Bagaslaviškiečiai prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę Antakalnio kapinėse.

Sausio 13-ajai atminti

Prieš 20 metų, tą žiemos naktį, prie televizijos bokšto bei Radijo ir televizijos komiteto pastato žuvo ne kariai, ne politikai, o paprasti žmonės. Tarp jų galėjome būti ir mes… Jeigu būtume tą naktį ten stovėję… Žmonės važiavo budėti prie Televizijos bokšto ir prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų tikrai ne dėl garbės ar medalių. Šventa pagarba ten stovėjusiems, nugalėjusiems savo baimę ir nepasitraukusiems, neišsigandusiems tankų. Sausio 9 d., sekmadienį, Vilniuje vyko jubiliejinis, 20-tasis tradicinis tarptautinis pagarbos bėgimas “Gyvybes ir mirties keliu”, skirtas pagerbti 1991 m. sausio 13 d. žuvusių Lietuvos laisvės gynėjų atminimą. Niekur kitur pasaulyje nėra tokio unikalaus didvyrių pagerbimo būdo, kaip Lietuvoje.

Visi dalyviai registravosi aikštelėje, esančioje Karių kapų gatvėje, o visi norintys galėjo padėti gėlių ant žuvusiųjų Laisvės gynėjų kapų. 12 valandą buvo duotas bėgimo startas ir visi dalyviai išbėgo į trasą: nuo Antakalnio kapinių Karių Kapų, Kuosų, Jūratės, L. Sapiegos, Antakalnio gatvėmis, Žirmūnų tiltu ir Šeimyniškių gatve Konstitucijos prospektu, T. Narbuto ir Karoliniškių   gatvėmis, Laisvės prospektu, L. Asanavičiūtės, A. P. Kavoliuko gatvėmis ir, sėkmingai įveikę 9 km atstumą, finišavo Sausio 13-osios gatvėje, prie Televizijos bokšto. Visi dalyviai, atbėgę į finišą, gavo atminimo medalius, galėjo atsigaivinti karšta arbata ir bandelėmis. Po bėgimo galima buvo nusiprausti Lazdynų laisvalaikio centro baseine. Skaityti daugiau »

Jau esame pripratę prie naujai suvokiamų metinių švenčių tradicijų. Prieškalėdinis laikotarpis tampa tikru galvos skausmu, nes skubame prisipirkti maisto produktų (kurių vis tiek visų nesuvalgome ir galiausiai išmetame) ir dovanų, kurios savo prasmę turi tik kainoje arba kiekyje. Deja, vaidindami modernius žmones, pamiršome savo senelių ir prosenelių gyvenimo būdą, kuris skatino susitelkti į šeimynines tradicijas,  atsidavimą, meilę ir pagarbą artimiesiems.

Tačiau, regis, kad kartais pamirštame ne tik tai, kaip reikia šventes švęsti, bet netgi ir pačias šventes. Dabar triukšmingai, su dainomis ir fejerverkais paminime dvi šventes: Kalėdas ir Naujuosius metus. O mūsų seneliai, pasirodo, švęsdavo dar ir trečią šventę, dabar jau gerokai mūsų primirštą ir turbūt tik kalendoriuje perskaitomą, tai – sausio 6-oji, Trijų Karalių diena. Skaityti daugiau »

Publika taip pat aktyviai dalyvavo koncerte.

Gruodžio 30 dieną, nepaisant užpustytų ir slidžių kelių, Musninkų kultūros namų salė buvo pilnutėlė žmonių. Tą vakarą vyko geros liaudiškos muzikos ir puikios nuotaikos šventė. Jau septyneri metai iš eilės tarp Kalėdų ir Naujųjų metų yra tas laikotarpis, kada Musninkų kultūros namų metinį darbą vainikuoja “Musinukų” įteikimo šventė-ceremonija. Šios šventės metu pagerbiami tie žmonės, kurie aktyviai dalyvavo Musninkų krašto kultūriniame gyvenime: dainavo, šoko, padėjo organizuoti įvairius renginius. Tai tikri entuziastai, atiduodantys ne tik  savo laisvalaikį, tačiau ir dalelę savos širdies.

Pasak Dalios Kiaulevičiutės, aidas apie “muses” per septynerius metus pasklido toli, kadangi musninkiečiai turi kuo pasidžiaugti. Praėjusiais metais scenoje pasirodė per 50 meno mylėtojų. Prieš trejus metus įsikūrusi kaimo kapela (vadovas Zigmantas Mikolajūnas) buvo pripažinta geriausia liaudiškos muzikos kapela rajone. Brolių Domanto ir Pauliaus Rolių duetas žinomas ne tik Musninkų seniūnijoje, bet visame Širvintų rajone ir ne tik… Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse buvo pristatytas Musninkų namas. Musninkiečiai buvo tarsi mūsų rajono ambasadoriai, o pristatymas buvo pripažintas pačiu linksmiausiu ir įdomiausiu. Prieš metus susikūrė Musninkų miestelio kultūros puoselėtojų bendruomenė “Spindulys”. Jos gretose yra jau per 30 “spindulėlių”, kurie pastebimai pagyvino kultūrinį gyvenimą. Skaityti daugiau »

Pasirinkti eglės šakų siūlė ir eigulė Renata Misiūnienė (kairėje).

Pernai surengę akciją “Parsinešk Kalėdas į savo namus”, miškininkai ir šįmet gruodžio 17-ąją visoje šalyje žmonėms dovanojo eglių šakų. Automobiliai su mišku kvepiančiais eglišakiais tos dienos popietę sustojo didžiųjų miestų ir miestelių centrinėse aikštėse. Akcijos tikslas – ne tik atkreipti Lietuvos gyventojų dėmesį į prieš šventes siaubiamus eglučių jaunuolynus, bet ir pasirūpinti, kad visi žmonės namuose turėtų gyvą miško dalelę – eglės šaką.

Kaip pažymi Generalinė miškų urėdija, “eglučių šakų dovanojimo akcija – daugiatikslė. Ji prisideda prie gamtosaugos ir ugdo bendrapilietiškumą, kūrybinius sugebėjimus iš šakos sukurti menines kompozicijas”.

Ukmergės miškų urėdijos miškotvarkos inžinierius Ramūnas Janciulevičius sakė, kad pernai miškininkai širvintiškiams ketino padovanoti apie 1000 eglišakių, tačiau žmonės pasiėmė gal triskart mažiau. Šįmet į Širvintų automobilių stovėjimo aikštelę prie turgaus miškininkai atvežė apie 500 eglės šakų, dar 1000 šakų pasiūlyta ukmergiškiams. Skaityti daugiau »

Lapkričio  25 d. Širvintų rajono savivaldybės Viešoji biblioteka pakvietė į susitikimą su kraštiečiu žurnalistu Algimantu Čekuoliu. Autorius pristatė savo knygas “Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu” bei “Staigmenos ir kiti žinomi dalykai”. Kartu dalyvavo knygų sudarytoja, žurnalistė Loreta Paškevičienė. Pasak Loretos, jai tenka redaguoti ne tik Algimanto knygas. “Iš pradžių santykiai su visais autoriais būna puikūs, tačiau vėliau “išlenda” įvairūs piktumai. Su Algimantu bendrauju jau šešerius metus, jau trečia knyga išvys pasaulį, tačiau nė karto nebuvome susipykę. Jis yra tikras džentelmenas, smagu su juo dirbti. Esu mačiusi daugelio žurnalistų “žvaigždėjimą”, kas Algimantui visai nebūdinga”, – kalbėjo redaktorė.

Algimantas Čekuolis papasakojo apie savo vaikystę, kūrybą, pomėgius. “Didžiuojuosi, kad esu širvintiškis. Gimiau Kielių kaime, mokytojų šeimoje. Gyvenome mokykloje. Tėvas ir motina vesdavo pamokas, o aš dar visai mažas vaikščiodavau po klases ir klausydavausi. Nusibosdavo, – išeidavau. Neprisimenu, kaip ir kada išmokau skaityti ir rašyti. Be jokios prievartos, pats savaime…”- prisiminė rašytojas. Pasak Algimanto, tėvas buvo šaulių būrio vadas, todėl reikėjo šeimai mėtyti pėdas, – gyveno Panevėžyje, Kaune, Vilniuje. “Buvau girdėjęs, kad jeigu išvažiuoji mokytis į Rusiją, tai tokių šeimų neištremia į Sibirą. Turėdamas vos 16 metų įstojau į Maskvos literatūros institutą ir pataikiau…” – pasakojo Algimantas Čekuolis. Skaityti daugiau »

Širvintų kultūros centro parodų salėje vyko Jauniaus Ranonio akvarelės darbų parodos atidarymas. Vos įėjus į salę, galima buvo perskaityti “išsamią” menininko autobiografiją: “Gimiau Papilio bažnytkaimyje Biržų rajone, mokyklą lankiau Panevėžyje. Nuo vaikystės užsiimu kūryba. Mokiausi įvairių dailininkų dirbtuvėse, pedagoginiame institute ir Dailės akademijoje. Pagrindinė specialybė yra tapyba akvarele ir jos technologijos. Domiuosi viskuo, ką tik galima nutapyti. Svarbiausias studijų objektas – žmogus, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.”

Kristina ir Jaunius Ranoniai gyvena netoli Kernavės, Pakalniškių kaime, sodyboje “Mirnabalis”. Matyt, tik tokiame dieviško grožio gamtos kampelyje gali gimti paveikslai, simbolizuojantys žmogaus santykį su Kristumi. Parodoje akį patraukia neįprasta technika nutapytas paveikslas. Keičiantis jo apšvietimui, keičiasi paveikslo atspalviai. Pasirodo, – paveikslas nutapytas trimatėje erdvėje, jis tūrinis, todėl dieną jis meta vienokius šešėlius, temstant – kitokius. “Palieskite ranka ir pamatysite, jog tai žemė. Iš tikrųjų juodžemio košė buvo maišoma su akriliniais dažais ir gauta mase tapoma. Paveikslo centre – žmogaus sodyba. Žmogus meldžiasi, o jo mintys ir malda praskleidžia tamsos šydą ir kyla į viršų, į šviesą, į Kristų”, – pasakojo dailininkas. Parodos atidaryme apsilankė daug kernaviškių, kurie linkėjo kūrybinės sėkmės ir sveikatos. Skaityti daugiau »

Modeliu piešėjams teko pabūti ir Darbo partijos Širvintų skyriaus pirmininkei Živilei Pinskuvienei.

Jau tapo tradicija Musninkų kaimo bendruomenės organizuojama Senjorų šventė. Šiai šventei organizuoti G. Steponavičiaus fondui buvo parašytas projektas, kuriam buvo pritarta ir skirta pinigėlių. Bendruomenės narės Sigutė Juzėnienė ir Vaiva Zakrauskienė paruošė kvietimus, kuriuos Algirdas Markevičius, Romutė Aniūkštienė, Valerija Kvietkauskienė, Vida Krutinienė, Marytė Petkevičienė, Elena Jatkauskienė, Elena Binkienė, Melanija Vilkevičienė Veronika Vasiliauskienė, Aleksandra Geibienė, Stanislava Vinciūnienė, Birutė Jankauskienė įteikė kiekvienam senjorui asmeniškai ir pakvietė į renginį. Taip pat į šventę buvo pakviestos socialiai remtinos šeimos. Kaip ir kiekvienais metais, šventė prasidėjo Šv. Mišiomis Musninkų bažnyčioje. Į šią šventę susirinko per 100 žmonių.

Po Mišių susirinkusieji buvo pakviesti į valgyklą, kur vyko vakaronė. Į šventę buvo pakviesta svečių. Kadangi rajone vyko Lietuvos nepriklausomybės kovų 90-mečio šventė, todėl esame dėkingi Savivaldybės administracijos direktorei Elenai Davidavičienei, kad surado laiko dalyvauti bent Šv. Mišiose. Skaityti daugiau »

Visa bėgikų kolona fotoaparato objektyve netilpo...

Lapkričio 19 dieną Širvintose buvo minimas Lietuvos nepriklausomybės kovų 90-metis. Jau nuo pat ryto apie 200 mokinių iš Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos, Gelvonų vidurinės, Širvintų “Atžalyno”, Alionių ir Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinių mokyklų pajudėjo Motiejūnų link, kur 1920 metais vyko bene svarbiausi jaunos nepriklausomos Lietuvos kariuomenės mūšiai. Vien tik iš “Atžalyno” pagrindinės mokyklos kiemo išbėgo pulkas bėgikų ir išvairavo per keturiasdešimt dviratininkų. Kolonai susirinkus prie Savivaldybės rūmų, Širvintų jaunųjų šaulių 10-osios kuopos vadas Leonas Vaicekauskas davė signalą startui. Distancijos ilgis iki stogastulpio prie kelio Širvintos-Giedraičiai – 4,3 kilometrai. (Ten ir atgal būtų apie devyni…) Nė pusvalandžio nereikėjo, o visi žygio dalyviai jau buvo toje vietoje, kur prieš 90 metų vyko aršūs mūšiai. Istorijos mokytojas Jonas Stankevičius pravedė istorijos pamoką, panaudodamas įspūdingas vaizdines priemones, – vėjyje plaikstėsi Lietuvos trispalvė, liepsnojo ugnis, simbolizuodama tų metų karių nepalaužiamą dvasią. Čia pat stende galima buvo mesti žvilgsnį į tų laikų karinius žemėlapius, tačiau pati prasmingiausia mokymo priemonė – tai prieš akis atsivėrusios vykusių mūšių vietos. Kad galėtų kalbėti šalia tekanti Širvinta, jos slėniai, ją supančios kalvos ir laukai! Kiek skausmo ir vilties jie mena… Taigi, leiskime istorijos mokytui nors trumpam praskleisti laiko uždangą: “Generolo Lucjano Želigovskio kariuomenė 1920 metų spalio 9 dieną netikėtu smūgiu užėmė Vilnių ir trimis kryptimis – Giedraičių, Širvintų ir Musninkų patraukė į Kauną. Lapkričio 17 dienos rytą prie Širvintų lietuvių pėstininkų 7-asis pulkas pirmąsias priešo atakas atmušė, bet po smūgio į sparnus turėjo pasitraukti į Viesų kaimą ir užėmė gynybą ties Liūnų, Viesų ir Degučių kaimais. Skaityti daugiau »

Renginio vedėjoms iš Ukmergės Agotėlei ir Dėdenytei kalbos netrūko...

Šeštadienį, lapkričio 13 dieną, Širvintų kultūros centre vyko smagi respublikinė jubiliejinė kaimo kapelų šventė – varžytuvės “Kaimynėli, būki svečias!” Pasak šventės organizatorės Laimutės Bikulčienės, šios varžytuvės vyksta nuo 1991 metų, – jau dvidešimtą kartą. “Viskas prasidėjo nuo rajoninio muzikinio paveldo puoselėtojų konkurso. Jame dalyvavo pavieniai armonikininkai, pasakotojai, buvo atliekamos liaudies dainos. Pradžioje net Lietuvos televizija filmavo, nes tais metais kartu su sovietine santvarka daugelyje rajonų griuvo ir muzikinis gyvenimas. Keista, tačiau pas mus buvo atvirkščiai – jautėsi lietuviškų tradicijų puoselėjimo pakilimas. Per kelerius metus apie mūsų varžytuves sužinojo nemažai muzikantų iš gretimų rajonų, todėl jau nuo 1996 metų sukviesdavome dalyvius iš Vilniaus apskrities. Dar toliau, dar gražiau: apie mūsų šventę sužinojo aukštaičiai, žemaičiai, dzūkai ir nuo 2000 metų Širvintose vykdavo jau respublikinio masto kaimo kapelų šventės. Šiais, jubiliejiniais metais, pirmą kartą vyko ir vedėjų arba savo krašto ar savo kolektyvo “pristatytojo” konkursas, – papasakojo Laimutė Bikulčienė.

Šių metų konkurse dalyvavo devyni kolektyvai iš Širvintų, Šalčininkų, Radviliškio, Panevėžio, Ukmergės, Rokiškio ir Ignalinos rajonų. Kolektyvų pasirodymus vertino komisijos pirmininkas kompozitorius Vytautas Juozapaitis, nariai: Lietuvos liaudies kultūros centro muzikinio folkloro sektoriaus vyr. specialistas Arūnas Lunys, rajono Savivaldybės administracijos Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėja Vita Majerienė, Meno mokyklos mokytoja metodininkė Aldona Pažusytė ir vaikų bei jaunimo renginių režisierė Birutė Šinkūnaitė. Skaityti daugiau »

Po linų šukavimo darbų. Limonių kaimo vyrai su linų pėdeliais rankose (iš kairės į dešinę): Petras Zibalas, Stasys Kiškiūnas, Aleksas Stundys, Petras Riauba, Leonas Martinėlis, Vladas Zibalas ir jo sūnus Stasys Zibalas.

Laiko uždangą praskleidus

Senos nuotraukos daug ką byloja apie žmogaus, šeimos, giminės, kaimo istoriją. Tai prieš daugelį dešimtmečių gyvenusių paprastų žmonių gyvenimo akimirkos, užfiksuotos dirbant ūkio darbus, trumpą poilsio valandėlę, linksminantis ar liūdint. Gaila, kad ne visiems senos fotografijos yra brangios. Jas rūpestingai saugo vyresnioji karta, gal dar saugos vidurinioji, bet jauniesiems, žengiantiems “skaitmenų ir kompiuterių” amžiumi, kažin ar bus brangios nežinomų, seniai Anapilin iškeliavusių senolių fotografijos, neretai apgadintos, sulamdytos, daugybės rankų nučiupinėtos, pageltusios. Visgi dar nesibaigė karta, kuri gyveno ir tebegyvena popierinėmis nuotraukomis, varto jas, akimis glosto veidus, kurių jau seniai gyvų nebėra.

Vartant “Šiaurės Atėnų” numerius, akys nejučia užkliuvo už atlankos “Retrospekcija”. Ten publikuojamos pageltusios fotografijos, pasakojamos prasmingos istorijos. Pastebėta, jog šiuolaikinius žmones labiausiai nuskriaudė laikas ir civilizacija. Šiandien dažnas ne tik tolimesnių giminaičių, betgi net savo pusbrolių ar pusseserių nepažįsta: jei ir susitinka didmiesčio gatvėje, tai praeina vienas pro kitą tarsi svetimi, tarsi ne to paties senelio anūkai. Ką ten kalbėti apie šalia gyvenusius kaimynus, vieno kaimo žmones, kažkada bendrai dirbusius, vargusius, turėjusius savų džiaugsmų ir rūpesčių. Viskas nugrimztų į užmarštį, jeigu ne fotografijos.
Skaityti daugiau »