Nesu nei sporto, nei telelaidų fanė. Sutinkant Lietuvos vyrus (kaip jie patys sakė – “su kiaušais”) minios gerbėjų plavėsavo trispalvėmis, skandavo. Daugiausia – jauni žmonės. A, apie tai daug rašyta, sakyta, kalbėta, dainuota…

Žvelgiam į didvyrių veidus – jie pervargę. Ir liūdnos akys. Jie teisinosi: “Mes ne dėl pinigų…” Mes visi supratom. Treneris Kęstutis Kemzūra palinkėjo Lietuvai: “Būkit kaip mes, viena komanda.” Kaip jie – agresyvūs, veržlūs, karšta širdimi… O jie nebuvo net apdrausti… Išniro lyg partizanai… Savo sveikatos sąskaita… Ir kaip pasakė viena radijo klausytoja, jie – baltieji – užėmė pirmą vietą pasaulyje, kitos dvi vietos – spalvotųjų. Galit pritarti, galit piktintis, bet pasaulis kinta. Ir ne vien Garastas įvardijo – “juodašikniai”… Laimėjo baltieji! Laimėjo lietuviai! Be brolių… Pagaliau!

Stebint sutiktuves man buvo labai gėda. Geriau būtų nedavę nieko. Tie 15 000… Kokia gėda! Turėjo būti minimum 250 000. Bet nėra pinigų? Kam nėra? Amžinai alkaniem pensininkam?! Geriau pažiūrėkim, kur jie tas pensijas švaisto? Tai labai intriguojanti tema kitam kartui. Nėra pinigų?! Taip, taip – jų reikia Laimutei ir Kristutei. Daug pinigų reikia išlaikyti, apsaugoti ir t.t. šitom gaudyklėm tarp šlaunų…

Bet šitų temų redakcija vengia… Įdomu, kodėl?

Ana Kunda

Pirmą kartą lyg ne vietoje padėtą žodį “bendruomenė” perskaičiau bene jūsų laikraštyje – moteriškė su politinėm fantazijom darželio darbuotojas pavadino – darželio bendruomene…

Autobuso bendruomenė, troleibuso bendruomenė, lėktuvo (dar ir kokia bendruomenė – su labai išreikštu interesu, bendru!). Ar gali būti bendruomenė – kaimo parduotuvės prieangy per dienų dienas tupinčių vyrų su “degančiom šachtom”? Na, gerai, dėl lyčių lygybės – ir moterų…

Bendruomenės sociologinis apibrėžimas apima platų spektrą – kai žmonės savanoriškai jungiasi į bendruomenę, sambūrį, bendriją, draugiją, organizaciją pagal panašius interesus, idėjas, tradicijas, įsitikinimus, religiją ir kt. Poreikį išgert, pavyzdžiui. “Pabaliavot”. Tik vieni, sutupia krautuvės priemenėj, o kiti – stalus ištiesia salėse ar aikštėse… Vienus smerkia, kitus – gerbia. Vieni – užsidarė parduotuvė – ir šliaužia namo, kiti ir kitos – antrų gaidžių sulaukia, nesvarbu, kad vaikus reikia į mokyklą išleist. Esmė ta pati: “Vai girdėt, girdėt, bendruomenė geria…” Natas pasirašo patys pagal įkvėpimą ir žagsulį. Anie, iš priemenės bendruomenės, – užkandos negauna, šitiem – stalai nukloti…

Iš bendruomenių istorijos. Bendruomenė buvo solidariai atsakinga prieš kitą bendruomenę arba aukštesnę valdžią už nusikaltimus, padarytus bendruomenės narių. Kai kurie solidarios atsakomybės nuostatai vėliau pateko į rašytinę teisę. Pvz., 1588 m. Statute kalbama apie bendruomenės atsakomybę už žmogžudžio sugavimą tuo atveju, kada nežinomo žmogaus lavonas randamas bendruomenės lauke. Jeigu valdžia po apklausimo (buvo daromi du) nenustatydavo nusikaltėlio – iš kiekvieno sodžiaus privalėjo atvykti po 3 išrinktus vyresniuosius, kurie turėjo prisiekti, kad bendruomenėje nusikaltėlio nėra. Jeigu bendruomenė neatsiųsdavo atstovų arba tie atvykę atsisakydavo prisiekti, – pinigus už nužudytąjį ir baudą turėdavo sudėti VISI bendruomenės nariai. Va, kaip, ponios ir ponai… Oi, netiktų jums šita tvarka… Nukentėjęs žmogus galėjo apkaltinti visą bendruomenę, bendruomenės atstovai, nesutikdami, kad yra kalti, vėl turėdavo prisiekti… Paminėsiu vagies gaudymo teisinį paprotį: pavogtas arklys, jautis arba koks kitas turtas. Apvogtasis turėjo pasikviesti kaimynus ir sekti pėdas. Priėjus pėdas iki kito sodžiaus – to sodžiaus žmonės privalėjo sekti pėdas toliau. Jeigu jie būtų nesekę ar panaikinę pėdsakus – vėl solidariai VISI būtų turėję padengti nukentėjusiajam nuostolius.

Nežinau ir negaliu nei teigti, nei paneigti, ar, be “balių – festivalių”, mūsų laikų bendruomenės turi kokį stiprų moralinį stuburą. Bet rezultatas būna vietos rinkimai… Jeigu tu su ištiesta ranka bendruomenės vardu eini pas kontrabandininką, kuris save vadina verslininku, kaip per rinkimus gali ką prieš jį pasakyti? Taip ir ateina į valdžią kaip iš matricos – prištampuota: “bukas – bambukas”. O gal ir gerai – ką protingam ten veikti…

… Ten toli, Sibire, kaimas nesulaukdavo nei gydytojo, nei veterinaro – niekas nevažiavo taigon. Susirinko, nutarė: šitą vaiką leidžiam į mokslą – mokys vaikus, šitas – gydys žmones, šitas – elnius, o tas – kalnakasybą studijuos… Čia yra bendruomenė. Jos pinigais išmokslinti vaikai grįžta į kaimą, savi specialistai. Bet ten gi Sibiras, “laukiniai”… O mes gi civilizacijos produktas (ar atliekos?). “Sausio mėnesį gimusius prašom atsistot, pakelt taurelę, pridėt prie lūpų, išgert ir (kaip ten?) kaimynę pabučiuot…”

O man jau geriau gert su tais – krautuvės priemenėj. Jie nors neapsimeta. Nenori – negerk. Ir renginio “organizatorė” neapšneka: “Oi, ką ji čia vaizduoja, negerbia kolektyvo, bendruomenės…”

Ana Kunda

Sodyboje ji atsirado praėjusią vasarą. Švari, tvarkinga, gerų manierų. Nesusidėjo su vietos chamais, ubagais… Stebėjo visus iš aukšto. Niekad niekas nedrįso su ja maitintis iš vieno indo. Maža, liesa, trapi kaip manekenė. Ar užtekdavo tik žvilgsnio, ar kaip kitaip pranešdavo savo viršenybę. Buvo bebalsė, nebylė. Pelių gaudyti nebemokėjo, mito tik granulėmis. Katytė. Trijų spalvų kailis. Sako, toks sėkmę neša. Net nusipenėjęs Rainys jai duodavo kelią. Ji glaustėsi ir žiūrėjo į akis tik babunei Franei. Bet pas ją tokia utilitari tvarka – šuva saugo sodybą, katės gaudo peles, ir niekas iš šeriuotų padarų nesipainioja troboje. Šitie tvariniai – ne voniai ir ne lovai. Kažkieno atvežta ir numesta katytė žiemą įsitaisė šiltoje kūtėje, aukštai ėdžiose. Retsykiais ją įsileisdavo trobon. Iš šeimininkės akių ji suprasdavo, kada galima užšokti ant kelių, prigulti ant skaudamos vietos…

Pavasarį, per “morčių”, prisileido kazanovą Rainį. Tik palikuonių nebuvo. Rainys vėliau naktimis ją kaip šuo puldavo, vydavo iš sodybos. Tai tik gyvūnų patinai stengiasi turėti kuo daugiau palikuonių… Prieš porą mėnesių katytei ant nugaros vis atsirasdavo gumbas, virsdavo pūliniu. Ar dar reikia šnekėti, kiek tai sudarė nereikalingų problemų. Katytė išsilaižydavo – pati, niekam nelįsdama į akis. Iš giminaitės nuo Maišiagalos babunė Franė gavo “špricą” su antibiotikais, kuriuos leidžia trūkinamom karvėm. Pusseserės karvytė su trim speniais, tai vieną “dozę” – atliekamą – atidavė Franei, sakė, greit gyja žaizdos… Po tepimo tais vaistais katytė pasveiko. Vieną vakarą jos elgesys labai pasikeitė. Ir pašerta net papildomai ji nesitraukė nuo šeimininkės namų durų ir vis žiūrėjo į akis. Neapsikentųsi šeimininkė net riktelėjo: “Psik iš čia!” Kaip visada tyli ir mandagi katytė pasitraukė.

… Vidurnaktį kažkas smarkiai trenkė į vidines namų duris. Patikrino – priemenė buvo užrakinta, ir niekas negalėjo prieiti. “Vaiduokliai, ne kitaip,” – pamanė.

… Ryte į sodybą atvažiavo prašalaičiai – katytė kaip visada prausėsi saulėtoj aikštelėj. Mašina pavažiavo atbuliniu: trekšt… ir po gyvenimo… Seniai mačiau taip raudančią babunę Franę. Svarsčiau – dėl ko? Juolab, kad nuo sunkios ir taiklios babunės rankelės ir nenorom kai kas patiesdavo kojas… Mirčiai reikėjo kažką paimti? Katytė tai žinojo ir norėjo atsisveikinti? Jos nepaglostė, o pavarė? Ko kaukia prieš nelaimę šunys? Jie visi žino kažką daugiau už mus?

… Matau pašaipų jūsų veidą – kažkokiai katei tiek dėmesio! Taip. O jūs esate tikras, kad sulauksit tokio nuoširdaus nekrologo? Esate tikras? Kur tos svarstyklės – turtas, garbė, visuomenės pripažinimas?

… Baltijos kelio n-tasis “minėjimas”… Kalbinami tie, kurie nei žino, nei girdėjo, iš kur ši idėja kilo. Maskatuoja pajacai rankomis, pila kalbas. O idėja gimė Taline, Estijoj… Lietuvis Arvydas Juozaitis, estas Markas Tarmakas… Masiškiausia dalyvė Lietuva buvo dėl to, kad dvasinis šitos istorinės tautos gulbės giesmės šauklys buvo Algimantas Čekuolis. Taip, buvo komitetas, buvo skyriai ir poskyriai, bet be jo makalavimosi nebūtų buvę taip masiška… O ar kas nors žodeliu nors “per klaidą” tarstelėjo jo pavardę? Ir klausia Jakilaitis didžiojo “antino” Kaušpėdo – tas trukt pečiais… Vienas “tešlagalvis” – kitam “tešlagalviui”… Praeis dar keleri metai, ir už “Baltijos kelią” pastatys paminklą Landsbergiui, Adamkui, Brazauskui ar jo Kristinai… Čekuolis tai dar gyvas ir, atrodo, televizijoj dar krebždės, bet iš politinio lauko išmestas…

Nebus kam nei žiobtelėti “pro memoria” teisybei… Esu dėkinga Savivaldybei, kad neprisidėjo prie kvailių spektaklių organizavimo. O tas bėgimas “Baltijos kelio” garbei, mano akimis, tiek teturi reikšmės, kiek sportas naudingas pats savaime, o dėl idėjos – tai kaip tam anekdote: “A nam, tataram, vsio ravno – nastupatj bežatj ili otstupatj bežatj – vsio ravno bežatj…” “Baltijos kelio” idėją galima būtų panaudoti tik kaip protesto ženklą, kaip simbolį. Vagonais vežė į Rytus, keliais išbėgom į Vakarus… Vagonams – paminklas yra, keliams – gal nebus kam pastatyti…

Bet mes kalbėjom apie gyvūnėlius.

… Egiptiečiai ypač garbino kates – jas laikė šventomis. Kritus katei ar šuniui, būdavo gedulas. Gedėdami nusiskusdavo antakius, galvas, kūną. Gyvūnai turėjo kapus. “Kaip keistųsi jūsų požiūris į savo katę, jei jūs tvirtai tikėtute, kad ji – šventa?” – klausiama “Religijotyros” vadovėlyje XI klasei. Taip, prasidėjo mokslas. Tik ar daug yra namų, iš kurių šiandie kas išleidžia vaikus? Nei babunės Franės, nei jos dukterų ir sūnaus namuose jau niekas nei eina, nei bus kam eit…

O verkė Franė dėl to, kad, kaip tame R. Verbos filme “Senis ir žemė”: “…manęs jau niekas nelaukia…” Naktį, sako, išėjus į kiemą, kur seniau buvo daržai, o dabar – tik pieva, sušiūravo išlindęs krieno lapas, o pasirodė – katytė laukia… Deja…

Ana Kunda

Dar prieš kelerius metus man užsifiksavo viena frazė. Iš interviu su Lietuvos mokslo pasaulio žmogumi: “Žemėje nebus saugu niekur.”

Sėdime plačiame babunės Franios kieme ir diskutuojame – kas čia darosi, kokios nelaimės gali užgriūti mus? Tai buvo dar prieš škvalus. Babunė Frania nutraukia tuščias diskusijas ir išprašo visas į daržą – ten nebus pasaulio kataklizmų…

… Visos pulku – klegam, laistomės vandeniu, kad būtų vėsiau, išsirengiam iki… kelnaičių. Pro šalį švilpdamos mašinos net pristoja. Skinam krapus, laužom salierų kotus, raškom šparagines pupeles, sriubai išraunam pastarnoką, dar nuskinam moliūgą, parenkam agurkų…

… Pasaulio nelaimės atėjo iš daržo vakare. Visas išmėtė ryškiai raudonom dėmėm ir vandeningom pūslėm… Ten, kur lietėsi augalai… O juk buvom nuogakrūtės… Pasaulio pabaiga neatėjo, bet kelionės į Palangą pabaiga – taip. Vėliau internete suradom priežastį – krapai, salierai, pastarnokai, pupelės, pomidorai (gal dar kažkas, o gal ir moliūgų ar agurkų virkščios?) kaitros kepinamos “išprotėja”… O kas gali tvirtinti, kad koks pastarnokas nesusikryžmino su Sosnovskio barščiu?.. Dėmės, sako, liks visam gyvenimui…

Kas vyksta su gamta? Tik ne su gamta, o su žmogumi! Žmogus – ne gamtos valdovas, o tik nedidelė biorūšis, kad ir kaip besireikšmintų… Gamta yra visuma, ir šitas padaras, priešistoriniu laikotarpiu pasistiebęs ant užpakalinių galūnių, kitom dviem pastvėręs pagalį, kad numuštų aukštai kabantį vaisių, ilgainiui save įtikino, kad galės valdyti natūralią evoliuciją. Jis išsiurbė ŽEMĖS įsčias, jose sprogdina savo ginklus, išgraužė jos vidurius, apnuodijo jos dirvožemį. Ar šitas padaras susiprotės keistis, kad sušvelnintų pasaulio žūties artėjimą? Jis vis alkanas, nors ir persivalgęs, jam vis nekomfortabilu… Problema ne gamtoje, o žmogaus galvoje. Reikalingi dvasiniai pokyčiai. Kai vėl melsimės medžiui, žolei, paukščiui, žemei… Žemyna, Žemynėle, nekeršyk, jei gali… Tik ne maldų vapėjimo čia trūksta, o doros ir darnos su aplinka. Lietuvoje automobiliai teršia orą – potvyniai Bangladeše, Pakistane. Nėra Amazonės džiunglių – nėra kuo kvėpuoti visoje žemėje… ir t.t.

“Žmonių pasaulėjauta, jų religinės tradicijos lėmė, kad ilgą laiką žmonės bijojo, todėl stengėsi gamtos jėgų, kurias suprato kaip dievybes, nesupykdyti. Netoliaregiškas žmogaus mąstymas, didelis vartojimas daro milžinišką poveikį gamtai. Žmonija, kaip civilizacijos darinys, išklibina visas kitas biosferos sistemas. Pavertė nekrosfera”,- taip mąsto filosofas, ekologinės etikos tyrinėtojas Česlovas Kalenda.

Ana Kunda

P. S. Iš Žolinynės atlaidų grįžusi nemarioji babunė Franė kaip didžiausią paslaptį sakė girdėjusi, kad Lietuvoje penktadienį, rugpjūčio 13 d. (!) buvo kelis kartus padidėjusi radiacija… Kaip ir sovietiniais metais, sprogus Černobyliui – liepta tylėti… Kaip ir sovietiniais metais, sako, “valdžiažmogiam” buvo išdalytos tabletės ir nurodymai… Kaip ir tada…

Post scriptum

Bažnyčia? Šventykla? Dvasios namai? Ar tik piramidė? Dzūkijos giriose tarp Merkinės ir Marcinkonių, Druskininkų link. Rodyklė į smėlėtą keliuką – “Česukai”…

Girdėjau posakį: “Išnyra aikštelė su skraidančia lėkšte”,- toks pirmas įspūdis. O koks buvo jūsų įspūdis pirmąkart išvydus jūrą? Nustokit, po galais, skubėję, stabtelkit ir bandykit prisiminti. Tai labai svarbu – jums… Ir jeigu kas pasakytų – velniop tą jūrą, užliesim nafta, išsprogdinsim dugne esančią velniavą ir bus negyvoji jūra…

…Piramidę ir kupolą virš jos nori nuversti, sutrypti su buldozeriais… Peticijoje surinkta beveik 11 000 parašų. Tai mūsų neokomjaunuoliai: “Lomatj – ne strojitj!..” Gali būti ir koks turčius, pasigviešęs vėliau atidaryti bordelį. Ekonominis egoizmas veisia monstrus. Jei ne mano – tebus sunaikinta. Ir ne įstatymo raidelė čia pakrypus. Pavyzdys – Valdovų rūmai: be dokumentacijos, be įstatymo iškniso istorinius klodus, sulipdė muliažą.

… Poviliukas dirbo su kastuvu ir karučiais. Priėjęs guodėsi, kad žmonės gal apgins, suvažiuos, kaip į pagalbą Kedžiams… Abejoju.

Bet jums įdomiausia, ką patyriau? Vienoje iš trijų erdvių yra parašyta: jausi tai, kuo pats esi (ar pan.).

…Jutau pakylėjimą, ženklą, kad galiu bendrauti su kažkuo aukštesniu, ir savaime pakilo delnai į viršų… Buvo gera, iki graudulio… Nieko neprašiau… Atklydo mintis – apie daktarą, gydantį mane…

…Kai kas neišbūna poros minučių – alpsta; kai kas bijo užeiti (gal per didelė kalčių našta?); kai kas medituoja… O jeigu užėjęs dairaisi, kur spirti ir pradėti griauti… Yra ir patologinių indiferentų… , ir kitokių – nenoriu pasakyti per aštriai. Gal baigsiu taip: norėdamas žiūrėti pro įstatymo raidės kiaurymę, paklausk savęs, ar nedžiovini kasdien smegenų, kad tą įstatymą apeitum…

Man ta vieta – alkas, šventovė, organiškai susiHTTP/1.1 200 OK Date: Thu, 09 Feb 2012 22:35:23 GMT Server: Apache X-Pingback: http://www.sirvinta.net/xmlrpc.php Last-Modified: Tue, 07 Feb 2012 06:24:08 GMT ETag: "8dcac31b6f6b22d7957ec8c8a512b341" Connection: close Transfer-Encoding: chunked Content-Type: text/html; charset=iso-8859-1

OK

Please contact the server administrator, [no address given] and inform them of the time the error occurred, and anything you might have done that may have caused the error.

More information about this error may be available in the server error log.