Varnalėšų seniūnas Kastytis piktai suglamžė vieną iš stambiųjų šalies dienraščių ir sviedė ant grindų:

- Kai reikia nuomonės dėl valdančiojoje koalicijoje atsiradusios trinties, dienraščio korespondentė kone pasturgalį palaižys, kad tik išdėstyčiau. O kad nors keletą eilučių brūkšteltų apie seniūnijos šventę ir įdėtų patenkinto seniūno nuotrauką! Sulauksi! – suniurzgėjo laikraščio gniužulą koja artyn prisitraukusiam seniūnijos patarėjui jaunimo reikalais Telesforui Buduliui.

- Sakiau ne kartą – neprasidėk su šalies žiniasklaida, – priminė Budulis. – Turi savo laikraštį, tai ir džiaukis, kad kiekviename puslapyje – po tavo nuotrauką. Jei ir tiek mažai – liepk spausdinti po dvi.

- Ai, – nusivylęs mostelėjo Kastytis. – Ne veltui sakoma, kad pigią mėsą šunys ėda. O kas ėda nemokamą? – pakėlęs nuo stalo pakratė jam lojalaus vietinio savaitraščio numerį.

Patarėjas skėstelėjo rankomis. Suprask, “tokia mėsa” šunų tikrai nedomina. Paskui pridūrė:

- Laikai dabar tokie, kad rašo ir paveiksluoja tik tuos, kurie prisidirba. Sako, tokia dabar pagrindinė politikos ir žiniasklaidos kryptis, vadinamasis – piaras, mat geri darbai greitai pasimiršta, o blogi įstringa ilgam. Logiškai svarstant, žinomi išlieka tik tie, kurie iki ausų prisidirba.

- Tavęs pasiklausius, kituose rinkimuose turėtų nugalėti tik vagys, sukčiai, pedofilai ir skandalistai, – pasišaipė seniūnas.

- Nebūtinai, – užginčijo Budulis. – Galima išgarsėti ir kitokiais darbais. Pavyzdžiui, nuskambėjus per viešųjų pirkimų skandalus, įdarbinus sau lojalų pusgalvį, iki savo statomo namo už valstybės biudžeto lėšas nusitiesus asfaltuotą gatvę, priėmus ypač kvailą sprendimą…

- Palauk, kvailo sprendimo dar nebuvo, – pertraukė seniūnas.

- Jeigu nebuvo – nėra pagrindo ir “piarui”, – šyptelėjo Budulis. – Reikėjo paskelbti kokią nors kvailystę prieš seniūnijos šventę, būtų ką rašyti ne tik vietos “Varnalėšų kraštui”, bet ir kuriam nors dienraščiui, – pakratė pakeltąjį nuo žemės.

Kastytis pyktelėjo:

- O ką dar galima sugalvoti kvailiau už tai, ką ir taip darome? Varnalėšos – tai ne kokia … Indija, – pagaliau apsidžiaugė radęs su kuo palyginti, – kad kasdien būtų vis kas nors naujo.

Budulis iškėlė pirštą:

- Gerai tu čia dėl Indijos, – pagyrė. – Jeigu nori “piaro” – “piaras” bus. Kadangi kitos seniūnijos šventės dėl rinkimų galime valdžioje ir nebesulaukti, į Varnalėšų tarybą, kur turi daugumą, prastumk kokį skandalingą nutarimą, kad ir dėl šventojo Varnalėšų gyvulio paskelbimo.

Seniūnas nesupratingai sumirksėjo. Pamatęs, kad Kastytis dar neperkando jo idėjos, paaiškino:

- Indijoje šventasis gyvulys yra karvė. Ją visur pamatysi vaikščiojant gatvėmis, gulint sankryžose, rujojant prie autobusų stotelių. Negi mes neturime ko paskelbti šventuoju gyvuliu?

- Argi pas mus gatvėmis vaikšto karvės? – visai sutriko Kastytis.

Budulis iš nevilties pliaukštelėjo sau per kaktą, sukalbėjo kantrybės maldelę, o paskui paaiškino:

- Karvė – tai tik dėl pavyzdžio. Negi nemanai, kad turime visą teisę šventuoju Varnalėšų gyvuliu paskelbti šunį? Pirma, tai yra tiesa, nes jau dabar pas mus, Varnalėšose, šunys jaučiasi tokie pat neliečiami, kaip Indijoje karvės. Na, o antra – toks sprendimas, be abejonės, sudomis šalies žiniasklaidą – apie tave parašys, įdės tavo nuotrauką. Kai žmonės eis prie urnų, sakys – a, tai tas, kuris Varnalėšose šunį paskelbė šventuoju. Argi ne “piaras”?

-gb-

Varnalėšų seniūnas Kastytis suraukęs nosį pasirašė seniūnijos patarėjo jaunimo reikalais Telesforo Budulio pakištą raštą, o paskui neiškentęs įgėlė:

- Valstybė jums moka algą ne tam, kad jai darytumėt gėdą. Ryt pas mus bažnytkaimio šventė, atvyksta svečių iš užsienio. Ką jie pamanys apie mus, jei paskui dešiniąją seniūno ranką skraidys musių spiečius?

Budulis nustebęs apsidairė, iš tiesų pastebėjo apie galvą pikiruojančią vieną veislinę mėšlinę musę ir mikliai ją delnais sutraiškė.

- Ale prikibo, rupūžė, – atkišo delne “blyną”. – Nebeskraidys.

Seniūnas pasišlykštėjęs užtikrino:

- Skraidys. Ir ne viena, – parodė patarėjui kėdę. Atsisėdus, paaiškino: – Negražu sakyti, bet jei pats nesuprantate… Žodžiu, nuo jūsų juk dvokia, Buduli.

Budulis sukruto ir ėmė tyrinėti batų padus:

- Negali būti… Atrodo, į nieką neįmyniau.

- Neįmynei. Geriau atsakyk: kada paskutinį kartą maudeisi? – tiesiai šviesiai pasidomėjo Budulio.

- Gal aną savaitę, – bandė prisiminti Budulis, paskui patikino: – Taip, aną savaitgalį.

- Negi vandenį taupai? – supyko seniūnas. – Jei gaila pinigų – lįsk į upę.

Budulis nustebęs pakėlė antakius:

- Ačiū dėl minties apie upę… O namie maudytis negaliu – kasdien nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro vandentiekyje nė su žiburiu nerasi vandens. Sako, kažką remontuoja, tik aš netikiu – pas mus darbo diena iki 17 valandos, o vanduo atsiranda, kai daugelis jau sugulę. Ir tas pats iki ryto dar bėga toks, kad išsimaudęs – labiau susitepsi… Įtariu, čia jūsų politinių priešų darbeliai.

Seniūnas nuramino:

- Jums visur vaidenasi politiniai priešai. Bet pamirštate viena: kad būtų politinių priešų, būtina pati politika. O jos pas mus nėra.

- Bet vandenį kažkoks piktavalis juk atsuka tik vėlų vakarą, kai namuose sėdintieji jau būna apsidirbę iki ausų. Ar tai – ne politinė diversija?

- Negi nematote, kaip karšta? – tokią gaišatį paaiškino Kastytis. – Trasas renovuojantys darbininkai dirba iki vėlaus vakaro, nes vidurdienį pasidaro sau pertrauką. Ispanijoje toks dalykas vadinasi siesta.

Budulis linktelėjo:

- Girdėjau dėl Ispanijos, tačiau pas juos per tą siestą juk vandens neužsuka, ar taip?

- Reikia manyti, kad neužsuka, – sutiko seniūnas ir susigriebęs piktai mostelėjo Buduliui: – Pakaks liežuviais malti, eik prie darbo… Ne! Iš pradžių – į upę.

Budulis pakilo iš kėdės, bet prieš išeidamas įgėlė:

- Kadangi esu jūsų patarėjas, tai patarsiu: negražu išsiskirti iš minios, seniūne, kitaip atsirūgs per rinkimus. Kai rinkėjai kankinasi be vandens, negražu, kad jūs mėgaujatės visais buitiniais malonumais.

Seniūnas pastatė akis:

- Iš kur ištraukei?

- Na, nuo jūsų skaniai kvepia. Ir nuo seniūno pavaduotojo. Ir nuo seniūnijos administratorės. Ir nuo jos pavaduotojo… Taigi kiekvienam aišku, kad pas jus čiaupuose niekada nebūna sausros.

Seniūnas suprato Budulio užuominą:

- Vėl jūs matote tai, ko nėra. Jokiomis privilegijomis nei aš, nei mano pavaduotojas, administratorė ar jos pavaduotojas nesinaudojame, nes savo kiemuose turime nuosavus šulinius ar artezinius gręžinius. Žodžiu, visos tos Varnalėšų renovacijos, tiesą pasakius, mums neaktualios.

- Išeina, kad sotus alkano neužjaučia?

- Gerai sakai, kad laikas pietauti, – sukruto Kastytis. – Lekiu užkrimsti, o tu – prie upės! Pavėžėčiau, bet bijau, kad į mano automobilį priviliosite musių – kaip aš užsienio svečius į savo “fazendą” nusivešiu?..

-gb-

Išgirdęs vis stiprėjantį šurmulį, Varnalėšų seniūnas Kastytis pramerkė akis ir apsidairė, tačiau nepastebėjo jį pažadinusio triukšmo šaltinio. Nepatenkintas pakilo nuo minkštasuolio, kuriame valandėlei įsitaisydavo po sočių pietų, priėjo prie lango ir pažvelgė pro užuolaidos kraštelį – tiesiai prieš langus su trispalve ant peties stovėjo vietos ūkininkas Vincokas ir kažką šūkavo. Pro sandarų langą seniūno ausis pasiekė tik tų žodžių nuotrupos. Seniūnas negalėjo lažintis, kad nugirdo gerai, bet suprato, jog Vincokas išsijuosęs plūsta vietos valdžią, o išrinktuosius vadina ne tik slunkiais, kyšininkais, vagimis bei proto miegaliais, bet ir kompetencijos stokojančiais “šutviniais”. Aplink Vincoką jau stoviniavo keli vietos žiopleliai ir pritardami linksėjo.

Seniūnas pakėlė tarnybinio telefono ragelį:

- Budulis?

- Jau šešios dešimtys metų, kai Budulis, – pasigirdo kitame ragelio gale.

- Matei šou už lango?

- Mačiau, – seniūnas išgirdo patarėjo jaunimo reikalais juoką. – Buvome pamiršę, kad turime savąjį vėliavnešį. Bet žiū – strykt kaip Pilypas iš kanapių. Lyg ir ne pilnatis šiandien…

- Vyk jį velniop, – nutraukė Kastytis. – Tik akis sumerkiau, o tas žaltys ėmė ir pažadino.

Kai Budulis išėjo į kiemą, Vincokas lankstė pirštus ir susirinkusiems skaičiavo esamas bei tariamas seniūno nuodėmes. Paėmęs už parankės, Budulis ūkininkui pasiūlė užeiti už kampo “pašnekėti apie rūpimus reikalus su jo laukiančiu seniūnu”. Vos seniūnijos pastato siena nuo stebėtojų paslėpė naivuolį Vincoką, šis žemiau nugaros pajuto spyrį. Užkaito.

- Skaičiuoju iki trijų: susirenki žaislus ir “duj” į savo šabakštyną, – paaiškino patarėjas. – Negi nesupranti, kad sutrukdei popietinį seniūno miegą? O tai kaip skelsiu į ausį, – plačiai užsimojo.

- Ačiū Dievui, – Vincokas nusiėmė kepurę, pažvelgė į debesis ir persižegnojo. – Krizė ilgai nesitęs.

Seniūno patarėjas suglumęs pažvelgė į ūkininką ir pamiršo savo ketinimus “apšienauti” ausis.

- Matyt, nuo karščio galvelė po vatine kepure susisuko, jei tokias nesąmones apie krizes šneki, – užjautė Vincoką.

- Bet juk sakei, kad pažadinau, – nusišypsojo ūkininkas.

- Pažadinai. Blogai padarei, žodžiu.

- Kaip tik gerai padariau, kad pažadinau, – šūktelėjo Vincokas, patenkintas pasitrynė rankas, užsidėjo ant peties trispalvę ir atkišo penkis atsisveikinti.

Budulis išpūtė akis:

- Kodėl yra gerai, kad pažadinai, jeigu – blogai, kad pažadinai? – pats susipainiojo tarp žodžių.

- Ar pamiršai, kad šiandien – Septyni broliai miegantys? Jeigu, kaip sakai, jau pabudo – tai seniūnijoje krizė tikrai pasibaigs, – nusijuokė Vincokas…

-gb-

Užsukęs į Varnalėšų seniūniją vietos ūkininkas Vincokas pastebėjo, kad nebegirdi šiam pastatui būdingo šurmulio. Nors kilimais išklotuose koridoriuose sutiko dar kelis tokius pat kaip jis interesantus, šiandien nepamatė įprastai oriai vaikštinėjančių ar su virduliais rankose zujančių valstybės tarnautojų. Iš pradžių toptelėjo, kad pataikė per pačius pietus, kai eiliniams žemės kirminams prisakyta netrukdyti švento pietų meto. Tačiau iš kišenės išsitraukto ir senelio jaunystę menančio aptrinto “cibulinio” rodyklės dar tik artėjo prie vienuoliktos valandos.

- Atsiprašau, panele, – griebė už rankos skubančią ilgakoję valdininkę. – Kur čia galėčiau pateikti prašymą dėl paršų gerovės?..

Sugriebtoji loštelėjo atgal, piktu žvilgsniu nuplikė Vincoką, paskui atsainiai burbtelėjo:

- Ateikite darbo metu, – suraukė riestą nosytę ir pasislėpė už artimiausių durų.

Vincokas pasikrapštė pakaušį: “Greičiausiai šiandien – sekmadienis, todėl niekas nedirba?” – nutarė. Jau norėjo sukti laukujų durų link, bet susigriebė: “Jeigu būtų sekmadienis, durys būtų užrakintos.”

- Jeigu yra kokia klaida, tai jos priežasties reikėtų ieškoti kitur, – garsiai nutarė ir pasibeldė į seniūno Kastyčio duris.

- Prašom pro šalį, – už durų išgirdo seniūno balsą. Pasibeldė vėl. Nieko nebeišgirdęs, spustelėjo rankeną.

- Negi Šimo pradėta švietimo reformą žlugo visai, kad žmonės nebemoka skaityti? – nuo stalo pasigirdo piktas seniūno balsas. Tik dabar Vincokas pastebėjo, kad ant durų prisegtas lapelis su užrašu: “Būsiu darbo metu!”

- Čia eksperimentas koks ar slapta VRS kamera filmuoja? – Vincokas nusiplėšė nuo galvos kepurę ir suglumęs parodė į lapelį.

Seniūnas pakilo iš gilaus krėslo, priėjo prie durų ir pažvelgė į lapelį.

- “Būsiu darbo metu!” – perskaitė. – Negi neaišku? Tada ir ateik, o dabar prašau netrukdyti Konstitucijos garantuojamo poilsio laiko.

- Kokio dar poilsio? – išsižiojo Vincokas ir dūrė pirštu į laikrodį. – Vienuolikos dar nėra. Ir ne sekmadienis šiandien. Tai kodėl nedirbate?

Pastebėjęs, kad atidarytų durų link jau traukia dar keli žioplinėtojai, seniūnas Vincoką įsitempė į kabinetą ir sandariai uždarė duris.

- Kas čia neaišku? – piktai pažvelgė interesantui į akis. – Negi manai, kad po tokių ilgų ir alinančių savaitgalių mes neturime teisės į poilsį?

- Vadinasi, jūs dirbate savaitgaliais? – išsižiojo ūkininkas.

- O kaip kitaip? – seniūnas atsargiai pravėrė duris ir pamatęs, kad koridoriuje nieko nėra, išstūmė Vincoką: – Laimė, kad už darbą visų tų banketų ir furšetų metu mokama dvigubai. Nors, pasakyčiau, ir to nepakanka – už darbo sąlygų kenksmingumą galėtų pieno pagirioms duoti…

-gb-

Kai per vietinės valdžios pradėtas gatvių bei vandentiekio ir šiluminių trasų rekonstrukcijas Varnalėšos buvo iškasinėtos ne tik skersai, bet ir išilgai, šiuo reiškiniu greitai susidomėjo net dvi Holivudo kino kompanijos.

- Mes čia atvykome tiesiai iš Irako, kur beveik sukirtome rankomis, – įsiveržęs į Varnalėšų seniūno Kastyčio kabinetą prisipažino vienos iš tų kino studijų prodiuseris. – Bet, manau, kad pagaliau radome, ko ieškojome. Esu Spilbergo patikėtinis. Šią vasarą ruošiamės sukti “Eilinio Rajano išgelbėjimas” tęsinį, turbūt matėte tą filmą su Tomu Henksu? Tai va: jūsų miestelis – ideali vieta mūsų naujojo filmo siužetui. Ten, – parodė į centrinės alėjos tranšėjas, – bus įsitvirtinę smogikai iš SS tankų divizijos. Ten, – dūrė nykščiu į priešingą pusę, – įsitvirtins amerikiečių oro desantininkų pulkas. Padegsime kelias dūmines minas, šen bei ten iškabinsime nacių vėliavas, ir jūsų Varnalėšos taps Francviliu po viską nušlavusio sąjungininkų lėktuvų antskrydžio…

Nespėjo prodiuseris papasakoti, kokią pasaulinę šlovę Varnalėšoms atneš šis filmas, o ranką jau ištiesė į kabinetą įsiveržęs filmo “Misija – Mėnulis” prodiuseris.

- Turbūt matėte filmą “Apollo 13″? Tai va, didelė jo sėkmė paskatino sukurti pasakojimą apie “Apollo 11″ komandos išsilaipinimą Mėnulyje. Nepatikėsite, bet pagrindiniame astronauto Neilo Armstrongo vaidmenyje sutiko nusifilmuoti Briusas Vilis! – prodiuseris krito į seniūno Kastyčio kėdę, susikėlė kojas ant stalo, užsirūkė cigarą ir paaiškino: – Jeigu mes filmuosime iš rytų pusės, Varnalėšų landšaftas idealiai primins Mirties jūrą Mėnulyje. Norite, kad mūsų astronautai nusileistų čia? Sutikite, o tai mes beveik sukirtome rankomis su afganais. Ten radome šiokią tokią filmavimo aikštelę, bet tai, ką pamatėme čia, pranoko visus lūkesčius!

Seniūnas ir visa jo aplinka patenkinti susižvalgė. Paskui paaiškino: Varnalėšos didžiuosis, kad tokie garsūs kino kūrėjai atkreipė žvilgsnius į mažą ir niekam nežinomą periferijos miestelį. Visi iki vieno varnalėšiškio priims kaip garbę, jei pasaulio ekranuose sumirgės gimtojo kaimelio vaizdai.

- Liuks, – pasitrynė rankas abu prodiuseriai, per kelias minutes Varnalėšas pasidaliję įtakos sferomis, ir spragtelėjo pirštais. – Belieka nutarti, kiek mes jums sumokėsime už to nepakartojamo kraštovaizdžio nuomą.

Seniūnas šyptelėjo ir paaiškino, kad vietinės valdžios politika tokia, jog apie simbolinį apmokėjimą “už tarpininkavimą” bus galima pasitarti susėdus kaimo turizmo sodyboje esančiame lauko kubile, o visuomenė bus patenkinta, jeigu garsios kino kompanijos po filmavimo solidariai sutvarkys statybininkų pradėtus rekonstrukcijos darbus. Ir viskas!

Nuo abiejų prodiuserių veidų akimirksniu išnyko šypsenos. Atsukę vienas kitam nugaras, jie pamaigė savo kalkuliatorių mygtukus, paskui gailiai atsiduso ir vienu balsu išpylė:

- Atleiskite, bet mūsų filmų biudžetai nėra tokie dideli, kad pakaktų sutvarkyti tai, ką čia pamatėme. Gaila, bet mums teks rinktis ankstesnius variantus…

Kai už prodiuserių nugarų užsivėrė durys, seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Telesforas Budulis papriekaištavo seniūnui:

- Be reikalo jūs išgąsdinote tuo atlygiu “už tarpininkavimą”. Matote, milijardieriai, o tokių pinigų neturi?

Seniūnas išpūtė akis:

- Kuo čia dėtas tas atlygis? Juk patys girdėjote – jiems per didelė sutvarkymo darbų našta. Gal tikrai vertėjo apsiriboti tik atlygiu “už tarpininkavimą”?

Kai visi mintyse apsvarstė galimus istorijos tęsinio variantus, Budulis pratarė:

- Manau, be reikalo pradėjote tas visas gatvių ir vamzdynų rekonstrukcijas – joms pabaigti neužteks nei pinigų, nei laiko, – ir atsiduso: – Oi, atsirūgs visa tai prieš kitų metų rinkimus, dar paminėsite šiuos mano žodžius.

Tačiau seniūno tokios spėlionės neišgąsdino:

- Ir gerai, kad nespėsime. Pamatysite: žmonės mus išrinks antrai kadencijai, kad pabaigtume tai, ką pradėjome. Net rinkimų šūkį sugalvojau – “Ateiname pabaigti to, ką pradėjome!” – ir dėl visa ko pacitavo garsų posakį: “Arklių perkėloje nekeičia!”

Bet Budulis manė kitaip:

- Esu girdėjęs sakant ir kitaip: “Nuvarytus arklius nušauna!”

Seniūnas mumojo ranka:

- Ką čia mes vis apie arklius ir arklius… Pamatysite – jei niekas nepasikeis, po metų į mūsų vietas niekas nesutiks net už pinigus ateiti. Tad, kol nevėlu, bėgte į gatvę ir sugrąžinkite atgal tuos Holivudo prodiuserius. Mes nesame išdidūs – galime ir nusileisti…

-gb-

Užsukęs pas seniūnijos administratorę, seniūnas Kastytis atsimušė į užrakintas duris.

- Administratorės šiandien nėra ir nebus, – paaiškino pro šalį su virduliu rankoje skubanti sekretorė. – Išvažiavo su reikalais į sostinę. Bus rytoj. O gal poryt. Niekas nežino. Joninės ant nosies, visiems yra reikalų.

- Rytoj ar poryt bus šaukštai popiet! – burbtelėjo nepatenkintas seniūnas. – Turiu čia tokį dokumentą, o terminai spaudžia – šiandien yra paskutinė diena pateikti. Reikia parašo ir antspaudo. Ką man daryti? Gal suklastoti tą parašą?

Sekretorė linktelėjo į administratorės pavaduotojo duris:

- Taigi yra jos pavaduotojas Purvinskas. Užsukite pas jį.

Tyliai pravėręs duris, pavaduotoją Purvinską pamatė stovintį prie lango net su dviem telefonais rankose.

- Sakai, duotum 10 procentų? – pasiteiravo kairiojo telefono ir, uždengęs delnu, paaiškino į atgniaužtą dešinįjį: – Duoda 5 procentus. Tinka? Ne? Prašyti 10? Nežinau, ar pavyks, bet pabandysiu, – vėl palinko prie kairiojo. – 10 procentų yra mažai. Suprask pats, kad krizė, visiems reikia gyventi, visi nori kažką gauti. Duok 20 procentų, ir sukertam rankom. Gerai, gerai, kitąsyk padarysiu pigiau. Tai duodi? 20 procentų? Nukirsta? “Maladiec”, esi tikras karo vyras. – išjungė kairįjį telefoną ir delne atgniaužė dešinįjį: – Tai va, šiaip taip išsiderėjau tuos 10 procentų. Nenorėjo duoti, bet kai priminiau vieną seną paslaugą, pasidavė. Bet nepamiršk, kad pusė tų pinigų, tai yra – 5 procentai, man. Jeigu tinka, tada dedu paskutinį tašką. Nukirsta? “Maladiec”, esi tikras karo vyras, – išjungė ir antrąjį telefoną.

Seniūnas aiktelėjo:

- Bet ir sukčius tu, eik sau! Vos per minutę užsidirbai 15 procentų, ir abi pusės liks patenkintos.

Purvinskas atsigrežė ir kiek sumišo:

- Šiaip tai be leidimo užeiti yra nemandagu, – ištiesė ranką pasilabinti. – O jei dėl to, ką girdėjai, tai pasakysiu tiek: krizė, valstybės tarnų atlyginimai maži, reikia kažkaip prisidurti.

Seniūnas mirktelėjo:

- Nesijaudink, viską puikiai suprantu. Kaip ten Šventajame Rašte pasakyta? Kas be nuodėmės – tegul meta į mane akmenį?

Purvinskas atsisėdo prie stalo ir nutaisė dalykišką miną.

- Nuodėmės lai lieka darantiems jas, o mes užsiimkime valstybiniais reikalais? Parašiuko?

- Aha, – pakišo Kastytis raštą. – Šiandien paskutinė diena, o terminai spaudžia. Padėk parašą ir antspaudą, jog neprieštarauji, kad būtų tiesiamas kelias į mano sodybą. Skolingas neliksiu.

Administratorės pavaduotojas paėmė raštą ir neskaitęs suraitė parašą. Grąžinęs, paaiškino:

- Antspaudą sekretorė uždės. O man dar reikia vieną skambutį “padaryti”.

Kastytis įsidėjo raštą į segtuvą, jau norėjo pastumti duris, bet susidomėjęs atsigręžė į Purvinską.

- Tu nebijai, kad mes tau lengvai galime pakišti kiaulę, o paskui – išspirti laukan? Va taip, neskaitydamas, gali velniai žino ką pasirašyt. Gal aš iš seniūnijos biudžeto Varnalėšose noriu Raudonųjų žibintų kvartalą įsteigt? Kai ieškos kaltų, žiūrės, ne kas steigė, o kas pasirašė.

Purvinskas nusišypsojo ir papurtė galvą:

- Nebijau. Net tokiais atvejais jūs neišdrįstumėt manęs išmest į gatvę, nes aš, galima sakyti, esu nacionalinis jūsų turtas.

- Ir kodėl? – nesuprato Kastytis.

Purvinskas skėstelėjo rankomis:

- O todėl, kad visame šiame pastate aš esu vienintelis Jonas. Kieno gi vardadienį tada visi legaliai laistytumėt?

-gb-

Kai Varnalėšų seniūnijoje nedarbas kas antram pažvelgė į akis, viename tarybos posėdžių kilo diskusija, ar seniūnija susidariusią situaciją tinkamai panaudoja savo labui.

- Didėjantis nedarbas visų pirma reiškia augančią konkurenciją dėl darbo vietų, – aiškino į tarybos posėdį atslinkęs ūkininkas Vincokas. – Jeigu yra nenorinčių, nemokančių ar nesugebančių dirbti, jie turi suprasti, kad prie valstybės išlaikomos įstaigos durų laukia dešimtys vakarykščių absolventų, kurie tik ir laukia progos, kaip praktiškai panaudoti aukštojoje mokykloje įgytas žinias. Sakyčiau, šią susiklosčiusią situaciją būtų galima paaiškinti antruoju Niutono dėsniu, kai veiksmo jėga lygi atoveiksmio jėgai. Žodžiu, nedarbas sukelia norą dirbti. O jūs tai ignoruojate.

Tačiau valdančioji pozicija su seniūnu Kastyčiu priešakyje tas Vincoko kalbas sutiko su pašaipėlėmis.

- Atsirado mat fizikas – romantikas, – pasišaipė seniūnas. – Dar Chruščiovo atšilimo laikais buvo įrodyta menka fizikos įtaka politikai, ir fizikai sumaišyti su purvais. Atmink, žemės kirmine, kad politikoje, juo labiau – vietos savivaldoje, egzistuoja savi dėsniai.

Vincokas nepatenkintas sušnypštė. Jis puikiai suprato, kad po skambiomis seniūno frazėmis slypi ne kas kita, kaip noras aplink save išlaikyti ištikimus, nors ir visiškai nieko nesugebančius padlaižius.

- Puikiai žinome, kaip jūs skelbėte konkursus valstybės tarnautojų pareigoms užimti, – priminė ūkininkas. – Paimamas subinlaižys ar koks giminaitis, bendrapartietis ar jo atžala, vos ne išmatuojamas ūgis, svoris, krūtinės ir sėdynės apimtis, pagal tai parašomos konkurso sąlygos – ir pirmyn. Štai ir rezultatas – šiandien seniūnijos administracijoje nėra kam dirbti. Tos mergaitės, kuriomis apsistatėte, nesugeba nieko, išskyrus vaidinti dirbančias. Ir tai daro su stebėtinu pagreičiu. Beje, kuris ten Niutono dėsnis kalba apie pagreičio įtaką kūnui?

Išgirdę Vincoko samprotavimus, kai kurie nusijuokė, tačiau seniūno tokios kalbos nepaveikė. Pasitaisęs kaklaraištį, Kastytis išpūtė krūtinę:

- Atleiskite, Vincokai, bet jūs man atrodote ribotas. Kurių galų užsiciklinote su tuo suplėkusiu Niutonu ir fizika, kai yra ir geresnių mokslų, pavyzdžiui, – chemija. Vien jau ko garsusis Boilerio-Varijoto dėsnis vertas?!

Vincokas šyptelėjo:

- Boilerio-Varijoto?! Na, yra toks Boilio-Marioto dėsnis, jeigu kalbate apie jį. Bet kuo jis susijęs su mūsų aptariamais dalykais? Jūsų priimtieji į darbą net chemijai neįdomūs – jų tuščiose makaulėse, manau, nevyksta jokie cheminiai procesai.

- Koks mums skirtumas: Boilerio ar Boilio, – nukirto seniūnas. – Jeigu esate įsitikinęs, kad mūsų specialistų galvos – tuščios, kiekvienas chemikas jums pasakys, kad šiaip tuščių ertmių nebūna. Jei yra tuštuma – yra ir dujų. O dujos bei jų tūris – vienas specialisto perspektyvumo požymių.

- Kuo dujos susijusios su žmogaus profesiniais sugebėjimais? – aiktelėjo Vincokas.

Seniūnas triumfuodamas apžvelgė visus ir kreipėsi į ūkininką:

- Baikite, Vincokai, šią demagogiją. Nuo šiol atminkite pats ir kitiems pacituokite Boilerio-Varijoto dėsnį: kuo tuštesnė galva, tuo daugiau dujų, o kuo daugiau dujų – tuo žmogus aukščiau kils. Taigi, kaip matote, mūsų seniūnija yra tikrai iškilių ateities politikų aerodromas…

-gb-

- Koks čia keliukas, – mykė seniūnas ir teisinosi “Varnalėšų krašto” žurnalistei: – Viso labo tik 4 ar 5 metrų pločio asfaltuotas žvyrkelis, o šaligatviai tokie, kad dvi mamytės su vežimėliais vargu ar prasilenks. Ir visa tai – Europos centre!

- Bet yra seniūnijoje vietų, kur žmonės būtų dėkingi gavę bent 2 metrų pločio asfaltuotą kelią, – įtikinėjimams nepasidavė žurnalistė. – Ką jiems pasakytumėt?

Seniūnas išbalo, o paskui tėškė:

- O kodėl turėčiau kažką pasakyti? Ir apskritai jūs ieškote tik blogų pavyzdžių. Pagaliau pamatykite, kad pas mus yra gerų dalykų.

- Tai aš ir kalbu apie gerus dalykus, – nesutriko plunksnagraužė. – Kodėl rinkėjams nenorite pasakyti, kiek biudžetui kainuos šis gražus, tiesus, lygus, modernus, Europos standartus atitinkantis kelias į jūsų sodybą?

- Jūsų balse girdžiu ironiją, – suraukė nosį seniūnas. – Ne viskas, oi ne viskas šiame pasaulyje vertinama pinigais. Jei žinotumėt, kiek kainuoja nutiesti vieną kilometrą magistralės, tai tie pinigai jūsų paminėtam skersgatviui nutiesti pasirodytų niekingai maži, tiesiog – nereikšmingi. Be to, šykštus moka du kartus.

Žurnalistė šyptelėjo:

- Nesupratau – šis kelias iki jūsų sodybos biudžetui kainuos daug ar mažai? Cituodamas žinomą patarlę lyg ir išsidavėte, kad nesate šykštus, taigi statybos darbai nepigūs. Ar taip?

Kastytis sugriežė dantimis, tačiau puikiai suprato, jog žurnalistė tik ir laukia, kad jis prarastų savitvardą. Žiniasklaidą peni sensacijos, o kur rasi geresnę kaip skundą policijai, kad seniūnas savo kabinete necenzūriniais žodžiais išplūdo žiniasklaidos atstovę?

- O kodėl taip nusprendėte? – seniūnas pademonstravo akmeninę šypseną. – Gal kaip tik norėjau pasakyti, kad esu šykštus…

- Taigi po metų ar dvejų nutiestą kelią kapitališkai remontuosite? – tarsi laukdama panašaus atsakymo žurnalistė nutraukė seniūno mintį.

Kastytis išsižiojo paprieštarauti, tačiau, neradęs tinkamų argumentų, nutilo. Išraudęs pamirksėjo, paskui dėbtelėjo į žurnalistę:

- Kodėl jūs norite rinkėjams mane parodyti kaip nekompetentingą švaistūną, biudžeto vagį, piktnaudžiautoją? Kodėl nematote, kad per keliasdešimt Nepriklausomybės metų Varnalėšos pagaliau turi tikrąjį šeimininką?

- Argi? – aiktelėjo žiniasklaidos atstovė. – Žmonės mato kitokius jūsų nuopelnus.

- Blogai mato, – pasipūtė Kastytis ir atkišo ranką atsisveikinti. – Net Šventajame Rašte pasakyta: “Pirma savo kiemą susitvarkyk, o tik paskui svetimam tvarką daryk”…

-gb-

Susikvietęs pavaldinius, Varnalėšų seniūnas Kastytis juos išsijuosęs pliekė už nesugebėjimą gyventi rinkos ekonomikos sąlygomis.

- Jumyse dar gyvas praeities raugas, kai glostė, baudė ir maitino sėdinčiųjų sostinėje ranka, – seniūnas demonstravo neakivaizdiniuose kursuose įgytas ekonomikos žinias. – Žinoma, taip gyventi yra ramiau. Tačiau gyvenimas, leisdamas patiems spręsti, suteikia ne tik atsakomybę, bet ir galėjimą džiaugtis uždarbiu.

- Kam čia tiek daug postringauti “aplink ir apskritai”? – po nosimi burbtelėjo seniūnijos patarėjas jaunimo reikalais Telesforas Budulis, bet seniūnas tai nugirdo.

- Jeigu jums “apskritai”, tai siūlyčiau spjauti į minkštą kėdę ir atsisėsti ant to apskrito lito. Gal tada suprasit, kaip “saldu” už tokį sėdėjimą nieko negauti, – pyktelėjo Kastytis.

Pavaldiniai susižvalgė, paskui kažkuris iš galo pasiteiravo:

- Tai norite, kad neverkšlentume dėl sumažintų algų, ar kaip?

- “Ar kaip?” – pamėgdžiojo Kastytis. – Sumažintas algas gausite bet kuriuo atveju. Aš jums siūlau galimybę gauti daugiau.

- Sutinkame! – pašoko keli pataikūnai.

- Žinau, kad sutinkate, – išsišokėlius pasodino į vietą seniūnas. – Tik reikia rasti būdą prasimanyti tų pinigų.

- Parduokim seniūnijos pastatą kokiai “Maximai”, – pasiūlė Budulis.

- Nesąmonė, – užsipuolė kiti. – Kai nebus pastato, pasakys, kad ir mes nereikalingi.

- Tada imkim iš gyventojų mokestį už orą ir lietų, – vėl pasigirdo tas pats balsas iš galo.

Visi nusijuokė. Išskyrus seniūną.

- Matau, kad jūsų ekonomikos žinios vertos apskrito nulio, – įgėlė. – O juk ką tik išgirdote puikų pasiūlymą, kaip užsidirbti pinigų didesnėms algoms.

- O tai kaip surinktume tą mokestį už orą? – gūžtelėjo pečiais Budulis. – Negi žmonėms uždėtume specialias dujokaukes? Sumokėjai mokestį – atkemšame skylutę, uždelsei – kamštį tik pokšt į vietą!

Vėl visi nusijuokė. Tik ne seniūnas.

- Mokestis už orą, žinoma, nerealus, nes pagal galiojančius įstatymus tai – ne mūsų ištekliai. Galime imti rinkliavas už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestį už pajamas, gautas iš veiklos, turint verslo liudijimą, mokėjimus už ne žemės ūkio paskirties sklypų pardavimą bei nuomą, nekilnojamojo turto mokestį, nuomos mokestį už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius, paveldimo turto mokestį, žemės mokestį, dar kitas rinkliavas, – seniūnas vėl pademonstravo ekonomikos žinias.

Visi mirksėjo, bet nesuprato, kur seniūnas lenkia.

- O lenkiu prie naujo mokesčio, kurį netrukus įvesime, – supratęs, ką mąsto pavaldiniai, pagaliau paaiškino Kastytis. – Girdėjote, kad valdžia ketina įvesti automobilio mokestį? Tai būtų tokia rinkliava už automobilio taršą.

- Girdėjom, – už visus prisipažino Budulis.

- Tai aš ir pagalvojau, kodėl mums neįvedus mokesčio už aplinkos taršą, kurią daro žmogus. Automobilius turi ne visi, tad ir mokės tik dalis visuomenės. O aplinką terša visi žmonės…

- Bet juk yra mokestis už atliekų surinkimą, – vėl pasigirdo pažįstamas balsas. – Mokame tai įmonei… Kaip ji ten? Kažkokiai “Service”!

Seniūnas pasitrynė rankas:

- Patys ir atsakėt – mokestis už atliekų surinkimą, tai yra – už paslaugą! O jokio mokesčio už taršą, tai yra – pačią priežastį, nėra. Štai nuo pat mažens nieko neatsiklausę teršiame visi. Kas krauna į klozetą, kas – į būdelės skylę, o kas – į pakrūmę… Netvarka! Jei Vyriausybė ketina imti už tai, kad orą teršia automobilis, galbūt – net nevažiuojantis, kodėl mes negalime įvesti mokesčio, tiksliau – tokios vietinės rinkliavos už tai, kad teršia žmonės? Beje, teršia ne tik vaikštantys, bet ir nepasikeliantys nuo patalo.

- O tai kas tą mokestį rinks? – seniūno mintį pagaliau perprato Budulis. – Kur tu rasi kvailį, kad pats ateitų ir mums sumokėtų tą š…. mokestį?

- Nieko baisaus dėl mokesčio surinkimo, – visus nuramino Kastytis. – Šioje srityje mes turime labai didelę patirtį, taigi viską sutvarkysime be priekaištų – pinigėliai byrės kaip iš gausybės rago. Pasakysiu daugiau – brolis jau pasisiūlė įsteigti tokį mokestį administruojančią įmonę. Ir pavadinimą jai sugalvojome – “Egoservice”.

- O kodėl “Ego…”? – dar sykį nuskambėjo iš galo.

- Na, tai bus ne tik užuomina, kieno tai verslas, bet ir man labai artima tarnyba, juk lotynų kalboje “ego” – tai “aš”…

-gb-

Pastaruoju metu Varnalėšose įsiveisė kenkėjų. Jų, žinoma, būdavo ir anksčiau. Kartais žmonės soduose po nakties rasdavo nukrėstus obuolius, kartais – pagaliu užremtas policijos nuovados duris, o kartą prie seniūnijos pastato pamatė ant vėliavos stiebo išdidžiai plazdančias raudonas nėrinuotas kelnaites. Sakė, labai jau panašias į tas, kurias dėvi viena ilgakojė seniūnijos tanautoja…

- Svieto pabaiga, – spjaudėsi nepakantieji, o jaunesnieji šypsojosi į ūsą: – Kvailų bernų išdaigos! Mes anuomet dar ne tokių dalykų sugalvodavome, kur ten atstos suterliotos kelnaitės…

Apie vietos kenkėjus garsiau prabilta prieš rinkimus į Varnalėšų tarybą. Kai tris ar keturis kartus buvo išvartytos prie kultūrnamio pastatytos skulptūros, o šiukšlių dėžės sumestos į melioracijos griovį, tai buvo pretekstas ateinantiems į valdžią iškaršti už apsileidimą joje esančius.

- Išrinkite mus į valdžią, tai greitai Varnalėšose bus geresnė tvarka, nei Vatikane, – iš tribūnų aiškino tada dar ne seniūnas Kastytis. – Varnalėšoms reikia tikro šeimininko…

Valdžiusieji tada tyliai įtarė tas skulptūras išvarčius tyčia, kad būtų pretekstas kritikuoti.

- Nuo senovės žinoma, kad verslui sustojus stikliai pasamdydavo vieną ar kelis bernus, kad šie brūkliais, lyg per kumštynes, išmaltų tuzino namų langus, – pusbalsiu teisinosi valdžiusieji. – Paklauskite, kam tai naudinga, ir greitai rasite atsakymą, kas tai padarė.

Tačiau tada rinkėjai atsakymo į šį klausimą neieškojo. Jiems patiko Kastyčio ir panašių į jį pažadai atėjus valdžion įvesti tvarką, o pačias Varnalėšas apraizgyti vaizdo stebėjimo kamerų tinklu. Nors kai kurie abejojo tų kamerų nauda, mokslas nugalėjo: kada kosminiai laivai braižo dangų, naujausioms technologijoms – atviras kelias.

Rinkimai atėjo ir praėjo, patekę į valdžią susiriejo, vieni kitus išspardė iš minkštų kėdžių. Tačiau vieną pažadą jie suspėjo ištesėti – nors į balą buvo išmesta gera krūva pinigų, Varnalėšose atsirado kelios vaizdo stebėjimo kameros. Viena nuo naktinių  triukšmautojų saugojo policijos nuovados ramybę, kita nuo akylų žioplinėtojų – seniūno kabineto langus. Bet dėl tų kamerų tvarka įsivyravo neilgam. Įsitikinę, kad vaizdo stebėjimo kameros yra puikus būdas pareigūnams pasiųsti ne tik didžiojo piršto, bet ir nuogo pasturgalio atvaizdą, o seniūnijos pašonėje pakabinta kamera tai veikia, tai ne, niekdariai netrukus vėl suįžūlėjo. Taigi vos ne po kiekvieno savaitgalio bažnytkaimio gyventojai vėl keikdamiesi atstatinėjo išvartytas tvoras, rinko nudaužytas bažnytkaimio centre pastatytų šventųjų skulptūrų galvas, o kartą ant vėliavos stiebo vėl išvydo plevėsuojant suterliotas raudonas nėriniuotas kelnaites. Sako, labai panašias į tas, kurias nešioja seniūno neseniai į darbą proteguota viena ilgakojė valstybės biudžeto tuštintoja.

Pagaliau į seniūno kabinetą įvirto netvarkos išvargintų varnalėšiškių delegacija su ūkininku Vincoku priešakyje.

- Pagalvokite, kam tai naudinga? – anuomet buvusiųjų valdžioje taktikos griebėsi dabar esantys valdžioje. – Rinkimai ne už kalnų, taigi aišku kaip dieną: Varnalėšose kenkia opozicija, kad mus apjuodintų. Dar nesiūlome įvesti komendanto valandos, bet gali prireikti.

- Ale tikrai, – pagaliau atsivėrė delegacijai akys. – Politika – nešvarus dalykas…

Kai už opozicijos darbeliais pasipiktinusių varnalėšiškių nugarų užsidarė seniūno kabineto durys, Kastytis atsivertė projektą, kaip už kelis šimtus tūkstančių litų modernizuoti esamą vaizdo stebėjimo kamerų tinklą.

- Nepraleisk nė vieno, tegul ir paties menkiausio vandalizmo atvejo, – pamokė seniūnijos patarėją jaunimo reikalais Budulį. – Kai reikės iš biudžeto pramušti lėšų, kiekvienas toks “teroro aktas” bus labai svarus argumentas.

Budulis linktelėjo ir jau norėjo išeiti, bet susigriebė:

- Geram “teroro aktui” savų pajėgų nebepakanka, – gudriai mirktelėjo. – Gal pasikviesti iš šalies keletą patikimų tipų?

Kastytis minutę pasvarstė, paskui papurtė galva:

- Svetimų nereikia, nes jie patikimi – kol girdai. Geriau jau lėčiau, bet – garantuotai…

-gb-