Juodiškių kaimo piemenėliai šildosi prie laužo.

Sausio 28 dieną Juodiškių mokykloje vyko Alionių seniūnijos kultūros dienos „Gyvenimas ratu“. Alioniškiams teko pirmiesiems pradėti kultūros dienų maratoną mūsų rajone. Programos pradžioje salėje lyg iš erdvės materializavosi ir nuskambėjo malonaus tembro įtaigus „balsas iš dangaus“: „Kur bekeliautume, – į praeitį, į ateitį, ar būtume visi mes čia, gyvenimas vis sukasi, ratu, kartojasi, tik kitokiu kampu. Aplanko mus vaikystė, paauglystė ir branda, ir išgyvenimai kartojasi, deja… Mes patiriame džiaugsmą, liūdesį ar viltį, vis siekiame gerovės, laimės ar kitų tikslų. Gyvenimas – jis sukasi ratu…“

Ir iš tikrųjų šeštadienį Juodiškiuose lyg kaleidoskope sukosi įvairiaspalvis, kiekvieną kartą vis kitoks, publiką stebinantis besikeičiančių nuostabių garsų ir vaizdų ratas. Pirminį impulsą ratui suteikė Juodiškių pradinio ugdymo skyriaus būrelis „Jaunasis artistas“ (vadovė Zita Vilkelienė). Scenoje šildėsi ratuku aplink labai tikrovišką laužą susėdę, didelėmis margomis skaromis apsigaubę, sušalę, dantimis kalenantys jaunieji artistai (piemenėliai). Vaikams prie laužo buvo taip gera, kad nė nepajuto, kada jų saugomi gyvulėliai išsilakstė. Nelengva seniau buvo piemenėlių dalia. Teko vaikams palikti maloniai spragsintį laužą ir bėgti paskui savo globotinius… Kelis smagius ratelius susuko šokėjai iš Alionių pagrindinės mokyklos (vadovė Daiva Rudaminienė).

Besisukant didžiajam „Gyvenimo ratui“, scenoje pasirodė ir visu ryškumu sužibėjo penkios moterys iš Juodiškių vokalinio ansamblio „Vienkiemis“, padainavusios apie didelį ir gražų kaip sapnas pasaulį ir apie tris gale lauko sėdinčias paneles. Žiūrovams malonių akimirkų suteikė šeimos ansamblis „Vilija“. Moterų trio „Savaitgalis“ maloniai ir švelniai skambančiais balsais publikai paaiškino, jog tikrai meilei reikia ne tik tiesos, bet ir drąsos… Drąsiai, kaip tikras artistas, scenoje jautėsi devynmetis solistas Justinas Blažys. Šventės dalyviams romantišką nuotaiką sukūrė populiariosios muzikos ansamblio (Saulius, Jurga ir Ingrida) gitarų stygų skambesys bei dainos žodžiai apie „sidabrinę“ naktį.

Didelių simpatijų ir karštų plojimų susilaukė dramos kolektyvas (vadovė Ingrida Didžiokienė), kuris žiūrovams pristatė vieno veiksmo komediją „Sunki našta“. Trumpas turinys: „Duktė savo seną motiną įkalbėjo parduoti sodybą kaime. Ji buvo labai „gera“ duktė ir sutiko po lygiai pasidalyti pinigus (100 000 litų) su seserimi ir broliu, o savo mamą už pinigus priglausti savo namuose. Tačiau mamos kaimynė nutarė patikrinti vaikų jausmus ir suvaidino, jog pinigus autobuse vagys ištraukė. Ir tada prasidėjo tikros „linksmybės…“ Suvaidintas spektaklis atspindėjo šių dienų skaudžius išgyvenimus, kada motina vaikams reikalinga tik dėl pinigų. Vis dėlto šį kartą reikėtų pakalbėti ne apie spektaklio turinį, tačiau apie aktorius. Aktoriai buvo išties puikūs, vaidino įsijautę ir, galima sakyti, nė kiek neprasčiau už profesionalus.

Puikiai polką sugrojo bei apie lietuvišką ramunėlę padainavo tik praėjusiais metais susikūrusi Alionių krašto stilizuota kapela. Daugeliui programos numerių akompanavo, pasak Juodiškių filialo vedėjos Ingridos Didžiokienės, metų atradimas Egidijus Žilėnas. Alionių seniūnijos seniūnas Sigitas Bankauskas padėkojo visiems kultūros dienos dalyviams ir svečiams bei palinkėjo daug energijos ir išsakė viltį, jog Alionių krašto saviveiklininkai ateityje garsins Širvintų rajoną Lietuvoje ir… už jos ribų… Šie seniūno žodžiai buvo palydėti audringais plojimais. Naudodamasis proga seniūnas pakvietė visus kultūros dienoje dalyvavusius žmones Vasario-16-osios dienos proga atvykti į Alionių atsinaujinusią kultūros namų salę bei neužmiršti, kad šių metų rugpjūčio 18 dieną Juodiškių dvare vyks Juodiškių ir aplinkinių kaimų (Šlevėtrų, Magūnų, Mickonių, Rudžionių, Pajuodžių, Palkių, Jonių, Trapelių, Maišelių, Hakos, Tarautiškių, Alionių I) kraštiečių susitikimas.

Alionių seniūnijos kultūros dienas parėmė Sigitas ir Donata Bankauskai, Valius Mažulis, Rima ir Danielius Galiniai, Laima ir Juozas Beinorai, bendruomenė „Vienkiemis“.

Remigijus Bonikatas

juod1

◄ Atgal

Kitas ►

Nuotrauka 1 iš 5

Kokios Kalėdos be papuoštos eglutės!

Musninkų kaimo bendruomenė vykdo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos projektą “Dėl bendruomenių organizacijų projektų, skirtų šių organizacijų socialinei veiklai palaikyti ir plėtoti”.

Projektą pradėjome vykdyti spalio mėnesį. Pakvietėme lektorę iš Jaunimo mainų agentūros, kuri pasidalijo patirtimi apie savanorišką darbą, skleidė savanorystės idėją, privalumus ir šio darbo trūkumus. Seminare dalyvavo 15 bendruomenės narių.

Organizavome užsiėmimus. Seniūnijos moterys rinkosi į Musninkų seniūnijos salę, kur vyko mokymai, kaip pasigaminti papuošalų iš karoliukų, iš vilnos, megzti iš siūlų skraistes, šalius. Mūsų rankdarbių mokytojos Rasa Paketūrienė ir Romutė Aniūkštienė mokė papuošalų gamybos gudrybių. Moterys išmoko, kaip pasigaminti iš vilnos gražių šalių, karolių, segių, pabendravo tarpusavyje, pasidžiaugė, kad kartu dirbant, bendraujant ir depresija greitai praeina. Užsiėmimai vyko 2 savaites. Šiuose užsiėmimuose dalyvavo 15 moterų. Norinčių buvo ir daugiau, bet kadangi bendruomenė neturi savo patalpų, tai glaudžiamės seniūnijos salėje, nėra tiek stalų, kiek reikėtų šiems darbams atlikti. Dabar Musninkų bendruomenės moterys gali pasipuošti savo rankų darbo karoliais, šalikais, segėmis ir pasidalyti savo darbo patirtimi su kaimynėmis, draugėmis. Už tai esame nuoširdžiai dėkingos mokytojoms Rasai ir Romutei.

Lapkričio viduryje Musninkų kultūros namuose vyko labdaros vakaras, skirtas Musninkų bendruomenės nariams, sergantiems onkologinėmis ligomis, paremti. Geros širdies žmonės suaukojo 1869 litus. Nuoširdžai dėkojame visiems, prisidėjusiems prie šio kilnaus tikslo, renginio vedėjai Daliai Kiaulevičiūtei, saviveiklininkams. Jūsų gerumo dėka mes galėjome padėti tiems, kam ši parama labai reikalinga.

Savo rankomis pagaminti papuošalai patys gražiausi ir mieliausi...

Vieną sekmadienį po Šv. Mišių norintieji dalyvauti Advento popietėje rinkosi į seniūnijos salę. Susirinko per 30 dalyvių. Popietėje dalyvavo Musninkų bažnyčios kunigas Virgilijus Balnys ir svečias iš Aukštadvario. Musninkų A. Petrulio gimnazijos mokytoja Jūratė Mačiulienė ir 2 a klasės gimnazistės Aušra Mačiulytė, Auksė Petkevičiūtė, Saulė Kalinauskaitė, Evelina Šileikaitė, Giedrė Sapitavičiūtė, Enrika Gasanovaitė, Emilija Kursaitė parengė prasmingą programą. Susėdome prie tuščio stalo, kur buvo tik vienas mažas vainikėlis su keturiomis žvakėmis. Aušra Mačiulytė grojo smuiku Advento giesmes, kitos mergaitės skaitė eiles. Mokytoja Jūratė pradėjo popietę savo kalba apie Adventą, uždegė žvakę, prie jos liepsnelės sušildė savo rankas, o jomis sušildė kaimyno, sėdinčio šalia, rankas ir taip visi rankų šilumą perdavė vieni kitiems. Mergaitės kiekvienam dalyviui padavė po pušies šakelę, kurią kiekvienas dėjo ant stalo priešais save ir taip buvo supintas vainikas. Vainikas buvo papuoštas kankorėžiais, obuoliais, aukso spalvos Kalėdiniais žaislais. Vainiką papuošus, renginio vedėja Jūratė uždegė mažą žvakelę, o nuo jos savąją uždegė kaimynas – ir taip visi ratuku uždegė savo žvakeles. Kiekvienas turėjo pasakyti palinkėjimą visiems susirinkusiems. Žvakutes pastatėme prie adventinio vainiko. Paskui ant papuošto stalo sudėjome moterų suneštus, taip pat už pinigėlius, gautus iš projekto, nupirktus valgius. Atsakinga už šį renginį bendruomenės narė Sigutė Juzėnienė dėkoja renginio dalyviams, mokytojai Jūratei ir gimnazistėms už nuoširdžią pagalbą bendruomenei.

Mokomės gaminti papuošalus.

O kokios artėjančios Kalėdos be eglutės! Musninkų kaimo bendruomenės ir seniūnijos iniciatyva ši žaliaskarė papuošta Musninkų miestelio aikštėje prie seniūnijos. Už nuostabią eglę dėkojame Aleksandrai ir Juozui Geibams, kurie padovanojo ją iš nuosavo miško. Eglę pastatėme, bet nebuvo žaislų, kad galėtume ją papuošti. Sužinojusi apie mūsų šį rūpestį Violeta Kursienė tuoj pat pasiūle finansinę paramą eglutės papuošalams pirkti. Už finansinę paramą taip pat dėkojame Viršuliškių seniūnaitijos seniūnaičiui Juozui Petkevičiui, už žaisliukus eglei papuošti – Vileikiškių kaimo bendruomenei. Nuoširdus ačiū eglutę puošusiems Algiui Ališauskui, Jonui Kancerevičiui, Valentui Manioniui, Gintarui Drumstai, Musninkų A. Petrulio gimnazijos 2a klasės gimnazistams ir mokytojai Jūratei Mačiulienei.

Jadvyga Kielienė
Musninkų kaimo bendruomenės pirmininkė

Gerai, kad ilgai nedelsiama ir ieškoma vadovo, bet kai kas, matydamas tokį skubėjimą, gūžčioja pečiais: “Gal kažkas tik ir laukė progos, kad ši kėdė atsilaisvintų? Gal tas kandidatas į dar šiltą direktorės vietą iš anksto numatytas, kaip neretai būna?..”

Perskaičius kvalifikacinius reikalavimus, atrodytų, kad ne bet kas “iš gatvės” turėtų ateiti, o gerai pasikaustęs specialistas, išmanantis gausybę įstatymų, turintis ne mažesnę kaip 3 metų darbo patirtį kultūros srityje. Tiesa, vadybinio darbo patirties lyg ir nereikalaujama?

Taigi, intriga išlieka: kas gi bus tas “universalas”?

“Širvintų krašto” replika

Vindeikiečiams padėkojo Musninkų seniūnė Birutė Jankauskienė. Provaikaičio rankose - Vindeikių savanorio Edvardo Naraškevičiaus portretas.

Siekiant sustiprinti kariuomenės ir visuomenės ryšį, 2008 metais spalio 7-oji buvo paskelbta Krašto apsaugos diena. Šią dieną jaunuoliai susipažindinami su Lietuvos kariuomene ir kario profesija, informuojami apie pilietines pareigas bei prievoles valstybei.

Prieš trejus metus buvo nutarta, kad Krašto apsaugos dienos renginiuose bus ieškoma patrauklių būdų supažindinti jaunuolius su valstybės gynyba, paskatinti juos pačius savanoriškai tuo domėtis.

Penktadienį Musninkų Alfonso Petrulio gimnazija organizavo netradicinio ugdymo dieną, kurios metu buvo pašventintas Nepriklausomybės kovų savanorių giminių iniciatyva ir lėšomis pastatytas kryžius Musninkų, Vindeikių ir Juodonių kaimų savanoriams. Kryžiaus pašventinimo iškilmėse dalyvavo vindeikiečio savanorio Edvardo Naraškevičiaus sūnus Mindaugas ir vindeikiečio savanorio Vinco Bernoto giminaitis Antanas Bernotas, II Pasaulinio karo metais tarnavęs generolo Povilo Plechavičiaus įkurtoje Lietuvos vietinėje rinktinėje (”Litauische Sonderverbande”). Šios sukarintos organizacijos tikslas buvo Lietuvos valstybės atkūrimas ir jos sienų gynimas.

Anot Antano Bernoto, jie su Mindaugu Naraškevičiumi išsiaiškino, kad vien iš Vindeikių apylinkių ginti Lietuvos išėjo 9 savanoriai, ir visų jų likimas – labai skirtingas. Kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, į tremtį buvo išsiųstos Vinco Bernoto ir Leono Naraškevičiaus šeimos. Pastarojo savanorio šeimoje augo net 7 ar 9 vaikai.

Netoli tos kryžkelės, kur dabar pastatytas koplytstulpis, gyvenęs Stasys Jankūnas po Nepriklausomybės kovų pardavė žemę ir išsikėlė į šiaurės Lietuvą. Jis dirbo pasienio policininku Mažeikių apskrityje, o atėjus naujiesiems okupantams iš Rytų – jų sušaudytas Tuskulėnuose.

Pasienio policininku Molėtų, Švenčionių ruožuose dirbo Edvardas Naraškevičius, o Juozas Naraškevičius, slapyvardžiu “Šernas”, pokario metais įsitraukė į rezistencinę veiklą, buvo Žaliojo velnio būrio partizanas, paskui paskirtas partizanų būrio, veikusio Musninkų apylinkėse, vadu. Jis ir dar keturi partizanai žuvo 1945-ųjų vasario 6-ąją, palaidoti Vindeikių kapinėse.

- Labai įdomi Prano Jurkūno istorija, – pasakojo Antanas Bernotas. – Būdamas fronte jis pateko lenkams į nelaisvę. Mokėdamas lenkų kalbą, Pranas sugebėjo priešus įtikinti, kad į Lietuvos kariuomenę buvo paimtas prievarta. Lenkai ne tik patikėjo vindeikiečiu, bet jam davė ir savąją uniforma, kurią vilkėdamas Pranas pabėgo iš lenkų nelaisvės.

Ne mažiau įdomi, tačiau – tragiška, Juozo Aniūkščio istorija. Šis vindeikietis gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, atvyko į Lietuvą ir įsitraukė į kovas už Nepriklausomybę. Atėjus sovietams, Juozas sugebėjo grįžti atgal į Ameriką, tačiau ten buvo nušautas kažkokio konflikto metu.

O štai Antanas Jankūnas savo gyvenimą nugyveno ramiai ūkininkaudamas gimtosiose apylinkėse.

- Buvo dar vienas savanoris, tačiau mums nepavyko sužinoti, kas jis toks, – sakė Antanas Bernotas. Jis pridūrė, kad nebelikę žmonių, kurie ką nors plačiau galėtų pasakyti apie Vindeikių savanorius. Štai pernai prieš Naujuosius mirusi Antano sesuo dar atsiminė, kad tose vietose ūkininkavo toks buvęs savanoris Stasys.

Garbaus amžiaus sulaukę vyrai suskaičiavo dar keliolika vyrų, kurie savanoriais į Lietuvos kariuomenę išėjo iš gretimų vietovių. Juos prisiminti paprašęs Mindaugas Naraškevičius pasiūlė įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis šie paprasti kaimo žmonės, palikę žemę ir arklą, išėjo ginti Lietuvos. Anot buvusio vindeikiečio, yra simboliška, kad šis kryžius savanoriams pašventintas spalio 7-ąją – dieną, kai 1920 metais Suvalkuose buvo pasirašyta paliaubų sutartis su Lenkija. Tiesa, lenkai po kelių dienų šią sutartį sulaužė ir patraukė į Vilnių.

- Šis kryžius padarytas iš paties storiausio ąžuolo, kuris augo nuosavame miške, – sakė Mindaugas Naraškevičius. – Norėtųsi tikėti, kad čia kryžius stovės per amžius, o pravažiuojantys žmonės stabtelės, perskaitys memorialinę lentelę ir savanorių atminimą pagerbs padėta laukų gėle.

Kaišiadorių rajone gyvenantis savanorio sūnus už paramą pastatant kryžių padėkojo rajono valdžiai, Musninkų seniūnei Birutei Jankauskienei, iš Musninklų kilusiam generolui majorui Jonui Kronkaičiui.

Pagerbę savanorių atminimą, iškilmių dalyviai, tarp kurių buvo nemažai jaunųjų šaulių iš rajono mokyklų, apsilankė prie paminklo Juozui Naraškevičiui – “Šernui”, paskui sugužėjo į Musninkų bendruomenės salę, kur koncertavo Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas, o prie mokyklos apžiūrėjo kariškių visureigį “Hummer”.

Gintaras Bielskis

kryzius1

◄ Atgal

Kitas ►

Nuotrauka 1 iš 8

Sidona Ušackienė priminė rajono valdžiai, kad ji turi prisidėti prie kultūros puoselėjimo.

Praėjusiame (rugsėjo 29 dienos) rajono tarybos posėdyje buvo patenkintas rugsėjo 15 dieną gautas Sidonos Ušackienės, Širvintų rajono savivaldybės kultūros centro direktoriaus pavaduotojos, laikinai einančios Širvintų rajono savivaldybės kultūros centro direktoriaus pareigas, prašymas “Dėl atleidimo iš pareigų” (nuo spalio 10 dienos).

Tuo pačiu sprendimu tarybos nariai Kultūros centro vaikų ir jaunimo renginių režisierei Birutei Šinkūnaitei (asmens sutikimu) pavedė laikinai eiti Širvintų rajono savivaldybės Kultūros centro direktoriaus pareigas nuo 2011 metų spalio 11 dienos, iki kol bus paskirtas Kultūros centro direktorius.

Atsisveikindami su ilgamete Kultūros centro darbuotoja, režisiere rajono vadovai ir tarybos nariai Sidonai Ušackienei dėkojo už ilgametį nuoširdų kūrybinį darbą, svarbų indėlį į krašto mėgėjų meno ir liaudies tradicijų puoselėjimą bei sklaidą ir linkėjo sėkmės tolesniame gyvenime. Sidonai Ušackienei buvo įtekti rajono mero Vinco Jasiukevičiaus ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro Arūno Gelūno padėkos raštai.

Sidona Ušackienė savo ruožtu padėkojo visiems už sveikinimus ir priminė rajono vadovams, kad jie turi prisidėti prie kultūros puoselėjimo. “31-eri darbo metai nėra taip mažai. Tačiau paskutiniai keleri man buvo patys sunkiausi, nes kultūros renginiams nebuvo skiriama nė vieno cento. Mes gyvenom rėmėjų pagalbos dėka. Tiesiog eini pas žmones ir prašai… Kultūra yra jūsų – Savivaldybės – veidas, ir tarptautiniuose renginiuose, festivaliuose, konkursuose, dainų šventėje mes atstovaujame rajonui. Koks beateitų naujas vadovas, jam bus reikalinga jūsų pagalba. Kaip tik šiandien (rugsėjo 29 dieną – red. pastaba) pirmą kartą repetuoja dūdų orkestras, ir jeigu jūs nesistengsite padėti, jis irgi neišsilaikys, nes jų drabužiai – mano metų, instrumentams – 30 metų…

Vienos mūsų vadovės mirtis buvo didelė netektis… 3 kolektyvai liko be vadovų. Dabar surasti tikrai kompetentingi vadovai, ir šie kolektyvai tęsia veiklą. Tačiau juos irgi reikia saugoti, reikia jiems padėti.

Aš labai džiaugiuosi dėl, mano manymu, teisingo rajono tarybos sprendimo pirkti Kultūros centrui autobusą. Deja, niekas nejuda iš vietos. Kaip aš galiu žiūrėti žmonėms į akis, kai lenkiu galvą, prašau mokyklos direktorės autobuso, o patys saviveiklininkai “sumeta” pinigus, kad galėtų sumokėti vairuotojui… Tokiomis sąlygomis kultūra neišsilaikys. Sužlugdyti kultūrą galima labai greitai, atstatyti ją – labai, labai sunku.

Dar kartelį dėkoju už sveikinimus ir atsiprašau, jeigu ką nors įžeidžiau,” – atsisveikindama kalbėjo Sidona Ušackienė.

Ivona Komarovska

Susirinkusius išjudino Barskūnų kaimo merginos.

Šeštadienio popietę alioniškiai skubėjo į Alionių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią, kur buvo aukojamos Šv Mišios derliaus nuėmimo proga. Šv. Mišioms besibaigiant Alionių seniūnas Sigitas Bankauskas ir Edita Bartaškaitė padėkojo parapijos klebonui Juzef’ui Aškelovič’iui, kad tokią dieną atvyko pas savo parapijiečius, pašventino surinktą derlių ir atsidėkodami įteikė jam iškeptos duonos kepalą.

Po Šv. Mišių su parapijos klebonu Juzef’u Aškelovič’ium priešakyje susirinkusieji nuėjo prie Alionių seniūnijos, kur vyko Derliaus šventės tęsinys. Alioniškiai, į šventę atvykę svečiai galėjo pasigrožėti Alionių pagrindinės mokyklos mokinių iš gėlių padarytais drugeliais, dalyvauti loterijoje, kurioje galima buvo laimėti gausybę įvairiausių rudens gėrybių, įsigyti Julijono Gridziuškos rankdarbių, taip pat paragauti vietinių šeimininkių paruoštų skanėstų bei medžiotojų klubo “Giedra” išvirtos sriubos.

Susirinkusiems į Derliaus šventę Alionyse dainavo Širvintų rajono neįgaliųjų draugijos ansamblis “Viltis” (vadovė Nijolė Vitkauskaitė), moterų vokalinis ansamblis “Vienkiemis” (vadovė Ingrida Didžiokienė), Jauniūnų folklorinis ansamblis “Czerwone maki” (”Raudonos aguonos”, vadovė Stefanija Tamošiūnienė) ir Jauniūnų seniūnijos Barskūnų kaimo merginos. Pastarosios savo dainomis išjudino susirinkusius, kurie ilgai nelaukę patraukė šokti. Bene didžiausia staigmena net ir patiems alioniškiams buvo Alionių muzikantų ir dainininkių, kurie žengia dar tik pirmuosius žingsnius, pasirodymas.

Jau tapo įprasta derliaus šventės metu apdovanoti gražiai besitvarkančių sodybų šeimininkus. Šiemet padėkos raštai ir rudeninės gėlių puokštės buvo įteiktos Liudmilai ir Valiui Kropams, Jūratei ir Aloyzui Putnams, Nijolei Cesiunienei ir Jonui Blažiui, Marijanui Masianui ir Ramunei Juchnevičiūtei, Afrozinai Kanapkienei, Vitalijai Bičkauskienei, Vidai Janušauskienei ir Vaidui Starkui, Danutei ir Česlovui Vasiliauskams, Ainai Vaskinai ir Andriui Kiškunui, Valdai Gujytei…

Ingrida Didžiokienė savo ruožtu padėkojo Janinai Valickaitei, kad vokalinio ansamblio “Vienkiemis” moteris papuošė gražiomis skraistėmis.

Padėkos žodžiai taip pat nuskambėjo ir šventės rėmėjams: Širvintų rajono savivaldybei, Širvintų rajono kultūros centrui, Rimai ir Danieliui Galiniams, Laimai ir Juozui Beinorams, Valiui Mažuliui, Danguolei ir Ričardui Kraniauskams, Julijonui Gridziuškai, Jolitai ir Valerijui Pažusiams, Vladislovui Germanui, Medžiotojų klubui “Giedra”, Marinai ir Broniui Žukauskams, Janinai Valickaitei, Gražinai ir Vidmantui Vyšniauskams bei Alionių pagrindinei mokyklai.

Ivona Komarovska

alionys1

◄ Atgal

Kitas ►

Nuotrauka 1 iš 7

Širvintų "Bočių" pirmininkės pavaduotoja Zina Stonienė priima svečių dovanas.

Širvintų “Bočiai” nutarė rugpjūčio pabaigoje surengti popietę. Kad būtų smagiau, į svečius pasikvietėme Elektrėnų “Bočių” kolektyvo narius. Susitikimo tema buvo bendra – “Palydint vasarą”.

Elektrėnų “Bočiai” panoro vienu šūviu du zuikius nušauti, tad pakeliui į Širvintas dar aplankė senąją Lietuvos sostinę Kernavę, pasigrožėjo gamta, pavaikštinėjo po piliakalnius.

Svečius Širvintose sutikome su maršu, kurį grojo mūsų gerbiamas muzikos vadovas Jonas Barbaravičius. Kadangi mūsų “Bočių” pirmininkė Skolastika Jasiukevičienė šiuo metu serga, tad popietę vedė jos pavaduotoja Zina Stonienė. Ji pasveikino visus širvintiškius, supažindino su svečiais elektrėniškiais ir paskelbė, kad visi kartu palydėsime vasarą.

Elektrėnų “Bočių” pirmininkė Birutė Kigienė irgi gražiomis eilėmis palinkėjo tęsti draugystę, padovanojo gėlių puokštę ir atminimo dovanėlių. Atskirą dovanėlę ir gėlių puokštę svečiai atvežė asmeniškai Skolastikai Jasiukevičienei.

Svečiai iš Elektrėnų dovanų atvežė ir paprašė jas asmeniškai perduoti šventėje dėl ligos negalėjusiai dalyvauti mūsų "Bočių" pirmininkei Skolastikai Jasiukevičienei.

Zinai Stonienei paskelbus šventės pradžią, visi padainavome “Ilgiausių metų”. Tada Zina Stonienė perskaitė Skolastikos Jasiukevičienės specialiai šventės tema sukurtą eilėraštį “Duona”.

Visi susėdome prie stalų, vaišinomės ir linksminomės. Vincas Narušis grojo lūpine armonikėle, visi kartu dainavome. Svečiai pasirodė irgi ne iš kelmo spirti. Verutė Kazlauskienė suvaidino monologą, literatas Rutkauskas papasakojo anekdotų, o Adelė Žemaitaitienė ir kt. paskaitė eilėraščių.

Daug įvairių įdomybių paskaitė ir žaidimus organizavo mūsų “Bočių” pirmininkės pavaduotoja Zina Stonienė, o šokiams grojo Jonas Barbaravičius.

Baigiantis vakaronei visi sutarėme, kad mūsų draugystė nenutrūks. Tai patvirtinome bendrai sudainuota “Giminių” daina.

Janė Garbatavičienė

Širvintiškiai šiltai priėmė Mančesterio Karališkojo Šiaurės muzikos koledžo studentą Ugnių Pauliukonį.

Liepos 27 dieną Širvintų kultūros centro didžiojoje salėje vyko pianistų Eglės Šarmavičiūtės ir Ugniaus Pauliukonio fortepijoninės muzikos vakaras. Skambėjo Ludwig’o van Beethoven’o, Aleksandr’o Skriabin’o, Franz’o Schubert’o, Lowell’io Lieberman’o muzika. Pasak koncerto vedėjos Ugniaus mamos Ramunės, šių abiejų jaunų žmonių gyvenimo kelias panašus. Abu mokėsi groti fortepijonu Širvintų muzikos mokykloje mokytojos Eilinos Stropaitės klasėje. Abu baigė Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą ir šiuo metu studijuoja Mančesterio Karališkajame Šiaurės muzikos koledže profesoriaus Graham’o Scott’o klasėje. Vienintelis skirtumas tas, kad Eglė mokosi vienais metais aukštesniame kurse. Muzikantai savo kraštiečių nenuvylė, – ir Eglė, ir Ugnius grojo kaip tikri profesionalai. Klausytojai už nuostabų vakarą atsidėkojo šypsenomis veide, garsiais plojimais, šūkavimais ir gėlėmis. Po koncerto muzikantai sutiko atsakyti į kelis “Širvintų krašto” klausimus.

- Mančesteris asocijuojasi su pramonės miestu, tačiau girdėjau, kad jis dar vadinamas ir muzikos sostine… – Gal 18 amžiuje jis ir buvo svarbus pramoninis miestas, o dabar tai tipiškas angliškas miestas su jame važinėjančiais maršrutiniais dviejų aukštų autobusais. O dėl muzikos… Būna nemažai įvairios muzikos koncertų. Nemažai visame pasaulyje žinomų grupių yra pradėję groti šiame mieste. Žinoma, didelį pliusą duoda ir mūsų Karališkasis koledžas, kuriame mokosi studentų iš įvairiausių pasaulio šalių.

- Klausantis jūsų atliekamų kūrinių paprastam (nesusijusiam su muzikos pasauliu) piliečiui į galvą lenda mintis: “Tai kaip dar geriau įmanoma skambinti fortepijonu? Kam ir kokie dar reikalingi mokslai?”

- O… ribų tobulėjimui nėra. Kad ir šiandien. Buvo klaidų, kurias tikras profesionalas garantuotai pastebėjo… (Ugnius) Mums dar mokytis ir mokytis, be to, aukštoji mokykla padidina muzikanto prestižą, kuris jam reikalingas kaip duona.

- Į jūsų koncertą įėjimas buvo nemokamas, o salė juk buvo apypilnė. Būtumėte pinigėlių uždirbę… – Širvintose gimėme, čia prasidėjo mūsų kelias į didžiąją muziką, čia turime daug draugų. Tai dovana jiems ir visiems širvintiškiams. Be to, juk reikia kaupti ir koncertinę patirtį. Beje, groti savoje salėje prieš pažįstamus yra bene sunkiausia…

- Negi nuo ryto iki vakaro gyvenate vien su muzika? Negi Ugniaus mama teisi sakydama, kad geriausias jūsų draugas – fortepijonas? O laisvalaikis?

- Pirmi keleri metai sunkiausi, juk reikia priprasti prie naujo gyvenimo ritmo svetimoje šalyje. Vėliau atsiras ir daugiau laisvo laiko. “Lankausi koncertuose, viename klube klausiausi džiazo muzikos”. (Ugnius). “Buvau futbolo varžybose, kuriose žaidė garsi visoje Europoje futbolo komanda “Manchester United” su Maskvos CSKA. Stadionas milžiniškas, o aistruoliai pasirodė visai kultūringi…” (Eglė).

Širvintiškiai šiltai priėmė Mančesterio Karališkojo Šiaurės muzikos koledžo studentę Eglę Šarmavičiūtę.

- Vis dėlto, kodėl susidraugavote būtent su šiuo muzikos instrumentu? Ir kodėl pasirinkote savo repertuarui būtent Bethoveno klasikinės muzikos, Šuberto romantinės muzikos kūrinius ir emocingas Skriabino sonatas? – Mintis išmokti groti kilo dar darželyje. Kartą į darželį atvyko koncertuoti Muzikos mokyklos mokiniai. Man labai patiko. Grįžusi namo tėvams pareiškiau, kad ir aš noriu mokėti groti. Ir prasidėjo… (Eglė). Ir senelis, ir tėvas muzikantai. Liepė ir man mokytis groti… Beje, dabar nė kiek dėl to nesigailiu. (Ugnius). Repertuaras turi būti įvairus. Jau dabar reikia ruoštis ateities koncertams ir mokytis groti žmonėms patinkančius ir tikrai vertus dėmesio muzikos kūrinius.

- Kokių mokslo aukštumų galima pasiekti Mančesterio Karališkajame Šiaurės muzikos koledže ?

- Aukštumos panašios kaip ir kitose aukštosiose mokyklose. Po ketverių mokymosi metų įgyjamas bakalauro laipsnis. Dar po dvejų metų – magistro. Jeigu užtenka jėgų ir noro, gali dar dvejus metelius toliau mokytis. Tada tampi mokslų daktaru. O dar po vienų metų gauni artisto diplomą. Su šiuo diplomu jau reprezentuoji savo mokyklą. Koledžas organizuoja tavo koncertus visame pasaulyje.

***

Abu jaunieji muzikantai vienbalsiai patvirtino, jog ruošiasi mokytis iki pat “viršūnėlių”. Tuo labiau, kad gauna stipendijas ir už mokslą mokėti jiems nereikia. Belieka pacituoti jaunuolių koncertinius dosjė: “Eglė koncertavo įvairiuose Lietuvos miestuose, Latvijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV. Dalyvavo profesorių V. Nosinos, Ch. Elton, A. Sandler, N. Serioginos, N. Goerner, L. Howard meistriškumo kursuose. Grojo su Lietuvos kameriniu orkestru (dirigentas profesorius Saulius Sondeckis), Šv. Kristupo festivalyje “Kristupo klavyrai” – Didžiajame pianistų maratone. Studijuodama koledže laimėjo pirmąją premiją Mark Ray ir antrąją premiją L. Van Beethoven’o konkursuose.

Ugnius yra pelnęs laureato ir diplomanto vardus respublikiniuose ir tarptautiniuose pianistų konkursuose. Dalyvavo žymių pasaulio profesorių ir pianistų, tokių kaip B.Vainiūnaitė, John Hough, N. Seriogina, N. Goerner, Petras Geniušas, Miroslav’as Kultyshev’as ir Valentina Berman meistriškumo kursuose. Jau dabar jam yra suplanuotų koncertų Šiaurės Anglijoje ir Lenkijoje. Ugnius grojo su Kauno miesto ir Mančesterio Beethoven’o simfoniniais orkestrais. Nuo 2009 metų privačiai mokosi pas Valentiną Berman (Italija). Studijuodamas koledže laimėjo pirmąsias premijas Mark Ray ir F. Shubert’o konkursuose.” Remigijus Bonikatas

"Iris folding" metodu sukurtų darbų autorė Nijolė Miliauskaitė (centre) ir parodos koordinatorė Lolita Pliukštienė (dešinėje).

Birželio 29-osios popietę Širvintų viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje atidaryta Širvintų pradinės mokyklos mokytojos Nijolės Miliauskaitės neįprastų dirbinių paroda. Tai “iris folding” (popieriaus lankstymo) metodu sukurti netradiciniai darbai. “Iris folding” lenkimo technika yra kilusi iš Olandijos. Ši technika yra smagus ir ypatingo kruopštumo reikalaujantis būdas padaryti įspūdingus sveikinimo atvirukus. “Iris folding” metodu meno dirbiniai pagaminami naudojant popierinę lankstymo – dėliojimo techniką. Tam reikia 4 rūšių raštuoto popieriaus, žirklių, klijų arba dvipusės lipnios juostos, liniuotės, kalkės, trafareto (modelio) bei rėmelių. Sukurti darbai panašūs į akies rainelę arba fotoaparato “akį”.

Į parodos atidarymą susirinko per dvi dešimtis jaunųjų skaitytojų, bibliotekos darbuotojų, mokytojų, smalsių miestelėnų. Vaikų literatūros skyriaus vyr. bibliotekininkė, parodos koordinatorė Lolita Pliukštienė dėkojo parodos autorei mokytojai Nijolei Miliauskaitei už kantrybę ir įdėtą triūsą, pasidžiaugė atgijusiu bendradarbiavimu su mokyklomis. Lankytojams koncertavo jaunoji smuikininkė Karolina Jočytė. Renginį vedė bibliotekininkė Vaida Lebeckienė.

Parodos autorė Nijolė Miliauskaitė sakė, kad “iris folding” tikslaus vertimo neturi, tai yra tiesiog džiaugsmingas lankstymas, kuriuo ji susidomėjo ruošdamasi dailės pamokoms. Parodoje eksponuojami darbai, autorės teigimu, yra didelio formato dėl to, jog tai pavyzdžiai mokiniams. Šiaip tokie rankų darbo atvirukai (tik gerokai mažesni) užsienyje yra labai vertinami. Tokia mada ateina ir pas mus. Nijolė Miliauskaitė pademonstravo, kaip toks darbas dirbamas. Vienam atvirukui pagaminti sugaištama apie pusvalandį. Kruopštumą ir rankų miklumą stebėję parodos lankytojai neslėpė susižavėjimo. Pasak Laimos Baronienės, tokios technikos ji dar nėra mačiusi. Ypač širvintiškę sužavėjo autorės kruopštumas ir meninis pojūtis. Dirbant tokį darbą, reikia mokėti suderinti ir jausti spalvas.

Lankytojams koncertavo jaunoji smuikininkė Karolina Jočytė (pirma iš kairės).

Dailės mėgėjus turėtų sudominti eksponuojama ne tik “iris folding” dirbinių, bet ir karpinių paroda. Tai dar vienas mokytojos Nijolės Miliauskaitės laisvalaikio užsiėmimas. Vasarą aplankyti parodas, pasimėgauti netradicinių meno dirbinių spalvomis, patirti įspūdžių bei teigiamų emocijų tiesiog verta – ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.

Vyr. bibliotekininkė Lolita Pliukštienė pasidžiaugė, jog drauge su visuomeninės organizacijos “Gelbėkit vaikus” pagalbininke Tekle Leitere ieškojo verslininkų ir geros valios žmonių paramos ir ją surado. Vaikų literatūros skyrių parėmė notarė Gražina Zinkevičienė ir verslininkas Vaidas Kuznecovas, per 100 įvairių knygų bibliotekai padovanojo širvintiškė Virginija Josienė. Pasak bibliotekininkės, malonu, kad žmonės nenusigręžia nuo kultūros, lietuviško žodžio ir šiais visuotinės krizės laikais suranda lėšų paramai suteikti. Tikėtina, jog šių žmonių pavyzdžiu paseks ir daugiau širvintiškių.

Verta priminti, jog bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje paskelbtas geriausio vasaros skaitytojo konkursas. Rezultatai bus skelbiami birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Daugiausia perskaitę knygų jaunieji skaitytojai bus apdovanoti prizais.

Romas Zibalas

Sodybos - muziejaus šeimininkai Rimas ir Raimonda Puzinai.

Šeštadienį po Šv. Mišių Bagaslaviškio šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje nemažai lengvųjų automobilių pasirinko vieną maršrutą – Jaskaudžių kaimą. Važiuojant iš Bagaslaviškio į Širvintas, tuoj pat už Gelvonėlių yra kelio rodyklė “Motiejūnai II”. Už gerų penkių kilometrų, pravažiavus Alekniškį, Motiejūnus, Čiurkiškius, pačioje mūsų rajono pabaigoje pasiektume Jaskaudžių kaimo ribą. Iki šiol ta kaimo riba buvo tik menama, ją žinojo tik senieji kaimo gyventojai. Nuo šiol dešinėje kelio pusėje išdidžiai stovės medinis stulpas su stogeliu bei jame pavaizduota penkiažiede gėle, virš kurios puikuosis medinė lentelė su meniškai išdrožtu užrašu: “Jaskaudžiai”. Šiuo metu kaime beliko aštuonios sodybos, tačiau kaimo pradžios ženklo atidengimo proga susirinko nemažas pulkas žmonių – per šešiasdešimt… Džiaugėsi susitikę seniai nesimatę vaikystės draugai, buvę kaimynai. Kai kurie stovėjo sutrikę, panosėje šnibždėdami: “Vaje, nieko nepažįstu…”. Patikėkite, jog ne taip ir lengva atpažinti žmogų po penkiasdešimties metų… Galbūt tik iš balso, iš akių… Seneliai atsivežė parodyti gimtojo kaimo savo vaikus ir anūkus. Klebonas Vytas Bučinskas pašventino šį ženklą ir pagyrė taip gausiai susirinkusius esamus bei buvusius jaskaudiškius už tokią šaunią iniciatyvą. Kad kaime derėtų derlius, kad jame gyvenantys žmonės būtų laimingi ir turtingi, buvo sudainuota “Ilgiausių metų” ir iššautas šampanas. Pasak šio sumanymo iniciatoriaus, ne per seniausiai kaime apsigyvenusio Rimo Puzino, iki šiol Jaskaudžių pavadinimą galima buvo surasti tik žemėlapyje, o dabar jį gali pamatyti realiai kiekvienas. Jo nuomone, nereikia laukti malonės iš Prezidento ar Vyriausybės – daug reikalingų ir naudingų darbų galima atlikti ir savo rankomis. Po bendros nuotraukos prisiminimui susirinkusieji pasuko Rimo ir Raimondos Puzinų sodybos link.

Galima drąsiai teigti, jog tai sodyba – muziejus. Didžiuliame plote išsidėsčiusiuose ir paties Rimo įdomiai sumeistrautuose nameliuose lankytojai gali apžiūrėti etnografijos, senovės lietuvių amatų ir buities ekspozicijas. Visos keturios patalpų sienos, pasieniai, lubos nukabinėti įvairiausios paskirties senoviniais daiktais. Ant grindų – masyvesni eksponatai. Patikėkite, jų ne vienas ir net ne keli šimtai, o tūkstančiai… Pavyzdžiui, viename kambaryje “gyvena” įvairiausiais drabužėliais apsirėdžiusios lėlės. Jų čia aštuoni šimtai… Ant specialiai sukonstruotų laiptų surikiuota keturiasdešimt senų, žarijomis įkaitinamų lygintuvų. Ir visi skirtingi! Abipus tako į praeivius spokso akmeninės galvos…

Didelį įspūdį Jaskaudžiuose paliko pagarba seniems žmonėms, savo tėvams. Kad tą pamatytum, nereikėjo nė į Kaukazą važiuoti… Renginio metu buvo gražiai pagerbti seniausieji kaimo gyventojai: Aldona Stundienė, Genė Časienė, Ona Časienė, Regina Časaitė, Antanas Miliukas. Šiuo metu seniausia Jaskaudžių gyventoja yra Raimondos mama Liudvika Lekstutienė. Jai – 94 metai…

Beveik visą gyvenimą praleidusi mieste, prieš devynerius metus į gimtąjį Jaskaudžių kaimą sugrįžo ir tėvų sodyboje apsigyveno ūkininkė Danutė Časaitė – Mikalajūnienė. Be šios moters neapsieina nė vienas kaimo renginys. Dar daugiau – ji yra šių renginių ir širdis, ir variklis. Šį kartą Danutė taip pat “pasistorojo”: visiems savo jaunystės draugams ir kaimynams išsiuntinėjo laiškus. Buvo nelengva, nes jau penkiolika kaimo sodybų išnyko, dingo nuo žemės paviršiaus. Į klausimą: “Kaip Jums pavyko surasti visus buvusių gyventojų adresus?”, – sekė trumpas atsakymas: “Reikia tik noro turėti…” Belieka tik pridurti, kad Jaskaudžiai geografiškai yra centre, nuo kurio beveik vienodai nutolę: automagistralė Panevėžys – Vilnius, Žirnajų, Gelvės ežerai, Bagaslaviškis. Apsilankęs Jaskaudžiuose supranti, kad tai ne tik geografinis centras… Čia gyvena kūrybingi bei įdomūs žmonės, kurie moka linksmintis, kurti bei dalytis savo kūryba su kitais.

Remigijus Bonikatas

jas1

◄ Atgal

Kitas ►

Nuotrauka 1 iš 6