Varnalėšų istorijos
Varnalėšų intrigantė Mielutė drąsiai pastūmė seniūno pavaduotojo Fredžio kabineto duris ir užtikrintai įžengė vidun. Per pastaruosius mėnesius šių varnalėšiškių suartėta tiek, kad nesivaržydami vienas kitam sakė “tu”. Išgirdęs žingsnius, Fredis pakėlė galvą nuo popierių, o jo veidą nutvieskė palaiminga šypsena:

- Pagaliau. Be jūsų, Mielute, šįkart aš kaip be rankų. Reikia kaip oro man jūsų patarimo.

- O Gedaminas nebepatarinėja? – įgėlė Mielutė.

- Tai kad jis truputį kitos sferos profesionalas, nors irgi artimas jums. Šįkart man reikia rimto patarimo. Suprantate, nenoriu susimauti. Ką dabar parašysi, paskui ir su pneumatiniu kūju neišdaužysi, – Fredis ištiesė popierių pluoštą. Mielutė juos perbėgo akimis ir nusišypsojo:

- Kandidato į Seimo narius anketa? Maniau, kad žmonės meluoja apie jūsų raštingumo spragas… Negi iš tiesų vienam per sunku atsakyti į šiuos paprastus klausimėlius?

- Dėl raštingumo nesijaudinkit. Nebe tie laikai, kai žmonės žiūrėjo į kablelius ir nosines. Pinigus moki suskaičiuoti, pasirašyti gali – manyk, tokio išsilavinimo ir pakanka. Aš bijau, kad galiu juridiškai susimauti. Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Verslininkui Gedaminui priklausančioje kavinėje už uždarų durų jau antrą valandą netilo disputai – apsupti kuopelės pataikūnų, Gedaminas ir Fredis svarstė svarbius valdančiųjų reikalus. Pasirodo, Varnalėšose ne tiek ir maža problemų, su kuriomis susiduria jie patys.

- Kaip matote, tai – didžiausia problema, – reziumavo Fredis. – Aš nekaltas, kad buvusieji valdžioje neįkūrė tiek darbo vietų. Norime to ar ne, padaryti teks mums, kitaip rudenį prarasime savo rinkėjus.

- O jei rinkėjai pasakys, kad valstybė nėra kalta, jog tu, Fredi, turi tiek daug giminaičių, kuriems reikia tų darbo vietų? – pasidomėjo pastaruoju metu su Fredžio “partija” aktyviai bendradarbiaujanti ir dėl to į STT akiratį patekusi Varnalėšų intrigantė Mielutė. – Ir teisiniu požiūriu, manau, jie bus teisūs.

- Ką tuo nori pasakyti? – pasišiaušė Fredis. Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūno pavaduotojas Fredis buvo karingai nusiteikęs:

- Paskutinį kartą klausiu: skirsit ar neskirsit man premiją?

Artimiausi Fredžio sėbrai ir prijaučiantieji sėdėjo nuleidę galvas – net vaikui buvo aišku, kad vietos politikuotojo įdirbis ir augantis jo apetitas visai neatitinka kiekybės ir kokybės pariteto, tačiau prieš vėją, t. y. – prieš partinę drausmę, ilgai nepasišlapinsi. Kadangi dėl interesų konflikto Fredis buvo priverstas nusišalinti nuo šio dalyko sprendimo, tarybos narių balsai pasiskirstė po lygiai. Žinoma, viską formaliai galėjo išspręsti seniūno Kastyčio balsas, tačiau Varnalėšų vadovas nutarė neskubėti ir taip paspausti savo pavaduotoją, kad šis būtų sukalbamesnis.

- Gauk papildomą finansavimą iš sostinės, tai ir tau “otkatą” padarysim! – iš galo šūktelėjo Budulis. Opozicija sukrizeno.

- Jei jis galėtų gauti bent kiek pinigų, tai čia, Varnalėšose, nesėdėtų!

- Tikra tiesa, kaip pirštu į akį, – pasigirdo dar daugiau nepatenkintų balsų. – Mūsų Fredis sugeba tik iš tuščio į kiaurą įpilti. Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Išsidrėbęs savo kavinėje sostinės vertelga Gedaminas liūdnai vartė spaudą ir gurkšnojo vyną. Naujienos iš viso pasaulio gero nepranašavo – krizė, infliacija, kosminės kuro kainos, nedarbas, krintanti žemės vertė… Paskendusį savo mintyse jį ir užtiko Varnalėšų stambaus kalibro intrigantė Mielutė. Metęs greitą žvilgsnį Gedaminas suprato, kad moteriškė pas jį sukorė kelią ne dėl pyragų.

- Jūs, ponas Gedaminai, kasdien vis jaunėjate, – lyg lakštingala ėmė suokti Mielutė. – Būčiau jaunesnė, tai mesčiau savo stuobrį ir pulčiau tamstos glėbin.

- Amžius moterį daro tik patrauklesnę, tarsi vyną, – vyno taurės link mirktelėjo Gedaminas, o mintyse pasišaipė: “Būčiau senesnis, ir tai kažin ar pagalvočiau…” Skaityti daugiau »

Varnalėšų taikinyje

Plačiai nuskambėjo detektyvinė istorija Seime, kai kažkas birželio 3-iąją slapta pasinaudojo trumpam posėdžių salę palikusio Darbo partijos nario Jono Pinskaus kortele ir “balsavo” svarstant Kreipimąsi į Konstitucinį Teismą dėl “Leo LT” kūrimo. Pastebėjus, kad salėje nesantis kolega kelis kartus “balsavo”, svarstyme padaryta pertrauka, o paskui Kreipimąsis grąžintas patobulinti.

Įtarimas dėl balsavimo visų pirma krito ant Seimo nario kaimynų: Jonui Pinskui iš kairės sėdi “darbietis” Saulius Girdauskas, iš dešinės – frakcijos “Tvarka ir teisingumas” narys, prie nušalintojo prezidento Rolando Pakso aplinkos prisiplakęs Vytautas Kamblevičius. Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas Manfredas Žymantas teigia, kad, gavę prašymą, etikos sargai esą svarstytų incidentą ir nagrinėtų vaizdo medžiagą. Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Kai Varnalėšų seniūno pavaduotojas Fredis prie parduotuvės pastebėjo Budulį, skaitantį ne jo asmeninį laikraštį, papūtė lūpas:

- Nedėkingas kiaulė! Aš tave girdau, o sutaupytus pinigus tu leidi politinių konkurentų spaudai pirkti, – ir suraitė špygą: – Nuo šiol iš manęs va, ką regėsi.

Savo ruožtu špygą suraitė ir Budulis:

- Negirdysi – va, ką per rinkimus matysi, o ne mano balsą. Atsiprašyk ir pabučiuok, kol nevėlu.

Fredis minutėlę pasvarstė, tada kaltai pakštelėjo į Budulio nykštį, raudonuojantį tarp dviejų neplautų pirštų.

- Kita kalba, – patenkintas konstatavo Budulis ir vėl įjunko į “Varnalėšų krašto” puslapį. – Na, kokių kiaulysčių vėl prikrėtėt, perversmininkai? Gal jau vienas kitam po duobę iškasėt?

- Dar anksti, – bandė teisintis Fredis. Paskui iš kišenės išsitraukė sulankstytą “Varnalėšą” ir pasidomėjo: – O kodėl neskaitai mano laikraščio? Raidžių nedaug, perskaitysi per 15 minučių, dar pažiūrėk, kiek čia mano nuotraukų. Kiekviename puslapyje – po Fredį. Visiems gyvenimo atvejams.

- Patinka, kai tavo veidu pasturgalį šluosto? – nusijuokė Budulis ir paaiškino: – Aš čia apie tą gyvenimo atvejį.

Seniūno pavaduotojas sumišo:

- Tai kad dabar laikraščiais nebešluosto… Nors… Žinai, dėl politikos galima iškentėti ir tokį pažeminimą, – rėžė iš peties. – Kiti už grotų sėdi, o čia tik…

- Galima iškentėti, – sutiko Budulis. – Būtent dėl to paskui tave visada ir velkasi blogas kvapas. Kur tik prisilietei – ten sutepei. Va, šitam laikrašty visą tiesą apie tave rašo, ne taip, kaip tavo – tik tai, koks galėtum būti, o ne koks esi.

- Netiesa, – įsiplieskė Fredis. – Mano laikraštyje tik tiesa.

- Tai tiesa ar netiesa? – pagavo Fredį už liežuvio Budulis.

- Ne, tiesa! Oi, netiesa! – susipainiojo seniūno pavaduotojas. Pagaliau, atgavęs kvapą, tėškė: – Tiesa! Dabar iš seniūnijos biudžeto ta tiesa bus finansuojama. Negi manai, kad galima valstybės pinigus leisti niekams, supainioti viešuosius ir privačius interesus?

- Dar ir kaip galima, – numojo ranka Budulis ir susidomėjęs vėl įniko į “krašto” puslapį.

- O tau visai neįdomu, ką rašo mano laikraštyje? – patylėjęs vėl pasiteiravo Fredis.

- Taigi sakiau, kad jau žinau, ką ten rašo. Man įdomiau tai, ko aš iki šiol nežinojau.

- Ir tiki tuo?

- Kaip čia pasakius, – suabejojo Budulis. – Tikiu. Galų gale nėra kito pasirinkimo. Va, jei būtų trečias laikraštis, būtų paprasčiau – vadovaučiausi demokratijos principu: išdėliočiau visus tris ir žiūrėčiau – jei dviejuose laikraščiuose teiginiai sutapo, vadinasi, taip ir yra. Juk dauguma visada laimi.

Fredis norėjo kažką sakyti, tačiau paspringo puse žodžio. Apsisukęs ant kulno movė per gatvę į seniūnijos administracijos pastatą, pravėrė seniūno duris ir uždusęs išpylė: – Kastyti, leisk ir tu laikraštį!

- Seniūnas net nustėro:

- O tai kam?

- Dėl demokratijos. Jei jau krūvon suėjom, tai ir rašysim tą patį. Kur du stos – visada trečią nugalės! Jei ne kokybe, tai bent kiekybe.

-gb-

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūnas Kastytis ir pavaduotojas Fredis snūduriavo. Tiksliau – kiekvienas skendo savo apmąstymuose. Seniūno kabinete buvo tylu, tik tą apgaulingą tylą kartais nutraukdavo už sandariai uždaryto lango pasigirstantis grąžto dūzgimas – nežinia kokius konkursus laimėjusi seniūno pavaduotojo Fredžio žmonos pusbrolio svainio dukterėčios vyro įmonė ant seniūnijos administracijos pastato sienos montavo vaizdo stebėjimo kamerą.

- Sužinoję, kiek tai kainuos biudžetui, rinkėjai mus užmuš, – pagaliau tylą nutraukė seniūnas.

- Nesužinos, – burbtelėjo seniūno pavaduotojas. – Informacinės sklaidos konkursą vis tiek laimės mano laikraštis. Negi save demaskuosime? O konkurentams informacijos juk ir taip neduodame.

Seniūnas papurtė galvą:

- Kodėl manai, kad jie nelaimės to konkurso? Juk viską lemia pasiūlyta kaina.

Fredis pasukiojo pirštą prie smilkinio:

- Metus esi seniūnas, o taip ir nesupratai, kad kaina svarbi tik tada, kai reikia pinigus mokėti. Tam ir yra visokie pabrangimai, koeficientai, indeksacijos ir visokie ten “force majure”. Kaip pasakysiu, taip ir bus. Tada jie laimėjo, o liepiau – ir panaikino konkursą. Jei laimės ir dabar, vėl liepsiu – ir vėl panaikins. Po manęs…, – buvo betęsiąs, bet laiku susizgribo ir nutilo.

- Kas po tavęs? – sukluso seniūnas. – “Nors ir tvanas?” Taip ir sakyk: “Išeisiu į Seimą, turėsiu neliečiamumą, o jūs nors ir pasikarkite!” O gal geriau: “Nors ir sėskite už grotų?”

Fredis išraudo ir kaltai sumirksėjo:

- Na, nereikia taip stipriai užlenkti. Aš norėjau pasakyti, kad po manęs į tą postą galės ateiti nors ir Epifanija, tada su ja galėsit šauniai suktis.

Kastytis liūdnai šyptelėjo:

- Vis laikai kitus durneliais… O nepagalvoji, kas nutiks, kai jie, rinkėjai, sužinos, kiek šimtų tūkstančių už tas vaizdo stebėjimo kameras nukeliaus į taviškių kišenes? Ir kiek visa tai kainuos kas mėnesį.

- Tu geriau sėdėk ir melskis, kad rinkėjai nesužinotų, jog tai bus net ne vaizdo stebėjimo kameros, o tik jų muliažai, – atšovė Fredis.

Kabinete vėl įsivyravo tyla. Pasigirdo maldos žodžių nuotrupos. Po kelių minučių vėl prabilo seniūnas:

- O kas bus, jei sužinos?

- “Kas bus, kas bus?” – pamėgdžiojo Fredis. – Baimės pilnos kelnės bus. Tačiau baimė ne š…, ji nesmirdi. Svarbu “makaronų prikabinti” ar naują nesąmonę pamėtėti, tada senąją visi pamirš. Ar labai skaudėjo, kai opozicija apie tuos pinigus užsiminė?

- Tai čia tu apie tuos 200 000? – pasiteiravo seniūnas.

- Aha, – linksmai atsakė Fredis. – Matei, kaip gerai išėjo? Jie: “Kur dingo 200 000, kuriuos verslininkai skyrė mūsų seniūnijai?!” O mes: “Paaiškinsim kitą kartą.” Tik kito karto nebus, nes kitame seniūnijos tarybos posėdyje opozicija prie sienos mus kals dėl tų vaizdo kamerų. Tada mes pamėtėsime naują mūsų nesąmonę, ir visi pamirš senąją. Išgyvensim! – atsistojo: – O, jau tuoj penkios, laikas namo!

Atsistojo ir seniūnas, ištiesė ranką ir atsisveikindamas pasiteiravo:

- Beje, o kur tu padėjai tuos 200 000?

- Kaip tai kur? – nusijuokė Fredis. – Tai laikraščių neskaitei, nežinai, kiek pinigų STT per kratą rado sostinės vicemero namuose?

-gb-