Ties rajono tarybos nario Nikolajaus Dorofejevo motinos namu įrengtas nedidelis, bet patogus paplūdimys.

Temą pasiūlė skaitytojai

Laikraščio skaitytojas klausia: “Širvintų mieste, Pakrantės gatvėje, prie pėsčiųjų tako, ties keletu individualių namų į užtvanką yra padaryti paplūdimiai, kai kur pripilta smėlio, kai kur įrengti liepteliai į vandenį. Kas išdavė leidimus tokiems dalykams rengti, kokia yra leidimų įrengti paplūdimius ties nuosavais namais išdavimo tvarka, ar gali į Savivaldybę tuo reikalu kreiptis visi prie upės gyvenantys žmonės?”

“Širvintų kraštas” klausimą pateikė Savivaldybės administracijai. Gavome atsakymą, kurį parengė Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyr. specialistas Vytautas Šuminas:

“Jokio kreipimosi Savivaldybės administracija dėl leidimo įrengti lieptelį ar paplūdimį iš Paupio gatvės gyventojų nėra gavusi, leidimai išduoti nebuvo.

Valstybinėje žemėje nei paplūdimiai, nei liepteliai gyventojų iniciatyva negali būti įrengiami. Tuo atveju, jei lieptelį norima įrengti privataus savininko žemėje, tvarka būtų tokia:

asmuo turi nuosavybės teise valdyti (arba nuomoti) vandens telkinį (ar jo dalį),

asmuo kreipiasi į Savivaldybės administraciją dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo,

gavus projektavimo sąlygų sąvadą, Architektūros ir teritorijų planavimo skyriui teikiamas projektas,

svarstomas leidimo išdavimo klausimas.

Į savivaldybės administraciją gyventojai dėl lieptelių, paplūdimių įrengimo kreiptis gali, tačiau valstybinėje žemėje šių įrenginių statybos klausimas sprendžiamas kompleksiškai (atsižvelgiant į gyventojų prašymus tvarkant bendrą miesto poilsio/turizmo infrastruktūrą).”

“Širvintų kraštas” patikrino gautą informaciją. Iš tikrųjų, ties rajono tarybos nario Nikolajaus Dorofejevo motinos namu į tvenkinį pripilta nemažai smėlio, kad būtų vos išėjus per vartelius patogu karštomis dienomis atsigaivinti upės vandeniu. Nematėme, ar paplūdimį įrengė būtent rajono tarybos narys, bet nežinoti apie šį pažeidimą, manome, jis negalėjo. Tad kodėl nesudraudė pažeidėjų, nepranešė apie tai Savivaldybės administracijai? Ko tada norėti iš paprastų širvintiškių, kad ir jie laikytųsi įstatymų, būtų drausmingi?

Kitas klausimas. Kodėl Savivaldybės administracija nebaudžia pažeidėjų? Parašyti, kad taip elgtis negalima, manome, neužtenka.

“Širvintų krašto” informacija

Buvusi PĮ "Naidras" darbuotoja E. Š. kreipėsi į "Širvintų kraštą" teigdama, kad atlyginimo nebuvo gavusi nuo pernai spalio.

Po to, kai rašėme

Birželio 16 dieną “Širvintų krašte” buvo išspausdintas straipsnis “Į darbą – kaip į kalėjimą?”, kuriame rašėme, ką turėjo išgyventi E. M. (vardas ir pavardė redakcijai žinomi), kuri, grįžusi po motinystės atostogų, nesutiko su Dalios Radionovienės siūlymu rašyti prašymą savo noru išeiti iš darbo. Kitą dieną po straipsnio pasirodymo į “Širvintų krašto ” redakciją kreipėsi ir kita buvusi PĮ “Naidras” darbuotoja. Gal paskatinta jaunos mamos kovingumo, o gal pasibaigus kantrybei, ketvirtadienį (birželio 17 dieną) į redakciją paskambino E.Š. (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) teigdama, kad irgi dirbo pas Dalią Radionovienę, ir atlyginimo nėra gavusi nuo praėjusių metų spalio mėnesio.

Penktadienį (birželio 18 dieną) su “Širvintų krašto” žurnaliste susitiko 3 buvusios Dalios Radionovienės darbuotojos: E. Š., S. B. ir J. M. (vardai ir pavardės redakcijai žinomi). E. Š. pasakojo, kad paskutinis atlyginimas jai buvo išmokėtas gruodžio 23 dieną už rugsėjo mėnesį. Anot moters, parduotuvėje prekyba vyko labai vangiai, dėl skurdaus prekių asortimento ne kartą teko išklausyti klientų įžeidinėjimų, pažeminimų… Neapsikentusi šių metų kovo 22 dieną E.Š. parašė pareiškimą savo noru išeiti iš darbo. Kadangi susirgus vaikui teko gultis į ligoninę, oficialiai moteris buvo atleista nuo balandžio 6 dienos. Ji pasakojo, kad su vaiku gulėdama ligoninėje Dalios Radionovienės prašė, jog išmokėtų bent dalį atlyginimo, nes reikia pinigų vaistams. Tačiau, anot buvusios pardavėjos, teišgirdo: “Aš jus puikiai suprantu, bet, deja, nėra pinigų”. E. Š. pasakojo, kad niekada su Dalia Radionovienė nesipyko, pokalbiai buvo ramūs ir mandagūs. Vis dėlto geranoriškas bendravimas ir mėginimas įsijausti į darbdavės padėtį nepadėjo. “Laukti ilgiau nėra prasmės, nes girdime tik pažadus, o jokių konkrečių veiksmų nėra. Juk aš esu paėmusi paskolą iš banko, kelis buitinius prietaisus išsimokėtinai. Jau visai nedaug liko mokėti, bet vakar paskambino ir pasakė, jeigu kuo greičiau neįnešiu šio mėnesio įmokų, tai atvažiuos ir pasiims viryklę bei šaldytuvą. Kaip tada aš pagaminsiu vaikams valgyti?.. Kai apie tai pasakiau Daliai Radionovienei, tai ji atsakė, kad puikiai mane supranta, bet ir pati privalanti bankams mokėti įmokas bei turinti kitų finansinių įsipareigojimų,” – beveik praradusi viltį atgauti savo atlyginimą kalbėjo moteris. E. Š. sakė jau nebematanti kitos išeities, kaip tik kreiptis į advokatus ar kitas institucijas.

J.M. sakė iki šių metų vasario 1 dienos, o S. B. – iki kovo 1 dienos dirbusios “Saulėtekio” parduotuvėje. Anot moterų, jokių kalbų apie parduotuvės uždarymą nebuvo. Tačiau kai po mokamų atostogų buvo pasiūlyta eiti nemokamų, visiems kilo įtarimas. Paklausus Dalios Radionovienės, kas čia vyksta, išgirdo, jog nėra darbo. J. M. atlyginimo nebuvo gavusi už gruodžio mėnesį, o S. B. Dalia Radionovienė buvo skolinga maždaug tūkstantį litų.

Moterys patikino, kad tokių darbuotojų, kaip jos, neva yra maždaug 15. Vieniems esą Dalia Radionovienė mažiau skolinga, kitiems daugiau… Buvusios pardavėjos sakė, kad ne vieną kartą kalbėjosi su Dalia Radionoviene, tačiau atsakymas visada būdavo vienodas: “Dabar nėra pinigų, bet kalbuosi su bankais, imsiu paskolą, ateikit po poros savaičių.” Anot moterų, kalbas apie paskolos paėmimą iš banko girdi jau nuo praėjusių metų, tačiau pinigų kaip nėra, taip nėra. “Juk mes neprašome nežinia ko, o tik savo sąžiningai uždirbtų pinigų. Tie pinigai mums priklauso pagal įstatymą, o einam ir prašom jų lyg kokios išmaldos. Beveik prieš 3 savaites perspėjom, kad pinigėlių laukusios dar 2 savaites, jų nesulaukę kreipsimės į atitinkamas institucijas,” – kalbėjo buvusios darbuotojos.

Tiesa, pardavėjų teigimu, ne taip ir lengva susisiekti su Dalia Radionoviene, sako, ji nekelia telefono ragelio, o nuėjus prie PĮ “Naidras” dažnai neatidaro durų, nors ir yra viduje. O ir praėjusį penktadienį (birželio 18 dieną), kai darbuotojos pasibeldė į įmonės langus ir paprašė Dalios Radionovienės išeiti pasikalbėti, prie durų priėjęs jos sūnus iš pradžių sakė, kad neturi raktų. Tačiau po neilgų dvejonių Širvintų rajono savivaldybės vicemero Valdo Radionovo žmona vis dėlto nutarė išeiti pasikalbėti su buvusiomis darbuotojomis. Tiesa, tepasakė, kad dabar pinigų neturi, bet, neva, vakar kalbėjosi su banku ir atlyginimų dar reikės palaukti. Vicemero žmona “Širvintų kraštui” nepanoro pakomentuoti šios situacijos, prieš užsirakindama įmonės patalpose pridūrė: “Jeigu jūs išsikvietėt žurnalistę, tai pačios su ja ir kalbėkitės.”

Nekalbus buvo iš Širvintų rajono savivaldybės vicemeras konservatorius Valdas Radionovas. Pasakė, kad nepainioja viešųjų ir privačių reikalų, atsisveikino ir padėjo telefono ragelį. Tačiau “Širvintų kraštas” juk neprašė “painioti” kažkokių “reikalų”, tik norėjo išgirsti ir kitos pusės komentarą. Juk jei yra šeima, tai, manome, kad ir visi reikalai paprastai sprendžiami drauge. Juo labiau, kad birželio 16 dienos “Širvintų krašto” numeryje rašėme, jog jaunos mamos E. M. teigimu, su ja apie išėjimo iš darbo sąlygas kalbėjosi pats vicemeras Valdas Radionovas.

Taigi buvusioms pardavėjoms nieko kito nebeliko, kaip tik pasikonsultavus su LR valstybinės darbo inspekcijos konsultantais kreiptis į teismą. Moterys dar tą patį penktadienį nuėjo į Savivaldybę pirminės nemokamos teisinės konsultacijos ir nuo pirmadienio (birželio 21 dienos) turėjo pradėti ruošti dokumentus teismui… Laimei, to neprireikė, nes sekmadienį iki vidurdienio 3 buvusioms darbuotojoms, kurios kreipėsi į “Širvintų kraštą”, Dalia Radionovienė išmokėjo visus pinigus. Matyt, kai prispiria rimti nemalonumai, tai ir pinigėlių iš kažkur atsiranda? Belieka tikėtis, kad neilgai trukus ir su kitais darbuotojais bus atsiskaityta…

Ivona Komarovska

Šios parduotuvės durys užrakintos jau kurį laiką.

Mūsų gyvenimo grimasos

Penktadienio rytą į “Širvintų krašto” redakciją paskambino L.M. (vardas ir pavardė redakcijai žinomi). Moteris pasakojo, kad jos dukra E. M. (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) dirbo pas Dalią Radionovienę pardavėja, tačiau grįžus po motinystės atostogų, jai buvo liepta rašyti prašymą savo noru išeiti iš darbo. E. M. nesutikus to padaryti, atsirado ir darbo. Anot moters, jos dukra nuo birželio 1 dienos sėdi uždarytos parduotuvės Upelio gatvėje patalpose. Iš pradžių ten esą būdavo ir parduotuvės savininkė, tačiau trečiadienį (birželio 9 dieną) E. M. kelias valandas prasėdėjo lauke, nes į vidų jos niekas neįleido, o ketvirtadienį įleido, bet užrakino. “Mano dukra šiandien ir vėl bus prie parduotuvės, nežinau, ar ją šiandien įleis, ar įleidę užrakins. Ar tai ne žmogaus laisvės apribojimas? Jeigu norite viską pamatyti savo akimis, tai 11 valandą ten nuvažiuokite,” – nerimaudama dėl savo dukros kalbėjo moteris.

Nurodytą valandą prie jau kuris laikas uždarytos parduotuvės stovėjo dvi moterys: E.M. ir ją esą turėjusi užrakinti apskaitininkė. E.M. papasakojo, kad matydama, jog parduotuvė yra uždaryta, likus pusmečiui iki dekretinių atostogų pabaigos pradėjo ieškoti Dalios Radionovienės. Deja, anot jaunos mamos, paieškos buvo bevaisės: į telefono skambučius parduotuvės direktorė esą neatsiliepė, o kitoje, “Saulėtekio” parduotuvėje, vis nesisekė jos sutikti. “Dalią Radionovienę susitikau likus 2 savaitėms iki dekretinių atostogų pabaigos. Ji, pasakiusi, kad pardavėjos darbo nėra, pasiūlė man parašyti pareiškimą išeiti iš darbo savo noru. Tačiau aš nesutikau to padaryti, pasiūliau atleisti mane iš darbo ir išmokėti priklausančią išeitinę išmoką. Direktorė pasakė, kad tam neturi pinigų. Bet aš juk neprašiau man dabar pat mokėti, sakiau, kad galiu palaukti,” – pasakojo jauna mama.

Penktadienį (birželio 11 dieną) jaunai mamai buvo duoti bent jau raktai nuo grotų.

Moters teigimu, pasibaigus motinystės atostogoms, jai buvo pasakyta, kad dirbs pardavėja. Taigi ir dirbo 11 dienų parduotuvės Upelio gatvėje patalpose nuo 11.00 iki 21.00 valandos su pietų pertrauka nuo 16.00 iki 17.00 valandos. “Man buvo liepta valyti lentynas. Viskas gerai, pardavėja turi susitvarkyti savo darbo vietą. Bet kiek aš galiu tas lentynas valyti? Parduotuvė juk nedirba, o ten yra tik kelios buitinės prekės ir keli maisto produktai, kurių galiojimo laikas jau pasibaigęs,” – kalbėjo moteris. E.M. darė, kas jai buvo liepta, ir niekam nesiskundė. Tačiau trečiadienį (birželio 9 dieną), moters apskritai niekas neįleido į parduotuvę. Prasėdėjusi kelias valandas ant suoliuko, ji galiausiai nuėjo pas teisininkę ir kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją konsultacijos. Apie kreipimąsi į atitinkamų institucijų specialistus moteris sakė pranešusi ir Daliai Radionovienei. Taigi ketvirtadienį, moters teigimu, į parduotuvės patalpas ji buvo įleista, bet užrakinta. Pasak E. M., be penkiolikos devynios atvažiavo Dalios Radionovienės sūnus ir ją išleido (pietų jauna mama irgi buvo išleista). “Ką aš būčiau dariusi, jeigu būtų kilęs gaisras ar man būtų bloga pasidarę? Langas neatsidaro. Vakar tik per grotas žiūrėjau. Ir dabar apskaitininkei, sako, liepta mane užrakinti, bet aš neisiu, nesileisiu užrakinama. Taigi taip ir sukam čia ratus abidvi,” – rodydama parduotuvės rampos grotas pasakojo moteris.

Besikalbant su jauna mama suskambo apskaitininkės telefonas. Atsiliepusi moteris direktorei pasakė, kad E. M. nesutinka, jog ją užrakintų, ir pridūrė, kad yra atvažiavusi žurnalistė. Apskaitininkė, baigusi kalbėtis telefonu, E. M. pasakė, kad jai liepta palikti raktus nuo grotų. Su tokia sąlyga be jokių ginčų E.M. sutiko…

Pusę keturių atvažiavo apskaitininkė išleisti jaunos mamos pietų, tačiau pardavėja be 16.00 valandos nesutiko išeiti – juk tokios darbo valandos. Kam suteikti priežastį papeikimui?

Pirmadienį E. M. “Širvintų kraštui” sakė, kad, grįžus po pietų, jai buvo pasakyta eiti namo, bet ji nesutikusi to daryti. Netrukus atvažiavo Širvintų rajono savivaldybės vicemeras Valdas Radionovas su žmona Dalia Radionoviene. Anot moters, Valdas Radionovas kalbėjo ramiai, tad jam pasiūlius darbo sutartį nutraukti šalių sutarimu bei išmokėti vieno mėnesio išeitinę išmoką, jauna mama sutiko. E. M. teigimu, dėl išmokos su Dalia Radionoviene ji susitarė susitikti pirmadienį (birželio 14 dieną), 9 valandą. Tačiau gerokai po devynių vicemero žmona, paskambinusi pardavėjai, esą pranešė, kad dabar atvykti negali ir pasiūlė jai ateiti tos pačios dienos popietę. Taigi katės ir pelės žaidimas vyko toliau.

Tokia situacija stebina ir teisininkus, ir Valstybinės darbo inspekcijos konsultantus. “Tokių dalykų dar neteko girdėti,” – sako jie.

O gal Širvintų rajono savivaldybės vicemero konservatoriaus Valdo Radionovo šeimoje yra įprasta taip elgtis su darbuotojais, ypač – ginančiais savo teises?

Ivona Komarovska

Prie namo atsirado vietos ir mažajai architektūrai.

Mūsų gyvenimo grimasos

Jadvyga ir Juozas Jucevičiai daugelį metų gyveno gražiame Molėtų krašte, Šiaudiškių kaime, Juozo tėvų gimtinėje. Visiškai netoli įspūdingas Ežerio ežeras su neapsakomo grožio apylinkėmis, miškeliai, kalvelės… Ten užaugino vaikus, ten gyvenus darbščius žmones mini kaimynai, pažįstami.

Gyvenimas susiklostė taip, kad reikėjo nuspręsti keltis kur nors į nedidelį Lietuvos miestelį, kad senatvėje arčiau parduotuvė, ambulatorija, bažnyčia būtų. Juozas sveikata dar nesiskundė, rūpėjo pagal savo skonį ir išgales namą susiremontuoti, kiemą susitvarkyti, miškelį užsiveisti, kūdrą išsikasti…

Po ilgų apžiūrų ir svarstymų buvo pasirinkta Jurijaus Račelio sodyba Musninkuose. Ir miestelio centras čia pat, ir kaimynas prie kaimyno ne taip labai arti prisikišę… Ir namų valda nemaža (40 arų). Nors sodyba buvo nugyventa, už tvarto buvo tikra usnynė, nusprendė – kursis čia, susitvarkys.

Dėl šito mažyčio žemės lopinėlio dabar kyla tikros aistros.

2002-aisiais metais tvarkant pirkimo dokumentus pas notarą paaiškėjo, kad J. Račelio sodybos namų valda yra tik 20 arų, bet ne 40. Buvęs šeimininkas paaiškino, kad tokio ploto sklypelį dokumentuose užrašė tik todėl, kad jam reikėtų pigiau mokėti, kad dėl to naujieji šeimininkai jokių nepatogumų neturės, nes už tvarto esantis žemės gabalėlis yra niekieno, jį galima bus nuomoti, galima išsipirkti.

Jadvyga Jucevičienė – rūpestinga moteris. Kas žino, gal čia kas nors ne taip? Nuėjo į seniūniją pas žemėtvarkininkę Genę Drazdauskienę, papasakojo savo rūpestį.

- Nesijaudinkite, parašykite prašymą, kad tą lopinėlį norite išsinuomoti, ir baigta. Dirbkite į sveikatą, – išgirdo iš specialistės.

Parašė. Išrovė usnis, krūmus, suarė, išlygino… Išvežė dvi didžiausias priekabas metalo laužo, kažkokiu būdu čia užkasto kolūkių laikais, teritoriją apsodino medeliais, lauką gausiai patręšė, pakrašty, sutarę su kaimynais, iškasė gražų tvenkinuką, už jo pasodino miškelį – suaugs, bus gražu rytais vakarais pasėdėti, pasivaikščioti…

Kas mėnesį du Jadvyga vis užsukdavo pas žemėtvarkininkę. Gal kas nors įstatymuose pasikeitė, gal galima tą žemės lopinėlį susitvarkyti taip, kad nekiltų jokių rūpesčių? Ir vis girdėjo tą patį atsakymą, kad nesirūpintų, o kiekvienais metais parašytų prašymą nuomoti.

- Kai kas nors pasikeis, būtinai tuoj pat pranešiu, – esą sakė G. Drazdauskienė.

Jucevičiai savo namų valdoje žemės nearė, joje daržovių nesėjo, bulvių nesodino. Vienoje pusėje įrengė sodą, kitoje atsirado vietos sūpynėms, pavėsinei. Visą teritoriją darbštūs žmonės kruopščiai išlygino, užsėjo šiuolaikine veja, žolę šeimininkas kas savaitę rūpestingai nušienauja… Naujųjų šeimininkų pastangos tvarkytis ir rodyti pavyzdį kitiems musninkiečiams neliko nepastebėtos. Seniūnija Jucevičių sodybą rodė gražiausiai besitvarkančių sodybų konkursų komisijoms, fotografavo… Šeimininkai rodo padėkos raštus. Už pastangas gražinant miestelio aplinką. Juozas giria Musninkų seniūnę Birutę Jankauskienę – ji esą visada su žmonėmis, pastebi kiekvieno triūsą, mažiausią darbelį – kaip nesistengsi.

2006 metais, Jadvygai Jucevičienei nuėjus pas žemėtvarkininkę G. Drazdauskienę rašyti prašymo nuomotis tą 20 arų darželį, esą buvo pasakyta, kad rašyti nieko nereikia, nes įstatymai pasikeitė. Šeimininkė tegul nesibijo, tegul sodina daržus, niekas to sklypelio iš jos neatims.

Bet mintyse vis kirbėjo nerimas – o jeigu atims? Todėl kur tik sutikusi žemėtvarkininkę Jadvyga vis klausė: “O gal jau galiu aš tą žemės gabalėlį nusipirkti?”

- Negalite, nes pirkti valstybės žemę gali tik ūkininkai. Kai kas nors pasikeis, pasakysiu, juk sakiau jums ne sykį, kad nebijokite, laukite, – esą sakė G. Drazdauskienė.

Jucevičiai laukė, o laikas ėjo. Musninkų žemėtvarkininkės etatas šių metų pradžioje buvo panaikintas. Jadvyga nuvažiavo į Širvintas, pas patį skyriaus vedėją Arvydą Vosylių. Pranešti, kad gyvena lyg ant parako statinės, kad ką nors patartų.

Širvintų žemėtvarkininkai surado visus dokumentus, pasitarė ir “pastatė akis”.

- Tai ko iki šiol laukėte?! Juk iki 2005-ųjų turėjo teisę tuos 20 arų nusipirkti jums žemę pardavęs J. Račelis, o ir vėliau galėjote nusipirkti vadinamąją išvadą, kurių rinkoje buvo lig valiai, ir persikelti žemę prie savo sodybos. Galėjo tą žemę pirkti bet kuris ūkininkas, o jums paskui ją parduoti. Buvo visokių variantų. O dabar nieko padaryti nebegalime, nes tas 20 arų valstybės žemės lopinėlis 2009-ųjų metų sausį jau yra skirtas ūkininkui Vidui Bulevičiui, atsiimančiam žemę Musninkų seniūnijoje. Tarkitės su juo, gal parduos.

Parvažiavo moteris namo ir nežino, ką daryti. Vadinasi, jau pernai nieko nežinodami tuos 20 arų už savo tvarto dirbo neteisėtai. Bet rudenį žemę vėl patręšė, suarė. Artėja pavasaris, tuoj reikės sėti, sodinti. Kaip elgtis? Kur ieškoti to V. Bulevičiaus, kur jį rasti. Seniūnijoje apie tokį ūkininką niekas nėra girdėjęs. Pagaliau, kaip naujasis to žemės lopinėlio savininkas į savo valdas įvažiuotų, negi ir Jucevičių kiemą bendrą padarys?.. Kodėl žemėtvarkininkė G. Drazdauskienė nepatarė, kaip susitvarkyti? Pasak ponios Jadvygos, užteks tos žemės, bet, jei būtų žinojusi, kad taip atsitiks, būtų visai kitaip sodybą tvarkiusi, gaila darbo.

O gal dar yra vilties? Gal tas Vidas Bulevičius ne koks nors “naujasis lietuvis”, o visai padorus ir sąžiningas žmogus? Gal parduos Jucevičiams tuos 20 arų jų išdirbtos, sutvarkytos žemės už prieinamą kainą? Gal kas nors žino, kur šį žmogų rasti, juk jis jau antrus metus nesirodo, savo žemės už Jucevičių tvarto tikrai dar nėra akyse matęs?

Gal dar galima ką nors pakeisti? Sužinojome, kad to sklypelio už Jucevičių tvarto V. Bulevičius dar nėra juridiškai įforminęs savo vardu. Jam tą žemę tik skyrė. Gal galima skirti kur nors kitur? Ar atsiras žmonių labui dirbančių valdininkų, norinčių ne tik žmogumi ir jo problemomis nusikratyti, bet galinčių ir žinančių, kaip jam padėti?

Steponas Liktoravičius

Po gaisro rūpestingai tėčio suremontuotame kambaryje įsikūrė mažieji (iš kairės į dešinę) Sauliukas, Vytukas, Viktorija ir Andrius Dalinkevičiai.

Žmogus tarp žmonių

“IR TAI PRAEIS”, – šiuos žodžius, kaip visais gyvenimo atvejais tinkamą frazę, kartoja vyresniosios kartos žmonės jaunesniesiems. Kai labai kraupu, kai širdį skauda dėl netekčių ir nelaimių, belieka ištarti šiuos tris žodžius ir tada pajunti, kad jie suteikia vilties, kad ne viskas prarasta, kad aplinkui gyvena labai daug geraširdžių žmonių, pasiruošusių ištiesti pagalbos ranką. Tik žmonių nuoširdumas ir tie trys paslaptingi žodžiai padeda atsitiesti ir stoiškai atremti užklupusias nelaimes.

Dėl vasario 20-osios naktį kilusio gaisro be pastogės, būtiniausių baldų, namų apyvokos reikmenų liko Kabaldos kaime, Rožių gatvės 20 name gyvenanti daugiavaikė Virginijos ir Genadijaus Dalinkevičių šeima. Sunku ištverti dėl ugnyje pražuvusio šeimos turto, bet labiausiai tėvai išgyvena dėl išgąsdintų vaikų. Vytukas (3 m.), Viktorija (5 m.), Sauliukas (8 m.) ir Andrius (9 m.) prarado savo mylimus žaislus, kuprines su knygomis ir sąsiuviniais, šiltas lovas, patalus ir drabužius. Pasak šviesiaplaukio Sauliuko – labai guvaus, drąsaus ir šnekaus pradinuko, buvo labai baisu, kai viskas degė, ir jie šaltą naktį iš namų išbėgo basi.

Po nelaimės praėjus daugiau nei trims savaitėms apdegusiame name vyksta atstatymo darbai. Energingas ir nagingas  namų šeimininkas Genadijus Dalinkevičius, ant širdies pridėjęs ranką, sako, jog tik gerų žmonių dėka pavyko sutvarkyti stogą, atkurti šildymo sistemą ir pamažu tvarkytis. Viskas buvo sulieta vandeniu, tad būtina intensyviai šildyti namą, kad išdžiūtų sienos ir grindys. Pavyko įrengti virtuvę ir vieną kambarėlį. Ten ir glaudžiasi visa gausi šeima.

Pasakodamas apie ištikusią nelaimę, vyras neslėpė jaudulio. Neįtikėtina, kad atsirado tiek daug gerų žmonių, kurie ištiesė pagalbos ranką: net nepažįstami žmonės atgabeno baldų, drabužių, iš atvažiavusio autobusiuko iškrovė net penkerias duris, kurių labai reikėjo suniokotam namui atkurti. Genadijus pasakojo, jog prie namų privažiavę žmonės aukojo tiek, kiek kas galėjo. Virginija ir Genadijus nuoširdžiai dėkoja Širvintų pradinės mokyklos kolektyvui, įvairių klasių mokiniams, jų tėveliams ir seneliams, Živilei Pinskuvienei, Romui Gridziuškai, Širvintų seniūnijai, UAB “Trys valetai”, Širvintų savivaldybei, lopšeliui – darželiui “Saulutė”, Socialinių paslaugų centrui, Krizių centrui, Santariškių ligoninės II širdies chirurgijos skyriui, kaimynams, pažįstamiems ir nepažįstamiems žmonėms – visiems, kurie atsiliepė į pagalbos šauksmą ir parėmė šeimą. Genadijus Dalinkevičius vis kartojo, jog jam labai svarbu padėkoti geriems žmonėms, kurie padėjo, jis net nežinąs, kokio dydžio turėtų būti žodis “AČIŪ”.

Penktadienio rytą Rožių gatvės 20 name virė darbas. Pats šeimininkas ir jam į pagalbą atskubėjęs kaimynas Vidas Aleksėjūnas ruošėsi šiltinti sienas.

- Pagrindinis mano padėjėjas yra Vidas, – sakė Genadijus Dalinkevičius, – mes dviese viską savo rankomis darome. Atvažiuokite po gero mėnesio, pamatysite, kas čionai bus. Nuoširdžių žmonių suteikta pagalba padėjo mums atsitiesti. Dar žadėjo geras žmogus dvi lovas vaikams atvežti. Reikia skubėti suremontuoti likusius du kambarius, kad galėtume viską į savo vietas sudėlioti.

Šalia Genadijaus besisukiojantis sūnus Sauliukas vis pritarė tėvui, džiaugėsi, kad jis turi naują kuprinę, knygas ir sąsiuvinius, kuriuos jam nupirko nepažįstama tetutė, kad jam labai padeda diedukas ir krikšto tėtis.

Puiku, kad Dalinkevičiai, kitų žmonių padedami, sugebėjo atsilaikyti prieš likimo smūgius. Laikosi tvirtai. Tik jų kantrybėje genialumas. Sakoma, kad audros priverčia ąžuolus leisti gilesnes šaknis. Genadijus Dalinkevičius kaip tas ąžuolas, sumaniai po savo šakomis glaudžiantis keturis mažylius vaikus, stengiasi iš visų jėgų, kad atstatomuose po gaisro namuose būtų šilta, gera ir saugu.

Romas Zibalas

Jadvyga Jonikaitė savo namuose glaudžia bejegius ir išmestus gyvūnėlius.

Žmogus tarp žmonių

Alionių  seniūnijos Pagirių kaimo pakraštyje gyvena Jadvyga Jonikaitė – moteris, gimusi tremtyje, užaugusi ir mokslus baigusi Lietuvoje, gyvenimo vėtyta ir mėtyta… Prieš 8 metus ji apsigyveno Širvintų rajone, augina 3 vaikus, būrį ožkų, glaudžia 5 kates ir 3 šunis.

Įžengusius į Jadvygos Jonikaitės kiemą lojimu pasitinka šunys Juočkis ir Džionis. Priglausti gyvūnėliai ištikimai saugo savo globėjos namus. Į kiemą išėjusi šeimininkė maloniai pakviečia užeiti, atsiprašo dėl netvarkos ir pasiūlo prisėsti. Netrukus prie šeimininkės kojų atsigula Juočkis ir Džionis. Jadvyga sako nesuprantanti, kaip žmonės gali būti tokie žiaurūs ir išmesti ne vienerius metus augintus gyvūnus. “Matosi, kad augo geroje šeimoje ir buvo dresuotas, pažiūrėkite, kaip moka tarnauti,” – besišypsodama sako moteris. Tik netrukus šypseną Jadvygos veide pakeičia liūdesys, nes, anot moters, priglausti šunys ir katės jos namuose gali gauti tik meilę, švelnumą ir šiltą guolį, o maisto gyvūnėliams, deja, dažnai neužtenka. Jadvyga net nemėgina slėpti, kad jos globojami gyvūnai beveik visada yra pusalkaniai, ir ji norėtų, kad atsirastų gerų žmonių, kurie juos pasiimtų. “Juk Rudis didelis, gražus šuo, galbūt kokiam medžiotojui būtų geras pagalbininkas,” – su viltimi, kad kas nors priglaus jos augintinį, sako Jadvyga.

Juočkis nurimsta tik prie globėjos kojų.

Nelengvas ir pačios geraširdės moters gyvenimas. Matyt, todėl savo namuose glaudžia bejėgius ir išmestus gyvūnėlius. Jadvyga Jonikaitė gimė tremtyje, nes jos tėvai – Bronius ir Jadvyga Jonikai, brolis Kazimeras Edmundas, dvi seserys – Adelė ir Irena 1951 metais buvo išvežti į Sibirą. Lietuvoje liko tik 6 mėnesių Marytė (Irena ir Marytė buvo dvynės), iš traukinio Jadvyga Jonikienė ją padavė močiutei, nes manė, kad nesugebės išmaitinti visų vaikų. Anot Jadvygos, jos tėtis Bronius Jonikas buvo vargonininkas, tikriausiai dėl to ir ištremtas. Tą lemtingą rytą jis važiavo gyvuliamas miltų, deja, vežant paskutinį vežimą kelią jam pastojo karininkai ir, davę 20 minučių susikrauti daiktus, išvežė. Jeigu ne tie miltai, sako moteris, gal kaimynai būtų perspėję apie besiartinančius kareivius, ir tėvai būtų spėję pasislėpti. Deja, atsitiko, kaip atsitiko – visa Jonikų šeima buvo ištremta, o visas užgyventas turtas (ūkis, gyvuliai, siuvimo mašina “Singer” ir t.t.) liko. “Kaimo žmonės tikriausiai viską pasiėmė,” – svarsto moteris.

“Aš Sibire buvau labai trumpai, tik pusantrų metų, ir nieko nepamenu, tačiau apie viską žinau iš tėvelių, brolio ir seserų pasakojimų,” – sako Jadvyga.

Kai gimė Jadvyga, ją pavadino mamos garbei. Mergaitę teko auginti broliui ir seserims, nes tėvai sunkiai dirbo. Anot moters, iš pradžių jos šeimai Sibire buvo labai sunku, nes visiškai nieko neturėjo, pirmą mėnesį teko valgyti bulvių lupenas. “Apsiprausti ar išskalbti drabužius buvo labai sudėtinga, mamai tekdavo eiti iki upės atsinešti vandens, o tos upės pakrantės buvo stačios, ir ji ne kartą nusirisdavo su kibirais, bet paverkdavo ir atsikėlusi toliau eidavo. Mama Sibire dar prižiūrėdavo kiaules. Gerai buvo tas, kad galėdavo pamiegoti ant gultų. O tėtis be jokių poilsio dienų taigoje ganė karves. Tačiau jis pats savo rankomis susirentė trobelę, kad turėtų kur prisiglausti šaltomis ir ilgomis žiemomis. Tėtis buvo labai muzikalus, jis mokėjo groti įvairiais muzikos instrumentais (kontrabosu, triūba, pianinu…), buvo įstojęs į konservatoriją ir tikriausiai daug gyvenime būtų pasiekęs, jeigu ne Sibiras,” – pasakoja Jadvyga.

Anot moters, 1958 metais Jonikų šeimai buvo leista grįžti į Lietuvą, bet čia irgi teko vargti. Mat Sibire šeima jau buvo prasigyvenusi, turėjo gyvulių, o į gimtinę grįžo tuščiomis. Bronius Jonikas rado namą Priekulėje, ten šeima ir apsigyveno. “Tėvukas buvo labai darbštus, mes niekada nematėme jo išgėrusio ar rūkančio, jis dirbo visus pasitaikančius darbus, kad tik mes turėtume ką valgyti. Prisimenu, grįždavo labai pavargęs vėlai vakare ir iškart griūdavo į lovą, aš jam nuaudavau batus, nes jis jau nebepajėgdavo. Deja, netrukus tėtis pasiligojo ir viskas atgulė ant mamos pėčių, jai teko ne tik 15 metų rūpintis sergančiu vyru, bet ir išlaikyti šeimą,” – didžiuodamasi savo tėvais pasakoja moteris.

Kazimeras Edmundas buvo vyriausias Broniaus ir Jadvygos Jonikų vaikas, jis ir padėjo seserims kažko gyvenime pasiekti – visos baigė mokslus Vilniuje. Jauniausioji Jadvyga baigė Prekybos technikumą ir įsidarbino vienoje Kauno kavinėje, vėliau dar dirbo Vilniuje, o vasaromis – Palangoje “Baltijos” restorane. Moteris ne kartą keitė darbuovietės, o po tėvo mirties 1981 metais išvažiavo į Maskvą ir ten iki 1987 metų dirbo Lietuvos ambasados restorane. Anot Jadvygos, ten reikėdavo labai stengtis. Viskas turėjo būti padaryta ypač tobulai, kai atvažiuodavo svečių iš Lietuvos. Ponai iš Maskvos ir Kremliaus, pasak moters, nebuvo tokie reiklūs, jiems svarbiausia būdavo, kad būtų išgerti ir didelis baltas varškės sūris.

Moteris sako nenorėjusi likti Maskvoje, todėl grįžo į gimtinę. Tačiau pagal savo profesiją daugiau nebedirbo. Grįžusi iš Maskvos įsidarbino šeimininkute darželyje, netrukus susilaukė savo pirmagimio Mindaugo, vėliau gimė Algirdas. O beveik prieš 9 metus gimus Mildutei, moteris persikėlė gyventi į mūsų rajoną. Iš pradžių Jadvyga augino daržoves ir pardavinėdavo jas turgelyje. Tačiau pasiligojo ir dabar antros grupės neįgalumą turinti moteris daržovių tegali užsiauginti tik sau. Matyt, ligos paūmėjimui turėjo įtakos ir nesandarus namas. Anot moters, krosnelė kūrenama 3 kartus per dieną, bet šiluma vis tiek ilgai nesilaiko. Šią žiemą moteris susidūrė ir dar su viena problema, ožkos atsivedė ožiukų. Pritrūko šieno. “Nežinau, ką reiks daryti, gaila gyvūną pusbadžiu laikyti, bet pinigų šienui nėra, nes reikia ir vaikams maisto nupirkti,” – sako moteris. Vyresnėlis Mindaugas mokosi Ukmergės verslo mokykloje, anot mamos, jis labai susižavėjęs savo būsima baldžiaus-staliaus profesija. Jadvyga sako, kad sūnus labai darbštus, vasarą dirbo pas ūkininką, todėl išgalėjo nusipirkti sau gerus batus ir kitų reikalingų dalykų. O štai trylikametis Algirdas net neturi šiltų batų, matyt, todėl jis yra toks neatsparus ir taip dažnai serga…

Jadvyga džiaugiasi, kad Alionių seniūnas Sigitas Bankauskas yra labai geras žmogus, visada pasiteirauja, kaip sekasi, ir padeda kuo tik gali. O ir alioniškiai, anot moters, neblogi žmonės, visada sustoja pavežti į miestą ar parveža iš jo ir neima už tai pinigų. Jadvyga labai gerai sutardavo su Pagiriuose gyvenusiomis Aldona Mažuliene ir Zose Lebionkiene, deja, jos prieš keletą metų mirė ir dabar vieninteliai moters pašnekovai yra vaikai. Tačiau, sako, ir su jais dažnokai susipykstanti, nes dabar jų toks amžius – paauglystė, tad dažnai ir jie būna irzlūs. Anot Jadvygos, mokykloje jie mato, kad kiti vaikai gyvena geriau, turi gražesnių daiktų ir parėję namo save vadina “ubagais”. Moteris sako, mėginanti aiškinti, kad svarbiausia būti sveikiems ir pavalgiusiems, bet vaikams to neužtenka…

Pasakojame Jadvygos Jonikaitės gyvenimo istoriją tikėdamiesi, kad gal atsiras rajone geraširdžių žmonių, kurie ne tik paglobos jos priglaustus gyvūnėlius, bet gal nuveš ir jos ožkelėms šieno, ir vaikams galbūt kuo nors galės pagelbėti. Na o vėjų perpučiamos trobelės remontas – tai jau tikrai didelė moters svajonė… Gal ir ji bus įgyvendinta gerų žmonių dėka?

Ivona Komarovska

Su nuoširdžiausiais linkėjimais prenumeratoriams, pirkėjams, platintojams - "Širvintų krašto" kolektyvas: Lina Duliūnaitė-Nikiporavičienė, Aldona Bareckienė, Olga Visockienė, Ivona Komarovska, Gintaras Bielskis, Steponas Liktoravičius, Romas Zibalas, Remigijus Bonikatas.

Nuplešiame dar vienų metų kalendoriaus paskutinį lapelį. Ant slenksčio – 2010-ieji – Tigro metai. Simboliška, kad šiandien su “Širvintų kraštu” visus prenumeratorius pasieks ir kitų metų “Širvintų krašto” kalendorius. Tai mūsų tradicinė kukli padėka už tai, kad esate su mumis. Ypač malonu, kad net ir sunkmečiu atrandate galimybių užsisakyti savo mėgiamą laikraštį – džiaugiamės, kad nemažėja prenumeratorių skaičius. Jūsų pasitikėjimas teikia kūrybinių jėgų ir optimizmo. Dėkojame visiems prenumeruojantiems, perkantiems ir, be abejo, platinantiems “Širvintų kraštą”. Visi kartu – mes didelė jėga!

Po Naujųjų paaiškės prenumeratorių loterijos “Dovanų lietus” laimėtojai. Jų sąrašą paskelbsime laikraštyje.

Viename iš sausio mėnesio numerių išspausdinsime R. Šimonio IĮ “Viktorija” vienkartinį 10 proc. nuolaidų kuponą dovanoms ir 5 proc. – stambių gabaritų buitinei technikai, o kiekvieną trečiadienį (su atitinkama galiojimo data) spausdinsime kuponus nuolaidoms Z. Miselio kavinėje-bare “Oazė” (Kalnalaukio g. 28), UAB “Dovydo transportas”, A. Paškauskienės IĮ (gėlių parduotuvėje), A. Meiduvienės parduotuvėje (”Norfa”, II a.), V. Matulio personalinėje įmonėje ir UAB “Ježvitas”. Tereikės tuos kuponus išsikirpti iš mūsų laikraščio ir pateikti išvardintose įmonėse ar bendrovėse perkant atitinkamas prekes ar užsisakant paslaugas.

Daugelis Jūsų, užsiprenumeravusių “Širvintų kraštą” metams ar pusei metų, jau atsiėmėte nuolaidų kuponus skelbimams ir reklamai. Tuos, kurie prenumeratos loterijai kvitus ar jų kopijas atsiuntė paštu, progai pasitaikius kviečiame užsukti į redakciją pasiimti nuolaidų kuponų.

Dėl ilgų šventinių savaitgalių pirmasis 2010 metų “Širvintų krašto” numeris išeis tik sausio 9 d., šeštadienį. Paskui mūsų laikraštis Jus lankys kaip įprasta – trečiadieniais ir šeštadieniais.

Sandra ir Loreta labai troško pozuoti prieš fotoaparatą.

Širvintų “Atžalyno” pagrindinės mokyklos moksleiviai jau penktus metus dalyvauja gerumo akcijoje. Mokiniai įvairiais būdais stengiasi surinkti pinigėlių ir sukurti šventinę nuotaiką sunkiai gyvenantiems, likimo nuskriaustiems vaikams. Šįmet gerumo akcijoje, kurią koordinavo mokyklos socialinė pedagogė Renata Gasparavičienė, dalyvavo per 300 mokyklos ugdytinių.
Visą prieškalėdinę savaitę mokykloje nerimo šurmulys. Iniciatyvūs mokiniai įvairiais būdais ragino bendraamžius ir mokytojus aukoti tiems, kuriems labai trūksta dvasinės šilumos, artimo žmogaus, jaukaus gimtųjų namų židinio, sotesnės Kūčių vakarienės. Abejingų sunkiau gyvenantiems neatsirado: kas kiek galėjo, tas tiek prisidėjo. Už dalį surinktų pinigų buvo nuspręsta nupirkti žaislų, knygų, mokymo priemonių ir visas šias Kalėdų dovanas bei likusius grynuosius įteikti Ukmergės vaikų globos namų auklėtiniams.

Gruodžio 22 dienos pavakarę gausus būrys atžalyniečių lankėsi Ukmergėje. Aplankyti Vaikų globos namuose gyvenančių vaikų vyko patys aktyviausi akcijos dalyviai: Saulė Pimpytė, Patricija Matukaitė, Evelina Karužytė, Gražvydas Visockas, Ugnė Kozlovskaja, Indrė Jankovskytė, Ovidijus Motuzas, Martina Vaitkūnaitė, Airida Petkevičiūtė, Patricija Pumputytė, Marta Trinkūnaitė. Šiam susitikimui su Vaikų globos namų auklėtiniais buvo paruoštas ir vaidinimas  “Pakeleiviai”. Spektaklio režisierė tikybos mokytoja  Renata Blusevičienė  pasakojo, kad jaunieji aktoriai  – Miglė Vyšniauskaitė, Agnė Piškinaitė, Patricija Repečkaitė, Aušra Mačiulytė, Evelina Žiupkaitė, Karolis Šarka, Vitalija Audėjūtė, Aurelija Pečiukaitytė – pasirodymui ruošėsi visą mėnesį. Visi akcijos entuziastai į mokyklinį autobusiuką net netilpo, dalį moksleivių savo automobiliu į Ukmergę nuvežė ir parvežė mokytoja Rita Pumputienė.

Autobuse “Atžalyno” moksleiviai dalijosi mintimis apie susitikimą. “Norime suteikti vaikams džiaugsmą”, – sakė Evelina Karužytė. Jai pritarė Vitalija Audėjūtė. “Važiuojame norėdami padovanoti įsimintinas akimirkas”, – mintį tęsė Aurelija Pečiukaitytė. Gražvydas Visockas buvo lakoniškas: “Norime palinkėti ramių Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų, kad vaikams nieko netrūktų.”

Vakaro sutemos jau buvo apgaubusios Ukmergę, kai gerumo karavanas įsuko į Vaikų globos namų kiemą. Šventiškai papuoštoje aktų salėje jau laukė patys nekantriausi gyventojai. Širvintiškius pasitikusi Ukmergės vaikų globos namų vyr. socialinė pedagogė Audronė Jasionienė sakė:

- Labai džiaugiamės, kad radome tokius draugus ir bendraujame penktus metus. Mūsų vaikai labai laukia Kalėdų ir Naujųjų metų, laukia svečių, laukia dovanų, laukia vaidinimo. Po širvintiškių apsilankymo vaikai lieka kupini įspūdžių. Be “Atžalyno” mokyklos socialinės  pedagogės Renatos Gasparavičienės nebūtų ir šios akcijos. Ji yra sumanytoja, koordinatorė, didžiausia iniciatorė ir gerumo ambasadorė.

“Atžalyno” pagrindinės mokyklos socialinė pedagogė Renata Gasparavičienė įteikė ukmergiškiams dovanų kojinę su 285 litais, per 40 dovanėlių su minkštais žaislais, knygomis, naujausiais laikraščio “Eureka” numeriais, dailės mokytojos Ritos Suchockienės moksleivių paruoštais paveikslais, Kalėdų paštą su sveikinimais ir kvietimais draugauti. Atžalyniečiai, vadovaujami mokytojos Renatos Blusevičienės,  parodė spektaklį “Pakeleiviai”. Dekoracijos, kostiumai, rekvizitai, apipavidalinimas, apšvietimas – viskas apgalvota, tinkamai parengta ir pritaikyta. Smuiku griežė Aušra Mačiulytė. Širvintiškiai sulaukė audringų plojimų.

Po koncerto Širvintų moksleiviai turėjo galimybę pasižvalgyti po Globos namų patalpas, apžiūrėti vaikų gyvenamuosius ir poilsio kambarius, virtuvėles, pabendrauti su šeimynų nariais ir auklėtojomis. Įsikibę į ranką, vaikų namų auklėtiniai noriai atžalyniečius vedžiojo po kambarius, rodė savo daiktus, žaislus, auginamas gėles, akvariumus,  prašėsi nufotografuojami, siūlėsi eiti kartu, prašė pasilikti ilgėliau. Patys mažiausieji tiesė rankas, prašė panešioti, iškelti aukštyn, keliskart rikiavosi į eilę, kad būtų pakeliami iki lubų, vis tikslinosi, ar kuris iš svečių nėra jų tėtis ar mama.

Pasak Audronės Jasionienės, vaikų namuose vaikai gyvena šeimynomis nuo 8 iki 10 vaikų. Juos prižiūri, savarankiškam gyvenimui ruošia auklėtoja ir auklėtojos padėjėja. Vaikų amžius – nuo 1 iki 18 metų. Šiuo metu Ukmergės vaikų globos namuose gyvena 101 vaikas, iš Širvintų rajono yra 16. Globos namuose pastogę randa vaikai iš šeimų, kuriose nėra darnos ir tvarkos, vaikai, kurie neturi vieno iš tėvų arba yra visiški našlaičiai. Pačių mažiausių (ikimokyklinukų) gyvenančių ir vis tikinčių atrasti tėtį ar mamą – 20 vaikų. Sulaukę 18 metų, Vaikų globos namų auklėtiniai gauna 9 000 litų vienkartinę išmoką ir išeina savarankiško gyvenimo keliu. Anot auklėtojų, yra tokių, kurie “kabinasi” į gyvenimą, sulaukę 25 ir daugiau metų, vis užsuka, konsultuojasi, kaip tvarkytis, ką pirkti, ko atsisakyti. Yra ir tokių, kurių vaikai jau glaudžiasi ten pat, kur ir patys tėvai  augo – užburtas ratas.

Susitikimas su Ukmergės vaikų globos namų auklėtiniais “Atžalyno” moksleiviams paliko neišdildomą įspūdį. Gerumo akcijos dalyviai sakė, jog buvo labai liūdna, kai vaikai apsikabino ir nenorėjo paleisti, ilgai mojavo namų kieme į autobusą lipantiems širvintiškiams. Anot autobuse įsitaisiusių pašnekovų, pats gražiausias laikas buvo tuomet, kai nepažįstami veidai šypsojosi. Ilgai mąsčiusi ir tylėjusi, lipdama iš geltonojo autobusiuko Patricija Matukaitė pasakė: “Nėra nieko mielesnio, kaip matyti mažo žmogučio šypseną”.

Nepaisydami nuskriaudusio likimo, atėmusio darnią šeimą, motinišką šilumą ir meilę, Vaikų globos namų auklėtiniai nepasiduoda sunkaus gyvenimo verpetams. Jie  atranda savo širdyje dar vieną, nors ir labai nedidelę vietą šventėms, kurias jiems suteikia geros valios žmonės. Šįkart Širvintų moksleiviai. Tikėtina, kad tokios ir panašios gerumo akcijos yra tik tęsinys kilnių darbų, kuriems nebaisūs jokie sunkmečiai.

Romas Zibalas

Pas bartkuškietę Oną Kamarauskienę netikėtai apsilankė Kalėdų Senelis...

Bartkuškyje gyvena tikra laikraščio “Širvintų kraštas” “fanė” Ona Kamarauskienė. Ateinančiais metais ji švęs 85-erių metų jubiliejų. Moteris sakė, kad rajono laikraštį prenumeruoja jau labai seniai. Laikraštis, anot prenumeratorės, labai įdomus, todėl visada perskaito jį nuo pradžios iki galo. “Jei ne “Širvintų kraštas”, iš kur žinočiau, kas vyksta mūsų rajone?” – sako pašnekovė ir priduria: “Patinka, kad laikraštis nevengia valdžią pakritikuoti, nebijo rašyti teisybės, tik šiais laikais teisybe sotus nebūsi. Senolė atsidūsta ir netikėtai ištaria: “Bijau, kad laikraščio neatimtų…”

Ona gyvena viena. Vyras mirė penkiasdešimties metų. Plaučių uždegimu susirgo ir mirė dar jaunas sūnus. Duktė gyvena Vilniuje, tačiau kiekvieną savaitgalį atvažiuoja į kaimą. Moteris sunkiai vaikšto pasiramsčiuodama lazdele, tačiau laiko karvę. Pasak dukters, niekaip negalima mamos įkalbėti tą karvę parduoti. Senolė neįsivaizduoja gyvenimo be karvės. Ona sako, kad ji yra sveika iki šiol todėl, kad jos mėgstamiausias valgis, – kaimiškas pienas ir batonas.  

Onos nuomone, padorumas ir pagarba būtini ne tik paprastiems mirtingiesiems, bet ir politikams. Keista, tačiau dabar vyrauja nuomonė, kad jeigu žmogus užsiima politika, tai jam galima ir meluoti, ir apgaudinėti kitus. Pasak moters, ji keturiasdešimt metų sunkiai dirbo kiaulių fermoje. Savo pensiją užsitarnavo kruvinu prakaitu. Dabar Vyriausybė ją mažina. Mažina ir našlės pensiją. Net laidotuvių pinigus trečdaliu nurėžia. Nejaugi negėda taip elgtis, nejaugi nebėra kito kelio iš tos krizės išbristi? Nelabai gera Onos nuomonė ir apie bėgančius iš Lietuvos žmones. Kita vertus, juk žmonės bėga iš Tėvynės dėl čia vyraujančios netvarkos. Iš savo gimtojo Bartkuškio nei Ona, nei jos duktė niekada net nepagalvojo išvažiuoti. “Kad ir kokius pinigus siūlytų svetur, tačiau savo gimtinėje geriausia”, – sako moterys.

Senolė sveika – nei paukščių, nei kiaulių, nei kitų pavadinimų gripų nebijo. Jos vaistas – savos karvutės šviežias pienas. Anot močiutės, kaime gyvenant, kol kas skurdas negresia tiems, kurie gauna šiokią tokią pensiją. Be to, kaime galima bulvių, daržovių užsiauginti. Reikia tik netingėti. Žinoma, to, ką užsiaugini, neužtenka, vis tiek pirkti reikia. Blogiau kaime jaunoms šeimoms, auginančioms mažus vaikus. Darbo vietų nėra, žmonės netenka galimybių užsidirbti. Valdžia galėtų skirti didesnį dėmesį skurstantiesiems.

Šv. Kalėdų proga linkime Onai daug sveikatos, ramių ir laimingų dienų bei toliau skaityti “Širvintų kraštą”. Redakcijos kolektyvas pažada stengtis, kad ateityje laikraštis būtų dar įdomesnis. Ir niekas jo tikrai neatims!

Remigijus Bonikatas

38 rajono šeimoms nuo šių metų kovo mėnesio vaiko pinigai buvo mokami neteisėtai.

Nuo šių metų kovo mėnesio pasikeitus išmokų vaikams nuo 3 metų mokėjimo tvarkai (pernai vaiko pinigus gaudavo visos vaikus auginančios šeimos, o šiemet išmokos mokamos tik toms šeimoms, kurių vienam nariui per mėnesį tenka mažiau nei 1050 litų) paaiškėjo, kad beveik dešimčiai tūkstančių Lietuvos šeimų reiks grąžinti pavasarį ir vasarą joms neteisėtai išmokėtus vaiko pinigus. “Sodros”, Mokesčių inspekcijos, Nacionalinės mokėjimų agentūros ir kitų institucijų specialistai surinko duomenis apie šių šeimų pernai gautas pajamas. Pagal juos ir nustatyta, kad dalis šeimų gavo permokas. Tarp neteisėtai išmokas už vaikus gavusių šeimų yra nemažai ir širvintiškių.

“Jau gauti pirmieji duomenys iš VMI ir šiuo metu tikrinami prašymai, kurie pateikti iki 2009 metų birželio 30 dienos, ir išsiųsti pranešimai asmenims, kurie galimai neteisėtai gavo išmokas vaikui,” – sakė Širvintų savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėja Deimantė Oršauskaitė. Anot vedėjos, rajone reikėjo patikrinti 68 šeimas ir šią savaitę baigta su visomis kalbėtis. Paaiškėjo, kad 38 iš jų teks grąžinti neteisėtai gautas išmokas už vaikus. Deimantė Oršauskaitė patikino, kad 9 šeimos jau grąžino neteisėtai gautus vaiko pinigus, ir tai sudarė per 4000 litų. Kiek dar pinigų bus grąžinta, vedėja negalėjo pasakyti.

Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėja sakė, kad pasirašydamas prašymą pareiškėjas patvirtina ne tik savo pateiktų  duomenų teisingumą, bet ir sutinka, kad prašyme pateikti duomenys būtų perduoti VMI. Taip atsitiko ir šį kartą. Vis dėlto vedėja nemano, kad minėtos 38 šeimos, pateikdamos dokumentus, tyčia nuslėpė pajamas. Anot jos, žmonės tikriausiai nepagalvojo, kad į bendrą gaunamų pajamų sumą reikią įskaičiuoti ir gaunamus pinigus iš Nacionalinės mokėjimo agentūros už žemę, ir pan.

Pasak Deimantės Oršauskaitės, dabar žiūrima, už kurį laikotarpį ir kiek minėtos šeimos turėtų gražinti. Mat gali būti taip, kad nors kovo mėnesį vaiko pinigai ir nepriklausė minėtoms šeimoms, bet pasikeitus finansinei situacijai šeimoje (tėvams praradus darbą, sumažėjus atlygimui ir pan.), pvz., nuo rugpjūčio ar rugsėjo jau priklauso. Tokiu atveju pareiškėjas turi pateikti praėjusių 12 kalendorinių mėnesių iki kreipimosi dėl išmokos mėnesio pajamas įrodančius dokumentus ir tada minėtoms šeimoms pinigus grąžinti reikėtų tik už tuos mėnesius, kuriuos pinigai joms nepriklausė (pvz., kovo-rugpjūčio, kovo-rugsėjo ir pan.).

Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėja sakė, kad su šeimomis deramasi, kaip jos grąžins minėtus pinigus. Jeigu ir dabar šeimai nepriklauso minėta išmoka, tai pinigus reikės grąžinti. Tačiau jeigu šiuo metu šeimoms jau priklauso vaiko pinigai, tai jie gali būti išskaičiuojami iš būsimų išmokų. 17 šeimų sutiko, kad iš šiuo metu priklausančios išmokos vaikui būtų išskaičiuotos permokos.

Po naujų metų vyks nuo 2009 metų liepos 1 dienos gautų prašymų dėl išmokų vaikams teisėtumo tikrinimas.

Be to, Deimantė Oršauskaitė pabrėžė, kad patvirtinus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajį įstatymą, nuo 2010 metų išmokas vaikams galės gauti šeimos, kurių vidutinės pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį yra mažesnės kaip 525 litai.

Ivona Komarovska