Varnalėšų seniūnas Vincentas žvilgtelėjo į laikrodį ir patraukė prie kabineto durų. Nespėjus nė paliesti durų rankenos, ji netikėtai atgijo, o pro prasivėrusių durų plyšį nosį kyštelėjo susivėlusi simpatulė.
- Galima? – žaviai nusišypsojo ne šio pasaulio būtybė ir valiūkiškai pažvelgė į sutrikusį seniūną. Šiam nuo netikėtumo net užgulė ausis.
- Taigi prašom, – pagaliau atsipeikėjo Vincentas ir plačiai atvėrė duris. Paaiškėjo, kad už jų stovi ne tik plikablauzdė simpatulė, bet ir didelis lagaminas.
- Malonu susipažinti, – seniūno ranką pakratė smailianosė ir prisistatė: – Esu Ieva.
Seniūnas parodė pirštu į lagaminą:
- Jei sakaisi esanti Ieva, didelė tikimybė, kad lagaminas pilnas obuolių. Tačiau jų pirkti nežadu – pats turiu nemažą sodą.
Ieva parodė aštrius dantukus, nužirkliavo į kitą kabineto galą, nekviesta susirangė ant minkštasuolio ir “sumaizgė” ilgas blauzdas:
- Pamirškime štampus, ponas seniūne. Juo labiau, kad šiais laikais pasakomis apie prakąstą obuolį suviliosi nebent pensininkus. Mūsų serialas orientuotas į jaunesnį žiūrovą.
- Serialas?! – nustebo Vincentas.
- Aha, – nusikavatojo Ieva. – Nesu obuolių prekybos agentė, kaip spėjote. Esu kylanti muilo operų žvaigždė. O jūs nesikuklinkite, sėskite, galite ir šalia.
Skaityti daugiau »