- Rudenį visi į poras: Petras glaustos prie Barboros, Romas sukas apie Oną, Marjona myli Joną, duok tu jai nors milijoną, neperleis ji niekam Jono, – žvelgdamas pro langą į gelstančius medžių lapus pusbalsiu traukė seniūnas, o paskui savaip “užraitė”: – Žodžiu, šitokios naujienos, rudenį trumpėja dienos, bet ilgesnės daros naktys ir politikams ima sektis!

Štai taip parimusį prie lango jį užtiko vietos ūkininkas Vincokas, kaip tik nugirdęs paskutinį perdirbtą kupletą.

- Teisingai mąstai, seniūne, – pagyrė Vincentą. – Dar tėvai mūsų sakydavo, kad viščiukus skaičiuoja rudenį. Taigi 100 dienų seniūno kėdėje jau išsėdėjai, pats laikas susirūpinti, kad jos tau neištrauktų iš po pasturgalio.

Vincentas pasisveikino su Vincoku, įsitaisė prie darbo stalo ir dalykiškai pasidomėjo:

- O ką, jau žmonės kalba apie bręstančius perversmus? – mirktelėjo akį. – Kai visokie kadafiai lieka be sostų, tai ko stebėtis, jei kas nors užsimanys karaliauti Varnalėšose.

Vincokas numykė:

- Negalima sakyti, kad žmonės kalba, vienok aišku – savo įvaizdį reikia palaikyti ir iki rinkimų, ir iki kitų rinkimų. Tik Seimo nariai išsėdi visą kadenciją, o jūs esate šios žemės kirminai, taigi jus pakeisti lengviau nei kojines. Ruduo – geras metas perversmininkams, kadangi senieji valdovai dar neatkutę po vasaros tingulio.

Seniūnas pritarė šiai ūkininko minčiai:

- Tai jau taip, dar gerai pamenu, kaip pats rinkau parašus Vilei nuversti. Tik pasakyk tu man, kaip palaikyti tą savo įvaizdį, jei aš neturiu nei nuosavo televizijos kanalo, nei savo laikraštuko? Šis, nors ir popierinė, bet vis dėlto – tribūna!

- O kam tau tas laikraštis? – pasidomėjo Vincokas. – Rėkauti, skėryčiotis galima ir nuo laiptų, juo labiau – prisrėbus ko stipresnio.

- Na, laikraštis būtinas, kad galėčiau girtis…. gerais savo darbais, – šiek tiek sutriko seniūnas. – Į puslapį po dvi nuotraukas dėčiau, straipsnių pavadinimus šauktukais apdėliočiau, žmonės pastebėtų ir atsimintų. Dabar nors iš kailio nerkis – niekas nerašo!

Vincokas nusijuokė:

- Negi iš Mėnulio nukritai, kad pamiršai, jog geri darbai pamirštami pirmiausiai? Šuniui kaulą numesk, tai kitą dieną pamirš aploti, o paspirk – los ant tavęs visą gyvenimą. Jei nori, kad žmonės pastebėtų ir tave atsimintų – reikia tik blogus darbus daryti.

Seniūnas paniuro:

- Tikra tiesa – ne visi įsimena veidus, vardus ir dar kažką, bet taip jau sukurta gamtoje, kad žmonės blogį atsimena ilgiau nei gėrį. Gal tikrai man “sublizgėti” iš blogosios pusės? Štai… – ėmė dairytis pro langą ir apsidžiaugė, pamatęs bulvare linksmai šlamančias liepaites. – … išeisiu ir prie visų nulaušiu kelis medelius, pašokinėsiu ant suolelių, į fontaną “nusičirkšiu”. Laikraštis parašys, nuotraukų įdės, kalbos plačiai pasklis, dar nuo savęs žmonės prikurs, ir taip ilgam palaikysiu savo įvaizdį.

Ūkininkas pagyrė seniūno sumanymą, tačiau pastebėjo, kad jau vėlu taip daryti – kaip tik savaitgalį keli vietos pienburniai nulaužė tris liepaites. Policija juos jau išaiškino. Maža to: kai Vincokas ėjo šičia, matė, kad neklaužados kaip tik rengiasi atsodinti nulaužtąsias liepaites. O ir buvęs seniūnas Kastytis ten besisukiojąs. Taigi jei kas ir išgarsės, tai yra – palaikys savo įvaizdį, tai tik tie berniokai. Išeina, kad seniūnui reikia ieškoti naujų “pasigarsinimo” formų.

- Tai kad atvirkščiai – dar niekas neprarasta, – išgirdęs, kad jį politikos savireklamoje jau aplenkė pienburniai, nesutriko Vincentas. – Jei nesi kvailas, gali išgarsėti ir besišildydamas kitų šlovės spinduliuose. Maunam greičiau į liepaičių atodinimo talką – jie duobę užkas, aš už kamieno medelį palaikysiu. Gal tuos vyručius ir į savo partiją prikalbinsim. Jei rado būdą išgarsėti – vadinasi, galvą ant pečių nešioja ne tam, kad į pilvą neprilytų…

-gb-

- Galima? – žaviai nusišypsojo ne šio pasaulio būtybė ir valiūkiškai pažvelgė į sutrikusį seniūną. Šiam nuo netikėtumo net užgulė ausis.

- Taigi prašom, – pagaliau atsipeikėjo Vincentas ir plačiai atvėrė duris. Paaiškėjo, kad už jų stovi ne tik plikablauzdė simpatulė, bet ir didelis lagaminas.

- Malonu susipažinti, – seniūno ranką pakratė smailianosė ir prisistatė: – Esu Ieva.

Seniūnas parodė pirštu į lagaminą:

- Jei sakaisi esanti Ieva, didelė tikimybė, kad lagaminas pilnas obuolių. Tačiau jų pirkti nežadu – pats turiu nemažą sodą.

Ieva parodė aštrius dantukus, nužirkliavo į kitą kabineto galą, nekviesta susirangė ant minkštasuolio ir “sumaizgė” ilgas blauzdas:

- Pamirškime štampus, ponas seniūne. Juo labiau, kad šiais laikais pasakomis apie prakąstą obuolį suviliosi nebent pensininkus. Mūsų serialas orientuotas į jaunesnį žiūrovą.

- Serialas?! – nustebo Vincentas.

- Aha, – nusikavatojo Ieva. – Nesu obuolių prekybos agentė, kaip spėjote. Esu kylanti muilo operų žvaigždė. O jūs nesikuklinkite, sėskite, galite ir šalia.

Seniūnas pažvelgė į ilgablauzdį pavojų ir dėl visa ko nutarė laikytis atokiau. Pietūs nuplaukė – faktas kaip blynas. Bet faktas ir tai, kad žmona, nesulaukusi prie pietų stalo, jo gali ieškoti čia. Kažin ką pagalvotų, pamačiusi ant sofos su šia ilgablauzde?

Ieva “permaizgė” ilgas blauzdas ir paaiškino:

- Jei dar nežinote, tai pasakysiu – jūsų miestelyje filmuojame serialą “Karti nuodėmė”. Kadangi manęs pirmas nepakvietėt užeiti, tai nutariau pati. Aš nesu išdidi. Kaip sakoma, jei Mahometas neina prie kalno, tai…

- O kaipgi, girdėjau apie jūsų filmavimo grupę, – pertraukė žvaigždutę seniūnas ir juokais pagrūmojo pirštu: – Kai anądien man pasakė, kad prie Varnalėšų kultūros namų pastatė filmavimo kamerą, visą dieną laukiau, kol koks korespondentas mane pakalbins apie bulvaro renovaciją. Ir tik vakare iš pačios sužinojau, kad čia ne “Kakadu” atvažiavo, o serialo kūrėjų grupė.

Ieva nusikvatojo ir vėl “permaizgė” ilgas blauzdas.

- Jei norite atsistoti prieš kamerą, jokių problemų – galiu jus proteguoti. Pakoreguosim scenarijų, ir jums teks koks epizodas.

- Nereikia, – užginčijo seniūnas ir čia pat pasidomėjo: – O apie ką tas serialas?

- Na, tai drama apie meilę, paslaptis ir kiekvieno mažus, saldžius paklydimus bei silpnybes. Į tykų provincijos miestelį atvyksta du nepažįstami žmones – su dideliu lagaminu moteris (na, ją vaidinu aš) ir iš kalėjimo neseniai paleistas vaikinas…

- Vaikino, juo labiau paleisto iš kalėjimo, tikrai nevaidinsiu, – nukirto Vincentas.

- Na, vaikino vaidmuo tikrai ne jums, – nuramino Ieva ir tęsė savo pasakojimą: – Tai va, atvykėlių pasirodymas sujaukia miestelio gyventojų ramybę. Daug kas norėtų susipažinti su mergina, bet ji laikosi atstumo ir tarsi akies vyzdį saugo savo paslaptį, užrakintą lagamine. Vaikinas – priešingai, trokšta pradėti gyvenimą iš naujo, tačiau jaučiasi atstumtas dėl niūrių savo praeities klaidų. Kokias senas sąskaitas jis trokšta suvesti? Ir štai du nepažįstamuosius likimas suveda… kunigo namuose. Pasirodo, paslapčių turi ne tik pagrindiniai herojai, bet ir kiti miestelio gyventojai. Kokios silpnybės juos valdo? Kokie paklydimai juos blaško?

- Norite pasakyti, kad galiu vaidinti kunigą? – sukruto Vincentas ir dėbtelėjo į veidrodį: – O ką? Apsivilkčiau sutaną, užsisegčiau “koloradkę”, ko ne klebonas?

- Tai kad ir kunigo vaidmeniui turime aktorių, – karštakošį dar kartą nuramino Ieva. – Manau, kad jūs galėtumėt suvaidinti pats save. Juk pagal scenarijų paslapčių turi ir kiti miestelio gyventojai.

Vincentas minutę pasvarstė:

- Kas dėl paslapčių, tai tiesa. Jei papasakočiau, koks, sakykime, buvo mano kelias į šį kabinetą, susuktumėt savo serialo tęsinį. Bet tiek to, apie tolimą ateitį nekalbėkim, gyvenkim šia diena.

- Tai mes galime tikėtis jūsų paramos kuriant serialą? – pašoko nuo minkštasuolio Ieva.

- Šimtu procentų! – vyriškai nukirto seniūnas. – Bet kokioje situacijoje galėsite pasiremti seniūno autoritetu, šitą aš jums garantuoju. Kokių dar bus prašymų?

Ieva nusišypsojo:

- Ieškome patalpų filmuoti, ypač trūksta kambario, kurį pristatytume kaip klebono kabinetą. Labiausiai tiktų kokia nugriovimo laukianti bakūžėlė, gal padėtumėt?

- Dėl bakūžėlės siūlyčiau nesukti galvos. Kaip jums šis mano kabinetas? Kaip tik nuo pirmadienio atostogauju, taigi galite jame daryti viską. Jau šiandien siūlau palikti kabinete savo rekvizitą, kam jį visur su savimi tampytis? – linktelėjo į lagaminą Vincentas.

- Daryti viską? – išsižiojo Ieva.

- Viską, kas yra jūsų scenarijuje. Manau, trim iksais pažymėtų scenų ten nebus? – seniūnas akies krašteliu žvilgtelėjo į minkštasuolį ir ilgas blauzdas.

- Na, tokių scenų ten tikrai nebus, – nuramino Ieva.

- Vadinasi, sutarėm, – apsidžiaugė Vincentas ir paėmė viešnią už rankos. – O dabar norėčiau atsiprašyti – žmona laukia pietų.

Pasiuntusi oro bučinį nuvažiuojančiam seniūnui, Ieva pasuko prie gatvėje stovinčio kūrėjų grupės autobuso.

- Na, kaip dėl lūšnelės? – pasidomėjo “Karčios nuodėmės” režisierius.

- Viskas “okey”, – nusišypsojo Ieva. – Seniūnas – puikus žmogus. Jis net leido naudotis jo kabinetu, kaip numatyta mūsų scenarijuje.

Režisieriui net cigaretė iškrito iš dantų:

- Filmuosime jo kabinete?!

- Aha, – patikino Ieva. – Aš ten jau ir savo lagaminą palikau.

- Ir jis matė, kas tame lagamine?!

Ieva kaltai nudelbė akis:

- Aš jam taip ir nespėjau pasakyti, kad lagamine – trotilas, o pagal scenarijų serialo pabaigoje atvykėlė susprogdina visą “kleboniją”…

-gb-

Atsirado ir labiausiai nuskriaustų.

- Kur matyta, kad mes, per rinkimus iškovoję net dvi vietas taryboje, seniūnijoje turime tik vieną nusususį viceseniūno postelį, – priekaištavo vienas vietinės politikos patriarchas, tačiau kiti valdančiosios koalicijos nariai jiems priminė, kad ir jie pelnė ne ką mažiau vietų, o taip pat turi tik po vieną menkutį postelį. Ką jau kalbėti apie eksseniūną Kastytį, kuris atsisakė bet kokio postelio, kad tik į valdžią neateitų Vilė. Dabar, kai Vilė nustumta į opoziciją, Kastytis užsiminė, jog laikas rinkti akmenis – būt gerai prie valdiško lovio vėl prileidus partietę pensininkę Jadzę.

Jam nenusileido didžiausią fiasko per rinkimus patyrusios partijos rėksniukas, per postų dalybas nučiupęs tik seniūno patarėjos vietelę.

- Jūs irgi pelnėt po porą mandatų, o atsidūrėte prie valdžios lovio – esate vienas iš keturių. Būtų teisingiausia, kad tas etatėlis bent laikinai tektų mums, nes mūsų turimo etatėlio tikrai negalima vadinti valdžios postu, – ožiavosi tos partijos lyderis ir užuominomis grasino išduosiąs valdančiąją koaliciją, jei nebus nutarta jo naudai.

Tačiau nė viena partija nenorėjo, kad kiaulė į lovį įkeltų ir antrą koją. Po didelių rietenų balsų dauguma buvo nutarta, kad darbuotojo į šį postą reikėtų ieškoti per Darbo biržą.Viena, rinkėjams būtų tarsi numestas kaulas, kad į valdžią įsileidžiami ne tik išrinktieji. Antra, kiekviena partija turėjo aibę Darbo biržoje registruotų giminaičių ir pataikūnų, tad tikėjosi per atranką įvykius kaip nors pasukti sau naudinga linkme.

Taip buvo sukurpti darbuotojo atrankos kriterijai. Kadangi su išsilavinimu daugeliui buvo “ne kas”, vieningai nutarta šį skyrių suformuluoti aptakiai, o pagrindiniu kriterijumi laikyti dalykines pretendento savybes: jeigu einama į valdžią, tai svarbiausia pretendento savybė turi būti darbo patirtis, konkrečiai – sugebėjimas valdyti. Tokį atrankos barjerą svetimiems peršokti kažin ar pavyks.

Šeštąją atrankos dieną norinčiųjų tapti valdininku upė išseko. Atrankos komisija jau nebesusigaudė, kas ir kodėl pretenduoja į tą vietą, ką sugeba ir ko nesugeba, kieno yra giminaitė ir kas ją rekomenduoja. Tačiau kai į kabinetą užsuko paskutinis užsiregistravęs pretendentas, ne vienas krūptelėjo. Pastatęs į kampą trispalvę, vietos ūkininkas Vincokas atsisėdo prieš komisiją ir plačiai nusišypsojo.

- Prašom trumpai apie save, – atsivertė dokumentus komisijos pirmininkas seniūnas Vincentas. – Kuo iki šiol užsiėmėt?

Vincokas dar labiau praplėšė šypseną ir parodė pirštu į anketą:

- O ten viskas parašyta. Baigiau aukštąjį mokslą. Paskui – ūkininkavau. Kai mūsų šalyje ūkininkauti tapo nuostolinga, Darbo birža mane pasiuntė persikvalifikuoti. Dabar esu profesionalus malkų skaldytojas, štai diplomas su pagyrimu, – ištiesė popierių.

Komisija susižvalgė, o Vincentas išspaudė:

- Sakyčiau, labai naudinga profesija, tačiau su pareigomis, į kurias pretenduojate, ji neturi nieko bendro. Man gaila, bet jums teks pasieškoti kito darbo.

Vincokas atsistojo:

- Jeigu taip, tai susitiksime teisme. Manau, kad aš labiausiai atitinku jūsų svarbiausią reikalavimą – turiu patirties valdyti, kuo, beje, kiti negali pasigirti.

- Kaip tai? – išsižiojo komisija. – Nuo kada valdymas ir malkų skaldymas yra susiję?!

- Ir dar kaip, – patikino Vincokas. – Negi pamiršote pagrindinę politikos taisyklę: “Skaldyk ir valdyk!”

-gb-

- Šaunu. Orginalu. Naujoviška, – murmėjo Vincentas, prie antrojo fontanėlio bandydamas sustabdyti vandens srovės sukamą akmeninį kamuolį. Kai kamuolys ne tik sustojo, bet ir ėmė suktis į priešingą pusę, seniūnas sukrizeno: – Žiūrėk, pavyko! O dar dainuojama, kad laiko niekas nesustabdys ir atgalios nepasuks.

Besišluostantį į nosinę sudrėkusius delnus, jį ir užtiko vietos ūkininkas Vincokas. Kaip visada, dvasingai nusiteikęs, su trispalve ant peties. Pamatęs jį, Vincentas net krūptelėjo:

- Tfu, velnias! Čia tu… O aš iš toli pagalvojau, kad esi mažoji mūsų bulvaro architektūra. Dar toptelėjo, kad reikėtų pagirti skulptorių už patriotiškumą – nuo sunkių darbų po trispalve palinkęs valstietis. Tokie kaip tu gūdžiais rašto draudimo laikais prie verpimo ratelio ir spingsulės mokė lietuviško žodžio; tokie kaip tu, atitraukdami nuo šeimos duonos kąsnį, jį nešė į mišką partizanams; tokie kaip tu…

Vincokas mostelėjo ranka:

- Nesivarginkite gražbyliaudamas, seniūne. Tokie kaip aš jums buvo reikalingi tik per rinkimus. Dabar mus pamiršote. Mažiausiai ketveriems metams.

Seniūnas sukruto:

- Nereikia taip dramatizuoti situacijos, – sugėdijo ūkininką. – Savo darbą per rinkimus padarėte, išrinkote savo tarnus, dabar jums laikas uždirbti pinigėlių tiems tarnams išlaikyti. Jei nesugebi, galiu pasiūlyti padirbėti gyvąja bulvaro skulptūra. Esu matęs Europos miestuose – nusigrimuoja artistai, apsirengia kuo nors, ir stovi nejudėdami. Įmeti į lėkštelę monetą, “skulptūra” sujuda, kepurę nukelia. Galėtum štai pabūti kad ir “Sausio 13-osios vėliavnešiu”. Nė kiek nenustebčiau, kad per dieną surinktum daugiau išmaldos, nei išspaudi iš savo ūkelio.

Vincokas blykstelėjo akimis:

- Žiūriu, kad gyvenimas jums sustojo vasario 27-ąją, kai buvo paskelbti rinkimų į savivaldybių tarybas rezultatai, – pašiepė seniūną. – Taigi nėra ko stebėtis, kad su kosmosu bendraujantis bulvaro laikrodis stovi vietoje lyg įkaltas.

Seniūnas atsigręžė į pagrindinį Varnalėšų laikrodį, kurio kurantai turėtų žadinti Varnalėšas ir skelbti naujos paros pradžią. Deja, nuo pat pastatymo brangiai kainavęs laikrodis neveikė.

- O tu labai neteisingai kalbi dėl to laikrodžio, Vincok, – pastebėjo Vincentas. – Tai, kad jis stovi, turi gilią prasmę. Tiek asmeninę, tiek politinę.

Ūkininkas gūžtelėjo pečiais.

- Dar negirdėjau, kad sugedęs laikrodis būtų laikomas dėl kokios nors prasmės.

- Pažvelk į jį – rodyklės sustojusios ties 12 valanda. O tai reiškia, kad visada yra pietų pertrauka. Sakykime, pažvelgė interesantų išvargintas valdininkas į laikrodį ir nusiramino – išmušė valanda atiduoti duoklę savam pilvui, o ne valstybei. Štai tau ir asmeninė tokio gedimo prasmė.

- O kokia tada politinė prasmė? – šniurkštelėjo nosį Vincokas.

- Prie seniūno Kastyčio laikrodžio rodyklės kabėjo ties 8 valanda, o dabar stovi ties 12. Ar tu supranti – jos dabar ne KABA, o STOVI! Būtent tai ir simbolizuoja didžiulę mūsų valdančiosios koalicijos potenciją. Negi tu nesupranti?!

Ūkininkas šelmiškai mirktelėjo:

- Ko čia nesuprasti? Bet jei tas laikrodis pradės eiti?

Vincentas nukabino nosį:

- Na, tada ir mums dažnai kabės…

-gb-

- Tebūnie pagarbintas tas, kas rinkėjų labui net šeštadienį dirba, – pravėręs duris pagyrė prie kompiuterio palinkusį seniūną ir šelmiškai pridūrė: – O gal savo kėdę saugai? Kai pozicija tokia gausi ir marga, visada vienas kitas užsimanys savo pasturgalį svetimoje vietoje pašildyti.

Seniūnas ištiesė ranką pasisveikinti ir parodė į virdulį:
- Gal kavos? Kaip tik savaitgalį elektra pigesniu tarifu. Galėsi kaime visiems pasakoti, kaip naujoji valdžia taupo seniūnijos biudžetą.

Vincokas pažvelgė į virdulį, šyptelėjo ir papurtė galvą:

- Kavos negeriu, nebent – prie kavos, – sprigtelėjo į pagurklį.

- O va prie kavos kaip tik nėra, – skėstelėjo rankomis. – Kai atsikrausčiau į šį kabinetą, tai du maišus butelių, atlikusių nuo pirmtako, į taros supirktuvę nuboginau.

- Už du maišus tuščių vienas pilnas butelis išeina, – seniūno pastangas pagyrė ūkininkas.

Bet Vincentas ryžtingai nukirto:

- Tokiais dalykais savo sąžinės netepu. Galiu net parodyti čekį, kad gautus 7 litus pervedžiau į paramos vaikams sąskaitą. Kai ėjau į valdžią, deklaravau, kad dirbsiu skaidriai, sąžiningai, kyšių neimsiu, valdžios pinigų tuščiai neeikvosiu.

Ūkininkas gūžtelėjo pečiais:

- O tai ką veiki savo kabinete šeštadienį? Einu sau gatve į turgų, terbelę naujojo derliaus grūdų nešu, žiūriu – tamstos langas praviras. Manau, užsuksiu, pažiūrėsiu, kas dirba. Va ir reikalų prisikaupė. Gal išeis juos išspręsti dabar, pigesniu tarifu? – mirktelėjo.

Vincokas ryžtingai užvėrė kompiuterio ekrano dangtį ir papurtė galvą.

- Dirbti per išeigines? – suraukė nosį. – Matai, aš tik trumpam užšokau į kabinetą internetu pasinaudoti. O dėl tavo reikaliuko… Iš pasisveikinimo supratau, kad esi katalikas. Pažvelk štai į kalendorių – juk Škaplierinė šiandien, kitaip dar – Prapjovų diena. Nuo seno žinoma – šią dieną nereikėtų dirbti, kad vėjai namų stogų neplėštų, rugių neišguldytų. Tad nepyk, dovanok ir ateik po savaitgalio, va tada ir pažiūrėsim.

- A, Škaplierinė šiandien, – išsižiojo Vincokas ir, pasisėmęs iš terbelės grūdų, pabėrė ant grindų.

- Ar iš proto išsikraustei? – pyktelėjo Vincentas. – Dar pamanys atėjusi valytoja, kad tai – mano darbas.

- Negi nežinai, jog per Prapjovas senoliai troboje ant grindų pabarstydavo grūdų, kad varnos stogų nedraskytų?

- Kuo čia dėtos varnos? – nesuprato Vincentas.

- Na, kam – varnos, o kam – opozicija, – nusijuokė Vincokas ir ištiesė ranką trispalvės link. – Saviškės šiandien nepasiėmiau, tai gal leisi su tavąja iki pirmadienio gatvėje pastovėti?

-gb-

Seniūnas Vincentas nustūmė į šoną popierių šūsnį ir nusišypsojo:

- Ir ką man bandysi įsiūlyti, bendravardi? Tepalą nuo blogos akies ar lašelius nuo mirties? O gal reklamuosi savo partiją? – ūkininkui parodė kėdę.

Vincokas dar kartą mandagiai nusilenkė ir prisėdo. Neskubėdamas iš aptriušusio sakvojažo išsitraukė segtuvėlį, iš jo – kelis prirašytus popieriaus lapus ir padėjo seniūnui ant stalo.

- Nūnai žemės dirbti neapsimoka, tai Darbo birža mane, kaip veltėdį, pasiuntė viešųjų darbų, – paaiškino Vincokas. – Kadangi esu raštingas, liepė padirbėti draudimo agentu. Norėčiau pasiūlyti nuo ko nors apsidrausti.

Vincentas nutaisė abejingą miną:

- Esu žmogus dievobaimingas, visko saugausi, o tokį, kaip žinai, ir Dievas saugo. Neįsivaizduoju, nuo ko man galėtum pasiūlyti polisą – nebent nuo gražių moterų…

Vincokas minutę pažvelgė Vincentui į akis ir pasilenkęs sušnibždėjo:

- Galima ir nuo gražių moterų, bet pirmiausia norėčiau pasiūlyti apsidrausti nuo kyšio. Tiesa, teks suskaičiuoti 15 proc. priedą, nes priklausote didesnės rizikos grupei.

Vincentas išdidžiai pakėlė galvą:

- Aš kaip gyvas neištiesiau ir neištiesiu rankos, kad paimčiau kyšį. Tai buvo mano rinkimų kredo, ir šių principų aš nepaminsiu! Pėdink žmogau į kitus kabinetus, gal ir surasi sau klientų.

Tačiau seniūno žodžiai Vincoko neįtikino. Pavartęs popierius, jis pastūmė arčiau Vincento ir pridūrė:

- Na, kaip pirmam klientui galiu neskaičiuoti priedo, tačiau turėsite tapti šios draudimo paslaugos “reklamos berniuku”. Pakabinsim ant seniūnijos plakatą su tamstos nuotrauka ir sieksninėm raidėm: “Jis apsidraudė nuo kyšio. O tu?”

Vincokas pakilo nuo kėdės ir parodė į duris:

- Lauk! Ir atmink: tokie, kaip aš – NE-I-MA, – išskiemenavo.

- Aha, – burbtelėjo Vincokas. – Pasitaikys koks neprigirdintis, neišgirs žmogus pirmojo skiemens, ir supras, kad “i-ma”. Paskubėkite, kol nepersigalvojau. Sąlygos tikrai geros. Galima mokėti dalimis – kas mėnesį išskaičiuosime iš algos. Jei nutiktų, kad paimtumėt kyšį ir jus pagautų, draudimo išmokos dydis priklausys nuo atsakomybės. Tik vis dėlto siūlyčiau gerai pasvarstyti, ar pasirinkote optimalų variantą. Matote, jei pats kam duosite kyšį ir jus pagautų, tada draudimo išmoka jums nepriklausytų. Tam turime KASKO variantą, – pasirausė tarp popierių ir padėjo ant stalo: – Kaip jums – irgi išskirtinės sąlygos.

Įsitikinęs, kad Vincokas nejuokauja, Vincentas pasidomėjo:

- Kodėl manai, kad aš galiu paimti kyšį, jei aš – neimantis?

Ūkininkas abejingai numojo ranka:

- Visi taip sako, tik štai gyvenimas parodo, jog yra kitaip. Kad ir su ta E.coli bakterija. Taigi siaubas išėjo, ne kitaip!

- Kuo čia susiję E.coli ir kyšis? – nesuprato seniūnas.

- Ir dar kaip susiję, – nuramino Vincokas. – Taigi mokslininkai nustatė, kad žmonės E.coli apsikrėtė suvalgę ne ko kito, o daigintų grūdų. Žodžiu, visi suglumę, už galvų stveriasi, negali paaiškinti to fenomeno – sunkia liga susirgo tie, kurie gyveno sveikuoliškai! Kadangi pats sakai, kad kyšių neimi, tai tarp visų valdininkų labiausiai rizikuoji ne tik paimti, bet ir įkliūti. Žodžiu, baigiam turgų, iki kadencijos pabaigos imi KASKO polisą, o draudimą nuo gražių moterų kaip pirmajam klientui aš tau išrašysiu veltui…

-gb-

Kitame stalo gale sukrizeno keturias santvarkas ir penkis seniūnus pergyvenęs seniūnijos patarėjas jaunimo reikalais Telesforas Budulis:

- Įdomų čia laikrodį sugalvojot: “Penkiolika po pietų”, – pagyrė patarėjas.

- Kaip nesugalvosi, jei galva – kaip vatos prikimšta, – pasiguodė seniūnas. – Karšta lyg Sacharoje. Gal, sakau, reikėtų už sienos tarnybinę prausyklą su dušu įsirengti? Metai dar nesibaigė, pinigėlių viešiesiems konkursams yra. Papenėtumėm saviškius ir ateisiantiems po mūsų palikimą paliktume.

Patarėjas suraukė nosį:

- Gali kilti negražių kalbų, – numykė. – Sakys, kad seniūnas taip greitai rankas susitepė, jog jau reikia mazgotis… Tamstos vietoj apsiprasčiau, o kol kas juk galima ir į paplūdimį sulakstyti.

- Tai kad rekonstruojamas mūsų paplūdimys, – skėstelėjo rankomis seniūnas. – Patys uždraudėm maudytis, kol rangovas darbų nebaigs. Žiema, matai, sutrukdė, rangovas nenumatė, kad upė gali užšalti.

- O mes tyliai – pasiskelbsim, kad einame patikrinti darbų kokybės, o tuo metu patys tik niurkt iki kaklo…

Pasakyta – padaryta. Po gero pusvalandžio pakrūmėje seniūnas ir patarėjas vertino jau atliktų darbų kokybę.

- Bet ir nežmoniškas mūsų pirmtakų aplaidumas, – spjaudėsi Vincentas. – Pusę milijono išmetė ten, kur per “Darom 2011″ visi suėję galėjom grėbliukais ir kastuvėliais padaryti.

Vyrai gurkšnodami alutį kurį laiką stebėjo, kaip pro šalį teka vanduo. Paskui Vincentas susizgribo, kad reikia pasivaikščioti pėsčiomis. Atspėjęs jo ketinimus Budulis nusijuokė:

- Galite neiti, juk paplūdimyje išviečių nenumatyta, tik – vieta biotualetams. Galite drąsiai bristi į upę ir…

Seniūnas pastatė akis:

- Kaip tai – be išviečių? Jeigu kiekvienas maudytis atėjęs varnalėšiškis bris į vandenį atlikti reikaliuko, tai vasaros pabaigoje Varnalėšoje atsiras silkių!

Patarėjas apsidairė, ar kas negirdi, tada pasislinko arčiau seniūno ir sušnibždėjo:

- Juk sakiau, kad yra numatyta vieta biotualetams, – mirktelėjo. – Kas tuo pasinaudos, pinigėlius sems saujomis.

- Eis į krūmus, – suabejojo Vincentas.

- O va ten, kitoje pusėje ant stulpo, kamera pakabinta, – parodė pirštu. – Negi policija veltui duoną valgys? Tegul seka ir baudžia!

Vincento širdyje ūmai suruseno verslininko ugnelė. Įvertinęs atstumą iki stebėjimo kameros, jis mikliai suskaičiavo, kiek diena turi valandų, o vasara – dienų.

- Jei taip po litą už mažą reikalą ir po du – už didelį, tai kiek per dieną išeina? Jukš tararai – taigi čia Varnalėšų “klondaikas”!

Patarėjas supratingai linktelėjo:

- Kol gyvuoja žmonija, ji valgys ir tuštinsis, taigi tie, kas pažabos šiuos žmonių poreikius savo naudai, ir valdys pasaulį.

Seniūnas atgijo.

- Kad taip dar sukamuosius vartelius prie vandens pastačius, – ėmė fantazuoti Vincentas. – Įmeti litą – jie pasisuka, ir įbrendi į upę. Arba dar geriau: nori išlipti į krantą – vėl mesk litą.

Patarėjas nustebo:

- Žiūriu, apetitas atsiranda bevalgant. Ką nuogalius darys, jei glaudėse nesugraibys to lito? Taip ir styros vandenyje?

- O lai plaukia į kitą krantą, – mostelėjo ranka į priekį Vincentas. – Niekas jam nesutrukdys – kaip girdėjau, plūdurai irgi nenumatyti…

-gb-

Kai po inauguracijos pagaliau atsipeikėjęs naujasis Varnalėšų seniūnas Vincentas atsirakino savo kabineto duris, jį pasveikino … prie stalo įsitaisęs dabar jau buvęs seniūnas Kastytis.

- Kokios čia išdaigos? – pyktelėjo Vincentas. – Maža to, kad norėjai nusispjauti į koalicinius įsipareigojimus renkant seniūnijos administratorę, bet dar ir savo vietos užleisti nenori? Žinok, rašysiu pareiškimą policijai dėl įsibrovimo į negyvenamąsias patalpas.

Pamatęs, kad Vincentas supyko ne juokais, Kastytis pašoko iš krėslo ir atkišo po stalu slėptą puokštę:

- Nepyk, tiesiog norėjau pajuokauti, – sugraibė kišenėje ir padėjo ant stalo savąjį kabineto raktą. – Manyk, kad per administratoriaus rinkimus išėjo techninis nesusipratimas, tik tiek. Savo įsipareigojimus mes žinome, juos prisimename ir vykdysime. Tik būtų gerai, kad ir savo nepamirštumėt.

Vincentas pažvairavo į krėslą, dėl visa ko patrynė jo sėdynę rankove, atsisėdo, pasisiūbavo ant spyruoklių ir burbtelėjo:

- Kokie dar įsipareigojimai? Juk patys nutarėt likti prie sukiužusios geldos.

- Kokios dar geldos? – sumirksėjo Kastytis.

- Kai paaiškėjo, kad mūsų mažiau, nei yra valdžioje kėdžių, pirmieji mušėtės į krūtinę: “Liksime be nieko, jei be nieko liks ir Vilė!” Tai matau, kad tas “be nieko” jau apkarto.

Kastytis atsisėdo ant stalo ir netikėtai dėjo Vincentui į kaktą sprigtą.

- Be nieko – tai be postų kuriamojoje ir vykdomojoje valdžioje. Tai – viena. Antra, ką išsiderėjome – prašome mums grąžinti, – paaiškino ir pagrasino: – Jei ne, tai kitame posėdyje skelbsime interpeliaciją. Įeisi į įstoriją, kaip trumpiausiai valdęs seniūnas.

Vincentas įdėmiai nužvelgė savo pirmtaką ir įsitikino, kad šis nejuokauja. Pasvarstęs, kaip reaguoti į grasinimus, nutarė, jog naudingiausia būtų kvailai nusišypsoti.

- Nejau kalbi apie tą “maželiuką posteliuką”? – bandė viską nuleisti juokais. – Ar nebūtų protingiau tas lėšas, kol Agota bus dekretinėse, pataupyti? Turėtume rezervą nenumatytiems atvejams, ar ne taip?

Tačiau Kastytis buvo neperkalbamas:

- Jei sutarėm, kad šis, kaip išsireiškei – “maželiukas posteliukas” teks be darbo likusiai mūsų partietei Jadzei, taip ir turi būti, ne kitaip.

- Bet Jadzė ir taip gauna pensiją, badu nemirs! – sušuko Vincentas. – Kai Varnalėšas apėmęs šitoks nedarbas, o kas antras jaunas žmogus neturi jokio pragyvenimo šaltinio ir bėga iš mūsų seniūnijos, būtų labai negražu įdarbinti pensininkę…

Tačiau Kastytis neleido užbaigti. Žiebęs antrą sprigtą, sušuko į ausį:

- Jei negražu – tai ir nereikėjo žadėti! Dabar rinkis – arba tas darbas pensininkei Jadzei, arba – interpeliacija tau!

Vincentas susiėmė už galvos:

- Ir velnias tada tempė mane už liežuvio sutikti, – suvaitojo. – Ryt į Varnalėšas atvyksta vyriausybės komisija aiškintis, kaip kovojame su nedarbu. Ką aš jiems pasakysiu įdarbinęs Jadzę?

Kastytis nusišypsojo:

- O kam sakyti tiesą? Tu jiems pasakyk, kad per tavo pirmtako, tai yra – mano, kadenciją Varnalėšose kova su nedarbu buvo tokia sėkminga, kad dabar, trūkstant darbo rankų, jau tenka į pagalbą kviestis net pensininkus…

-gb-

Likus savaitei iki pirmojo Varnalėšų tarybos posėdžio, jau nusistovėjusią koaliciją sugriovė netikėtai į jos narių posėdį įsibrovęs vietos ūkininkas Vincokas. Pastatęs trispalvę į kampą, o greta – tvarto kvapų prisigėrusius kailinius, Vincokas pareiškė:

- Atia, visiems! Jei man atsukote nugarą, išeinu pas Vilę.

Koalicijos nariai net atsilošė:

- Ar tau su galva negerai, Vincokai, – pašoko iš vietos seniūno kėdę jau pasimatavęs Vincentas. – Pas Vilę eina tik išdavikai ir kvailiai. Ką ten kvailiai! Jie irgi šliejasi prie mūsų!

Vincokas suraukė nosį:

- O ką man daryti? Dalijatės kėdes, skirstote postus savo artimiesiems ir giminaičiams, o man – špygą, ane? Užtatat ir išeinu. Vilė man bent Guzikynės seniūnaičio kėdę žada, žmonai – socialinės darbuotojos etatą, o sūnui – kiemsargio darbą seniūnijos administracijoje. Žuvis ieško kur giliau, žmogus – kur geriau.

“Vincentas & co” suūžė it bičių avilys:

- Tai ko iki šiol tylėjai?

- Pamanykit tik – išeiti pas ją dėl trijų niekingų postelių?!

- Svieto pabaiga, jei Vincokas susidės su Vile!

Koalicija šoko įrodinėti tokio žingsnio beprasmiškumą, tačiau ūkininkas laikėsi savo – nuo rytdienos jis oficialiai pasiskelbs esąs Vilės pusėje. Taigi kalbos, kad visi politikai susivienijo prieš Vilę, – ankstyvos.

Kai Vincento sėbrai besiaiškindami vos nesusipyko tarpusavyje, pirmas atsipeikėjo seniūno pareigas kol kas dar einantis Kastytis:

- Būtume ir mes tau davę tuos postelius, negi gaila. Gal persigalvosi?

Kepurės jau siekęs Vincokas sustingo. Paskui pakėlė pirštą:

- Nuo to ir reikėjo pradėti. Ką gausiu?

- Tą patį, ką tau siūlo Vilė, – suskubo įsikišti Vincentas. – Nori, dar pridėsime seniūno antrosios patarėjos postą tavo marčiai? Pirmojo, deja, negalime – jau pažadėtas.

Vincokas pasvarstė, paskui numojo ranka.

- Nieko jūs man neduosit, tik dabar gražiai suokiate.

- Duosime, – pašoko Kastytis. – Jei nori – tuojau pat pat, kol dar esu seniūnas. Štai, žiūrėk, pasirašau įsakymą dėl etatų įsteigimo ir tavęs bei taviškių skyrimo į tą darbą, tik pasilik su mumis.

Ūkininkas minutę pasvarstę, paskui trenkė kepurę į žemę:

- Ech, kur mano neprapuolė! Naudokitės proga, kol esu geras – priimkit į darbą, tada tikrai būsiu su jumis.

Mažiau nei per pusvalandį buvo sutvarkyti visi reikalai, įsteigti etatai, numatyti atlyginimai, surašyti visi popieriai, suraizgyti parašai ir sudėlioti antspaudai. Vincokas įdėmiai perskaitė visus dokumentus, atsargiai sulankstė ir įsibruko į vidinę kišenę. Tada nusišypsojo:

- Kai su manimi gražiai – tai ir aš su jumis taip pat. Galite visiems aiškinti, kad nuo šiol prie jūsiškių prisidėjo ir Vincokas.

Vincentas jau tiesė ranką pasveikinti naują koalicijos narį, bet susigriebė:

- Palauk, Vincokai, kažkas čia ne taip. Štai skaičiuoju ir taip, ir kitaip – išeina, kad pas mus – vienu per daug.

- Bet tikrai, – pašoko Kastytis. – Tu juk išsikėlei į tarybą, bet nesurinkai užtektinai balsų.

- Blyn! – aiktelėjo ir Kastyčio bendrapartietis Lokys. – Tavęs juk neišrinko į tarybą, tad kaip Vilė tau gali siūlyti jungtis į koaliciją?

Kabinete įsivyravo tyla. Staiga visi suvokė, kad labiau apsižioplinti ir nebuvo galima: ūkininkas apvyniojo visus apie pirštą.

- Po paraliais! – nusikeikė Vincentas. – Ta baimė dėl galimo Vilės atėjimo visai mums susuko galvas. Tai ko čia tu mums “mazgus pudrinai”?!

Vincokas išsišiepė it trūkęs skilandis:

- Taigi šiandien Juokų diena, balandžio 1-oji. Maniau, tik kvailai pajuokausiu, o, žiūriu, išėjo visai protingai, – ir paglostė kišenėje saugiai paslėptus seniūno įsakymus…

-gb-

- Vakar pasitariau su žmona ir apsisprendžiau jūsų koalicijai parodyti špygą, jei negausiu seniūno posto, – suglumusiems politikuotojams išdrožė Vincentas.

Išgirdęs tai seniūnas Kastytis ėmė gaudyti orą tarsi karosas, ištrauktas iš kūdros.

- Teisingai įspėjo, kad su tavimi, Vincentai, kas dieną – po naujieną, – sušnypštė Kastytis. – Gavai tik vieną vietą, taigi turėtum džiaugtis, jog apskritai tave priimame į savo būrį. Pagalvok, kas esi. Ogi niekas! Mažas akmenėlis ant didelio politikos vieškelio, kurį paspiria kas netingi.

Tačiau Vincentas nė kiek nesusigėdo.

- Suoki kaip iš natų, – atrėžė Kastyčiui. – Tačiau pamiršti liaudies išmintį, kad mažas akmenėlis didelį vežimą apverčia.

- Ką tuo nori pasakyti? – sukruto Kastyčio bendrapartietis Lokys. – Ar tik mums negrasini?

- Tau, Loky, visur tik pinklės vaidenasi, – nusijuokė Vincentas. – Aš ne grasinu, o įspėju, kas jūsų laukia. Pakaktų man pereiti į kitą pusę, pas Vilę, ir politinių jėgų susiklostymas “vienuolika – dešimt” kardinaliai pasikeistų į “dešimt – vienuolika”.

Kastytis nepatikėjo savo ausimis:

- Nori pasakyti, kad Vilė tau siūlo seniūno postą?

- Siūlo ar ne – muzika iš kitos operos, – nusuko akis į šoną Vincentas. – Bet aišku viena: jei aš pereičiau į priešininkų stovyklą, visus tuos postus jūs matytumėt kaip savo ausis. Kol aš esu geras, ruoškit man seniūno kėdę. Juk geriau paaukoti vieną kėdę, užuot praradus visas. Ar aiškiai pasakiau?!

Koalicijos nariai susižvalgė:

- Bet ir gudrus, žaltys! – nusispjovė Vitelis. – Griebė mums už jautriausios vietos.

- Ką ten griebė, – pritarė Kastytis. – Taip įspyrė, kad net kvapą atėmė.

Visi nutilo it per artimo žmogaus šermenis. Vincentas reikšmingai apžvelgė visus susirinkusius, priėjo prie kėdėje sėdinčio seniūno ir paplojo per petį. Gailiai atsidusęs, Kastytis išsirangė iš savo krėslo ir jį užleido Vincentui. Šis nušvito ir neskubėdamas klestelėjo. Patogiai įsitaisė, susireguliavo aukštį, pagirgždino amortizatorius, pasisukiojo, paskui šeimininko žvilgsniu apžvelgė stalą ir iš kišenės išsitraukė plunksnakotį.

- Šiandien – istorinė diena, – pažvelgė į stalinį kalendorių. – Sekmadienis… Sakyčiau, labai tinkama diena koalicijos sutarčiai pasirašyti. Kur ji?

- Kurgi ne istorinė? – per Vincento petį žvilgtelėjo Kastytis. – Žiūriu: šiandien – Tarptautinė teatro diena. Taigi visai nekeista, kad esame priversti stebėti šį politinį vieno žmogaus spektaklį.

Vincentas Kastyčiui pagrūmojo pirštu.

- Būkime neturtingi, užtat – teisingi. Jūs visi esate ne šio politinio teatro žiūrovai, o jo artistai. Tiesa, pagrindinis vaidmuo – mano…

- Kai į sceną išeina artistas iš sudegusio teatro, nieko gero nelauk, – įgėlė seniūnijos patarėjas jaunimo reikalais Telesforas Budulis.

Nugirdęs repliką, Vincentas tik nusijuokė:

- Ko čia leidžiate į kelnes dėl to sudegusio teatro? – sugėdijo politinius bendraminčius. – Jūs tik pagalvokite, kiek tose politinėse liepsnose yra veiksmo, kiek šviesos…

-gb-