Vasarai skaičiuojant paskutines dienas Varnalėšų seniūnas Vincentas prisiminė Pupų Dėdės apdainuotas tiesas, kad apmiręs gyvenimas prasideda rudenį.

- Rudenį visi į poras: Petras glaustos prie Barboros, Romas sukas apie Oną, Marjona myli Joną, duok tu jai nors milijoną, neperleis ji niekam Jono, – žvelgdamas pro langą į gelstančius medžių lapus pusbalsiu traukė seniūnas, o paskui savaip “užraitė”: – Žodžiu, šitokios naujienos, rudenį trumpėja dienos, bet ilgesnės daros naktys ir politikams ima sektis!

Skaityti daugiau »

Varnalėšų seniūnas Vincentas žvilgtelėjo į laikrodį ir patraukė prie kabineto durų. Nespėjus nė paliesti durų rankenos, ji netikėtai atgijo, o pro prasivėrusių durų plyšį nosį kyštelėjo susivėlusi simpatulė.

- Galima? – žaviai nusišypsojo ne šio pasaulio būtybė ir valiūkiškai pažvelgė į sutrikusį seniūną. Šiam nuo netikėtumo net užgulė ausis.

- Taigi prašom, – pagaliau atsipeikėjo Vincentas ir plačiai atvėrė duris. Paaiškėjo, kad už jų stovi ne tik plikablauzdė simpatulė, bet ir didelis lagaminas.

- Malonu susipažinti, – seniūno ranką pakratė smailianosė ir prisistatė: – Esu Ieva.

Seniūnas parodė pirštu į lagaminą:

- Jei sakaisi esanti Ieva, didelė tikimybė, kad lagaminas pilnas obuolių. Tačiau jų pirkti nežadu – pats turiu nemažą sodą.

Ieva parodė aštrius dantukus, nužirkliavo į kitą kabineto galą, nekviesta susirangė ant minkštasuolio ir “sumaizgė” ilgas blauzdas:

- Pamirškime štampus, ponas seniūne. Juo labiau, kad šiais laikais pasakomis apie prakąstą obuolį suviliosi nebent pensininkus. Mūsų serialas orientuotas į jaunesnį žiūrovą.

- Serialas?! – nustebo Vincentas.

- Aha, – nusikavatojo Ieva. – Nesu obuolių prekybos agentė, kaip spėjote. Esu kylanti muilo operų žvaigždė. O jūs nesikuklinkite, sėskite, galite ir šalia.

Skaityti daugiau »

Kai į dekretą išėjo Varnalėšų seniūnijos specialistė Vakarinė, kilo didžiulis šurmulys. Kitais laikais tas etatas gal ir nebūtų sukėlęs tokio ažiotažo, tačiau dabar krizės nualintoms Varnalėšoms, kur kiekviena darbo vieta prilygsta aukso vertei, tai buvo metų įvykis. Dar vakar tariamą vienybę demonstravusi valdančioji dauguma akimirksniu pavirto į gulbę, vėžį ir lydeką, į save traukiančius vežimą.

Skaityti daugiau »

Išėjęs pasidairyti po niekaip nebaigiamą rekonstruoti Varnalėšų bažnytkaimio centrinį “bulvarą”, seniūnas Vincentas širdyje liko patenkintas. Labiausiai širdį paglostė tai, kad vienu mostu bažnytkaimis apšovė visus aplinkinius kaimynus, trumpoje bulvaro atkarpoje įrengdamas net du fontanus. Ir abu jie – veikiantys!

- Šaunu. Orginalu. Naujoviška, – murmėjo Vincentas, prie antrojo fontanėlio bandydamas sustabdyti vandens srovės sukamą akmeninį kamuolį. Kai kamuolys ne tik sustojo, bet ir ėmė suktis į priešingą pusę, seniūnas sukrizeno: – Žiūrėk, pavyko! O dar dainuojama, kad laiko niekas nesustabdys ir atgalios nepasuks.

Skaityti daugiau »

Priėjęs prie seniūno Vincento durų, Varnalėšų seniūnijos ūkininkas Vincokas įtempė ausis. Priešingai nei tikėjosi, Vincokas išgirdo ne valytojos šepečio brūžinimą į grindis, o barškant kompiuterio klavišus.

- Tebūnie pagarbintas tas, kas rinkėjų labui net šeštadienį dirba, – pravėręs duris pagyrė prie kompiuterio palinkusį seniūną ir šelmiškai pridūrė: – O gal savo kėdę saugai? Kai pozicija tokia gausi ir marga, visada vienas kitas užsimanys savo pasturgalį svetimoje vietoje pašildyti.

Skaityti daugiau »

- Laba diena, ponas seniūne! – iki grindų tris kartus nusilenkė vietos ūkininkas Vincokas ir šypsodamasis pridūrė: – Nors mačiau ant durų užrašą, kad reklamos agentai nepageidaujami, vis dėlto surizikuosiu minutę sutrukdyti brangų tamstos laiką.

Seniūnas Vincentas nustūmė į šoną popierių šūsnį ir nusišypsojo:

- Ir ką man bandysi įsiūlyti, bendravardi? Tepalą nuo blogos akies ar lašelius nuo mirties? O gal reklamuosi savo partiją? – ūkininkui parodė kėdę.

Skaityti daugiau »

- Na ir karšta – blogiau nei per rinkimus, – nusišluostė surasojusią kaktą Varnalėšų seniūnas Vincentas ir ilgesingai pažvelgė į laikrodį. – Ech, dar tik penkiolika po pietų…

Kitame stalo gale sukrizeno keturias santvarkas ir penkis seniūnus pergyvenęs seniūnijos patarėjas jaunimo reikalais Telesforas Budulis:

- Įdomų čia laikrodį sugalvojot: “Penkiolika po pietų”, – pagyrė patarėjas.

Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Kai po inauguracijos pagaliau atsipeikėjęs naujasis Varnalėšų seniūnas Vincentas atsirakino savo kabineto duris, jį pasveikino … prie stalo įsitaisęs dabar jau buvęs seniūnas Kastytis.

- Kokios čia išdaigos? – pyktelėjo Vincentas. – Maža to, kad norėjai nusispjauti į koalicinius įsipareigojimus renkant seniūnijos administratorę, bet dar ir savo vietos užleisti nenori? Žinok, rašysiu pareiškimą policijai dėl įsibrovimo į negyvenamąsias patalpas.

Pamatęs, kad Vincentas supyko ne juokais, Kastytis pašoko iš krėslo ir atkišo po stalu slėptą puokštę:

- Nepyk, tiesiog norėjau pajuokauti, – sugraibė kišenėje ir padėjo ant stalo savąjį kabineto raktą. – Manyk, kad per administratoriaus rinkimus išėjo techninis nesusipratimas, tik tiek. Savo įsipareigojimus mes žinome, juos prisimename ir vykdysime. Tik būtų gerai, kad ir savo nepamirštumėt.
Skaityti daugiau »

Varnalėšų istorijos

Likus savaitei iki pirmojo Varnalėšų tarybos posėdžio, jau nusistovėjusią koaliciją sugriovė netikėtai į jos narių posėdį įsibrovęs vietos ūkininkas Vincokas. Pastatęs trispalvę į kampą, o greta – tvarto kvapų prisigėrusius kailinius, Vincokas pareiškė:

- Atia, visiems! Jei man atsukote nugarą, išeinu pas Vilę.

Koalicijos nariai net atsilošė:

- Ar tau su galva negerai, Vincokai, – pašoko iš vietos seniūno kėdę jau pasimatavęs Vincentas. – Pas Vilę eina tik išdavikai ir kvailiai. Ką ten kvailiai! Jie irgi šliejasi prie mūsų!

Vincokas suraukė nosį:

- O ką man daryti? Dalijatės kėdes, skirstote postus savo artimiesiems ir giminaičiams, o man – špygą, ane? Užtatat ir išeinu. Vilė man bent Guzikynės seniūnaičio kėdę žada, žmonai – socialinės darbuotojos etatą, o sūnui – kiemsargio darbą seniūnijos administracijoje. Žuvis ieško kur giliau, žmogus – kur geriau.

“Vincentas & co” suūžė it bičių avilys:

- Tai ko iki šiol tylėjai? Skaityti daugiau »

Varnalėšų seniūno Kastyčio kabinete net sekmadienį posėdžiavo į tarybą išrinkti “mažamandačiai”. Nors jau atrodė, kad rinkėjų pasitikėjimu negalintiems pasigirti politikuotojams pavyko susitarti dėl valdančiosios koalicijos sudarymo, viską aukštyn kojomis apvertė per rinkimus savo kandidatūrą iškėlęs ir šiaip taip į tarybą prasibrovęs Vincentas.

- Vakar pasitariau su žmona ir apsisprendžiau jūsų koalicijai parodyti špygą, jei negausiu seniūno posto, – suglumusiems politikuotojams išdrožė Vincentas.

Išgirdęs tai seniūnas Kastytis ėmė gaudyti orą tarsi karosas, ištrauktas iš kūdros.

- Teisingai įspėjo, kad su tavimi, Vincentai, kas dieną – po naujieną, – sušnypštė Kastytis. – Gavai tik vieną vietą, taigi turėtum džiaugtis, jog apskritai tave priimame į savo būrį. Pagalvok, kas esi. Ogi niekas! Mažas akmenėlis ant didelio politikos vieškelio, kurį paspiria kas netingi.

Tačiau Vincentas nė kiek nesusigėdo.

- Suoki kaip iš natų, – atrėžė Kastyčiui. – Tačiau pamiršti liaudies išmintį, kad mažas akmenėlis didelį vežimą apverčia. Skaityti daugiau »