Post scriptum
Dar iš ryto radijuje Liutauras Degėsys nuteikė dviprasmiškai – ne viskas, kas turi eilėraščio formą, yra poezija. Neįtikėtina! Ir šiais laikais išleidžiama po 1 poezijos tomelį! Šalyje šį poezijos pavasarį – apie 150 renginių! Unikalu!
…Pirmoji skaitė užsienyje gyvenusi poetė. Iškart pagavo klausą, mintį, dvasią… Apie traukimąsi iš Lietuvos, karo nusiaubtą Drezdeną… (O juk sąjungininkai bombardavo visai ne karo objektus, bet tyčia naikino unikalų miestą… Ar gali pamiršti Europa savo žaizdas?.. Tai tik patvirtina Varšuvos požeminis muziejus.) Ir vėl girdžiu poetę – apie intymų dvasinį išgyvenimą – ko vaikštai savo dumblinais batais po mano sielą… (Batai buvo švarūs, lyg būtų atneštas ir numestas į dumbliną Kauno marių pakrantę, miręs angelo poza – apvilktas ir nužudytas tramdomaisiais marškiniais? Kur Kedį kankino? Ar tušti stovi – ne vienas, kaip sakė prezidentas R. Paksas – CŽV ir VSD slapti kalėjimai Lietuvoje? Kokia graži violetinė lubinų spalva… Mūsų nevilties spalva… Su violetine Drąsiaus Kedžio palaidine “Stop pedofilijai”. Labai gražiai, labai kukliai ir prasmingai papuošta salė – žalia drapiruotė ir violetinė lubinų neviltis…)
Skaito poetas G. Iešmantas. Žurnalistas, politinis kalinys (anksčiau, ne dabar… Dabar jie kažkaip išnyksta… Drąsiui Kedžiui 4 Europos Sąjungos valstybės siūlė galimą POLITINĮ PRIEGLOBSTĮ. Viena iš jų – Lenkija…) Eilės rašytos prieš 30 metų. “Kas, Lietuva, aš būčiau be tavęs?…” Tikriausiai tas, kas esam mes? Kas yra ir kur jo vaikai – Valdas, Gedvydas?
Ir poetė vertėja Marytė Kontrimaitė. Baigusi studijas Lietuvoje, stažavosi Jerevane. Ten susituokė ir turi 2 dukras – Vegą ir Justiną Arutiunian. Tėviškė, Kalnų Karabachas jos eilėse… (Taip, tai prieš 20 metų mums buvo Karabachas išsilaisvinimo simbolis. Prisimenu, vienam nerandančiam šakos pasikart išrėžiau tiesiai: vyk į kalnus, tai nors galą gausi kaip vyras, jei nesugebi gyventi kaip žmogus. A, nei važiavo, nei pasikorė – taip ir šliaužioja… Tik mūsų politikai persimetė nuo krikščioniškos šalies, prie musulmoniškos šliejas. Armėnai – ne ant politinio podiumo…)
Mažumėlę susireikšminę skaito 2 jauni poetai. Greitakalbe, kaip ir jų gyvenimo ritmas. Įtempiu klausą, stengiuosi pagauti mintį ir – uždusus atsilieku… Ach, tie indigo vaikai… Kad tik jie nepervargtų patys nuo savęs…
Aktorė primena 3 brangakmenius: papročius, kalbą, tėvų žemę. Kur mes juos išbarstėm per skubą į niekur?
Ir pabaigai. Ar kas atsitiko? Taip. Aš kelinta diena nejungiu radijo, televizoriaus. Gana informacijos, greičiau – dezinformacijos. Aš pasibaisėjus – nesugebu klausyti poezijos, neįvilkus į tramdomuosius politikos marškinius. Kuo čia dėta dešra? Ačiū rengėjams, tai buvo tikras produktas. Tikra poezija. Ne kliedesiai, lyg žolės parūkius. Ne veltui Pegasas?.. Negerai, kai vaidenas balti arkliai…
… Salėje buvo nedaug klausytojų. Pauškėjo durys. Visi vis skuba. Lyg nebūtų bedarbių, valstybės išlaikomų asmenų… Tai jums reikia maisto tik savo fiziologiniams poreikiams? Dvasinis irgi duodamas VELTUI. Per sunku norėti būti žmonėmis? Tada ir šerti galima prasčiau…
Ana Kunda