Buvo linksma...

Šeštadienį Levaniškių dvare, Kristinos ir Arūno Martinėlių sodyboje, vyko Zibalų seniūnijos Rudens šventė.  Skaisti popiečio saulė dangumi ritinėjosi, tad norinčių pamatyti  Kiauklių, Zibalų, Anciūnų, Šešuolėlių saviveiklininkų ir kultūros darbuotojų parengtą koncertą netrūko.  Į dvaro kiemą vis suko poniškai pasipuošę ponai ir ponios, abipus kelio vos tilpo automobiliai, didžiulis klojimas buvo pilnut pilnutėlis žiūrovų. Šalia kelio prie įvažiavimo į Levaniškių dvarą kėpsantis įspūdingas šiaudinis “Ponas”, klojime  etnografinėmis detalėmis ir rudens gėrybėmis papuošta scena, primenanti praėjusio šimtmečio pradžioje gyvenusio valstiečio trobą,  žadėjo gražią šventę.

Zibalų seniūnijos saviveiklininkai parengė teatralizuotą koncertą pagal Žemaitės apsakymą “Sučiuptas velnias” (scenarijaus autorė Rita Makauskienė). Šalia scenos supamoje kėdėje įsitaisiusi pasakotoja (Virginija Jankauskienė) raiškiai skaitė Žemaitės gamtovaizdžių aprašymus. Scenos pakraščiuose (prėsmuose)  vyko veiksmas: rugių pjovėjai ir rišėjos (Anciūnų kaimo kapela ir Zibalų dainininkės) darbavosi  laukuose, bulviakasio darbus dirbančios moterys (Kiauklių moterų vokalinis ansamblis) skubino, kad tik ponas nesibartų. Visus rugiapjūtės ir bulviakasio darbus palydėdavo dainomis. Gražiai gyvenančią ir draugiškai laukuose dirbančią Petronėlės (Svetlana Stankevičienė) ir Antanėlio (Algis Ališauskas) šeimą vis bandė išardyti dvaro ponaitis (Gediminas Makauskas). Visais įmanomais ir neįmanomais būdais jis stengėsi suvilioti Petronėlę. Išsiuntęs Antanėlį į malūną, ponaitis, užsukęs į Petronėlės trobą, kalbėjo: “Tai tu tą pajuodėlį geriau myli? Ot durnelė. Būkim geruoju. Kai jis bus, aš nebūsiu. Skaityti daugiau »

Rudens derliaus gėrybėmis grožėjosi jauna Cvekelių šeima: Robertas su Gintare ir jų dukros Kristalė ir Karolina.

Rugsėjo 24 dieną kernaviškiai (pirmieji rajone) susirinko į Derliaus šventę. Rudens gėrybių buvo visur, tačiau svarbiausia, kad jas visas buvo labai sunku atpažinti. Vienos įsikūnijo į žiaurų piratą, kitos slėpėsi palapinėje, iš trečiųjų rudenėlio uogienė išėjo. Dar kitos puikavosi ant stalo, pasiruošusios tuoj pat sušokti į žiūrovų burnas… Šiais grybingais metais moterų klubas grybus net uždaroje patalpoje sugebėjo užauginti. Matyt, slėpė nuo gausybės po apylinkes pasklidusių svetimų grybautojų. Užtat dabar kernaviškiai galėjo kokį vieną kitą patys išsirauti.

Rudens derliaus gėrybėms pasipuikuoti vietos užteko. Į renginį užsukę žmonės vaikštinėjo, stebėjosi, fotografavo, bendravo tarpusavyje, šypsojosi. Rudenėlio šventės organizatorė ir jos vedėja Loreta Orakauskienė pasidžiaugė saulėta diena ir palinkėjo visiems susirinkusiems puikiai praleisti vakarą. Nė viena šventė Kernavėje neapsieina be “Kerniukų”. Ir šį kartą muzikinės programos “vinimi” tapo ši vaikų ir jaunimo liaudiškos muzikos kapela. Kapelos vadovas Povilas Velikis visiems atėjusiems į šventę žmonėms priminė, kad jie yra pirmoje Lietuvos sostinėje ir paaiškino, jog būtent dėl to ir gamta kernaviškiams palanki. “Po Kernavės apylinkes pasklinda muzikos garsai. Tranki polka nepalieka abejingų. Pirmieji šokti pasileidžia patys drąsiausieji… – darželinukai, o po jų ir likęs jaunimas nebenustygsta vietoje. Greitą polką pakeičia lengva ir rami melodija, kuri verčia surimtėti, kuri mintyse pakelia tave lyg pienės pūką ir neša saulės apšviestų piliakalnių link, čia šiek tiek paskraidina – spėji pajusti didingos praeities dvelksmą, po to kiek smarkiau pūsteli ir leidžia nusklęsti Neries link…” Piliakalnių link ėjusi nemaža lenkų turistų grupė nepagailėjo laiko ir net išsižioję klausėsi “Kerniukų” grojimo. Trumpos pertraukėlės metu Povilas pakalbėjo apie “bobų” vasarą ir leido suprasti, kad “boba” nėra jau toks blogas žodis… “Kerniukų” pasirodymas baigėsi Tado Blindos arba vestuvine polka. Skaityti daugiau »

Burniškių kaimo gaspadinės ir jų viršininkas gaspadorius Mykolas.

Rugsėjo 26 dieną, sekmadienį, Rudens šventė atkeliavo į Čiobiškį. 10 valandą kaimo bibliotekoje svečiai iš Vilniaus ir Kauno skaitė istorinę paskaitą “Jono Krizostomo Pilsudskio giminės paveldas Širvintų rajone” (Čiobiškio vaikų socializacijos centras yra įsikūręs Pilsudskio dvare).  Nuo 12 valandos ties kultūros namais veikė “kermošėlis”, kuriame galima buvo nusipirkti medaus, sūrio, grūdų, bulvių, vaismedžių, lašinių, megztų kojinių, saldainių, sausainių, įvairių žaisliukų vaikams. Galima buvo įsigyti tautodailininko drožėjo ir kalvio Povilo Malinausko darbų. Pusę pirmos parapijos bažnyčioje giedojo Vidaus reikalų ministerijos vyrų choras “Sakalas” (vadovas Romas Makarevičius). Pirmą valandą vyko Šv. Mišios. Jų metu buvo šventinama duona, kuri vėliau kaip visų žmonių susitaikymo simbolis buvo dalijama visiems susirinkusiems.

Po Šv. Mišių ir čiobiškiečiai, ir jų svečiai galėjo grožėtis seniūnijos kaimų ir organizacijų išmoningomis “kiemelių” vaišėmis. Ne tik grožėtis, tačiau ir ragauti. Tiesa, tik po autoritetingos komisijos… Iš tikrųjų vaišių užteko visiems ir dar liko… Čiobiškio pagrindinės mokyklos “kiemelio” patiekalų pavadinimai vertė stebėtis ir skatino pamąstyti: “Matematinė aibė”, “Minčių kratinys”, “Difuzija”, “Mokinių džiaugsmas”, “Dėmė sąsiuvinyje”. “Kiemelio” lankytojai mėgavosi rūgšties tirpalu ir kažkodėl geidė paragauti  “Mokytojo liežuvio”. Ant Burniškių kaimo vaišių stalo šalia raugintų agurkų ir gražiai papjaustytų lašinukų stovėjo butelis su kraneliu, kuriame teliuskavosi neaiškios kilmės bespalvis skystis. Vienas žmogelis paaiškino, kad tai vanduo, kuriuo pavalgius rankas galima nusiplauti. Galima buvo ir patikėti… Čiobiškio vaikų socializacijos centro “kiemelyje” šalia skanumynų puikavosi gulbės. Tiesa, jos buvo nevalgomos, o centro globotinių rankomis iš kruopščiai sulankstytų popieriukų sukonstruotos. Auklėtoja Ramunė Lisauskienė pasakojo, kad tokioms gulbėms padaryti reikia milžiniškos kantrybės, kuria Socializacijos centro vaikai tikrai nepasižymi. Skaityti daugiau »

Galbūt šioje vietoje, prie Širvintos, gimė ir architektūrinės idėjos...

Lietuvos valsčių knygoje “Širvintos” nuo Šešuolėlių kilęs literatūros tyrinėtojas ir istorikas Juozas Lebionka rašo: “Netoli Viesų kaimo, Šešuolėlių girios pakraštyje, labai vaizdingoje Širvintos pakrantėje yra maža gyvenvietė Liaurai, įkurta daugiau nei prieš 210 metų. Jos įkūrėjas buvo žymus Lietuvos architektas Laurynas Gucevičius, kurio vardu gyvenvietė ir pavadinta” bei “Deja, iki mūsų laikų neišliko nė vienas Lauryno Gucevičiaus pastatas; senąją sodybos vietą rodo tik buvusių alėjų medžiai.” Ši vieta architekto gyvenime buvo svarbi, – tikėtina, kad šioje sodyboje galėjo gimti ne vienas įžymaus pastato projektas. Patikėkite, ne taip jau paprasta buvo surasti tą menamą alėjos bei sodybos vietą.

Į Liaurus galima patekti iš Širvintų važiuojant vieškeliu per Zosinos kaimą arba Senuosiuose Viesuose prieš sodų bendriją “Melioratorius” pasukus į dešinę ir “palindus” po automagistrale. Vieškelis nors ir vingiuotas, tačiau gana neblogas – prieš keletą metų čia net lenvųjų automobilių lenktynės vyko. Važiuojant iš Širvintų (nuo Zibalų kelio reikia sukti grybyno link, o vėliau važiuoti tiesiai pro vadinamąjį “baraką”), už poros kilometrų nuo Zosinos kaimo prie Šešuolėlių miško šalia Širvintos (kaimas vadinasi Degusis Kelmas) stovi jau nebegyvenama Gavrilčikų sodyba. Galima teigti, kad už poros šimtų metrų palei upės tėkmę galėjo savo namus pasistatyti Laurynas Gucevičius. Kodėl? Juk jokių konkrečių rašytinių vietos nuorodų nėra, jokio žmogaus nebepasiklausi. Savo vasaros rezidenciją architektas, matyt, statė medinę, o medinis statinys, kaip žinia, – neamžinas. Iš tikrųjų, norint galutinai patvirtinti vietą, reikėtų atlikti kasinėjimus. Taigi, lieka tik logiškai pasamprotauti. Skaityti daugiau »

2010 metai. Nuotrauka prisiminimui kartu su "Baltijos kelio" bėgimo dalyviais prie paminklinio akmens.

Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos iniciatyva rugpjūčio 20 dieną devynioliktą kartą prasidėjo tarptautinis bėgimas “Baltijos kelias”, skirtas “Juodojo kaspino” dienai bei Baltijos šalių vienybės 21-osioms metinėms paminėti. Tada, rugpjūčio 23-iąją, per Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo 50-metį apie 2 mln. žmonių iš Lietuvos, Estijos ir Latvijos susikibę rankomis sudarė gyvą 650 km ilgio grandinę, nusidriekusią nuo Vilniaus iki Talino. Šis bėgimas primena visam pasauliui apie iškovotą mūsų Laisvę. Dvejus metus Baltijos šalių bėgikai bėgo ne Baltijos kelio trasa, bet aplink Baltijos jūrą, todėl šis bėgimas – ne dvidešimt pirmasis, bet devynioliktasis. Bet kurioje bėgimo trasos vietoje buvo galima prisijungti prie pagrindinių bėgikų ir bent porą šimtų metrų pabėgėti su jais kartu.

Širvintų rajono ribą bėgikai kirto šiek tiek vėluodami, apie 12.20 valandą. Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos prezidentas Romas Bernotas sakė, kad reikėjo išklausyti ilgų politikų kalbų. Po gero pusvalandžio autostradoje ties posūkiu į Širvintas bėgikus sutiko širvintiškiai. Nuo 45 kilometro iki pat Širvintų ir Ukmergės rajonų ribos pasikeisdami bėgo devyni atžalyniečiai: Aistė Jotautytė, Žiedūnė Ramonaitė, Aira Davidavičiūtė, Martyna Vaitkūnaitė, Aurelija Pečiukaitytė, Vitalija Audėjūtė, Gražvydas Visockas, Justinas Vaicekauskas ir Mantas Denisovas. Paskutinius kelis šimtus metrų kartu su mokiniais įveikė ir Širvintų 10-osios šaulių kuopos vadas Leonas Vaicekauskas, Švietimo ir sporto skyriaus vyriausiasis specialistas Borisas Sockis. Skaityti daugiau »

Henrikas Orakauskas su atvykusiais Kriminalinės policijos pareigūnais pasidalijo savo spėlionėmis.

Kernavėje įsikūrusi Henriko ir Loretos Orakauskų galerija dalyvauja Didžiajame žygyje po Baltijos šalis. Taip vadinasi Lietuvoje, Latvijoje ir Europoje rengiamas projektas, siūlantis keliautojams apsilankyti trisdešimtyje įdomiausių lankytinų objektų, po 10 – kiekvienoje šalyje. Įsiamžinę kuriame nors objekte, keliautojai gali siųsti savo nuotraukas organizatoriams ir laimėti puikių prizų.

Penktadienio rytą paaiškėjo, kad nedaug trūko, jog Kernavėje apsilankę keliautojai būtų neberadę pagrindinio galerijos akcento – vandenį iš rieškučių pilančio Piligrimo skulptūros. Šis įspūdingas meno kūrinys seniai tapo ne tik galerijos, bet ir Kernavės simboliu, viešojoje erdvėje yra atpažįstamas daugelio meno gerbėjų. Atsisėdusį minutei pailsėti keliautoją gali pamatyti albumuose, knygose, internete, atvirukuose…

Taigi ryte pabudę Orakauskai pastebėjo, kad lietingą naktį bandyta šią skulptūrą pagrobti. Nežinomi nusikaltėliai “Piligrimą” nuplėšė nuo imitacijos šulinio, ant kurio jis buvo pasodintas, nuvilko apie 5 metrus kieme esančios automobilių aikštelės link, tačiau ten savo kėslų kažkodėl atsisakė ir skulptūrą paliko.

Loreta Orakauskienė mano, kad tą naktį vagims kažkas sutrukdė. Gal gatve pravažiavo automobilis ir apšvietė žibintais? Skaityti daugiau »

Šį kartą Šešuolėlių dvare skambėjo dainininkės Giedrės Kilčiauskienės balsas.

Rugpjūčio 15 dieną, 17 valandą, į Šešuolėlių dvarą vėl atkeliavo Kristupo vasaros festivalis.  Šį kartą koncerto repertuare – nostalgiškoji bossa nova. Koncerte muzikos instrumentus virtuoziškai valdė Andrej Polevikov (klavišiniai), Vytis Nivinskas (kontrabosas), Darius Rudis (mušamieji), Pavel Žemoitin (perkusija). Vis dėlto pagrindinis koncerto “instrumentas” buvo puikus Giedrės Kilčiauskienės vokalas.

Kaip ir dera žvaigždėms, artistai vėlavo, tačiau gausiai susirinkusių muzikos gerbėjų lūkesčiai visiškai pasiteisino. Jau pirmosios muzikos garsų bangos leido atpažinti Braziliją,  saulėtus Rio de Žaneiro paplūdimius. Klausytojai buvo pakerėti salę užpildžiusio muzikos garsų lengvumo bei jų žavesio. Salėje skambanti muzika visus nukėlė į saulės nutviekstą tolimą vandenyno pakrantę, leido pajusti nakties romantiką ir gyvenimo džiaugsmą. Tiesą sakant, bossa novos būta visokios. Skambėjo ir tokios melodijos, kad atrodė, jog esi išmestas tarp Amazonės krokodilų ir norėjosi būti kuo greičiau suvalgytam, kad tik viskas kuo greičiau baigtųsi. Paskui liūdni melodijos garsai nukėlė pas buvusius Afrikos vergus. Atrodė, kad klausaisi juodaodės senolės pasakojimo apie nelengvą jai tekusią gyvenimo dalią. Skaityti daugiau »

- Būdama toli nuo tėvynės aš visą gyvenimą buvau su jumis, dirbau Lietuvai ir gimtojo Musninkų krašto žmonėms, - sakė Marija Bareikaitė - Remienė.

Šeštadienio vidurdienį, po miesto šventės, skirtos Širvintų 535 metų jubiliejui, atidarymo ceremonijos, įvyko iškilmingas rajono tarybos posėdis, kuriame, vykdant birželio mėnesio tarybos posėdžio sprendimą suteikti iš Musninkų kilusiai JAV lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjai Marijai Bareikaitei – Remienei krašto garbės piliečio vardą, įteiktos šį titulą liudijančios regalijos.

Kraštietės nuopelnus Lietuvai, Širvintų kraštui ir Musninkams pristatė Musninkų seniūnė Birutė Jankauskienė. Ji kalbėjo, kad Marija Bareikaitė – Remienė gimė ir užaugo Musninkuose, prisiminė jos šviesaus atminimo tėvus ūkininkus Eleonorą ir Joną Bareikas, jų darbus Musninkų krašte. Kadangi Jonas Bareika vokiečių okupacijos metais dirbo Musninkų valsčiaus viršaičiu, 1944 metais šeima buvo priversta pasitraukti į Vokietiją. 1949 metais Marija Bareikaitė emigravo į JAV, studijavo verslo administravimą, 35-erius metus dirbo draudimo kompanijoje “Aetnos”. Išauklėta katalikiška dvasia ir Nepriklausomos Lietuvos idealais, ji visą gyvenimą dirba lietuvybės ir Lietuvos labui. Būdama profesionali ir talentinga vadybininkė, kelis dešimtmečius sėkmingai vadovavo svarbiausių išeivijos institucijų finansavimu besirūpinantiems fondams ir komitetams. Skaityti daugiau »

Nors 18 valandą dar kepino kaitri saulė, nors žiūrovams nebuvo kur atsisėsti, į Vytauto Šiškausko koncertą žmonių susirinko labai daug. Kartu su dainininku jie šoko, linksminosi.

Stepono Liktoravičiaus repotažas

Deklamuojamos ne tik A. Kryžanausko eilės, bet ir kitų kraštiečių kūryba. Nostalgiški posmai ir tekanti upė sukūrė itin jaukią aplinką.

Miesto šventėje buvo visko: tiek linksmybių, tiek susimąstymo bei rimties kupinų renginių. Vienas jų – poeto Algio Kryžanausko atminimo vakaras “Dainuoju saulę”.

Penktadienį prie Širvintos upės susirinko poezijos ir muzikos gerbėjai. Renginį stebėjo ne tik širvintiškiai – atvyko žmonių ir iš gretimų kaimų. Nors žiūrovų buvo neitin daug, vakarą galima vadinti tikrai vykusiu. Jame buvo galima išgirsti deklamuojamas eiles, smuiko melodijas bei gitaros garsus.

“Poetiniu žodžiu galime išgodoti savo godas, gitara, smuiku ar kitu muzikos instrumentu skaityti poeziją, apsakyti savo jausmus: ar meilę, ar džiaugsmą, ar liūdesį,” – į susirinkusiuosius kreipėsi renginio vedėja, jau nuo pirmos minutės sukūrusi iškilmingą ir svajingą aplinką.

Prieš pusmetį anapilin iškeliavusio A. Kryžanausko atminimo vakare skambėjo ir kitų Širvintų krašto poetų kūryba. Savo mamos Danutės Šinkūnienės eilėraščių padeklamavo Birutė Šinkūnaitė, kitų poetų eilės skambėjo Širvintų jaunimo lūpose.
Skaityti daugiau »