2000 kilometrų žygio prie Juodosios jūros dalyvio Česlovo Marcinausko sodyba – pačioje Kernavėje, o “prerijos”, kuriose ganosi žemaitukų veislės arkliai – gal pora kilometrų už miestelio. Apie dešimties hektarų plotas aptvertas elektriniu “piemeniu”. Patikėkite, ne taip ir paprasta surasti nedidelius arkliukus, pasislėpusius krūmais apaugusioje ir kalvotoje vietovėje. Pačiame ganyklos tolimiausiame taške mus pasitiko žemaitukės Žvilga, Anika, Kreta, Karina ir Žyga, o tarp jų ir neveislinė dičkė Pakalnutė. Beje, kitoje ganyklos pusėje ganėsi dvi stambaus sudėjimo mėsinės Simentalų veislės karvės. Šeimininkas patikino, kad tai dar tik telyčaitės… Česlovas Marcinauskas mielai sutiko atsakyti į Remigijaus Bonikato klausimus.

- Pradėkime nuo pradžios. Kaip gimė meilė arkliams?

- Mano gimtinė Kaišiadorių rajone, Bareikių kaime. Tiesa, kaimo jau nebėra, likusi tik vieniša kaimyno liepa. Nuo mažų dienų augau su arkliais. Tėvas, kiek prisimenu, turėjo kolūkio arklį. Mes, paaugliai, ganydavom arklių kaimenę. Tekdavo kartais ir po dešimt valandų ant arklio nugaros pasėdėti, todėl ir žygyje žinojau, kas manęs laukia. Prie arklių buvau visą savo gyvenimą, išskyrus porą metų tarnybos sovietų kariuomenėje. Pamatau arklį ir gera širdyje pasidaro… Po kariuomenės dirbau tekintoju Kaišiadorių gamykloje, o vėliau ir Kernavės mechaninėse dirbtuvėse. Skaityti daugiau »

Rugsėjo 8 dieną, kai buvo numatytas Vytauto Didžiojo karūnavimas, dešimt raitelių ir penkiolika užsispyrusių žemaitukų leidosi į keturiasdešimties dienų kelionę Vytauto Didžiojo keliais per Lietuvą ir Baltarusiją į Ukrainą, iki Juodosios jūros. Raiteliai ir jų žirgai atliko tokį pat žygį, apie kokį mūsų protėviai pasakojo mūsų seneliams, seneliai – tėvams, tėvai – mums. Jie pasakojo, kaip Vytautas Didysis girdė žirgus Juodojoje jūroje. Vienas iš žygio tikslų ir buvo paneigti istorinį mitą, kad Vytautas Juodojoje jūroje šiuos žirgus pagirdė. Atseit tai neįmanoma, nes jūros vanduo sūrus ir netinkamas gerti. Išėjo atvirkščiai – raiteliai patvirtino šią legendą. Televizijos ekranuose matėme, kaip paskutinę dieną pasiekę savo tikslą, vis dėlto, žemaitukai geria jūros vandenį.

Tarp tų dešimties žygio dalyvių buvo ir mūsų kraštietis kernaviškis Česlovas Marcinauskas su savo kumele Žyga. Penktadienį Kernavės kultūros namuose visi susirinkusieji galėjo pasiklausyti įdomaus pasakojimo iš paties istorinio žygio dalyvio lūpų. Į susitikimą Česlovas atjojo su ištikima drauge – nediduke ir judria kumele Žyga. Žmonės stebėjosi, kaip su tokiu nedideliu arkliuku įmanoma nujoti net 2000 kilometrų. Pasak Česlovo, žemaitukai yra tobula veislė: jais galima joti į bet kurią vietą, kur karšta ar šalta, jie puikiai įveikia pelkes, nes moka išsilaikyti ant kupstų  ir ėda labai nedaug, yra neišrankūs. Visiems tapo aišku, kad be karo žirgų – žemaitukų, nebūtų ir LDK. Skaityti daugiau »

Spalio 15 dienos, penktadienio, vakare Musninkų kultūros namuose vyko kasmetinė tradicinė Derliaus šventė. Ant sustatytų salės viduryje stalų puikavosi vaišės, kurios, tikėtina, šiek tiek vėliau leisis suvalgomos. Ir jeigu leis… Dūdaičių šeima. Pasirodo, kiekvienas svečias, užsukęs į kultūros namus, patekdavo tiesiai į ūkininkų Dūdaičių pirkią. Kartu su sodybos gaspadoriais (Alvydas Sapitavičius) ir (Birutė Jankauskienė) gyveno du jau suaugę jų vaikai: sūnus Adomėlis (Zigmantas Mikalajūnas) ir duktė Petrutė (Dalia Kiaulevičiūtė). Dar jie turėjo samdinę Onytę (Ingrida Barauskienė). Visi darbai gulė ant trobos šeimininkės ir samdinės Onytės pečių. “Štai ir šį vakarą visi namiškiai laukia svečių, o šeimininkas guli rūškanas ir apmusijęs lovoje. Atseit serga, be to, -  jam depresija, o iš tikrųjų – paprasčiausiai tingi. “Oi, verkia duonelė tinginio valgoma. Tiek darbų, o dėdė lovoje…” – skundžiasi Onytė. “Laimingiausi pasaulyje – tinginiai. Tėvai, kelkis, skruzdėlės suės! -  šūkteli šeimininkė ir sunkiai atsidūsta: Jauna, durna buvau, kad ištekėjau už tokio…” Sūnus Adomėlis taip pat prie darbų nelinksta. Išlipęs iš lovos jis priekaištauja: “Ar tekę jums su tuščiu pilvu gyventi? O darbai ne man… Juk aš esu muzikontas ir šventa!” Duktė Petrutė taip pat nekokia darbininkė, nes jai gyvenime skirta visai kita misija. Užgirdusi, kad kaime statys kultūros namus, ji svajoja būti kultūros namų direktore. Iš miesto į svečius atvažiuoja dar viena duktė Magdė (Meilė Survilienė) su jaunikiu ir su dovanomis. Jaunikis (Jonas Borusevičius) – taip pat muzikantas. Paprašytas pagroti, jis neatsisako ir kaip tikras virtuozas suskelia smagią “Lapeliokų” ir su vingrybėmis “Internetinę” polkas.
Skaityti daugiau »

Spaudoje rašoma, kad skirtumas tarp vyrų ir moterų tikėtinos vidutinės gyvenimo trukmės apie 12 metų… Ir iš tikrųjų spalio 7 dieną, pravėręs “Atžalyno” pagrindinės mokyklos aktų salės duris, iškart supratau, kodėl taip yra. Tą dieną vyko sveikuolių klubo “Žvalumas” ataskaitinis susirinkimas. Susirinkime dalyvavo 18 sveikuolių, tarp kurių nebuvo nė vieno vyro! Dauguma vyrų į sveikatingumo problemas nesigilina ir drąsinasi žinomu posakiu, kad nuo likimo nepabėgsi. Visi žino banalią tiesą – norint ilgiau gyventi, reikia mažiau gerti, rūkyti, nesivelti į muštynes ir atsargiau vairuoti. Tačiau visi taip pat žino, kad norint gyventi sveikai, reikia nemažai ir valios turėti. Būtent jos dažniausiai ir trūksta (nebūtinai vyrams!). Beje, Sveikuolių klubas savo veiklą atnaujino prieš porą metų. Tada “Širvintų kraštas” rašė, kad į klubą panoro įstoti 18 moterų. Vadinasi, sveikuolių skaičius nei didėjo, nei mažėjo. Ar tai gerai, ar blogai, – spręskite patys. Skaityti daugiau »

Nemažai rajono gyventojų, su šeimomis ar savo svečiais išsirengę į Kernavę, pamiršta, kad vos 6 km už rajono ribos, Dūkštose, yra įsikūręs Neries regioninis parkas. Tiksliau, Dūkštose keliautojus svetingai priima šio parko lankytojų centras, šiais metais svečiams pasiūlęs atnaujintą ekspoziciją. Ją įrengiant panaudotos įvairių įstaigų, tarp jų – Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato Archeologijos ir istorijos muziejaus – rinkiniuose saugomos nuotraukos. Išvykos pratęsimas Dūkštose galėtų būti ne tik puiki tokių kelionių į Kernavę tąsa, bet ir atskiros artimosios išvykos. Juo labiau, kad, pirmąsyk apsilankę Dūkštose, rajono gyventojai gali atrasti ir tai, ko pas mus rajone jau nebėra. Nors dar ir dabar daugelyje šaltinių minimas Skruzdėlių ąžuolas, iš tiesų jau keliolika metų jo nebėra. Ties kryžkele į Lapeles augęs gamtos paminklas, dar ir dabar per klaidą įtraukiamas į naujai rengiamus turistinius žemėlapius, nuvirto praūžus audrai. O štai Dūkštose ir šiandien tebeošia šimtai Skruzdėlių ąžuolo bendraamžių, kadangi Neries regioninio parko teritorijoje yra išlikęs vienas seniausių ir didžiausių Lietuvoje Dūkštų ąžuolynas. Išvyka į Dūkštų ąžuolyną neapsunkins – čia įrengtas ilgiausias Lietuvoje pažintinis takas neįgaliesiems. Iš lentų įrengto tako ilgis – net 2,3 km. Sudaryta galimybė eiti ir trumpesnes žiedines atkarpas. Skaityti daugiau »

Seniūnijos kiemelyje šurmuliavo “kermošius” – čia šventės lankytojai galėjo įsigyti ne vien tik rudens gėrybių. Čia ir kalvis Antanas Tatarėlis iš Zubelių kaimo demonstravo dar tėvo įsigytus įrankius, čia ir tikras malūnas, dar mokytojo Kęstučio Stankevičiaus tėvo sukonstruotas, puikiai miltus malė. Nežinia, kodėl, tačiau malūnininkai miltus visiems norintiems veltui dalijo. Vienas žmogelis, net nenutuokdamas nė kur vėliau tuos miltus panaudos, rieškučiomis juos sėmė: “Juk veltui duoda!” Bagaslaviškio pieninė savo unikalius sūrius pardavinėjo, čia pat dvi jaunos gelvoniškės Laura ir Dovilė savo pagamintus saldainius siūlė. “Kermošiuje” savo paslaugas teikė net dvi žolininkės. Viena iš jų (Daiva Berdova) virš laužo pakabintame dideliame juodame puode kažkokį viralą maišė. Pasirodo, jame iš mėtos, melisos, čiobrelių ir aviečių lapų nenusakomo skonio arbata kunkuliavo. Kas tik ragavo, tas šį gėralą labai gyrė. Matyt, kad be burtų čia neapsieita… Kita žolininkė (Vilija Taločkienė) savo džiovintomis žolėmis prekiavo ir vis kalbėjo, kalbėjo… Pasak jos, šias žoleles kasdien vartojant jokia liga bus nebaisi. Tik nelabai aišku buvo, kam šalia žolelių dar skudutis buvo reikalingas. Pasirodo, kad geriant arbatą, reikia į jį pūsti. Tada pagerėja žmogaus kraujo apytaka, o liga, matyt, išsigandusi išgaunamų garsų, galutinai pabėga. Bagaslaviškio pagrindinės mokyklos trys devintokai Petras, Žygimantas ir Vygantas pardavinėjo sumažinto nekilnojamojo turto (trobų ir savivarčio) modelius. Vyrukai pasakojo, kad nameliai buvo statomi ir automobilis konstruojamas, laikantis visų reikiamų technologijų, ir pardavinėjo juos už “Šimtą nesmulkių pinigų!” Jaunųjų audėjų būrelis iš Bagaslaviškio (vadovė Rasa Stankevičienė) mokėsi ir kitus mokė audimo paslapčių. Gelvoniškis Petras Rutkauskas siūlė nusipirkti “nei per didelius, nei per mažus, o kaip tik…” krepšius. Savo dirbiniais prekiavo dvi mezgėjos: Adelė Jurkūnienė iš Bagaslaviškio ir Genovaitė Radzevičienė iš Gelvonų. Šluotas pardavinėjo Vita Petrauskienė iš Neveronių kaimo. Galima buvo ne tik grožėtis, tačiau ir nusipirkti Ritos Suchockienės lino darbų. Skaityti daugiau »

Liepos 2 dieną Rudens šventė atkeliavo į Vileikiškius. Renginys vyko mokyklos kieme, todėl erdvės užteko visiems. Ant sukonstruotos pakylos savo muzikinius ir aktorinius sugebėjimus demonstravo šventinės programos dalyviai. Žiūrovai galėjo pasirinkti: ar ramiai ant suolų sėdint, ar vaikštant po kiemą koncerto klausyti. Čia pat ant laužo garavo didelis puodas skanios sriubos. Sriubą sukūrė ir ją išvirė šeimininkė Valentina Stankevičienė. Išėjo bene skaniausia sriuba pasaulyje, nes katilo turinys per trumpą laiką ėmė katastrofiškai mažėti. Netoliese jaunų žmonių porelė siūlė paragauti paslaptingo gėralo. Sakė, kad tai naminės giros ir naminio alaus mišinys, tačiau “tikrai neturintis nė vieno laipsnio stiprumo”… Kieme nedidelį kioskelį įsirengė Vileikiškių jaunimo centro “Kiškiai” atstovai. Jis vadinosi “Nuotaikų vaistinė”. Dvi žavios “kiškės”- vaistininkės turėjo vaistų visiems atvejams. Alkaniems tiko “Čepsiukas”, liūdniems – “Šypsenėlė”, “Linksmutis”, vaikinams siūlė paragauti “Meilučio”… Už jokius pinigus nė vienas nenorėjo ragauti “Depresiuko” ir “Pasiutėlio”. Šalimais ant krintančiais lapais nubarstyto stalo išsirikiavę vienoje linijoje tarsi kareiviai stovėjo stiklainiai su konservuotomis daržovėmis. Ko tik čia nebuvo! Tik gaila, su tais stiklainiais, kaip toj pasakoj: “Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau…” O paragauti galima buvo gražių išore ir skanių vidumi naminių pyragų, didžiulių baltutėlių sūrių, atsipjauti pagal paskutinę madą įmantriu raštu išdrožinėtais “drabužiais” pasipuošusio arbūzo. Skaityti daugiau »

Šeštadienį labai gausiai į pietus padangėmis traukė klykiančios žąsys ir gervių pulkai. Galbūt išskrendančių paukščių padrąsinti į Kiauklių kultūros namuose vykusią tradicinę rudens darbų pabaigtuvių šventę dar gausiau rinkosi žiūrovai bei dalyviai: Širvintų rajono savivaldybės, Kultūros centro, Zibalų seniūnijos vadovai ir specialistai, Kiauklių krašto gyventojai ir jų svečiai iš LR Seimo, Širvintų, Anciūnų, Panevėžio.

Šventė prasidėjo teatralizuota scena pagal Žemaitės “Marčią”. Scenoje pasirodę senoji Vingienė (Asta Amankavičienė) bei senis Vingis (Alvydas Masiukas) svarstė apie sunkų sūnaus Jono (Virgis Pajaujis) gyvenimą su ta pajuodėle, cacka pacacka marčia Katre (Irma Novikienė). Senė Vingienė vis plūdosi, barėsi ant vyro, baisėjosi nenusisekusiu sūnaus gyvenimu. Šiek tiek aprimo, kai senis Vingis pasiūlė į snukį ir iš lovos išsiropštė Vingių Jonas. Vyrai išsiruošė iš namų reikalų tvarkyti, palikę senę Vingienę vieną.

Tuo metu į Vingių trobą užsukęs Zibalų seniūnas Nerijus Drazdas su Kiauklių bendruomenės nare Danute Lemešoviene įteikė apdovanojimus gražiausių Kiauklių krašto sodybų šeimininkams: Vidmantei ir Algirdui Meško, Danutei ir Vaclovui Osinskiams, Melanijai ir Vaclovui Lisauskams. Senė Vingienė svečiais liko nepatenkinta, vis piktai šnairavo, garsiai plojo ir bardamasi kartojo: “Katrė cacka pacacka kur? Ir tėvo nėra. Jonelis mano pavargo”. Kai į trobą užsuko kaimynės (Kiauklių kultūros namų moterų vokalinis ansamblis, vadovė Audronė Burakovienė) ir, išbučiavusios šeimininkę, siūlė padainuoti, senoji Vingienė labai vangiai prisijungė. Skaityti daugiau »

Gražus sekmadienio oras į Alionis prie seniūnijos sukvietė kaip niekad daug žmonių. Vaikučiai čiuožinėjo ant pripučiamos čiuožyklos, jojo ant Alfredo Pažūsio ponio, suaugusieji skanavo medžiotojų klubo “Giedra” išvirtą košę su šerniena, stebėjo “Pelkių vilkus”, atvažiavusius su džipais. Seniūnijos bendruomenės demonstravo savo išradingumą vadinamuosiuose kiemeliuose – ko tik juose nebuvo: gėlių, daržovių, mezginių, pyragų…

Į šventę buvo atvažiavę garbingų svečių: Seimo nariai Jonas Pinskus su žmona, Algirdas Sysas, Maišiagalos dekanato dekanas kunigas Juzefas Aškelovičius, rajono meras, vicemeras, administracijos direktorė, Kultūros skyriaus vedėja, kai kurie rajono tarybos nariai, Kultūros centro darbuotojai. Įdomus faktas – rajono valdžios vyrai ir moterys neatvežė alioniškiams nė menkiausio pagyrimo rašto, menkiausios išliekamąją vertę turinčios dovanėlės. Tik pasveikino su švente, padejavo, kad labai daug dirba, iš išvažiavo neva pas kažkokias ožkeles. Žmones toks rajono vadovų elgesys papiktino. Skaityti daugiau »

Šeštadienį Medžiukų kultūros namuose buvo švenčiama Derliaus šventė, vyko koncertas. Panašu, kad ir į Medžiukus atėjo bobų vasara. Danguje spindėjo saulė, buvo šilta. Ne veltui ant scenos, pačiame jos priekyje, puikavosi raudona gėlele pasidabinusi moliūginė boba. Jos nenuspėjamos akys meiliai žvelgė į žiūrovus, gilės nosytė buvo gudriai pakreipta į šoną, o šermukšnių lūpos išsidėliojo į intriguojančią Monos Lizos šypseną. Salėje šilta tapo ir kita prasme. Puikūs saviveiklininkų pasirodymai kaitino žmonių širdis.

Koncerto pradžioje bendra daina žiūrovus pasveikino visi Medžiukų kultūros namų dainininkai. Jų vadovė Joana Kasparienė pristatė renginio vedėją Musninkų kultūros namų direktorę Dalią Kiaulevičiūtę. Iš tiesų Joana grojo ir dainavo beveik visuose artistų pasirodymuose ir kiekvieną kartą pristatinėti save būtų šiek tiek neetiška. Jauniūnų folklorinis ansamblis “Czerwone maki”  (vadovė Stefanija Tamošiūnienė) atliko net tris dainas, tačiau žiūrovams labiausiai patiko daina apie tai, kaip užkukavo “kukulečka” (gegutė). Medžiukai gali didžiuotis vieninteliu rajone vyrų vokaliniu ansambliu (vadovė Joana Kasparienė). Daug ką pasakantys buvo jų dainų pavadinimai: “Kaip uliojo mūs senoliai”, “Juos mama išbarė” ir “Išėjo ieškot mylimos”. Skaityti daugiau »