
Ant pievelės šalia kelio dviračio kamerą pakeisti visai nesunku.
Keliaujame po gimtąjį kraštą
“Du ratai” vėl rieda…
Pabaiga. Pradžia Nr. 45, 47, 49
Nuo Trakų iki Vilniaus centro apie 30 kilometrų. Asfaltas geras, o pasiekus Vilniaus priemiesčius – idealus. To nepasakysi apie kelius pačiame mieste. Važiavome sparčiai. Ilsėdavomės retai. Tiesa, vieną kartą buvome užsukę į pakelės užeigą. Matėsi, kad ji įsikūrusi neseniai. Aplinkos darbai nepabaigti, o ir užeigos šeimininkai nesitraukia nuo prekystalio, vis klausinėja barmenės, kaip jai sekasi tuo ar anuo prekiauti. Vadovui įsiūlė paragauti čekiško alaus, o vaikinams giros. Vis gyrė savo prekę. Klausinėjo, ar skanus alus, įkyriai aiškino, kad jis šiek tiek kartesnis už “Švyturio” alų, tačiau toks tik po pirmo bokalo, o vėliau… Viską supratome ir pritardami tik galvomis linksėjome. Tiesą sakant, gira buvo ir šalta, ir puikaus skonio, ir kaina normali. Prie Vilniaus artėjome Galvės gatve, vėliau įsukome į Savanorių prospektą. Žiedu pasukome į Geležinio Vilko gatvę, tačiau greitai mūsų kelionė baigėsi, buvome priversti sustoti. Vėl sprogo vadovo dviračio galinio rato padanga. Taigi, o iš kur paimti tą nelaimingą pompą? Mažai tikėtina, kad šį kartą sustos greitosios pagalbos mašina ir išgelbės dviratį. Greičiau mus visus į tam tikrą ir visiems žinomą Vilniuje vietą išveš. Kita vertus, Vilniuje dviratį gelbėti daug lengviau. Vadovas prisiminė už kokio kilometro Savanorių prospekte esančią dviračių parduotuvę. “Nubalnojome” vieną dviratuką, ir vadovas numynė pompos pirkti. Pati padangos keitimo operacija – vos 10 minučių. Ilgiau užtruko dviračio paruošimas: iš pradžių reikėjo visą mantą nuimti, o paskui vėl ją pritvirtinti. Labai nuobodus procesas.
Važiuoti miesto gatvėmis ir smagu, ir įdomu. Mašinos ūžia visokiais balsais, tačiau šį kartą jos mums nebaisios. Mus gelbsti dešinėje kelio pusėje juosta, pažymėta “A” raide. Ja gali važiuoti tik mašrutinės transporto priemonės. O jų labai nedaug. Taigi, važiuojant tokia plačia kelio juosta, galima ne tik nebijoti būti sumindytam, bet ir ramiai aplinkui apsidairyti. Tačiau pasukus į Geležinio Vilko gatvę, jau prasideda negeri dalykai. Ypač leidžiantis pakalne nuo Vingio parko Neries link. Šioje vietoje visada būna milžiniškas mašinų srautas, jos lekia taip, kad atrodo lyg vairuotojams būtų keli varžteliai iš galvos iškritę ir dabar skuba jų kažkur nusipirkti, nes parduotuvę tuoj tuoj uždarys… Kelias nelygus, šalia kelkraščio gilios grotelėmis apdengtos skylės lietaus vandeniui nutekėti. Keista vieta, – mus taip pat apima klaiki psichozė. Riedame beveik nestabdydami, spėdami išsisukti nuo kelyje pasitaikančių duobių. Gaila, tačiau mūsų Gediminas netyčia į ją išoka. Jo dviratį gerokai kresteli. Skaityti daugiau »