Varnalėšų istorijos

Varnalėšų ūkininkas Vincokas veltui brazdinosi apie seniūno Kastyčio duris – nepadėjo nei barbenimas nuo darbo sukumpusiais pirštais, nei stebuklingi žodžiai, kaip antai: “Kastyti, atverk”, nei atsisveikinimo spyris į duris. Taip ir būtų išpėdinęs su trispalve ant peties į gatvę nieko nepešęs, jei su stikline rankoje už savo kabineto durų nebūtų pradingęs seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Budulis. Nutaręs, kad šiuo atveju geriau Budulis, nei nieko, Vincokas tyliai pravėrė jo kabineto duris. Tai, ką išvydo, ūkininką ir prajuokino, ir suglumino: pasilenkęs virš minkštasuolio, patarėjas šaukštu maitino kažkokį žmogelį, su rankšluosčiu ant kaktos. Kabinete tvyrojo aštrus karvalolio kvapas.

- Gal iškviesti greitąją? – pasiteiravo Vincokas ir ėmė raustis kišenėse. – Turiu čia tokį seną “mobiliaką”, tik, va, naudotis nemoku.
Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Pamatęs, kad Joninių šventės žioplinėtojai įniko į šašlykus, ūkininkas Vincokas liūdnai atsiduso, nurijo tąsią seilę, į kišenę įsidėjo skambalėlį, aplink kotą susuko trispalvę ir gurgiančiu pilvu patraukė namų link. Tačiau nespėjo nueiti nė keliolikos žingsnių, kai išgirdo kviečiant.

- Vincokai, eiks čia, – nuo piliakalnio jam ranka mojo administratoriaus pavaduotojas Purvinskas. – Vardadienį švenčiu, taigi visus vaišinu. Nepasididžiuok.

Ūkininkas nepasididžiavo. Į šlaitą atrėmė trispalvę ir susiraitė greta puotautojų. Purvinskas ištiesė garuoajntį iešmą, į kitą ranką įspraudė puspilnę stiklinaitę.

- Išgerk su valdžios žmogumi, – paragino. – Gal dar ir balsavai už mane?

Vincokas linktelėjo, šauniai susipylė šimtgramį, pauostė iešmą ir suleido dantis į sultingą mėsą. Purvinskas pripylė dar vieną.

- Ant kitos kojos, – paragino. – Kad nešlubuotum nešdamas aukštai iškeltą trispalvę ir nedarytum Lietuvai gėdos. Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Penktadienio pavakarę Varnalėšų seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Telesforas Budulis į delną daužė palaikę piniginę, tačiau ši seniai atidavė paskutinįjį kvapą. Pastumdęs pirštu penklitį, Budulis liūdnai atsiduso ir nusikeikė:

- Ot, gyvatukas!

Patarėjo žodžius nugirdo pro šalį einanti seniūnijos kalbos darkytoja Ramutė. Sužavėtomis akimis nužvelgė Budulį ir pagyrė:

- Šaunuolis, kad išradingai semi iš turtingų gimtosios kalbos aruodų. Pabodo mūsų seniūnijos chamai – vis BL, NA ar KU, – kaltai apsidairė, – O tu štai – gražiai, išmoningai, dainingai. Ir sugalvok tu man tokį gražų keiksmažodį – gyvatukas! Rupūs miltai, kaip tau jausmingai, mažybiškai, šmaikščiai pavyko! Reikės pasiūlyti seniūnui, kad iš savo lėšų fondo tave paskatintų. Būtinai už tai išgarbinsime mūsų “centrinėje spaudoje”. Bus gražus pavyzdys tiems keikūnams, kaip puoselėti gimtąją kalbą.
Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Išvydęs Varnalėšų bažnytkaimo šventėje nutriušusia sermėga vilkintį ir vyžomis avintį Vincoką su trispalve ant peties, seniūnas Kastytis nedelsdamas ištiesė ūkininkui ranką. Pamatę tai, vietos žiniasklaidos paparaciai prie akių pakėlė fotoaparatus, o šiaip žioplinėtojai į porelę nusitaikė ir mobiliaisiais telefonais.

- Šaunuolis, Vincokai, – nusišypsojo seniūnas, pozuodamas objektyvams. – Paties pavyzdys puikiai įrodo, kad gražiai iniciatyvai biudžeto lėšų nereikia.

Vincokas kaltai nudelbė akis ir padvejojęs paspaudė seniūnui penkis. Vėl žybtelėjo fotoaparatų ir mobiliųjų telefonų blykstės.

- Tai jūs, seniūne, palaikote Vincoko iniciatyvą? – spragtelėjęs aparatu prie seniūno prišoko “Varnalėšų krašto” korespondentas Stepulis.

- Laikas suprasti, kad aš visada palaikau paprastus žmones, – Stepuliui iškošė seniūnas ir, iš kišenės išsitraukęs nosinę, nusišluostė ką tik Vincoko paspaustą delną. – Deja, jūsų purvasklaida to nepastebi. Nepamiršk: aš pats atsistočiau šalia Vincoko ir pasirašyčiau po kiekvienu jo žodžiu, jei tik nebūčiau užsiėmęs. Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Pamatęs prie Varnalėšų rinkimų būstinės su vėliava ant peties besisukiojantį ūkininką Vincoką, dabar jau praeities dulkele tapęs Varnalėšų seniūno ekspavaduotojas Fredis suraukė nosį:

- Kaimo utele, kur buvai per rinkimus į Seimą? Vien dėl to, kad tokie kaip tu “balsavo” prie savo gyvulių, aš atsidūriau partijos sąrašo gale. Nuo kada parūpo europietiška tvarka ir teisingumas?

Vincokas iš po savo kepurės snapelio pažvelgė į Fredį ir mostelėjo ranka:

- Ko čia šlaistais prie žmonių? Jukš į migį!

Fredis išsprogino akis:

- Ne kitaip, kaip nuo tvarto prieblandos dar ir apžlibai? – užstojo Vincokui kelią. – Čia su tavimi kalba ne paršas, o buvęs seniūno pavaduotojas! Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūnijos koridoriuose buvo tylu, it saldainių fabrike per stomatologo vizitaciją. Savo kabinetuose užsidarę biurokratai nuo ryto iki vakaro tyliai čiuženo popierėlius ir išsijuosę vaidino, kad be jų viskas sugriūtų lyg kortų namelis. Pamatęs tokį žmonių tarnų nusiteikimą, seniūnijon užklydęs ūkininkas Vincokas net pasitrynė akis:

- Negi ieškoma, ką atleisti iš darbo? – aiktelėjo.

Ūkininką nugirdo pro šalį pėdinęs seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Telesforas Budulis.

- Iš kur tokios tikslios žinios? – pasiteiravo Vincoko. – Pataikėte, kaip pirštu į akį. Popiet seniūnijoje vyks pasitarimas dėl biudžeto apkarpymo. Svarstysime, kaip sutaupyti.

Vincokas pasitaisė ant peties gulintį trispalvės kotą ir primerkė akį:

- O jūs panaikinkite Žemės ūkio skyrių, kadangi Lietuvoje verstis žemės ūkiu yra nuostolinga. Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Į opozicijos lyderius pretenduojantis Varnalėšų seniūno eks pavaduotojas Fredis pėdino gatve it paspirtas šuo. Dar kiek – ir būtų partrenkęs netikėtai iš parduotuvės iššokusį Varnalėšų seniūnijos patarėją jaunimo reikalams Telesforą Budulį.

- Turi vairuotojo pažymėjimą, o nematai kliūties iš dešinės? – pajuokavo Budulis. – Mano pirmenybė.

Fredis vos neapsiverkė:

- Šiais laikais nebesuprasi, kas yra kairė, o kas – dešinė. Vis dažniau pagalvoju, kad šiandien geriausia būti nepartiniam. Reikia – pasukai kepurės snapelį kairėn, reikia – dešinėn.

Budulis susiprotėjo:

- Gavai velnių dėl Prezidento rinkimų, nes jūsų Zamūronis susimovė?

Vietos politikuotojas gailiai atsiduso:

- Kai toks rinkėjų aktyvumas, nėra ko norėti. Tiesiog paskendo mūsų rinkėjo balsas. Taigi Zamūronis – vos trečias. Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Sužinojęs, kad Varnalėšų seniūnas Kastytis ruošiasi išeiti atostogų, dabar jau buvęs jo pavaduotojas Fredis ėmėsi veiksmų. Tačiau į kvietimą kurti alternatyvųjį komunarų judėjimą atsiliepė tik dabar jau buvęs administratorius Kelmas, dar prieš Fredį išmestas iš skęstančios geldos.

- Matau, kad mūsų šešėliniame kabinete didelės konkurencijos dėl postų nebus, – liūdnai pastebėjo Fredis.

Išgirdęs apie galimas postų dalybas Kelmas pakilo eiti:

- Dovanok, Fredi, bet aš dukart į tą pačią balą nesisėsiu, – pasiteisino. – Maniau, buri čia buvusiųjų valdžioje klubą, kad prie taurelės prisimintume legendines dienas. O tu, pasirodo, naujas “razborkes” rezgi. Aš jau per senas lipti ant barikadų.

- Tik nesakyk, kad turi ką prarasti, – pyktelėjo Fredis.

- Turiu, – skėstelėjo rankomis Kelmas.

- Vergas gali prarasti tik savo grandines, – komjaunuoliškos jaunystės žinias pademonstravo Fredis. – Negi drebi dėl tos Budulių pradinės mokyklos vedėjo taburetės? Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Kai iš seniūnijos vadovų buvo išspirti administratorius Kelmas ir seniūno pavaduotojas Fredis, Varnalėšose akimirksniu pasidarė liūdna gyventi – sumažėjo rietenų ir intrigų. Paprasti žmonės to gal ir nepastebėjo, bet vietos spauda, anksčiau linksniavusi didžiavyrių išdaigas ir Fredžio kvailystes, išgyveno šiokio tokio nuosmukio laikus.

Ne savo lėkštėje jautėsi ir Fredis. Sulaukęs vieno kito žilo plauko, o dar daugiau jų netekęs, Fredis gyvenime taip ir neišmoko nieko dirbti. Kai vieną dieną susimokę buvę draugai iš po politikuotojo pasturgalio išplėšė seniūno pavaduotojo kėdę, Fredis staiga suprato, kad plyšelis, pro kurį byrėjo dangiškoji mana, užsiraukė – nuo šiol už nieko neveikimą algos jis nebegaus. Prieš akis netikėtai iškilo nebaigtos namo statybos, alkanų artimųjų ir jo paties, pjaunančio šėką šunims, vizija.
Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Vieną dieną Varnalėšų seniūnijos patarėjas Telesforas Budulis, atpėdinęs į rūsyje įrengtą valdančiosios koalicijos pogrindį, nustebo ant durų išvydęs blizgančią spyną. Iš pradžių nepatikėjo savo akimis, bet patampęs duris įsitikino, kad spyna – ne butaforinė.

- Ko čia brazdinies? – pasidomėjo pro šalį einanti valytoja. – Dar vakar jie išsikraustė į viršų. Sakė, kad traukia arčiau žmonių.

Tačiau jokių žmonių Budulis neišvydo nei koridoriuje, nei prie seniūno Kastyčio durų. Tik jas pravėręs pamatė vieną išvargusį ūkininką su trispalve, kuris seniūnui dėstė savo rūpesčius. Seniūnas nuobodžiai žiovavo ir paslapčiom dirsčiojo į laikrodį – artėjo kavos pertraukėlė. Pastebėjęs Budulį, seniūnas pašoko ir ūkininkui atkišo ranką:

- Buvo malonu susipažinti. Dovanokite – važiuoju į sostinę pas ministrą. Štai ir vairuotojas jau laukia, – mirktelėjo Buduliui.

- Jei į sostinę, gal ir mane pakeliui iki namų pametėtumėt? – sukruto ūkininkas. Skaityti daugiau »