Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūnas Kastytis nustebo prie kabineto durų pamatęs būrelį seniūnijos kultūros darbuotojų.

- Jei dėl atlyginimų didinimo, tai manęs nėra, – bandė pajuokauti seniūnas ir užtrenkti duris, tačiau tarp jų ir staktos atsirado aukštakulnis kultūros barų aktyvistės Klementinos batelis.

- Mes – su reikalais, – nuolankiai sukuždėjo Klementina, o kiti kultūos darbuotojai nusiėmė kepures.

- Aš irgi su reikalais, – nepatenkintas pastebėjo Kastytis. – Vis dar dirbu, nors kitų bendražygių jau ir kvapas išsisklaidė. Klydo, kas sakė, jog žuvis pūva nuo galvos. Matote, ji vis dar sveika.

Bet Klementina su kolegomis nesiruošė trauktis. Liūdnai atsidusęs, seniūnas atlapojo duris ir visus pakvietė į vidų. Kultūros darbuotojai tyliai susėdo kamputyje ir nuolankiai stebėjo, kaip seniūnijos galva gilinasi į paduotą atvirutę.

- Norite pasakyti, kad rytoj – jūsų profesinė šventė? – perskaitęs pakėlė galvą.

- Taip, – atsistojo Klementina. – Balandžio 15-oji – Kultūros diena. Kviečiame jus į iškilmingą koncertą.

Seniūnas įdūrė akis į stalinį kalendorių.

- Hmmm, tikrai – rytoj. Ką gi, sveikinu, – ištiesė per stalą ranką ir atsiprašė: – Dovanokite, ryt tikrai negalėsiu ateiti į jūsų koncertą. Svarbūs reikalai. Naują koaliciją sulipdyti – tai ne partiją pakeisti. O jei vietoje savęs atsiųsčiau Fredį. Nesupyktumėt?
Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Kai netikėtai prasivėrė durys, per Varnalėšų seniūno Kastyčio kabinetą praskriejo skersvėjis. Į dokumentus įjunkęs seniūnas šoko iš krėslo ir puolė gaudyti popierius.

- Belstis reikia! Čia jums ne tvartas, – piktai sviedė durų pusėn.

- Nepyk, – pasigirdo buvusio administratoriaus Kelmo balsas. – Vis dar neatpratau be beldimo eiti kur panorėjęs.

Pažinęs buvusį koalicijos partnerį, seniūnas atlyžo ir draugiškai pastūmė kėdę. Tačiau Kelmas klestelėjo ant sofos.

- Nepyk, – pasiteisino dėl savo poelgio. – Nuo tada, kai išspyrėte mane iš posto, nebepasitikiu tomis kėdėmis. Varto jas kas netingi. O štai žinios, kad kas iš po žmogaus pasturgalio būtų ištraukęs ne kėdę, o sofą, – dar neteko girdėti. Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Dabar jau buvęs Varnalėšų seniūno pavaduotojas Fredis Velykų išvakarėse aplankė dabar jau buvusį Varnalėšų seniūnijos administratorių Kelmą. Dabar jau buvę vietos valdovai pirmąsyk pasijautė esą labai buvę.

- Iš pradžių atrodė, kad atostogauju, – prisipažino Kelmas. – Štai, maniau, praeis Velykos, ir važiuosiu į darbą. Jau imu svarstyti, ką čia “prasukus”, kai topteli – mane juk “išspyrė”!

Fredis į Kelmą žvelgė su pavydu:

- Tau gerai – bent į tokį postą sugrįžai. O man ką daryti? Stoti į eilę prie Darbo biržos ir prašytis gatvių šlavėjo darbo? Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūnijos katilinėje – nekokios nuotaikos. Tarp seniūno ir jo pavaduotojo atsiradusi trintis pasiekė kritinę ribą. Nors seniūnijos tarybos posėdis baigėsi prieš gerą valandą, valdančiosios koalicijos nariai dar laikė savy garą. Labiausiai nepatenkintas buvo Fredis, kuris gniaužė kumščius ir iš po stalo grasino seniūnui.

- Nepyk, Fredi, – pagaliau prabilo seniūnas Kastytis. – Pats žinai, kad politikoje draugų nebūna. Kai opozicija paspaudė, teko tave atleisti.

- Žinau, – netikėtai nusišypsojo Fredis ir atlyžo. – Politikoje, kaip ir versle, draugų išties nėra. Bet kad ir kaip ten būtų, iš visos šios situacijos aš nemažai uždirbau.

- Kaip tai? – išsižiojo seniūnijos administratoriaus pavaduotojas Purvinskas. – Buvai apsidraudęs dėl atleidimo?

- Ak, velnias, – nusikeikė Fredis. – Apie tai nepagalvojau. Tačiau namą vis tiek pabaigsiu statyti.

Seniūnijos patarėjas jaunimo reikalais Budulis prisislinko arčiau:

- Tikiesi didelės išeitinės pašalpos? Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūnijos katilinėje vėl skambėjo taurės. Nors iš darbo buvo atleistas administratorius Kelmas, o į jo vietą teismo sugrąžinta Vilė tuojau pat vėl buvo atleista, kojų dar nepatiesę seniūnijos valdovai to praradimais nelaikė. Atvirkščiai – net galimų praradimų akistatoje bandė įžvelgti pranašumų sau ir artimiesiems.

- Nebūkime kvailiai, – pareiškė seniūno pavaduotojas Fredis. – Net vaikams žinoma aritmetikos taisyklė, kad, dalijant iš mažesnio skaičiaus, gaunamas didesnis rezultatas.

Administratoriaus pavaduotojas Purvinskas supratingai palingavo galva:

- Žinau tą taisyklę dar nuo kolūkio laikų. Geriau dalytis tik su pavaduotoju, nei dar duoti ir agronomui.

Seniūnas iš pastalės ištraukė neatidarytą butelį, atkimšo ir vėl pripildė ištuštintas taures:

- Išgerkime už Kelmą, kuriam pasitraukus atsirado daugiau galimybių mums, likusiems prie valdžios lovio. Nėra ko slėpti, iki tol mūsų galimybės buvo labiau apribotos.
Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Kai į Varnalėšų katilinės sandėliuke įkurtą valdančiosios koalicijos pogrindžio būstinę nosį įkišo Budulis, visi labai nudžiugo, o labiausiai – Fredis:

- Kur tave velnias nešiojo? – patempė lūpą ir pastūmė arčiau dėžę.

Budulis iš užančio ištraukė butelį ir padėjo ant improvizuoto stalo. Ant jo valdantieji kaip tik baigė kirsti dar vieną “Ožio” partiją.

- Kas – “ožys”? – pasidomėjo Budulis, tačiau, pamatęs Fredžio akis, susiprato: – Kiek kartų?

Fredis numojo ranka ir ėmė tyrinėti butelį.

- Buvau šiltuosiuose kraštuose, – paaiškino seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams. – Kai tik įvykiai pradėjo kaisti, bosas ir sako: “Mauk, Buduli, kur nors toli pailsėti, nusipelnei…” Aš taip ir padariau. Grįžtu – nieko nesuprantu: boso kabinete šeimininkauja Vilė. Gal čia kokia laiko mašina į praeitį persikėliau? Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Kai už sukumpusios Varnalėšų administratoriaus Kelmo nugaros užsivėrė katilinės sandėliuko durys ir pasigirdo nuo kopiančio vyro svorio gailiai girgždančių laiptų aimana, administratoriaus pavaduotojas Purvinskas demonstratyviai nusispjovė ir mestelėjo buvusio viršininko adresu:

- Girdėjai, ką jis sakė? Matai, jis dirbdamas su savo sąžine nesusipyko. Dirbo sauja saujon, užtat ir sutarė.

- Apie mirusius arba gerai, arba nieko, – Purvinską sugėdijo seniūnas Kastytis. – Jis – pirmoji mūsų įkurto komunarų pogrindžio netektis. Nuo šiandien likome trise. Ir viskas per ją, – pagrūmojo viršuje kaukšintiems į darbą grįžusios administratorės Vilės aukštakulniams. Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūnijos katilinėje per pietus skambėjo taurelės ir girdėjosi įsiaudrinę balsai. Sužinojęs, kad į darbą grįžta Vilė, kol kas dar administratoriumi dirbantis Kelmas apdairiai okupavo rūsyje prie katilinės esantį sandėliuką. Išlaužęs surūdijusią spyną, administratorius skubiai prašluoto kambarėlio viduryje pastatė tuščią statinę nuo silkių, o aplink ją – 12 tuščių alaus dėžių.

- Kuo mes prastesni už kaimynus? – garsiai pasidžiaugė Kelmas. – Ten vienas meras įsitaisė kabinete, o kitas – sandėliuke. Pas mus, jei Dievas mus nuskriaus, kabinete dirbs administratorė Vilė, o sandėliuke – aš.

Fredis apžvelgė patalpą, žinovo žvilgsniu įvertino “baldus” ir pastebėjo:

- O juk, galima sakyti, kad mes – apvaliojo stalo riteriai. Bet ir apdairus esi, – pagyrė. – Prie šio stalo lengvai susės visa mūsų valdančioji koalicija ir dar dėžė Kelmo pasturgaliui liks. Galėsime per posėdžius net į salę neiti, juk vis tiek savo sprendimus priimame už akių. Reikėtų tik kažkaip radijo ryšį su esančiais opozicijoje užmegzti, kad jie išgirstų mūsų sprendimus. Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Su triukšmu atsivėrė Varnalėšų seniūnijos administratoriaus Kelmo kabineto durys ir vidun įbėgo sukaitęs seniūno pavaduotojas Fredis: – Sėdi, gadini orą ir net nenutuoki, kad už durų sprendžiasi Varnalėšų ateitis. Kelmas į stalčių padėjo prakąstą bandelę su lašinukais, nurijo kąsnį ir pasidomėjo: – Tai Varnalėšose jau revoliucija prasidėjo ar ką? – Fredis persisvėrė per stalą, sugraibė bandelę, ją susigrūdo burnon ir linktelėjo: – Mhu, galima pasakyti, kad revoliucija. Žiūrėk, tik “nepravalgyk” jos. Kelmas gailiai atsisveikino su Fredžio burnoje dingstančia bandele ir pažvelgė pro langą. Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Daugeliui atrodė, kad Varnalėšų seniūnija išgyvena palyginti ramias dienas. Seniūnas Kastytis ir jo pavaduotojas Fredis, susitaikę, kad nuo jų niekas nebepriklauso, užsidarė savo kabinetuose ir tyliai leido dienas. Tačiau ta tyla buvo labai apgaulinga. Pridėjęs ausį prie Fredžio kabineto durų seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Telesforas Budulis išgirdo, kaip Fredžio kabinete nuolat pypsi spaudomi mobiliojo telefono mygtukai ir girdisi prislopinti pasiteisinimai bei maldavimai, o už seniūno durų – liepsningi intrigantės Mielutės pamokymai ir prakeiksmai teisingumo adresu.

Nutaręs, kad vis dėlto yra nekrikščioniška žiūrėti, kaip skęsta artimieji ir jiems neištiesti pagalbos rankos, Budulis pirmiausia pasibeldė į Fredžio duris. Šis labai sutriko ir paskubom uždarė stalčių. Iš įraudusių seniūno pavaduotojo skruostų ir stalčiumi riedančio butelio garso Budulis suprato, kad šiame kabinete krizė pažengė itin toli.

- Man įpilsi? – patarėjas prisėdo prie stalo ir šelmiškai mirktelėjo pavaduotojui.

Fredis norėjo kažką pasakyti, tačiau numojo ranka, patraukė už stalčiaus rankenėlės ir kyštelėjęs ranką pagavo skambiai atriedantį brendžio butelį.
Skaityti daugiau »