supratęs, seniūnas Kastytis bandė gelbėti situaciją pasiūlydamas padaryti kavos pertraukėlę. Komiteto nariai prisiminė, kad nuo ryto dar nieko nėra turėję burnoje.

- Už senuosius naujuosius metus, – seniūnas iš seifo ištraukė pilną butelį. – Kiek žinau, kavos su brendžiu niekas dar neuždraudė.

- Tikra tiesa, – draugiškai mirktelėjo tarybos narys Fredis, tą minutę pamiršęs visas nuoskaudas ir tai, kaip tas pats seniūnas jį išspyrė iš pavaduotojo kėdės.

Netrukus komiteto posėdžio narių gyslomis tekėjo brendžiu atmiežtas kraujas. Kaip ir Fredis, visi pamažu pamiršo, jog dar prieš keliolika minučių buvo pasiruošę vienas kitam perkąsti gerkles. Seniūnas dar kartą sugraibė butelį ir pakartojo kavos ir brendžio sujungimo cheminę reakciją.

- Geras žmogus tas mūsų Kaksius buvo, – garsiai pastebėjo Fredis. – Jo valdymo eros pasiekimus galima neigti, bet vieno nenuginčysi: kava su brendžiu verta įrašyti į nacionalinio kultūros paveldo chrestomatiją. Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Nors Varnalėšų seniūnijoje seniai užgeso langai, o čia dirbančius vaidinantys išrinktieji išskubėjo prie švenčių stalo sutikti Naujųjų metų, vienas langas vis dar švytėjo visais liuksais ir kilovatais. Į to kabineto duris trispalvės kotu ir pabeldė vietos ūkininkas Vincokas.

- Ne kitaip, kaip stengiatės išpleškinti visus dar nepanaudotus biudžeto pinigus, skirtus apšvietimui, – pasijuokė. – O gal čia – Naujametė iliuminacija?

Prie stalo parimę trys vyrai pakėlė galvas nuo popierių ir piktai sušnarpštė. Pagaliau Vincokas pažino seniūną Kastytį, jo pavaduotoją Vladą ir administratorės pavaduotoją Purvinską.

- Atsiprašau, kad nepažinau mūsų “Trijų tigrų”, – susigėdo Vincokas. – Repetuojate prieš rytdienos šventę?

- Kokių dar tigrų? – burbtelėjo Vladas. – Ir kokią dar šventę? Nematai, kad už lango – krizė? Skaityti daugiau »

Varnalėšų seniūnijoje tvyrojo Kalėdų nuotaika: koridoriais guviai žirgliojo raudonom kepuraitėm pasipuošusios didžiakrūtės ir ilgakojės visų galų specialistės, kaklaraiščius atsileidę vadovai kompiuterių ekranuose ieškojo didesnių nuolaidų naujiems automobiliams, net žilagalviai seniūnijos administracijos veteranai kamputyje kuždėjosi sulaukę geresnių dienų, kadangi puse lūpų buvo užsiminta apie ketinimus prieš šventes išmokėti atlyginimus.

Tokius juos ir užtiko į seniūniją užsukęs vietos ūkininkas Vincokas.

- Gėdytumeisi, – draugiškai nusišypsojo seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Telesforas Budulis. – Prieš šventes visi vieni kitiems atleidžia jų nuodėmes, kartais – net skolas, o tu brauniesi su tuo savo pagaikščiu ir drumsti šventinę nuotaiką.

- Čia – ne pagaikštis, o mūsų visų trispalvė ant obelinio koto, – šyptelėjo Vincokas. – Ir atėjau ne kailio jums karšti, o pasveikinti su Kalėdom.

Budulis sumirksėjo:

- Ak taip?.. Tada dovanok, brolau, bet ir suprask: metų pabaiga, visi baisiausiai užsiėmę, paskutinius “taškus ant i deda”, biudžetą bando užtempti ant aukštai sėdinčiųjų numesto kurpaliaus, o tad gal geriau nelįsk jiems į akis, jų netrukdyk… Skaityti daugiau »

Susitikęs Varnalėšų seniūnijos komunalinio ūkio direktorių Danguolį, seniūnas Kastytis neteko žado. Kurį laiką maskatavo rankom, paskui peržegnojo, tačiau sutiktasis neišnyko.

- Žiū, dar gyvas, – nustebo Kastytis, o paskui paaiškino: – Kai iš jūsų atėmėm šiukšlių vežimo verslą, maniau, užsilenksit per mėnesį. Bet ne – dar gyvi!

- Kol turime šluotą, iš bado nemirsim, – paaiškino komunalininkas. – Galima sakyti, kad dėl panašaus dalyko ir užsukau.

Seniūnas plačiu mostu pakvietė į kabinetą, parodė kėdę, pats klestelėjo prie stalo ir sužiuro į komunalininką.

- Taigi žiema už lango, – patylėjęs prabilo Danguolis.

- Na ir kas? – sumirksėjo seniūnas.

- Šluotą mes patys susirišom, bet dabar mums reikia sniego kastuvo. Suprantate, mūsų kiemsargė pati jo nepasidarys, taigi – teks pirkti.

- Nori pasiskolinti pinigų? – seniūnas išsitraukė piniginę.

- Kastuvui litą kitą dar rasime, – nuramino komunalininkų vadovas. – Mūsų komunalinis ūkis – seniūnijos įsteigta įmonė. Gavome raštą, kad dėl krizės reikia taupyti kiekvieną litą ir be jūsų leidimo nieko nepirkti. Štai ir atėjau pasiteirauti, ar galima įsigyti sniego kastuvą?

Seniūnas atsistojo ir pažvelgė pro langą. Minutę pasvarstė, paskui nušvitęs pagyrė:

- Gerai darai, kad pagaliau atėjai pasiteirauti. Juk mūsų seneliai dar sakė: “Kas tėvų neklauso – valgo duoną sausą.” Būtumėt tada nešokinėję, kaip varlė prieš dalgį, – iki šiol vežtumėt šiukšles. Skaityti daugiau »