"Tai, kad išleistuvės vyksta dvare, yra savotiškas privalumas. Aišku, gaila, jog neišėjo pratęsti tradicijos ir šventės organizuoti mokykloje, tačiau manom, kad Šešuolėlių dvaras yra antra geriausia vieta išleistuvėms," – prieš atestatų įteikimo ceremoniją kalbėjo abiturientės.

Šiais metais jau 62-oji laida baigė Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnaziją. Beveik dviems šimtams jaunuolių liepos 16-ąją buvo įteikti atestatai. Iškilminga ceremonija šį kartą vyko Šešuolėlių dvare.

Į šventę susirinko visas būrys garbių svečių: Seimo narys Jonas Pinskus su žmona Živile, švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, Širvintų 10-osios šaulių kuopos vadas Leonas Vaicekauskas, Švietimo ir sporto skyriaus vedėja Regina Jagminienė.

Iki šiol ceremonija vykdavo Kultūros namuose ir pačioje gimnazijoje, tačiau dėl remonto teko pakeisti tradicijas. Daugelis abiturientų džiaugėsi, jog jų šventė organizuojama būtent šiame dvare. Ypatinga aplinka suteikė iškilmingumo.

“Mūsų šaliai reikia atsistoti ant kojų, jai reikia jaunų, ambicingų, pilietiškų žmonių indėlio. Aš kviečiu jus jausti, kad ir jūs galit duoti,” – ministras abiturientus ragino būti ir aktyviais Lietuvos gyventojais.

Seimo narys Jonas Pinskus atvyko su dovanomis – apdovanojimu, skirtu gimnazijai, knyga bei rašikliu, kuris buvo įteiktas asmeniškai direktorei Janinai Martinaitienei. Vėliau Seimo narys buvo pakviestas padėti įteikti atestatus ir padėkas abiturientams.

Sveikinimo kalboje gimnazijos direktorė J. Martinaitienė pateikė daug skaičių ir faktų. Ji paminėjo visus laimėjimus, kurių pasiekė šios laidos gimnazistai. O pavyko pasiekti daug: ir mokslo, ir sporto srityse.

Su pagyrimu gimnaziją baigė dvylika abiturientų, o pačia geriausia laidos mokine paskelbta Liepa Olšauskaitė, kuri visus egzaminus išlaikė tiesiog puikiai.

Laikydamiesi tradicijų abiturientai įteikė vienuoliktokams albumą, raktą bei ugnį. Vėliau lauko gėlių puokštėmis buvo pagerbtos auklėtojos.

Aura Jankūnaitė

Ant pievelės šalia kelio dviračio kamerą pakeisti visai nesunku.

Keliaujame po gimtąjį kraštą

“Du ratai” vėl rieda…

Pabaiga. Pradžia Nr. 45, 47, 49

Nuo Trakų iki Vilniaus centro apie 30 kilometrų. Asfaltas geras, o pasiekus Vilniaus priemiesčius – idealus. To nepasakysi apie kelius pačiame mieste. Važiavome sparčiai. Ilsėdavomės retai. Tiesa, vieną kartą buvome užsukę į pakelės užeigą. Matėsi, kad ji įsikūrusi neseniai. Aplinkos darbai nepabaigti, o ir užeigos šeimininkai nesitraukia nuo prekystalio, vis klausinėja barmenės, kaip jai sekasi tuo ar anuo prekiauti. Vadovui įsiūlė paragauti čekiško alaus, o vaikinams giros. Vis gyrė savo prekę. Klausinėjo, ar skanus alus, įkyriai aiškino, kad jis šiek tiek kartesnis už “Švyturio” alų, tačiau toks tik po pirmo bokalo, o vėliau… Viską supratome ir pritardami tik galvomis  linksėjome. Tiesą sakant, gira buvo ir šalta, ir puikaus skonio, ir kaina normali. Prie Vilniaus artėjome Galvės gatve, vėliau įsukome į Savanorių prospektą. Žiedu pasukome į Geležinio Vilko gatvę, tačiau greitai mūsų kelionė baigėsi, buvome priversti sustoti. Vėl sprogo vadovo dviračio galinio rato padanga. Taigi, o iš kur paimti tą nelaimingą pompą? Mažai tikėtina, kad šį kartą sustos greitosios pagalbos mašina ir išgelbės dviratį. Greičiau mus visus į tam tikrą ir visiems žinomą Vilniuje vietą išveš. Kita vertus, Vilniuje dviratį gelbėti daug lengviau. Vadovas prisiminė už kokio kilometro Savanorių prospekte esančią dviračių parduotuvę. “Nubalnojome” vieną dviratuką, ir vadovas numynė pompos pirkti. Pati padangos keitimo operacija – vos 10 minučių. Ilgiau užtruko dviračio paruošimas: iš pradžių reikėjo visą mantą nuimti, o paskui vėl ją pritvirtinti. Labai nuobodus procesas.

Važiuoti miesto gatvėmis ir smagu, ir įdomu. Mašinos ūžia visokiais balsais, tačiau šį kartą jos mums nebaisios. Mus gelbsti dešinėje kelio pusėje juosta, pažymėta “A” raide. Ja gali važiuoti tik mašrutinės transporto priemonės. O jų labai nedaug. Taigi, važiuojant tokia plačia kelio juosta, galima ne tik nebijoti būti sumindytam, bet ir ramiai aplinkui apsidairyti. Tačiau pasukus į Geležinio Vilko gatvę, jau prasideda negeri dalykai. Ypač leidžiantis pakalne nuo Vingio parko Neries link. Šioje vietoje visada būna milžiniškas mašinų srautas, jos lekia taip, kad atrodo lyg vairuotojams būtų keli varžteliai iš galvos iškritę ir dabar skuba jų kažkur nusipirkti, nes parduotuvę tuoj tuoj uždarys… Kelias nelygus, šalia kelkraščio gilios grotelėmis apdengtos skylės lietaus vandeniui nutekėti. Keista vieta, – mus taip pat apima klaiki psichozė. Riedame beveik nestabdydami, spėdami išsisukti nuo kelyje pasitaikančių duobių. Gaila, tačiau mūsų Gediminas netyčia į ją išoka. Jo dviratį gerokai kresteli. Žmogus nesutrinka ir staigiai paspaudžia dviračio pedalus. Matyt, per staigiai… Lūžta dviračio bėgių jungiklis. Važiuoti tampa visiškai neįmanoma. Taigi, įvažiavus į tunelį, pasigirsta pagalbos signalas. Sustojame. Patamsyje nieko nesimato. Tenka jau pėsčiomis išlįsti iš tunelio. Čia pat ant šaligatvio, atrėmę dviračius prie sienos, apžiūrime sulūžusią transporto priemonės “organizmo” dalį. “Žaizda” baisi ir esamomis sąlygomis nepagydoma. Kyla negera mintis kviestis pagalbą iš namų, tačiau vaikinai nepasiduoda. Nutariame pašalinti jau nereikalingą detalę, sutrumpinti grandinę ir iš bėginio dviračio padaryti paprastą. (Prieš keletą metų panašią operaciją atlikome Latvijoje.) Eksperimentas pavyksta.

Po geros valandos prakaitą liejome kildami į ilgą Ukmergės gatvėje stūksantį kalną. Šviesoforai mus puikiai pažino – privažiavus geltonai pamirksėdavo ir pažvelgę į mus savo žaliomis akimis palydėdavo tolyn. Įdomu, ar daug yra širvintiškių, kurie važiuodami namo, praleistų šalia kelio dunksantį ir jau iš toli žmones viliojantį BIG-ą su “Maximos” gėrybėmis. Užsukome ir mes. Skysčio pasipildyti. Čia mus pasitiko… buvusi mūsų kolegė, prieš keletą metų dalyvavusi panašiuose žygiuose ir ne vieną šimtą kilometrų su dviračiu numynusi Irutė. Žinoma, atsitiktinai. Grįžus namo paaiškėjo, kad mus toje pačioje vietoje matė dar pora bagaslaviškiečių. Taigi, pėdsakų sumėtyti nepavyko. Privažiavę kryžkelę įsukome į senąjį Ukmergės kelią. Artėjo vakaras, ir pavargusi saulė ieškojo nakvynės už horizonto. Pavargome ir mes, todėl mūsų akys nuolat krypo į šoną. Ieškojome nakvynei tinkamos vietos. Jos ilgai neradome, todėl priekyje išdygus daugmaž padoriai atrodančiam miškeliui, nutarėme į jį užsukti. O patekome į tikrą šiukšlyną. Negalėjome atsistebėti vilniečių nevalyvumu – užuot išmetę šiukšles mieste į konteinerį, atliekas jie deda į automobilio bagažinę ir veža už miesto į mišką. Po tokių gamtos mylėtojų apsilankymų miškuose pasilieka kalnai šiukšlių. Kiek tonų jų būtų vien šitame miškelyje? O ir kam šiukšlyne gyventi malonu? Niekam. Net miško žvėrelis vengia tokių vietų. Tik ne mes… Jeigu rimtai – tai buvome labai pavargę, temo, todėl suradę kiek švaresnę vietelę (maždaug šimto metrų spinduliu nesimatė šiukšlių), čia ir įsikūrėme. Uodų buvo daug, tačiau jų nebijojome. Turėjome gerų purškalų. Gausiai apsipurškus, kokias penkias minutes galėjai ramiai pasėdėti.

Rytą jau galvojome apie blynus, čirškiančius mamos keptuvėje. Pailsėjus buvo lengva minti dviračio pedalus. Oras buvo vėsus, todėl važiavome greitai. Už Mažosios Riešės mus pasivijo raudonas golfas. Aplenkęs mus, staiga sustojo. Vos į jį neatsitrenkėme. Išplėtusi akis iš mašinos išlipo vadovo… žmona. Pirmieji jos žodžiai buvo: “Kaip čia jūs atsiradote?” Iš tikrųjų pagal žygio planą turėjome būti kažkur Kaišiadorių rajone… Galutinai įsitikinome, kad Lietuvoje pėdsakų sumėtyti beveik neįmanoma. Nutarėme tokios puikios progos nepraleisti ir visą savo mantą sukišome į mašinos bagažinę. Numetus nuo dviračių keliasdešimt kilogramų, važiuoti tapo taip lengva, kad atrodė tuoj tuoj į dangų pakilsi… Sukirtę eilinę ledų porciją Maišiagalos benzino kolonėlėje, nutarėme toliau lėkti autostrada. Pagal kelių eismo taisykles važiuoti dviračiu autostrada draudžiama. Bet… jau kvepėjo namais, ir mes į tokį menkniekį nutarėme nekreipti dėmesio. Beveik visas kelias – ištisa nuokalnė žemyn, vėjas pūtė į nugaras, todėl jau labai greitai atsidūrėme prie Bartkuškio viaduko. Kad važiuoti būtų visai lengva ir dūšioje ramu, pakelės kavinėje išleidome paskutinius savo centus. Šiek tiek apraminę gurgiančius pilvus ir gerai atsipūtę, nė nepastebėjome kaip atsidūrėme prie Viesų parduotuvės. O iš čia, galima sakyti, mūsų namų stogai jau matėsi. Gaila, tačiau baigėsi ir mūsų kelionė…

Remigijus Bonikatas

Nuo paskutinio skambučio Širvintų Lauryno Stuokos - Gucevičiaus gimnazijoje nepraėjo nė du mėnesiai, o abiturientai savo rankose jau laiko brandos atestatus.

Pirmadienį (liepos 12 dieną) paaiškėjo paskutinių egzaminų rezultatai. Vakar (liepos 16 dieną) brandos atestatai buvo įteikti Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos ir Gelvonų vidurinės mokyklos, o šiandien – ir Musninkų vidurinės mokyklos abiturientams.

Musninkų vidurinė mokykla ir šiemet neužleidžia geriausiųjų pozicijos. Kaip ir pernai, švietimo įstaigos dvyliktokai išlaikė visus egzaminus. Anot švietimo įstaigos direktoriaus Vlado Trakimavičiaus, dvi merginos Dominyka Urbonaitė ir Indrė Makarskaitė iš valstybinio istorijos egzamino gavo maksimalų 100 balų įvertinimą. Šiemet brandos atestatai bus įteikti visiems, t.y., 52 Musninkų vidurinės mokyklos abiturientams. Atestatus su pagyrimu gaus 5 musninkiečiai: Indrė Makarskaitė (valstybinių egzaminų vidurkis – 96,5), Dominyka Urbonaitė (valstybinių egzaminų vidurkis – 94,5), Marta Černiauskaitė (valstybinių egzaminų vidurkis – 87,75), Giedrė Paulauskaitė (valstybinių egzaminų vidurkis – 85,25) ir Augustė Urbonavičiūtė (valstybinių egzaminų vidurkis – 83,67).

Iš 39 Gelvonų vidurinės mokyklos abiturientų brandos atestatus gaus – 37 (25 bendrojo lavinimo ir 10 suaugusiųjų). Valstybinių egzaminų išlaikymo proc. – 94, 28, nes du mokiniai neišlaikė biologijos. Pasak Gelvonų vidurinės mokyklos direktorės Onos Valančienės, taip nutiko tik dėl to, kad minėti du mokiniai biologijos egzaminą nutarė laikyti paskutinę akimirką ir tiesiog nespėjo jam pasiruošti. Nors abiturientai ir neblogai išlaikė brandos egzaminus, bet, anot Onos Valančienės, šiemet atestato su pagyrimu negaus nė vienas dvyliktokas.

Šiemet iš 172 Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos abiturientų brandos egzaminus laikė 169. Anot švietimo įstaigos direktorės Janinos Martinaitienės, 62-ajai (5 gimnazijos) laidai brandos egzaminų sesija buvo visai nebloga, nes iš pasirinktų 368 valstybinių brandos egzaminų neišlaikyti tik 11, t.y., 2,98 proc. Lietuvių kalbos valstybinį egzaminą laikė 94 gimnazistai, neišlaikė – 2, valstybinio istorijos egzamino iš 95 neišlaikė 5, valstybinio matematikos iš 79 neišlaikė 4 Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos abiturientai. Tačiau yra ir puikiai valstybinius brandos egzaminus išlaikiusiųjų gimnazisčių: Indrė Urbanavičiūtė per chemijos egzaminą surinko maksimalų balų skaičių, “šimtukais” iš istorijos buvo įvertintos ir Liepa Olšauskaitė bei Justina Vaitekūnaitė.

Vakar brandos atestatus su pagyrimu gavo net 12 Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos abiturientų: Ugnė Chmeliauskaitė (4a), Liepa Olšauskaitė (4a), Akvilė Remeikaitė (4a), Modestas Šinkevičius (4a), Indrė Urbanavičiūtė (4a), Justina Vaitekūnaitė (4a), Gintarė Valauskaitė (4a), Indrė Andrijauskaitė (4b), Laura Paliukėnaitė (4b), Ugnė Jankauskaitė (4b), Gabrielė Kunevičiūtė (4b) ir Aurelija Šturaitė (4e). Brandos atestato su pagyrimu tikisi ir dar dvi gimnazistės, tačiau ar jos tokį gaus, paaiškės po pakartotinio kai kurių egzaminų patikrinimo.

Plačiau apie brandos egzaminų rezultatus rašysime vėliau, kai viskas bus abibendrinta ir išanalizuota. O abiturientams belieka palinkėti sėkmės pasirenkant tolesnį gyvenimo kelią…

Ivona Komarovska

Pakeliui nė vieno baro nepraleidome...

Keliaujame po gimtąjį kraštą

… tiesiai į Vytauto Didžiojo rezidenciją

Pradžia Nr. 45, 47)

Kaip ir visada panašiuose žygiuose būna, – atsikėlėme anksti, apie šeštą valandą. Miegoti ilgai taktiškai nepatartina. Juk pats patogiausias važiavimo laikas būna rytą arba vakare.  Kaip Ispanijoje sakoma, po pietų prasideda “siesta” (ilgasis popietinis poilsis). Be to, ir nesinori ilgai drybsoti. Nenumaldoma jėga traukia keltis ir judėti į priekį. Norisi tuoj pat sėsti ant dviračių ir riedėti, riedėti… Kelionėje būna smalsu: “O kas gi už priekyje dunksančio miškelio ar už “to” posūkio?” Pasiekus “tą” posūkį ir akimis aprėpus atsivėrusią panoramą, norisi sužinoti, kas gi už kito posūkio. Važiuoti dviračiais tiesiu ir lygiu keliu būna labai nuobodu.

Po rytinės arbatos susikrovėme mantą  ir palengva pajudėjome iš stovyklavietės. Šį kartą nuobodu tikrai nebuvo, kadangi ir Pajautos slėnis, ir pats kelias baigėsi. Šiaip ne taip suradome pievoje vos įžiūrimą takelį. Kelis metrus juo paėjėję nuo sodybos šeimininko gavome pylos. Ir visai ne dėl to, kad mindome pievą, o kad esame žiopli asilai ir ne visai tuo takeliu einame… Ištaisę šią žiaurią klaidą priėjome prie tankiais krūmais apaugusio skardžio. Slidus ir siauras takelis vedė aukštyn. Įsivaizduokite, kad jums reikia tiesia kryptimi užlipti ant kurio nors Kernavės piliakalnio. Pasirodo, – kiek vakar nusileidome, tiek šiandien reikia pakilti. Tik tas pakilimas baisiai status – lyg į dangų liptum. Prakeikėme tą, kuris pirmas šį kelią pramynė. Matyt, apie kalnų takelius nieko nebuvo girdėjęs arba sveikatos kaip briedis turėjo, o gal “tuščias” ėjo. O mes ne tik patys užkopti turėjome, tačiau dar apie 50 kilogramų (dviračiai su manta, palapinėmis ir turistiniais reikmenimis) su savimi užtempti privalėjome. Padėkojome Dievui, kad su mumis atsisakė važiuoti dailiosios lyties atstovės. Tegu neįsižeidžia merginos, tačiau reta kuri būtų pati savo naštą užtempusi. Žinoma, mes esame džentelmenai, – būtume ir jas, ir dviračius užnešę, bet juk ne veltui yra tokia sena liaudies išmintis “Boba iš ratų -  ratams lengviau…” Vadovas “nepasišiukšlino”, – nors ir atsilikęs apie dešimt metrų, tačiau garbingai užtempė savo “žirgą”. Užsikabaroję viršun patekome į senovinį gatvinį lenkiškai kalbančių žmonių kaimelį. Kiek atsipūtę nutarėme toliau važiuoti ten, kur “tas kelelis veda”. Smagiai pavingiavę vertikalioje ir horizontalioje plokštumose atsitrenkėme į asfaltą, vedantį iš Kernavės į Vilnių. Į sostinę užsukti neplanavome, todėl pasukome Vievio link. Laimingai peršokę per traukinio bėgius, viaduku pralindome virš autostrados Vilnius – Kaunas ir nupylėme į buvusią svarbiausią kunigaikščio Vytauto Didžiojo rezidenciją ir dar vieną Lietuvos sostinę Trakus.

Tie 40 asfaltinių kilometrų prieš akis prabėgo lyg viena žavi akimirka. Lyg vėjas perlėkę per liūdnai pagarsėjusį Bražuolės upelį, jau apie pietus mūsų dviratukai (žinoma, kartu ir jų vairuotojai)  puikavosi Trakų gatvėse. Pasukę į krantinę, atsidūrėme prie pat gaivinančio Galvės ežero vandens. Prieš akis atsivėrė dangiškas vaizdelis: kiek akys užmato – raibuliuojančios ežero bangos, o ant jų prie kranto besisupančios baltutėlės lyg gulbės nuostabaus grožio jachtos. Šalia vienos ant kranto vaikštinėjo ir klientus viliojo šaunus kapitonas. Deja, paplaukioti jachta neteko – mūsų finansinės galimybės šį kartą buvo labai menkos. Teliko prie laivo kartu su kapitonu nusifotografuoti. Nutarėme žmoniškai pailsėti. Po medžiais palikę savo dviračius, prisipirkome ledų ir, susėdę pavėsyje po medžiais, valgėme bei stebėjome vandenyje plūduriuojančias antis. Numetus nedidelį kąsnelį ledų, jos godžiai stverdavo skanėstą ir, nusiyrusios šonan, greitai jį sudorodavo. O kaip gera pamerkti į šaltą ežero vandenį savo pavargusias vargšes kojas! Tokiu būdu pasilepinę nutarėme dviračiais mediniu pėsčiųjų tiltu privažiuoti iki pat Trakų pilies. Teko ilgokai palaukti, kol ant tilto praretės žmonių. Pulkai lenkiškai, vokiškai, rusiškai kalbančių piliečių būriais grūdosi ten ir atgal. Nutaikę momentą greitai sėdome “raiti” ant dviračių ir nulaviravome iki pilies. Keista, tačiau Trakuose sutikti lietuviai mus palaikydavo vokiečiais… Net akordeonu grojantis muzikantas už paaukotus kelis litus padėkojo vokiškai. Gal lietuviškai kalbantys žmonės niekada nieko nėra jam davę? Į vidų nusprendėme neiti, nes tie 60 litų už bilietus, vis dėlto, mums buvo dideli pinigai. Taip ir norėjosi garsiai sušukti: “Ei, kur jūs, rėmėjai?” Žodžiais yra daug žygius remiančių, tačiau kalbai pakrypus į konkrečią pagalbą, tokie, atsiprašant, “rėmėjai” dažniausiai neria į krūmus. Iš tikrųjų, gal kas galėtų pasakyti, kur galima gauti nors minimalią materialinę pagalbą, norint mokiniams suorganizuoti rimtą daugiadienį žygį? Rajono valdžiai – amžina krizė. Mokyklos milijonų (kur ten milijonų!) taip pat neturi. Švietimo funkcionieriai amžinai taupo ir toliau vykdo reformas – sėkmingai toliau naikina kaimų mokyklas bei eilinį kartą tobulina ugdymo programas. Ko ne kas antri metai vis nauja programa, ir, žinoma, vis “tobulesnė”. O gal geriausia būtų visai nesikišti į mokytojo darbą? Popieriuje viskas visada gražiai atrodo. Dirbant su gyvais vaikais, būna visai kitaip. O gal vertėjo prieš žygį tiesiai iki Kubiliaus nukakti ir paprašyti nors kelių šimtų litų? Juk ministras taip pat mėgsta keliauti dviračiu! Gal būtų ir davęs, o gal… Pabijojome premjero pikto žvilgsnio ir ironiškos šypsenėlės. Jeigu kalbėtume rimtai, tai prašyti pagalbos – beviltiškas reikalas… Taigi, kiek tėvai sukrapštė, tiek ir turime. Badu nemirsime. Tokios ir panašios mintys sukosi mūsų galvose paliekant vieną iš gražiausių Lietuvos pilių. Labai neliūdėjome. Tiesa, mūsų patriotinis ir tautiškas auklėjimas šiek tiek nukentėjo – apsiribojo pilies kiemo vaizdais.

Pavažiavę palei ežerą įsukome į pagrindinę Trakų gatvę. Pagal išankstinį planą šiandien turėjome nuvažiuoti iki už Aukštadvario miškę pasislėpusios “Velnio duobės”. Laukė tolimas kelias, todėl užsukę į vasaros užkandinę pasistiprinome mėsainiais su dešra, o vėliau ir su kopūstais. Susėdę už plataus stalo apsvarstėme ne tik Trakų grožį, bet ir tolesnės kelionės planus, kurie pradėjo kažkaip kardinaliai keistis. Bekalbėdami apie Lietuvos sostines, užsiminėme ir apie dabartinę – Vilnių. Kažkuris iš mūsų pasiūlė: “Žinote, ką… Tegu velniai rauna tą “Velnio duobę”! Minam tiesiai į Vilnių! Argi ne įdomu būtų didelio miesto gatvėmis pasisukioti? Iš ten ir namai netoli…”  Ilgai negalvoję, kaip tarėme, taip ir padarėme. Privažiavę prie miesto gale esančio “žiedo” – eismo ratu, praleidome kelio ženklą, rodantį kryptį į Aukštadvarį, ir pasukome į priešingą pusę – Vilniaus link. Buvome patenkinti. Šį kartą kaip reikiant sumėtėme pėdsakus…

Bus daugiau

Remigijus Bonikatas

Širvintų rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėja Regina Jagminienė pripažino, kad tokia problema iš tikrųjų egzistuoja – ir ne vienoje švietimo įstaigoje. Tačiau, anot vedėjos, taip, neva, nutiko dėl to, kad anksčiau ikimokyklinėse įstaigose nebūdavo vietų, ir tėvai, bijodami, kad jų vaikai neliktų be darželio, iš anksto užsirašydavo ir mokėdavo mėnesinį mokestį, nors kai kurių vaikai ir nelankydavo darželio.

Vis dėlto, sako, kad sąrašuose buvo ir “netikrų” vaikų, kurių tėvai, esą, nemokėdavo ir mėnesinio mokesčio. Iš pirmo žvilgsnio – kas čia blogo, jeigu priešmokyklinės įstaigos sąrašuose pasitaiko vienas kitas vaikas, kuris realiai nelanko darželio. Tačiau su vaikais į švietimo įstaigas ateina ir pinigai. Pasak Širvintų rajono savivaldybės administracijos Finansų ir biudžeto skyriaus vedėjos Vilijos Ramaškevičienės, 2010-aisiais metinis priešmokyklinuko krepšelis Širvintų miesto vaikų darželyje sudaro 2286,54 lito. Jeigu į vaikų darželio sąrašus “papildomai” įrašoma kokių 20-30 vaikų, tada ir darželiui tenkanti pinigų suma atitinkamai padidėja…

Švietimo ir sporto skyriaus vedėja Regina Jagminienė patikino, kad nuo rugsėjo 1 dienos jokių prirašymų daugiau nebeturėtų būti. Mat nuo ateinančių mokslo metų pradžios startuos naujovė – visi vaikai bus įvedami į duomenų bazę. Taigi tada ir turėtų paaiškėti tikroji padėtis…

Ivona Komarovska

Širvintų miesto abiturientų tėvai žada atestatų įteikimo iškilmėms ir puotai nuomotis Šešuolėlių dvaro pokylių salę.

Dienos tema

Netruks prabėgti savaitė, kita ir Nacionalinis egzaminų centras baigs skelbti valstybinių brandos egzaminų rezultatus. Sėkmingai išlaikiusiems baigiamuosius egzaminus abiturientams teks dalyvauti brandos atestatų įteikimo ceremonijoje, triukšmingai švęsti išleistuves. Kasmet besikeičiančios mokyklos baigimo šventės tradicijos, vis puošnesni drabužiai abiturientų tėvus priverčia gerokai patuštinti pinigines, nes sumos, reikalingos išleistuvių iškilmėms, tampa triženklės.

Daugiausia rūpesčių turi abiturienčių tėvai, nes dukros nori atrodyti išskirtinai. Svarbiausiu merginų rūpesčiu, artėjant šventei, tampa išleistuvių suknelė. Praėjo laikai, kai sukneles siūdavo siuvėjos, dabar jų jau gatavų siūlo daugybė užsienio firmų. Internete mirga skelbimai, siūlantys išleistuvių sukneles pirkti ir už šimtą, ir už šešis šimtus litų. Gariūnų turguje originalios ieškoti neverta, tad dažna abiturientė pagalbos kreipiasi į drabužių nuomos salonus. Pasak kalbintos abiturientės mamos, Širvintose suknelę išsinuomoti gal ir pavyktų, bet ji širvintiškiams bus žinoma ir aplinkinių nustebinti nepavyks.

Abiturientės su mamomis šventinių apdarų nuomotis dažniausiai važiuoja į Vilnių: ten ir pasirinkimas didesnis, ir įspūdis garantuotas. Galima teigti, jog atėjo metas, kai abiturientės gerai žino savo norus ir nevengia “pašokdinti” salonų darbuotojus. Nuomos salonai prieš du mėnesius sulaukia merginų, besitikinčių rasti savo svajonių suknelę. Abiturientės mamos teigimu, jau nebestebina suknelių kainų įvairovė: galima pasipuošti ir už 200, ir už 700 litų. Kalbinta mama pabrėžė, jog dukters išleistuvėms reikia dar batelių ir rankinės. Visa tai kainuos nuo 250 litų. Kukliai paskaičiavus, abiturientei merginai išleistuvių šventei pasipuošti reikia pakloti mažiausiai 450 litų. Vaikinams gerokai lengviau. Šventinis kostiumas kainuoja 200-300 litų.  Kostiumą nusipirkęs jau iš anksto turi dažnas abiturientas, išskirtinių baltinių ar batelių vaikinai labai nesižvalgo.

Rengiantis išleistuvėms, ne mažesniu rūpesčiu tampa ir nepakartojamas progines šukuosenas kuriančios kirpėjos paieškos. Širvintų grožio salonų kirpėjos Rita ir Inga neslepia, kad užsakymai išleistuvių šukuosenoms registruojami iš anksto. Apsukresnės abiturientės tai padarė jau prieš mėnesį: užsirašė joms patogiausiu laiku. Kalbintos kirpėjos nesistebi, jog bus tokių merginų, kurios kirpimo ir šukavimo paslaugų pradės ieškoti likus savaitei iki šventės. Kirpėjoms išleistuvių dieną teks suktis iš padėties ir abiturientėms į kėdę teks sėstis septintą valandą ryto.

Pašnekovės – kirpimo meistrės – išleistuvių šukuosenas įsivaizduoja labai jaunatviškas, įspūdingas. Jos sakė, jog merginų šukuosenos neturėtų būti panašios į svočios. Pasak kirpėjų, šukuosena priklauso nuo suknelės, nuo klientės norų ir galimybių. Yra tokių merginų, kurios prašo patarimo, kitos reikalauja įpinti į plaukus dirbtinių gėlių. Atsižvelgiant į plaukų ilgį, puošybos elementus, stilių abiturientės šukuosenai prireiks nuo 30 iki 100 litų. Grožio salono darbuotojos sakė, jog makiažas merginoms kainuoja apie 40 litų. Pasidaryti šventinės šukuosenos nevengia ir vaikinai. Jie dažo plaukus, pageidauja visokių suktų “uodegyčių”. Tai kainuoja nuo 12 iki 35 litų.

Šiais metais susiklostė situacija, jog Širvintų mieste nėra tokios vietelės, kur nebūtų iškasinėta, išardyta, išdraskyta. Dulkės ir purvynas visiškai nesiderina su puošniomis abiturienčių sukniomis, jaunatvišku juoku ir šurmuliu. Abiturientams vietos neatsirado nei gimnazijos, nei Kultūros centro salėje. Širvintų miesto abiturientų tėvai žada atestatų įteikimo iškilmėms ir puotai nuomotis Šešuolėlių dvaro pokylių salę. Ten tikrai tilps ir abiturientai, ir tėvai, ir dar apie du šimtus susirinkusių sveikintojų. Matyt, niekam neteks trypčioti už durų ar kažkur kieme – nepatenkintų tikrai nebus. Pokylių salės nuoma kainuos nuo 3500 litų. Vaišės kasmet darosi įmantresnės, didėja patiekalų asortimentas, todėl ir kainos neturėtų stebinti. Už vaišes vienam žmogui teks pakloti dar 55 litus.

Išleistuvių puota negali apsieiti be muzikantų. Muzikantai ir vakaro vedėjai kainuoja nuo 600 litų. Gėlės, nuotraukos, DVD filmai, ugniniai gėrimai kainuos dar kelias dešimtis litų. Viską sudėjus, suskaičiavus, išeina nei daug, nei mažai: abiturientą kukliai išleisti į svarbią gyvenime šventę kainuoja apie 700 litų. Suka tėvai galvas, kad tik vaikui būtų geriau, kad tik prasčiau neatrodytų, kad tik būtų įsimintina šventė. O tai tik pradžia. Stojamasis mokestis į tolesnius mokslus – apie 200 litų, studijos nuo 4000 litų, bendrabutis arba butas… Matematika be galo…

Romas Zibalas

Žygio dalyviai dešimtokai Egidijus Rutkauskas, Gediminas Bagdonavičius, Donatas Lajauskas, vadovas Remigijus ir Martynas Jankūnas.

Keliaujame po gimtąjį kraštą

Atėjo ilgai laukta vasara. Bagaslaviškiečių “Du ratai” vėl išriedėjo. Šį kartą visai netoli ir visai trumpam. Per tris dienas tereikėjo nuvažiuoti apie 200 kilometrų. Kaip visada, prieš pasakodami apie savo nuotykius, norime visus paagituoti į turistinius žygius keliauti tik dviračiais. Kodėl? Todėl, kad ne tik mes, tačiau ir kiti protingi žmonės (iš internetinės WING-svetainės)  kaip ekologišką transporto priemonę naudoja dviratį ir sako, kad važiuodamas dviračiu “daugiau matai aplinkui, užuodi kvapus, girdi gamtos garsus, to niekada nepajusi važiuodamas automobiliu ar kita transporto priemone, esi gamtoje ir jautiesi jos dalimi, esi laisvas ir atitrūkęs nuo civilizacijos, gali lengvai bendrauti ne tik su savo kelionės draugais, bet ir su pakeliui sutiktais vietiniais žmonėmis, kelionė dviračiu yra puikus savęs ir draugų išbandymas, keliauti dviračiu yra sveika – tai puiki treniruotė, kultūringai keliauti dviračiu yra ekologiška – neteršiama aplinka ir oras, tai puikus būdas pažinti savo kraštą ir kitas kultūras, keliauti dviračiu yra palyginti pigu, gali nesijaudinti dėl išgerto alaus bokalo ar greičio viršijimo.” Ypač smagu keliauti dviračiais ten, kur visai nevažinėja automobiliai arba jų yra mažai.

Tik prieš tai reikėtų paprašyti dangaus gero oro, palankaus vėjo ir dievų pagalbos.  Mes to nepadarėme… Gal todėl pačią pirmąją mūsų žygio atkarpą Bagaslaviškis – Gelvonai galima drąsiai vadinti nelaiminga”, “užkeikta”, “nelemta”. Ypač vadovo dviračiui. Pagaliau spręskite patys…

Smagu leistis nuo stataus ir ilgo Čiobiškio kalno.

Pirmuoju ženklu, pranašaujančiu artėjančius sunkumus, tapo paprastas juodas puodas. Tiksliau – jo nebuvimas. Visiškai pamiršome seną ir nepamainomą savo draugą – puodą. Iškilo grėsmė mūsų egzistencijai. Žinojome, kad be makaronų košės neišgyvensime… Teko leistis į jo paieškas. Išsprendus “puodinę” problemą, sutvarkius visus žygio dokumentus, sutvirtinus bagažą ir apsaugojus jį nuo lietaus, pagaliau nusifotografavus, laikrodis rodė 11 valandą. (Buvome suplanavę išvažiuoti 9 valandą.)

Pagaliau išsikrapštėme, tačiau pavažiavus porą kilometrų, ties Zubelių kaimu, vadovui pasivaideno, kad priekiniame rate mažokai oro. Savaime aišku, vadovas susinervino – juk priekyje dar laukė tolimas kelias. Ir visai juodos mintys apniko, kada paaiškėjo, kad dviračio rato kamera su mašinos ventiliu, o pompos su tokiu antgaliu nė vienas neturi… Važiuoti dar buvo galima, tačiau galvoje sukosi negeros mintys. Pasitarę nutarėme kuo greičiau užsukti į artimiausią sodybą. Tokia pasitaikė ties posūkiu į Gelvonus. Mus geranoriškai pasitiko pagyvenęs sodybos šeimininkas. Nusivedęs į sandėliuką šiaip ne taip surado seną dviračio pompą, pasikapstęs ištraukė dar vieną. Tik abi buvo be žarnelių… Kažkuriam iš vaikinų Dievas apšvietė protą, ir jis prisiminė “kažkur lyg ir įsidėjęs” mašininę žarnelę. Pagaliau po ilgų paieškų pačiame kuprinės dugne reikiamas “objektas” buvo surastas. Toliau prasidėjo tikri stebuklai… Pridėjus ranką prie padangos jautėsi, kad oras į vidų patenka – aiškiai buvo jaučiamas jo pulsavimas. Tačiau padangoje jo kiekis nedidėjo, galima sakyti, net mažėjo… Po ilgo ir “kruvino” pompavimo, po ilgų diskusijų pagaliau buvo rasta šio reiškinio priežastis. Pasirodo, – pati pompos žarnelė buvo kiaura. Padėkoję šeimininkui už rūpestį, išvažiavome. Mūsų darbo rezultatas buvo toks, kad vadovo dviračio padangoje oro buvo likę vos vos… Įsitikinome liaudies išminties teisingumu: “Nereikia sveikam žmogui ligos ieškoti.” Taigi, šiaip ne taip nuriedėjome iki kitos sodybos. Čia mums pagaliau pasisekė. Šeimininkė atnešė tikrą mašininę pompą. Tuoj pat pripūtėme ne tik priekinį ratą, bet dėl širdies ramumo – ir galinį. Tik, matyt, per daug… Įvažiavus į Gelvonus nuaidėjo toks garsus šūvis, kad… Priekyje už kelių metrų nuo mūsų, nieko blogo neįtardamas, šaligatviu ėjo vyriškis. Už pavadėlio vedėsi nedidelį šuniuką – matyt, buvo gamtiniais reikalais laukan jį išvedęs. Žodžiu, išėjo žmogus kultūringai  pasivaikščioti. Po šūvio šuo metėsi į vieną pusę, o jo šeimininkas į kitą. Pavadėlis įsitempė kaip styga. Šuo taip staigiai ir garsiai užstaugė, kad šį kartą jau vos nesupanikavome mes… Vadovui teko lipti nuo dviračio ir vestis jį iki miestelio centro, tikintis ten surasti geidžiamą pompą. Išraudęs nuo susijaudinimo šuns šeimininkas mus palydėjo piktu žvilgsniu, tačiau nepratarė nė žodžio. Atsarginių kamerų turėjome daug. Vadovas šį kartą nutarė visiškai apsidrausti – parduotuvėje nusipirko naują padangą, nes pasirodė, kad senoji jau vietomis prasitrynusi ir pro tą vietą patekęs svetimkūnis gali pakeistą kamerą vėl pradurti. Toliau – vėl sena giesmė – kur rasti mašininę pompą? Laimei, miestelio centre prie paminklo Didžiosios kovos apygardos partizanams pamatėme besidarbuojantį Gelvonų seniūną. Sužinojęs mūsų bėdas, seniūnas be nereikalingų žodžių nužingsniavo prie kelio ir sustabdė… pro šalį važiuojančią greitosios pagalbos mašiną. Mes iš karto nieko nesupratome, galvoje pradėjo suktis minčių spiečius: gal seniūnas mūsų nesuprato ir pamanė, kad kažkuriam iš mūsų bloga pasidarė, o gal mums nustatė apysunkį proto aptemimą ir nutarė į “durnyną” išvežti. Išlipusi iš greitosios pagalbos mašinos Gelvonų visuomenės sveikatos priežiūros specialistė Rasa liepė ligonį vesti į ambulatoriją. Išplėtėme akis, o kai kas iš nuostabos net išsižiojo. Kokį ligonį? Medicinos darbuotoja bedė pirštu į dviratį. Po šio gesto galvose mintys visai susijaukė… Tai kuris iš mūsų “durnas”? Gal iš tikrųjų mes… O gal visi: ir mes, ir medikė, ir seniūnas? Netrukus nusiraminome, o mūsų lūpos išsitempė iki ausų, kai sužinojome, kad kamerą galima pripūsti ir su mašinos pagalba. Prijungėme rato ventilį prie reikiamo mašinos mechanizmo ir po keleto sekundžių “ligonis” pasveiko. Mums nuo krūtinės tarsi akmuo nusirito. Pasirodo, visi buvome sveiki: ir mes, ir seselė, ir seniūnas, o, svarbiausia, Gelvonų medicinos darbuotojų dėka “pasveiko” dviratis! Tiesa, prie parduotuvės mus mėgino kabinti dvi panelės su dviračiais (gal panorėjo su šauniais “ereliais” kartu keliauti), tačiau mes aukštai iškėlėme savo smakrus ir išdidžiai numynėme Liukonių link. “Argi jos su mumis spėtų… Jau po kelių kilometrų smigtų, tik vargo turėtume…” – tokios ir panašios mintys sukosi mūsų galvose.

Tradiciškai apsilankėme savo poilsio ir maitinimosi punkte – prie Liukonių parduotuvės. Po tiek nuotykių ir patirto streso išalkome kaip vilkai. Kirtome dešrą, užsikąsdami čia pat nusipirktais agurkais ir ledais. Iki kliuksėjimo limonadu pripildę pilvus, kaip ant sparnų nuskriejome Čiobiškio link. Mūsų judėjimą šiek tiek stabdė priešinis vėjas, tačiau nė nepajutome, kaip nusileidę nuo stataus ir ilgo kalno, atsidūrėme prie Čiobiškio parduotuvės. Juk reikėjo kuro (limonado) pasipildyti! Prieš mūsų akis atsivėrė įdomus vaizdelis: pardavėja iš visų jėgų stengiasi pro duris išgrūsti gerokai padauginusį klientą, o šis įnirtingai priešinasi. Mums privažiavus, pardavėja lengviau atsikvėpė, nes girtuoklio dėmesys persikėlė į mus. Iš pradžių puolė bartis, vėliau glėbesčiuotis. Kartu su mumis įsigrūdo į vidų. Mus išvadino “kubilininkais”, atseit, “š… malame – tik dviračiais važinėjame, o kas dirbs?” Mums išėjus iš parduotuvės procesas pasikartojo -  pardavėja vėl iš visų jėgų stengėsi pro duris išgrūsti gerokai padauginusį klientą, o šis įnirtingai priešinosi… Gaila, kad neturėjome laiko pažiūrėti šio “filmo” pabaigos, prieš akis buvo 15 kilometrų kelio Neries pakrantėmis iki Kernavės.

(Bus daugiau)

Remigijus Bonikatas

Musninkų vidurinės mokyklos direktorius Vladas Trakimavičius patvirtino šią informaciją ir papasakojo, kad pastato stogas buvo avarinės būklės. Taigi prieš 5 metus gavus lėšų (apytiksliai – 150 tūkst. litų), buvo nuspręsta pirmiausiai jį ir sutvarkyti. Darbus atliko UAB “Ukmergės statyba”. Anot Vlado Trakimavičiaus, iki šiol jokių problemų nekėlęs stogas šiemet pradėjo leisti vandenį. Ši problema suteikė dvigubų rūpesčių: reikia vėl taisyti kiaurą stogą, be to, vanduo gadina dar visai neseniai naujai perklotas grindis.

Mokyklos direktorius mano, kad stogas praleidžia vandenį dėl statybininkų nevykusiai pasirinktos statybų konstrukcijos. Šiai problemai atsirasti įtakos galėjo turėti ir permainingi orai. Anot Vlado Trakimavičiaus, šalta žiema, kaitrus ir lietingas pavasaris, matyt, paveikė metalą, o atsiradus tarpeliams vanduo pradėjo tekėti į vidų. Švietimo įstaigos direktorius patikino, kad rūpinasi, jog ši problema būtų išspręsta, kol nesibaigė garantinis laikotarpis (pagal sutartį garantija stogui yra suteikiama 5 metams). Vladas Trakimavičius sakė, kad jau kalbėjosi su projektuotojais, ir UAB “Ukmergės statyba” turi ištaisyti atsiradusį broką.

Ką darys, jeigu ši problema išliks ir pasibaigus garantiniam laikotarpiui, mokyklos direktorius konkrečiai atsakyti negalėjo, tik pabrėžė, kad yra svarstomos įvairios galimybės…

Ivona Komarovska

Nominacijų "Metų atžalynietis 2010" laimėtojai: Aldona Vachmistrovičiūtė, (antroje eilėje iš kairės į dešinę) Marta Adžgauskaitė, Gabija Grudzinskaitė, Aurimas Lučiūnas.

Birželio 9 dieną Širvintų “Atžalyno” pagrindinės mokyklos aktų salėje vyko tradicinė “Pabaigtuvių vainiko” šventė. Joje buvo pagerbti mokslo pirmūnai, respublikinių dalykinių olimpiadų, konkursų ir varžybų nugalėtojai bei prizininkai. Į šventę atvyko Širvintų rajono savivaldybės vadovai ir specialistai, miesto mokyklų administracijos atstovai, mokytojai, mokiniai, mokinių tėvai.

Mokyklos tarybos nutarimu, jau ketvirtus metus pagerbiami  mokiniai, labiausiai nusipelnę mokslo, meno, sporto srityse. Jiems įteikiamos nominacijos “Metų atžalynietis 2010″. Šiais metais šį garbingą titulą pelnė septintokė Sandra Dačkaitė (I laipsnio), aštuntokai Aurimas  Lučiūnas ir Aldona Vachmistrovičiūtė (II laipsnio), aštuntokė Gabija Grudzinskaitė ir septintokė Marta Adžgauskaitė (III laipsnio). Labiausiai nusipelniusiems atžalyniečiams dainą “Trys karaliai” dainavo Jolita Jurkevičiūtė ir Violeta Bakasėnienė.

Buvo pagerbti 10 – ojo respublikinio Česlovo Kudabos geografijos konkurso I vietos laimėtojas Jonas Chmeliauskas bei jį konkursui ruošusi mokytoja Aldona Barkauskienė.

“Atžalyno” mokykla didžiuojasi turėdama puikių matematikų. Tai Simona Žirnytė  – respublikinės matematikų olimpiados III vietos laimėtoja. Tarptautiniame matematikų konkurse “Kengūra” puikiai pasirodė Arnoldas Čiplys, Vidas Parnarauskas bei Paulius Bareika. Pagerbtos ir mokinius konkursams ruošusios mokytojos Virginija Burlėgaitė ir Palmira Puzinaitė. Olimpiadų laureatams dainavo šeštokė Monika Pundziūtė – prevencinės dainos konkurso “Kai širdys plaka išvien” nugalėtoja.

Mokykla jau ne vienerius metus tapo Lietuvos mokinių olimpinio festivalio nugalėtoja, mokiniams per olimpines žaidynes įteikti medaliai “Metų sportininkas”, o Gintarei Voinickytei ir Evelinai Karužytei – nominacijos “Geriausias mokinys – geriausias sportininkas”. Šįkart šventėje saldieji prizai buvo įteikti įvairių respublikinių varžybų nugalėtojams – jauniesiems sportininkams. Buvo pagerbti ir jų mokytojai.

Gražiausi pabaigtuvių vainiko žiedai – mokslo pirmūnai, kurie, norėdami pasiekti sėkmę, pamilo mokslą. Į sceną buvo pakviestas ir apdovanotas 71 mokslo pirmūnas. Apdovanotieji dėkojo  tėveliams ir įteikė jiems gėlių.

Mokyklos direktorei Helenai Vaicekauskienei buvo įteiktas atžalyniečių nupintas simbolinis Pabaigtuvių vainikas – darnos, stiprybės, žinių simbolis. Sakydama padėkos kalbą, direktorė pabrėžė, kad visas bendruomenės gyvenimas įprasmintas Pabaigtuvių vainike.

Šventėje kalbėjusi Širvintų pradinės mokyklos direktorė Irena Sližauskienė džiaugėsi buvusiais mokiniais ir perdavė 96 būsimų penktokų dokumentus. Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos direktorė Janina Martinaitienė žavėjosi moksleivių pasiekimais ir sakė  laukianti gimnazijoje stropių mokinių.

Mokslo pirmūnams, olimpiadų nugalėtojams koncertavo tautinių šokių kolektyvas “Šermukšnėlė”, vadovaujamas Ramunės Bolotnikovienės, dainavo mokyklos choras, vadovaujamas Jurgos Sarpauskienės, šoko Odetos Žinienės vadovaujamos šokėjos, šmaikščias istorijas vaidino Arnoldas Bytautas ir Paulius Bareika – mokytojos Reginos Apynienės vadovaujamo dramos būrelio nariai. Buvo demonstruojamas mokytojo Kęstučio Misiūno sukurtas filmas “Čempionas”.

Beveik dvi valandas trukęs renginys baigėsi bendra daina “Mūsų dienos kaip šventė”. Nutilo šurmulys, ištuštėjo mokykla, baigėsi dar viena ilga ir sunki kelionė per kasdienybę…

Romas Zibalas

Mokslo metų baigimo šventės akimirka.

Birželio 10 dieną Širvintų Lauryno  Stuokos – Gucevičiaus gimnazijoje vyko 2009-2010 m.m. baigimo šventė.

Mokyklos aktų salėje susirinkusius pirmų – trečių klasių gimnazistus sveikino gimnazijos direktorė Janina Martinaitienė, dėkojo mokslo pirmūnams, pasidžiaugė olimpiadų ir konkursų nugalėtojais, pilietiškais moksleiviais. Nusipelniusių gimnazistų mokslo, meno, sporto srityse susidarė kelios dešimtys. Direktorė Janina Martinaitienė jiems įteikė pagyrimo raštus.

Vyko mokytojų Irenos Vasiliauskienės, Jūratės Aniukštienės, Ramunės Bolotnikovienės, Arvydo Golco, Odetos Žinienės parengtas koncertas. Dainavo solistai Indrė Maslinskaitė, Jovita Jurkevičiūtė, Vakaris Sarpauskas, Indrė Andrikonytė, šoko liaudiškų šokių kolektyvas “Šėltinis”, gitaromis grojo ir žiūrovų širdis savo lyriškomis dainomis virpino  IId klasės gitaristai, dainavo Aistė Jotautytė, Žiedūnė Ramonaitė, Laurynas Lebenkas bei jų mokytojas Arvydas Golcas. Išeinantiems atostogauti gimnazistams direktorė bei pavaduotoja Margarita Vaičelytė linkėjo svajoti, keliauti, mylėti ir pailsėjusiems rugsėjį sugrįžti.

Pasak gimnazijos direktorės Janinos Martinaitienės, 2009 -2010 mokslo metai buvo sunkūs, bet prasmingi ir gana sėkmingi: vyko daug renginių, pasiekta puikių rezultatų dalykinėse olimpiadose, bendrauta su partneriais Vokietijoje, pasisemta naujų minčių ir idėjų.

Paskutinis gražus mokslo metų pabaigos akordas – prasideda gimnazijos renovacija!

Romas Zibalas