be kategorijos

Gražiausios sodybos liudija kasdienį šeimininkų darbą

Liepos 29 dieną Širvintų rajono administracijos direktorės sudaryta komisija vyko į Kernavės seniūniją. Komisijos pirmininkas seniūnas Stanislovas Gaidakauskas komisijai – Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariams Remigijui Bonikatui, Daivai Puzinienei ir Kernavės bendruomenės pirmininkui Audriui Jakučiui – pasiūlė apžiūrėti keturių sodybų ir keturių įstaigų teritorijas. Buvo aplankytos Astos ir Ginto Jurkevičių (Kernavė), Žydronės ir Dainiaus Franukevičių (Pakalniškiai), Raimundo Petroko (Pakalniškiai) bei Liucijos ir Virginijaus Lapinskų (Pogulianka) sodybos. Komisija taip pat įvertino Kernavės Juozo Šiaučiūno pradinės mokyklos, sename grūdų malūne įsikūrusio „Kerniaus baro“, Kernavės seniūnijos administracinio pastato bei Eglutės ir Rimvydo Olšauskų aktyviam poilsiui sukurto SPA centro teritorijas.
Kernavėje visų apžiūrai pateiktų sodybų aplinka beveik ideali. Pasak šių sodybų šeimininkų, tam reikėjo įdėti daug laiko ir pastangų. Nė vienas iš jų prieš atvažiuojant komisijai specialiai nesiruošė. Kasdienį darbą liudijo aplinkos švara, sodybų tvarkingumas, kelių, pakelių, parkų, gojelių, pamiškių, vandens telkinių pakrančių, sodo, daržo, gėlynų, žaliųjų vejų būklė, pavėsinių, vandens telkinių, šulinių įvairovė.
Šiais metais gražiausiai tvarkomos sodybos laurai Kernavės seniūnijoje atiteko Poguliankos kaime gyvenantiems Liucijai ir Virginijui Lapinskams. Antrąją vietą komisija skyrė kernaviškiams Astai ir Gintui Jurkevičiams, trečioji vieta atiteko Žydronei ir Dainiui Franukevičiams iš  Pakalniškių.
Iš pateiktų apžiūrai įstaigų ir organizacijų reikėjo išrinkti tik vieną geriausią. Po ilgų svarstymų ir vertinimo balų skaičiavimo šiais metais geriausiai tvarkomos įstaigos vardas suteiktas „Kerniaus barui“, kuriame galima paragauti ne tik skanių patiekalų, tačiau pasigrožėti gėlių jūra bei senoviniu lietuvišku interjeru.
Remigijus Bonikatas
Komisijos nariai kernaviškės Astos Jurkevičienės gyvenamojo namo terasoje (pirma iš dešinės šeimininkė).

Komisijos nariai kernaviškės Astos Jurkevičienės gyvenamojo namo terasoje (pirma iš dešinės šeimininkė).

Liepos 29 dieną Širvintų rajono administracijos direktorės sudaryta komisija vyko į Kernavės seniūniją. Komisijos pirmininkas seniūnas Stanislovas Gaidakauskas komisijai – Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariams Remigijui Bonikatui, Daivai Puzinienei ir Kernavės bendruomenės pirmininkui Audriui Jakučiui – pasiūlė apžiūrėti keturių sodybų ir keturių įstaigų teritorijas. Buvo aplankytos Astos ir Ginto Jurkevičių (Kernavė), Žydronės ir Dainiaus Franukevičių (Pakalniškiai), Raimundo Petroko (Pakalniškiai) bei Liucijos ir Virginijaus Lapinskų (Pogulianka) sodybos. Komisija taip pat įvertino Kernavės Juozo Šiaučiūno pradinės mokyklos, sename grūdų malūne įsikūrusio „Kerniaus baro“, Kernavės seniūnijos administracinio pastato bei Eglutės ir Rimvydo Olšauskų aktyviam poilsiui sukurto SPA centro teritorijas.   Skaityti daugiau »

Paštininkas – mylimiausias žmogus kaime

Viskas šioje žemėje keičiasi: vieni dalykai išnyksta, atsiranda nauji. Ypač ryškūs informacijos perdavimo pokyčiai, atsirado internetas, mobilieji telefonai. Bet rašytinio žodžio pakeisti bent kol kas nepavyksta. Dažnas lietuvis dieną pradeda su laikraščiu rankoje. O kur laikraštis, ten ir paštininkas. Laikraščius ir laiškus po kaimus nešiojantys žmonės dažniausiai pasižymi kuklumu, paprastumu, todėl lieka nepastebėti. Paštininkas į atokiausias sodybas pristato ne tik korespondenciją, bet ir pensijas, todėl pašto darbuotojas – mylimiausias žmogus kaime. Viena iš jų – Teresė Bartaškienė, ilgametė Alionių pašto viršininkė.
– 20 metų dirbau Pokiškių aštuonmetės mokyklos pradinių klasių mokytoja, – apie save pasakojo Alionyse I gyvenanti Teresė Bartaškienė. – Atsitiko taip, kad mokykloje neliko klasių lenkų dėstomąja kalba, teko rinktis kitą darbą. Taip tapau laiškininke ir Alionių pašto viršininke.
1981 metais tapusi laiškininke Teresė Bartaškienė Alionių pašte dirbo 17 metų. Pasak pašnekovės, teko daug mokytis. Ir šiandien buvusi pašto viršininkė džiaugiasi, kad buvo apsupta nuoširdžių, pareigingų ir rūpestingų moterų kolektyvo. Tik geru žodžiu šiandieną ji mini buvusias bendradarbes: Teofilę Vancevičienę, Pauliną Dzedzickaitę, Jadvygą Cijūnaitienę, Kostę Germanavičienę ir kitas, su kuriomis daugiau nei  dešimtmetį dirbo. Labai geri prisiminimai apie  tiesioginius Širvintų pašto viršininkus Stefaniją Kolosovą ir Dainių Balsevičių, Jauniūnų pašto viršininkę Mildą Jurevičienę, Bartkuškio – Eleną Griškevič, Šešuolėlių – Mildą Bilotienę, Kiauklių – Ireną Juzonienę ir kitas. Pasak pašnekovės, anais laikais vyko socialistinis lenktyniavimas tarp paštų, pagal vadovybės numatytus rodiklius reikėjo lenktyniauti su Kernavės paštu.
Alionių pašto teritorija buvo ir šiaip gana didelė. Atėjus nepriklausomybei, buvo prijungta dar buvusio Juodiškių pašto teritorija, paštininkams reikėdavo aplankyti ne tik šalia Alionių esančius kaimelius, bet ir pasiekti Trapelius, net Molėtų rajono pakraščiuose gyvenančius Širvintų rajono žmones.
– Spauda anais laikais būdavo labai pigi, – pasakojo buvusi pašto darbuotoja. – Žmonės labai daug užsisakydavo laikraščių, žurnalų. Tarybiniais laikais į Alionių  paštą korespondenciją pristatydavo tiesiai iš Vilniaus, tik rajoninį laikraštį ir laiškus atveždavo maršrutiniu autobusu. Tekdavo kiekvieną rytą laukti iš Širvintų atvažiuojančio autobuso, pasiimti maišą su laiškais bei laikraščiais ir pradėti darbą pašte. Vien tik „Širvintų krašto“ (buvusios „Lenino vėliavos“) būdavo apie 100 egzempliorių, apie 100 „Valstiečių laikraščio egzempliorių, 25 „Komjaunimo tiesos“, 30 „Genių“, daugiau nei 100 egzempliorių lenkų kalba leidžiamo „Kurier Wilenski“. Žmonės spaudą prenumeruodavo pusmečiui arba ketvirčiui. Kiekvieną dieną atveždavo krūvas laikraščių, vos spėdavome suktis.
Paklausta apie pašto viršininkės kasdienybę, moteris sakė, kad į paštą užsukdavo labai daug moterų, kurios savo sūnus buvo išlydėjusios į kariuomenę. Jos atnešdavo siuntas, kurias reikėdavo išsiųsti jaunuoliams, tarnaujantiems kituose buvusios sąjungos miestuose. Tokių siuntinių ypač padaugėdavo prieš metines šventes. Motiniškai suruoštus lauknešėlius atnešusios  moterys norėdavo pasipasakoti, pasidalyti rūpesčiais. Juk pašto viršininkas būdavo labai svarbus žmogus kaime, autoritetas. Turėjo būti doras, sąžiningas, patikimas. Pasak Teresės, nelengva būdavo nešti telegramas, skelbiančias blogas žinias. O telegramų anais laikais būdavo gana daug, jas tekdavo pristatyti ir po darbo valandų. Juk mobiliųjų telefonų nebuvo, o informaciją perduoti reikėdavo kuo skubiau. Buvo laikas, kai pašto skyriai dirbo be poilsio dienų, taip pat sekmadieniais, nes atrodė, kad be ryšių technologijų gyvenimas tiesiog sustotų.
– Darbe tarpusavyje sutardavome, – prisimena ryšių skyriaus vadovė, – jokių skundų iš klientų nesulaukdavome. Tiesiog į paštą atėję žmonės pasidžiaugdavo, išsišnekėdavo, išsakydavo savo nerimą. Toliau nuo parduotuvės gyvenantys žmonės paprašydavo atnešti duonos ir cukraus. Tekdavo jų prašymus išpildyti, nes žiemą nuošaliau gyvenantiems žmonėms pasiekti parduotuvę buvo sunku.
Alionių pašte Teresė Bartaškienė dirbo iki tol, kol buvo priimtas nutarimas palikti dirbti tik motorizuotus laiškininkus. Teresę Bartaškienę pakeitė dukra Edita.
Paklausta, jeigu metai grįžtų atgal, kokį darbą rinktųsi pašnekovė, moteris atsakė:
– Visi darbai yra geri ir kilnūs. Esu diplomuota pedagogė, baigusi Vilniaus pedagoginę mokyklą. Jeigu metai grįžtų atgal, rinkčiausi mokytojos kelią. Džiaugiuosi savo buvusiais mokiniais: žurnalistu Henriku Mažuliu, mokytoju Tadeušu Jakšta, ūkininku Jonu Kropa ir kitais.
Teresė Bartaškienė mokėjo ir tebemoka būti nuoširdi, o svarbiausia – tiki savimi ir kitais žmonėmis. Jos talentas – mokėjimas bendrauti su kraštiečiais – atsiskleidė. Šiandieną ji rūpinasi šalia namų žydinčiais gėlynais, skaito „Vakaro žinias“, „Širvintų kraštą“, savo namų bibliotekoje esančią grožinę literatūrą, džiaugiasi dukromis Sigute, dirbančia mokytoja Alionių mokykloje, ir Edita, dirbančia Alionių pašte, laukia užsukančių anūkų Arno, Dagnės ir Dano.
Romas Zibalas
Teresė Bartaškienė: ,,Jokių skundų iš klientų nesulaukdavome. Tiesiog į paštą atėję žmonės pasidžiaugdavo, išsišnekėdavo, išsakydavo savo nerimą.“

Teresė Bartaškienė: ,,Jokių skundų iš klientų nesulaukdavome. Tiesiog į paštą atėję žmonės pasidžiaugdavo, išsišnekėdavo, išsakydavo savo nerimą.“

Viskas šioje žemėje keičiasi: vieni dalykai išnyksta, atsiranda nauji. Ypač ryškūs informacijos perdavimo pokyčiai, atsirado internetas, mobilieji telefonai. Bet rašytinio žodžio pakeisti bent kol kas nepavyksta. Dažnas lietuvis dieną pradeda su laikraščiu rankoje. O kur laikraštis, ten ir paštininkas. Laikraščius ir laiškus po kaimus nešiojantys žmonės dažniausiai pasižymi kuklumu, paprastumu, todėl lieka nepastebėti. Paštininkas į atokiausias sodybas pristato ne tik korespondenciją, bet ir pensijas, todėl pašto darbuotojas – mylimiausias žmogus kaime. Viena iš jų – Teresė Bartaškienė, ilgametė Alionių pašto viršininkė. Skaityti daugiau »

Mieliausia sodyboje – balta spalva

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones
Mieliausia sodyboje – balta spalva
Tokia jau, matyt, žmogaus prigimtis – gyventi ne tik geriau, bet ir gražiau. Važiuojant rajono keliais, akys nejučia užkliūva už įvairiais gėlių žiedais marguojančių sodybų. Jų Širvintų rajone tikrai netrūksta. Pastebėta, jog šiuo metu visoje Lietuvoje vyrauja nauja tendencija – žmonės vis daugiau dėmesio skiria sodybų, sodų, gyvenamųjų namų aplinkai gražinti. Grožio mėgėjai, pasitarę su specialistais ar prisiskaitę patarimų internete, suranda išskirtinių kraštovaizdžio puošimo būdų: apželdina netgi namo stogą, kieme sukuria įvairiausio dydžio ir paskirties vandens telkinių, suranda naujų veislių augalų, kuria įvairius jų derinių variantus. Atrodo, kad žmogaus išmonei ribų nėra.
Idealia tvarka, gėlių ir dekoratyvinių krūmų deriniais išsiskiria Alionių I kaime gyvenančios Valdos Gujytės sodyba. Beveik prieš tris dešimtis metų iš Vilniaus į kaimą gyventi sugrįžusi moteris sakosi grožio pajautimą paveldėjusi iš tėvelių.
– Esu gimusi labai gražiame rajono kampelyje – Bajorų kaime, – sakė Valda Gujytė. – Ten buvome įpratę gražintis. Ypač meniškos prigimties buvo mama Elena Gujienė. Būtent iš jos paveldėtas tas prigimtinis noras dailinti aplinką. Visus augalus sodyboje komponuoju pati, viską darau ir perdarau savomis rankomis.
Aplink Valdos gyvenamąjį namą želia rūpestingai prižiūrėtos vejos. Dekoratyviniai krūmai, margaspalvės gėlės yra skirtos daugiausiai sodybai papuošti. Vejos centre ir pakraščiuose nemažai žydinčių gėlynų. Jie labai tinka sodybos akcentams paryškinti. O tų akcentų yra nemažai. Pasak Valdos, dailią pavėsinę surentė sūnus Augustas. Jis ir akmenų privežė, kurie buvo panaudoti įmantraus baseino statybai.
– Aš net su dviračiu vežiausi akmenis, – džiaugėsi Valda. – Drauge su sūnumi statėme baseiną. Per sausrą tenka vandens kiekį papildyti. Baseinėlis prie namų ir gražu, ir praktiška. Aplink augantys augalai sukuria grožio oazę.
Moteris pasakojo, kad baseine karštą vasaros dieną galima netgi atsivėsinti. Baseinas anūkėms Akvilei ir Arijai – tikras džiaugsmas. Tiesa, sūnus su šeima dabar gyvena Anglijoje, ten turi savo verslą, bet žada sugrįžti. To labiausiai ir laukia Alionyse gyvenanti mama. Ji guodėsi, kad sodyba yra labai žemoje vietoje, todėl pavasarį žemė ilgai neišdžiūsta. Šeimininkė yra pirkusi net 26 sunkvežimius žemių, kad nors kiek aukštėliau būtų pakeltas kiemas. Dėl vandens pertekliaus labai kenčia augalai, jeigu metai šlapi, daug gėlių išmirksta, tenka keisti kitomis. Jeigu sausra, viskas išdžiūsta, tenka laistyti.
Paklausta, kiek rūšių gėlių augina savo sodyboje, šeimininkė net nesutriko. Sakėsi, kad 124 rūšis suskaičiavusi. Tiesa, šių metų žiema augalams pakenkė ir jų liko net mažiau nei pusė. Moteris sakė, kad labiausiai ją žavi balta spalva, prieš porą metų netgi dariusi eksperimentą: prisodinusi vien tik baltai žydinčių gėlių: astrų, petunijų, surfinijų, kardelių, bakopų, ramunių, bijūnų. Buvo tikrai gražu, puošnu ir malonu pasidžiaugti.
Kiekviena sodybos pėda liudija Valdos troškimą kurti aplinkos savitumą. Darbščios moters kūrybingumui ribų nėra: kurdama grožį savo sodyboje, ji panaudojo akmenis, kelmus, puodus, krepšius – ne tik gėles ir želdinius. Darbo daug, bet moteris nesiskundžia: formuoja medelių ir krūmų kupolus, purena gėlynus.
– Auginu daug gėlių, kurias galima skinti. Jos reikalingos Alionių bažnyčios altoriams papuošti, – pasakojo Valda Gujytė.
Pasirodo, moteris jau 21 metus prižiūri bažnyčios aplinką, tvarko gėlynus, puošia altorius, siuva bažnytines vėliavas ir kitus puošnius dalykus.
Kurdama jaukumą Alionių I kaimo pakrašty, Valda Gujytė atskleidė poetišką sielą, parodė, ką gali darbą mylinčios rankos. Nuoširdaus paprastumo, noro gražintis dėka  ne tik margaspalvių, bet baltumu švytinčių sodybų Širvintų rajone vis daugėja.
Romas Zibalas
1. Alionių I kaime gyvenanti Valda Gujytė vertina aplinkos jaukumą.
2. Valdos Gujytės sodyboje nemažai žydinčių gėlynų.
3. Puošni sodybos kertelė.
4. Sūnus Augustas surentė dailią pavėsinę.
Alionių I kaime gyvenanti Valda Gujytė vertina aplinkos jaukumą.

Alionių I kaime gyvenanti Valda Gujytė vertina aplinkos jaukumą.

Tokia jau, matyt, žmogaus prigimtis – gyventi ne tik geriau, bet ir gražiau. Važiuojant rajono keliais, akys nejučia užkliūva už įvairiais gėlių žiedais marguojančių sodybų. Jų Širvintų rajone tikrai netrūksta. Pastebėta, jog šiuo metu visoje Lietuvoje vyrauja nauja tendencija – žmonės vis daugiau dėmesio skiria sodybų, sodų, gyvenamųjų namų aplinkai gražinti. Grožio mėgėjai, pasitarę su specialistais ar prisiskaitę patarimų internete, suranda išskirtinių kraštovaizdžio puošimo būdų: apželdina netgi namo stogą, kieme sukuria įvairiausio dydžio ir paskirties vandens telkinių, suranda naujų veislių augalų, kuria įvairius jų derinių variantus. Atrodo, kad žmogaus išmonei ribų nėra.

Idealia tvarka, gėlių ir dekoratyvinių krūmų deriniais išsiskiria Alionių I kaime gyvenančios Valdos Gujytės sodyba. Beveik prieš tris dešimtis metų iš Vilniaus į kaimą gyventi sugrįžusi moteris sakosi grožio pajautimą paveldėjusi iš tėvelių.

– Esu gimusi labai gražiame rajono kampelyje – Bajorų kaime, – sakė Valda Gujytė. – Ten buvome įpratę gražintis. Ypač meniškos prigimties buvo mama Elena Gujienė. Būtent iš jos paveldėtas tas prigimtinis noras dailinti aplinką. Visus augalus sodyboje komponuoju pati, viską darau ir perdarau savomis rankomis. Skaityti daugiau »

Šešuolių ir Širvintų krašto žmonės į Daugus išlydėjo kunigą Juozapą Dabravolską

Šešuolių ir Širvintų krašto žmonės į Daugus išlydėjo kunigą Juozapą Dabravolską

Birželio 14 dieną Šešuolių bažnyčioje gausiai susirinkę parapijiečiai, didžiulis būrys svečių iš Kiauklių, Širvintų iškilmingai atsisveikino su daugiau nei devynerius metus Šešuolių parapijoje dirbusiu, o dabar į Daugus (Alytaus rajonas) išvykstančiu  kunigu Juozapu Dabravolsku.
Sekmadienį Šešuolių bažnyčioje klebonas monsinjoras Juozapas Dabravolskas aukojo Šv. Mišias, kurių metu buvo meldžiamasi už parapijos ir į atsisveikinimo iškilmes atvykusius žmones. Tikintieji maldose prašė Dievo laiminti ganytojo gerus darbus, padėti jam ištikimai tarnauti bažnyčiai bei žmonėms, sėkmingai darbuotis Viešpaties vynuogynuose.
Po Šv. Mišių klebonui monsinjorui Juozapui Dabravolskui padėkos žodžius už ganytojišką veiklą tarė Ukmergės meras Rolandas Janickas, buvęs Šešuolių seniūnas Jonas Dikčius, už pastatytą naująją bažnyčią dėkojo Kiauklių pastoracinės tarybos nariai, apie pusantro šimto žmonių, buvusių bažnyčioje, dėkingumą ganytojui už supratingumą ir atjautą išreiškė gėlių puokštėmis ir plojimais. Jautresnės sielos moterys šluostėsi ašaras, tvardydami jaudulį vyrai sakė padėkos kalbas daugybę metų Širvintų krašte dirbusiam dvasininkui, linkėjo nepamiršti Šešuolių ir Širvintų.
Atsisveikindamas su parapija, kunigas Juozapas Dabravolskas nuoširdžiai dėkojo buvusiam Šešuolių seniūnui Jonui Dikčiui, girininkui Virginijui Šalčiūnui, visiems tikintiesiems už paramą bažnyčiai, linkėjo Šešuolių bei Širvintų krašto žmonėms Dievo palaimos ir Kristaus globos. Devynerius metus Šešuoliuose sielovadinį darbą dirbęs ganytojas pažadėjo savo parapijiečių nepamiršti ir visuomet minėti geru žodžiu. Sakydamas atsisveikinimo kalbą, klebonas monsinjoras patikino, kad jis jaučiąsis ramus, nes grįžtąs į savo tėviškę, ten, kur amžinojo poilsio atgulę jam artimi žmonės, kur gyvena vaikystės bičiuliai.
– Per daug pagyrimų išsakėte, aš tiek neužsitarnavau, – po Šv. Mišių sakė klebonas. – Ką galėjau, tą dariau. Džiaugiausi su parapijiečiais, tariausi. Tikiuosi, kad padaryti geri darbai bus minimi geru žodžiu.
Kunigų iškėlimas į kitas parapijas – dažnai gana skaudus įvykis parapijų  bendruomenėms, nes sutrikdomas jų įprastas gyvenimas. Po Šv. Mišių skirstydamiesi žmonės svarstė, kodėl kunigai yra perkeliami ar išsiunčiami iš vienos vietos į kitą. Galbūt taip daroma dėl Dievo meilės ir sielų gerovės? Reikia manyti, kad kunigo Juozapo Dabravolsko gerus darbus Dauguose laimins Viešpats, o pats ganytojas, pasitaikius progai, aplankys Šešuoliuose ir Širvintose  pasilikusius savo buvusius parapijiečius.
Romas Zibalas
1. Kunigui Juozapui Dabravolskui už pastatytą naująją bažnyčią dėkojo Kiauklių pastoracinės tarybos nariai.
2. Kunigas Juozapas Dabravolskas po sekmadienio Šv. Mišių Šešuolių bažnyčioje.
3. Išlydėti kunigo gausiai susirinko parapijos tikintieji ir svečiai iš kitų parapijų.
4. Klebonui monsinjorui Juozapui Dabravolskui padėkos žodžius už ganytojišką veiklą tarė Ukmergės meras Rolandas Janickas.
5. Jautrią padėkos kalbą monsinjorui Juozapui  Dabravolskui pasakė 20 metų Širvintų bažnyčioje patarnautoju dirbęs Juozas Dambrauskas.
6. Į atsisveikinimo iškilmes atvyko gausus būrys širvintiškių.
7. Širvintiškiai dėkingumą ganytojui už supratingumą išreiškė gėlių puokštėmis.
8. Sekmadienį Šešuolių bažnyčioje.
Kunigui Juozapui Dabravolskui už pastatytą naująją bažnyčią dėkojo Kiauklių pastoracinės tarybos nariai.

Kunigui Juozapui Dabravolskui už pastatytą naująją bažnyčią dėkojo Kiauklių pastoracinės tarybos nariai.

Birželio 14 dieną Šešuolių bažnyčioje gausiai susirinkę parapijiečiai, didžiulis būrys svečių iš Kiauklių, Širvintų iškilmingai atsisveikino su daugiau nei devynerius metus Šešuolių parapijoje dirbusiu, o dabar į Daugus (Alytaus rajonas) išvykstančiu  kunigu Juozapu Dabravolsku. Skaityti daugiau »

„Būtum rankas ir kojas išbučiavus už duonos gabaliuką…“

Birželio 14-oji – Gedulo ir Vilties diena
„Būtum rankas ir kojas išbučiavus už duonos gabaliuką…“
Važiuojant iš Širvintų į Gelvonus, miestelio pradžioje į kairę atsišakoja Žieveliškių gatvė. Už nedidelio miškelio, netoli Žieveliškių kaimo, visai šalia vieškelio išsidėstę keli vienkiemio pastatai. Kieme pasitinka pagyvenusi, tačiau žvali moteris. Labai nustembu sužinojęs, jog Marcelei jau 86 metai, iš kurių dešimt praleido tremtyje, toli nuo Tėvynės. Moteris užaugino net aštuonis vaikus, iš kurių keturi jau išėję Anapilin. Pavydėtinos atminties ir šviesaus proto tremtinė mielai sutiko prisiminti neramius pokario metus.
– Nors ir labai daug laiko prabėgo, tačiau ta lemtinga diena, matyt, ilgam įstrigo jūsų atmintyje?
– Puikiai viską atsimenu… Buvo 1948-ųjų metų gegužės 22-oji. Mes tada gyvenome Kaišiadorių rajone, Ringailių kaime. Antrą valandą nakties atvažiavo stribai, suvarė visus kaimynus, kad matytų, pasikinkė mūsų arklį, susodino ir vežė iki Žiežmarių, o iš ten – į Kaišiadorių stotį. Buvau išvežta su tėvu ir broliu. Mama pasiliko, nes buvo išvažiavusi pas seserį ir tuo momentu nebuvo namie. Paskui ilgai slapstėsi. Liko ir dar vienas brolis, nes jis tada dirbo statybininku ir statė namą pas žmogų. Taigi, jis pasiliko su motina, o mus tris išvežė. Tėvas į kelionę buvo pasiėmęs pusę maišo žirnių, nemažą skilandį, lašinių. Atvežę iki Žiežmarių, viską atėmė, iš didžiausios palties lašinių paliko visai nedidelį gabaliuką. Toliau darykit, ką norit… Kaišiadoryse mūsų laukė prekinis ešelonas. Suvežė žmones ne tik iš mūsų rajono, atgabeno net iš Kauno. Vagone buvo įrengti dviaukščiai gultai – narai, mus saugojo apsauginiai, – neleisdavo išeiti iš vagono. Saugojo juodo gymio ir siauromis akimis kareiviai, matyt, mobilizuoti iš Vidurinės Azijos. Iš mūsų kaimo išvežė dar vieną šeimą: brolį, dvi seseris ir motiną, tėvo nebuvo namie. Buvo ir antras dvidešimties metų sūnus Aleksas, kuris, iššokęs per langą, bandė pabėgti, tačiau stribai, paleidę automatų serijas, nušovė ir paliko gulintį, neleido motinai nė atsisveikinti – išvežė. Vėliau kaimynai jį palaidojo.
– Prisiminkite kelionę traukiniu…
– Iki Krasnojarsko ešelonu važiavome 34 paras. Traukinys dažnai stoviniuodavo, kai kur stovėdavo net dvi paras. Apsauga į lauką nieko neišleisdavo, bijojo, kad pabėgsime. Tualetai buvo vietoje. Vagono grindyse buvo prakirsta skylė. Jeigu užsinorėdavo vyras, tai kad kiti nematytų, jį paklode pridengdavo kitas vyras, moteriai pagelbėdavo moteris. Vagone važiavo ir seni žmonės, ir vaikai. Kai traukinys važiuodavo, tai buvo gerai, išmatos išsitaškydavo pakeliui, blogiau buvo, kai traukinys stovėdavo vietoje… Kai ešelonas sustodavo, tai atnešdavo baką virinto vandens, kurio visiems neužtekdavo, juk vagone žmonių buvo – kaip silkių bačkoje. Miegojome susirietę ant narų. Atsikeli ryte, taip norisi valgyti. O valgyti nėra ko, ne kelionės metu maisto nedavė. Žmonės valgė, kas ką turėjo, dalinosi tarpusavyje.
Prisimenu, kartu važiavo mokytoja Antanavičienė iš Kauno. Ją stribai paėmė tiesiai iš gimdymo namų, su kūdikiu (mergaite) ant rankų. Jos vyras buvo politinis kalinys ir tuo metu buvo kalėjime. Moteris suprato, kad kūdikis tokioje kelionėje ir ten, kur ją veža, tikrai neišgyvens. Traukinys Kaišiadorių stotyje stovėjo dvi paras, po to Vilniuje vėl dvi paras. Iki šiol man prieš akis toks vaizdas – vagono tarpduryje stovi moteris su kūdikiu ant rankų ir prašo žmonių, kad paimtų iš jos kūdikį ir jį priglaustų. Atsirado viena šeima, kuri, matydama tokį baisų vaizdą, sutiko paimti mergaitę. Kaip jums atrodo, ar lengva buvo motinai palikti savo ką tik gimusį vaiką – atiduoti jį į nepažįstamų žmonių rankas? Ir kokios taurios širdies buvo tie žmonės, kurie priglaudė svetimą kūdikį ir tuo pačiu išgelbėjo jį nuo mirties…
Vėliau su ta mokytoja gyvenome kartu, tai matydavau, kaip ji visus tuos menkus gautus pinigėlius siųsdavo į Vilnių. Po Stalino mirties pagerėjo gyvenimas, daugiau uždirbdavome, tai ji kiekvieną mėnesį pinigus vis siųsdavo savai mergaitei. Po šešerių metų ją išleido į Lietuvą atostogų. Išvydo jau šešerių metų dukrą, tačiau jos neišsivežė. Tik grįžusi po 10 metų ją pasiėmė.
Važiuojant ešelonu viena moteris iš Žaslių mirė, nes paėmė ją iš namų sergančią. Išvežė dėl to, kad jos vyras buvo politinis kalinys, nes dirbo eiguliu, maitino partizanus… Sužinoję apie mirtį, apsauginiai atidarė vagono duris ir išmetė lavoną į griovį. Liko devynerių metukų mergytė, kuri išgyveno ir per tremtinių susitikimą visų klausė, gal kas žino būtent kurioje vietoje taip atsitiko, nuvažiuotų ir nors mamos kaulelius surinktų. Kas gali žinoti tikslią vietą, manau, kad tai galėjo atsitikti kažkur už Čeliabinsko.
– Krasnojarskas – toli gražu ne šiaurėje…
– Taip, tačiau iš Krasnojarsko mus nuvežė Igarkon, iš ten dar tolyn – gal per dešimt vietų barstė. Mūsų šeimos paskutinė vieta, kurioje buvome įkurdinti, –  keli barakai, pavadinti  Novyj gorodok (Naujasis miestelis). Taigos viduryje reikėjo paruošti rąstus plukdymui upe. Tose vietose praleidau 10 metų. Iš Lietuvos mane išvežė aštuoniolikos metų, grįžau dvidešimt aštuonerių.
– Už ką išvežė? Gal daug žemės turėjote?
– Ne. Mūsų namuose įvyko partizanų ir stribų susišaudymas. Dieną į trobą buvo užėję partizanai, tada atėjo stribai. Brolis juos pamatė ir perspėjo: „Žiūrėkit, vyrai, stribai ateina.“ Partizanai stvėrėsi už ginklų, išbėgo į kiemą ir atidengė ugnį į stribus. Už tai, kad priglaudėme „banditus“, ir buvome ištremti. Tik noriu pasakyti štai ką… Mano tėvukas buvo toks žmogus, kuris niekada niekam neatsisakydavo pagelbėti. Karo metu mūsų sodyboje slėpėsi žydų šeima. Už tai dar prieš septynerius metus Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus mums įteikė „Žūvančiųjų gelbėjimo“ kryžių. Tie žydai buvo mūsų kaimynai, gyveno už gero puskilometrio. Taigi, kaimynas atėjo ir sako: „Aleksai, mus šaudo, gal priimtum mus kluone pagyventi?“ Taip ir slėpėsi kluone žydų šeima: žmona su vyru ir du garbanoti berniukai, vėliau tėvas dar atsivežė to vyro brolį invalidą. Šiuo metu tie du berniukai jau užaugo ir gyvena Izraelyje. Būtų labai įdomu su jais susitikti.
– Kokia būdavo jūsų dienotvarkė? Ryte atsikeli ir…
– Ryte atsikėlus komendantas išrikiuodavo patikrinimui, visus garsiai šaukdavo pavardėmis ir pasižymėdavo žurnale. Barake lova stovėdavo prie lovos, jokių kambarių nebuvo, patalpa buvo bendra visiems, joje gyveno 12 šeimų. Šešios vienoje barako pusėje, šešios kitoje. Kartu gyveno ne tik lietuviai, buvo visokių tautybių žmonių. Per pusę barako stovėjo geležinė krosnis, kūrendavome pušinėmis šakomis. Ko jau ko, tačiau malkų netrūko.
Po patikrinimo visi eidavome į darbą. Dirbome miške, vyrai pjaudavo medžius su vienrankiu pjūklu. Storus kamienus nupjaudavo. Moterys tempdavo šakas į krūvą ir jas degindavo. Žiemą tuos medžius reikėdavo atkasinėti, nes sniego prisnigdavo apie du metrus. Prisimenu, pirmais metais nuvarė mus medžių atkasinėti ir… po sniegu radome sušalusią mešką, tai tada per Velykas visiems teko po gabaliuką mėsos. Miške dirbdavome iki vakaro. Būdavo, jei turi ką užvalgyti, tai pietauji, o jei ne…
Vienai dienai pagal taloną duodavo 500 gramų duonos. Daugiau nieko, nes nebuvo nei parduotuvės, nei valgyklos, tik kepykla. Taip ir gyvenome misdami vien duona. Jei ne siuntiniai iš Lietuvos, būtų pusę tremtinių išmirę, nors žmonės ir taip mirdavo… Medžius ant upės kranto veždavo arkliais, rišo į sielius ir plukdė Jenisiejaus upe į Dudinką, kur sukraudavo į užsienio laivus.
Vakarais ilsėdavomės. Kai mus apgyvendino senuose, sulūžusiuose barakuose, tai lietuviai nebūtų lietuviais – susirado kirvius, nutašė rąstus ir sudėjo grindis, kurios atrodė kaip parketas. Ir dar padarė vietą šokiams. Tai kas, kad nevalgę, šokti vis vien norisi. Vakarais toks Jonas Žičius iš Kaišiadorių grodavo armonika, kurią buvo iš Lietuvos atsivežęs. Barakuose gyveno labai daug jaunimo, ir šokėjų netrūkdavo. Parėjus iš šokių taip norėdavosi valgyti, kad būtum rankas ir kojas išbučiavus už duonos gabaliuką, tačiau reikėjo laukti kitos dienos talono ir naujos normos.
– Niekam nelinkėčiau išgyventi to, ką likimas lėmė man ir mano šeimai. Dabar žmonės vis skundžiasi, kad blogai gyvena. Šiandien mes patys nežinome, ko norime. Tai duona neskani, tai dešra ne ta… Skauda širdį, kada šiandien matai kokį persisotinusį poną iš dešros riebesnį mėsos gabaliuką iškrapštantį ir išmetantį lauk. Sunku buvo, tačiau ir tremtyje lietuviai nepražuvo, išmokome bulvę su kastuvu miške pasisodinti, laikėme kiaules. Tik kad namuose mus nekaip sutiko, Kaišiadorių pasų stalo kabinete banditais ir fašistais išvadino ir į duris parodė. Išėjome…
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
Kairinė:          Vietovė „Novyj gorodok“, ant upės kranto Marcelė Tamašauskienė ir jos vyras Pranas Grigonis.
Vidurinė:        Marcelė ir brolis Kostas tremtyje.
Marcelė –             ilgametė Gelvonų filialo folkloro ansamblio „Savingė“ dalyvė
Šiandien Marcelė Tamašauskienė džiaugiasi ramiu gyvenimu.
Šiandien Marcelė Tamašauskienė džiaugiasi ramiu gyvenimu.

Šiandien Marcelė Tamašauskienė džiaugiasi ramiu gyvenimu.

Važiuojant iš Širvintų į Gelvonus, miestelio pradžioje į kairę atsišakoja Žieveliškių gatvė. Už nedidelio miškelio, netoli Žieveliškių kaimo, visai šalia vieškelio išsidėstę keli vienkiemio pastatai. Kieme pasitinka pagyvenusi, tačiau žvali moteris. Labai nustembu sužinojęs, jog Marcelei jau 86 metai, iš kurių dešimt praleido tremtyje, toli nuo Tėvynės. Moteris užaugino net aštuonis vaikus, iš kurių keturi jau išėję Anapilin. Pavydėtinos atminties ir šviesaus proto tremtinė mielai sutiko prisiminti neramius pokario metus.

– Nors ir labai daug laiko prabėgo, tačiau ta lemtinga diena, matyt, ilgam įstrigo jūsų atmintyje?

– Puikiai viską atsimenu… Buvo 1948-ųjų metų gegužės 22-oji. Mes tada gyvenome Kaišiadorių rajone, Ringailių kaime. Antrą valandą nakties atvažiavo stribai, suvarė visus kaimynus, kad matytų, pasikinkė mūsų arklį, susodino ir vežė iki Žiežmarių, o iš ten – į Kaišiadorių stotį. Buvau išvežta su tėvu ir broliu. Mama pasiliko, nes buvo išvažiavusi pas seserį ir tuo momentu nebuvo namie. Paskui ilgai slapstėsi. Liko ir dar vienas brolis, nes jis tada dirbo statybininku ir statė namą pas žmogų. Taigi, jis pasiliko su motina, o mus tris išvežė. Tėvas į kelionę buvo pasiėmęs pusę maišo žirnių, nemažą skilandį, lašinių. Atvežę iki Žiežmarių, viską atėmė, iš didžiausios palties lašinių paliko visai nedidelį gabaliuką. Toliau darykit, ką norit… Skaityti daugiau »

Tėvas moko gyvenimiškos išminties, kilnumo ir taurumo

Pirmasis birželio sekmadienis – Tėvo diena
Tėvas moko gyvenimiškos išminties, kilnumo ir taurumo
Bebaigiąs taršyti pienių pūkus vėjas, žydinčių alyvų kekės, vaiski pievų žaluma primena, kad čia pat vasara. Birželis. Pirmasis mėnesio sekmadienis – Tėvo diena. Tai diena, kai pagerbiami Tėvai – tebenešiojantys ant rankų savo pirmagimius ar jau kažkelintą dešimtį skaičiuojantys žilagalviai. Tai diena, kai nusilenkiama Tėvui, išmokiusiam savo vaikus kantrybės, tiesos, meilės darbui, pagarbos duonai.
Geriausia, kai anūkai ir proanūkiai šurmuliuoja
Birželio pirmąjį sekmadienį Zibalų seniūnijos Poriškio kaimo gyventoją Alfonsą Motiejūną – keturių suaugusių vaikų tėvą – šventės proga sveikins dukra Veronika, sūnūs Vytautas, Rimantas ir Kęstutis su šeimomis, nusilenks tėvui kaip ąžuolui, po kurio vešliu vainiku ieškojo atgaivos ir patarimo, kurį visada rado ir teberanda. Tėvas visada mokėjo nuraminti, paguosti, sudiržusiomis nuo darbo rankomis paglostyti ar sudrausminti savo vaikus. Jis visada buvo, yra ir bus gyvenimiškos išminties, kilnumo ir taurumo pavyzdys.
– Visi mano vaikai labai geri, visi vienodai mylimi, sudėtinga buvo keturis vaikus auginti, ypač dvynius Vytautą ir Rimantą. Kai užaugo visi – tai kaip didžiausia gyvenimo dovana, – šypsodamasis pasakojo aštuoniasdešimtmetis laimingas tėvas. – Gera, kai visi suvažiuoja, anūkus ir proanūkius suveža.
Laukia Alfonsas Motiejūnas savaitgalių. Tuomet jaukioje sodyboje daug šurmulio ir kalbų. O belaukdamas vaikų, anūkų, proanūkių, krepšius pina, vienus ūkyje panaudoja, kitus geriems žmonėms padovanoja.
– Dar sveikatos turiu, – džiaugiasi Alfonsas. – Karvių nebelaikome, nes melžti nebėra kam. Smulkių gyvuliukų užtenka. Sočiai per visą gyvenimą dirbta. Net 43 metų darbo stažą turiu. Jeigu paimčiau Darbo knygelę, viskas yra aiškiai surašyta.
Vyras pasakojo, kad beveik 24 metus dirbo Širvintų KMK, paskui dar 3 metus Širvintų tarpkolūkinėje statybos organizacijoje, vėliau vėl grįžo į KMK. Ten dirbo ir darbų vykdytoju, ir vyr. inžinieriumi, ir tiekimo skyriaus viršininku. Ir tik 1986 metais grįžo į Vl. Žvirblio kolūkį.
– Visur darbo pakako, – prisiminimais dalijosi pašnekovas. – Buvau bendrovės „Sodybos žiburiai“ vadovu, netgi Ukmergės rajono laikraščio „Gimtoji žemė“ neetatiniu korespondentu teko padirbėti. Tiesa, seniai tai buvo: nuo 1953-iųjų iki 1958-ųjų.
Alfonsas Motiejūnas sakė, kad jaunystėje labai mėgo keliauti, yra buvęs Kirgizijoje, Uzbekijoje, Kazachijoje, Gruzijoje, Maskvoje, Leningrade ir kitose buvusios sąjungos vietose.
Šventė 60-ąjį vestuvių jubiliejų
Alfonsas Motiejūnas su žmona Vanda, santarvėje ir meilėje gyvenantys 60 metų, džiaugiasi ne tik gerais vaikais, bet ir būriu anūkų. Jų turi net aštuonis: Inga, Saulius, Remigijus, Renatas, Kotryna, Ernestas, Justinas ir Daiva. Gražioje šeimynoje ir būrelis proanūkių klega. Tai Greta, Indrė, Agnė, Miglė, Gabija ir Arnas. Anūkų ir proanūkių malonus bendravimas ir geras būdas skaidrina senelių gyvenimo kasdienybę ir blaško niūrias mintis.
Pasidomėjus, iš kur tas santarvės receptas, abu sutuoktiniai sakė, kad 60 metų prabėgo kaip viena diena. Abu prisiminė 1955 metų gegužės 8-ąją. Tądien jų santuoka buvo įregistruota Ukmergės civilinės metrikacijos skyriuje.
– Pėsti ėjome į Ukmergę ženytis, – juokėsi sutuoktiniai. – Šeibokų miške žibutes rinkome. Tais metais buvo vėlyvas pavasaris. Pusbrolis su rogėmis iš Ukmergės trąšas vežė, tai dar mus iki Šešuolių pavežė, o iš ten iki namų pėsti parkuntapliavome. Dabar pavasariai nenormalūs, anksčiau gegužės pabaigoje tik karves į laukus varydavome, o bulves spalio mėnesį ramiausiai kasdavome, nes rudenys gražūs būdavo.
Abu Motiejūnai prisiminė, kaip jų santuoką Kiauklių bažnyčioje kunigas Dominykas Pieškus palaimino. O šių metų gegužės 9 dieną Kiaukliuose šventė 60-ąjį vestuvių jubiliejų.
– Geras tas mūsų gyvenimas buvo. Be kautynių pragyvenome, – džiaugėsi Vanda ir Alfonsas. – Gražiai sutarėme, jokių pasistumdymų nebuvo, nebent žodžiu persimesdavome.
Nuolankumas ir sutarimas stiprina šeimą
Pasiklausus, kuris bendro gyvenimo dešimtmetis buvo gražiausias, sutuoktinių nuomonės išsiskyrė. Alfonsui Motiejūnui pasirodė gražiausias trečiasis, nes tuomet abu buvo jauni ir stiprūs, žmonai Vandai – antrasis dešimtmetis, nes tuomet vaikai jau buvo paaugę ir kieme nuolat būdavo pilna vaikų draugų. Tiesa, abu sutuoktiniai sutartinai patvirtino, kad sunkiausias buvo pirmasis bendro gyvenimo dešimtmetis, nes tuomet kamavo nepritekliai, buvo maži vaikai.
– Labai liūdna buvo, kai berniukus į armiją ėmė, – guodėsi Vanda Motiejūnienė. – Dvynukai po vieną ėjo, o jaunėlis Kęstutis – gerokai vėliau. Tarnavo Kalinine, Maskvoje, Ukrainoje. Visi vaikai čia augo. Ir aš pati čia gimiau, čia augau, čia gyvenu, ir čia mirsiu. Niekada net minties tokios nebuvo, kad gimtuosius namus palikčiau.
60 metų drauge gražiai nugyvenę Vanda ir Alfonsas Motiejūnai linki visoms jaunoms šeimoms gyventi santarvėje, nusileisti vienas kitam ir niekada nesibarti.
– Reikia nuolankumo ir sutarimo, – patikino Alfonsas Motiejūnas.
Tikėtina, kad sekmadienį į gimtinę suskridę Motiejūnų vaikai spaus tėvo rankas, auginusias ir raikiusias duoną, pasidžiaugs namų jaukumu ir linkės tėvui kuo didžiausios sveikatos. Tegul Poriškyje visada būna šilta ir jauku, nes čia tėvas vaikus moko gyvenimiškos išminties, kilnumo ir taurumo.
Romas Zibalas
Nuotraukos iš Motiejūnų šeimos asmeninio albumo
1. Vanda ir Alfonsas Motiejūnai šventė 60-ąjį bendro gyvenimo jubiliejų.
2. Su anūkais.
3. Prie namų Poriškio kaime.
4. Sodyboje visada atsiranda nenumatytų darbų.
5. Vanda ir Alfonsas Motiejūnai užaugino keturis vaikus.
6. Pasak Alfonso Motiejūno, visada žavėjęsis arkliais. Net ir dabar dar jų dvejetą tebelaiko.
Vanda ir Alfonsas Motiejūnai šventė 60-ąjį bendro gyvenimo jubiliejų.

Vanda ir Alfonsas Motiejūnai šventė 60-ąjį bendro gyvenimo jubiliejų.

Bebaigiąs taršyti pienių pūkus vėjas, žydinčių alyvų kekės, vaiski pievų žaluma primena, kad čia pat vasara. Birželis. Pirmasis mėnesio sekmadienis – Tėvo diena. Tai diena, kai pagerbiami Tėvai – tebenešiojantys ant rankų savo pirmagimius ar jau kažkelintą dešimtį skaičiuojantys žilagalviai. Tai diena, kai nusilenkiama Tėvui, išmokiusiam savo vaikus kantrybės, tiesos, meilės darbui, pagarbos duonai.

Geriausia, kai anūkai ir proanūkiai šurmuliuoja

Birželio pirmąjį sekmadienį Zibalų seniūnijos Poriškio kaimo gyventoją Alfonsą Motiejūną – keturių suaugusių vaikų tėvą – šventės proga sveikins dukra Veronika, sūnūs Vytautas, Rimantas ir Kęstutis su šeimomis, nusilenks tėvui kaip ąžuolui, po kurio vešliu vainiku ieškojo atgaivos ir patarimo, kurį visada rado ir teberanda. Tėvas visada mokėjo nuraminti, paguosti, sudiržusiomis nuo darbo rankomis paglostyti ar sudrausminti savo vaikus. Jis visada buvo, yra ir bus gyvenimiškos išminties, kilnumo ir taurumo pavyzdys. Skaityti daugiau »

Laikrodininkui svarbiausia kruopštumas, atidumas ir kantrybė

Nekasdieniai susitikimai
Laikrodininkui svarbiausia kruopštumas, atidumas ir kantrybė
Išmaniųjų technologijų amžiuje iš kasdienės vartosenos beveik išnyko mechaniniai laikrodžiai. Dažniausiai juos, jaunystės sentimentų lydimi, nešioja vidutinio ar vyresnio amžiaus žmonės. Jaunuomenė daugiau žavisi elektronika, todėl ir laikrodžiai elektroniniai, su keičiamais elementais, neretai netgi vienkartiniai. Nenuostabu, kad ir laikrodžių meistrams sumažėjo darbo krūvis. Širvintose sutaisyti laikrodį galima tik vienintelėje laikrodžių taisykloje, esančioje Vilniaus g. 77. Taisyklos šeimininkas Leonas Mlečka, daugiau nei 30 metų dirbantis laikrodininku, sako, kad jam visi mechanizmai pataisomi. Nebent, anot meistro, laikrodžio savininkas, prieš nešdamas į taisyklą, išardo ir pats „pataiso“ nepataisomai. Tuomet jau tikrai profesionaliam laikrodininkui tenka ilgai knibinėti.
Leonas Mlečka 1983-aisiais, baigęs mokslus Vilniaus technikume, ėmėsi laikrodininko amato. Pasak pašnekovo, nuo mažens mėgęs kruopštumo, atidumo ir kantrybės reikalaujančius darbus, todėl „juvelyrinis“ laikrodininko darbas ir tikęs, ir patikęs.
– Apie pusmetį dirbau Ukmergės buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate laikrodininku, – prisiminimais dalijosi patyręs meistras, – paskui grįžau į Širvintas. Čia dirbau su Elena Vanagiene, Jonu Čičiūnu, Petru Malinausku, Alvydu Viskaičiu. Kolektyviai darbavomės iki 1991-ųjų. Paskui viskas ėmė byrėti, vyresnieji laikrodininkai išėjo į pensiją, valdžia mums įvedė normas, triskart laikrodžių dirbtuves kilnojo iš vienos vietos į kitą. Ilgai nelaukę, išsisklaidėme ir kiekvienas ėmėme dirbti „ant savęs“.
Leono Mlečkos laikrodžių taisykla įsikūrė Autobusų stoties patalpose. Kadangi meistras turėjo darbo patirties, tai savarankiško verslo pradžia nebuvo baisi. Iš karto užsakymų buvo daug, paskui žmonės atprato nuo rankinių laikrodžių, nes įsigijo telefonus su juose įmontuotais laikrodžiais. Dabar klientų srautai padidėjo, nes jauni žmonės labai daug keliauja, svečiose šalyse perkasi brangius laikrodžius. Atsitiko taip, kad dabar jaunuomenei laikrodis – mados reikalas.
– Atneša įvairiausių,  – sakė Leonas, – būna netgi labai retų elektroninių laikrodžių, kuriuose perdega mikroschema. Tokių pataisyti neįmanoma arba per katalogus surasta detalė kainuoja didelius pinigus. Paskaičiavęs klientas nutaria geriau nusipirkti naują. Brangus laikrodis – ne visada geras. Jis gali būti labai gražus ir brangus, bet nekokybiškas. Dažniausiai laikrodžio kainą lemia korpuso kaina. Siūlau pirkti kvarcinius laikrodžius. Jų maitinimo elementas laiko apie porą metų. Pakeiti – ir vėl veikia.
Dažniausiai į Leono Mlečkos remonto dirbtuves pristatomi mechanizmai – dar tarybinės gamybos laikrodžiai. Širvintiškiai taisyti yra atnešę ir labai įspūdingų senienų, kurios pagarbiai sukabintos ant taisyklos sienų. Reikia manyti, kad didžiuliai sieniniai laikrodžiai yra šeimos ar giminės relikvijos, todėl labai branginami ir saugomi.
– Dirbant tokį darbą, pavargsta stuburas, įskausta akys, – pasakojo laikrodininkas. – Sėdimas darbas žmogų irgi vargina. Dabar laikrodininkų Lietuvoje sparčiai mažėja. Mūsų, anų laikų specialistų, baigusių mokslus, lieka vis mažiau. Lietuvoje nėra laikrodininkus rengiančios mokymo įstaigos. Jaunimas dabar moka tik „batareiką“ pakeisti. Yra tokių tėvų laikrodininkų, kurie savo sūnų pamoko tokio amato, bet daugumai jaunimo trūksta kantrybės.
Pasak patyrusio meistro, laikrodininkams nėra lengva. Leonas Mlečka savo klientams pataiso ir akinius. Būna, kad atneša įvairių laikrodžių apyrankių, tenka jas patrumpinti, pailginti. Ir peilius pagaląsti tenka. Moterys įsigudrina į laikrodžių taisyklą atnešti net rankinuką, mat ten yra visokių jungčių ir tik kruopštus bei kantrus meistras gali tokius mažmožius pataisyti.
Pasidomėjus, ar visi klientai atsakingai elgiasi, laikrodžių meistras atsakė, jog užuomaršų tikrai pasitaiko. Pataisyti laikrodžiai, tvarkingai sudėti į maišelius, stalčiuje guli net pusę metų, būna, kad net ilgiau. Paprasčiausiai klientai juos pamiršta, nusiperka naujus, išvažiuoja į užsienį ar dėl kitokių priežasčių apleidžia kelią į taisyklą.
Paklaustas, ar nesigaili pasirinkęs laikrodininko kelią, Leonas Mlečka atsakė:
– Jokių abejonių būti negali. Gailėtis galima dėl blogų dalykų. O aš per daugiau nei tris dešimtmečius susipažinau daugybe žmonių, sutaisiau daugybę laikrodžių, taip padėjau žmonėms. Kas užims mano vietą, visai nesvarbu. Technologijos tobulėja ir ateityje galbūt bus išrasti ypatingi laikrodžiai.
Leonas Mlečka sakė, kad pailsėti nuo kasdienio darbo jam padeda žvejyba ir fotografavimas. Vyras gėrisi supančia gamta ir kuria menines fotografijas.
Rokas Limonis
1. Laikrodžių meistras Leonas Mlečka: „Brangus laikrodis – ne visada geras.“
2. Leonas Mlečka daugiau nei trisdešimt metų taiso širvintiškių laikrodžius.
3. Meninė fotografija – širdžiai mielas Leono Mlečkos pomėgis.
Leonas Mlečka daugiau nei trisdešimt metų taiso širvintiškių laikrodžius.

Leonas Mlečka daugiau nei trisdešimt metų taiso širvintiškių laikrodžius.

Išmaniųjų technologijų amžiuje iš kasdienės vartosenos beveik išnyko mechaniniai laikrodžiai. Dažniausiai juos, jaunystės sentimentų lydimi, nešioja vidutinio ar vyresnio amžiaus žmonės. Jaunuomenė daugiau žavisi elektronika, todėl ir laikrodžiai elektroniniai, su keičiamais elementais, neretai netgi vienkartiniai. Nenuostabu, kad ir laikrodžių meistrams sumažėjo darbo krūvis. Širvintose sutaisyti laikrodį galima tik vienintelėje laikrodžių taisykloje, esančioje Vilniaus g. 77. Taisyklos šeimininkas Leonas Mlečka, daugiau nei 30 metų dirbantis laikrodininku, sako, kad jam visi mechanizmai pataisomi. Nebent, anot meistro, laikrodžio savininkas, prieš nešdamas į taisyklą, išardo ir pats „pataiso“ nepataisomai. Tuomet jau tikrai profesionaliam laikrodininkui tenka ilgai knibinėti.

Leonas Mlečka 1983-aisiais, baigęs mokslus Vilniaus technikume, ėmėsi laikrodininko amato. Pasak pašnekovo, nuo mažens mėgęs kruopštumo, atidumo ir kantrybės reikalaujančius darbus, todėl „juvelyrinis“ laikrodininko darbas ir tikęs, ir patikęs. Skaityti daugiau »

„Nesijaučiu jokiu didvyriu, paprasčiausiai tada tenai buvau…“

Lietuvos laisvės gynėjai
„Nesijaučiu jokiu didvyriu, paprasčiausiai tada tenai buvau…“
Lietuvos Respublikos Prezidento dekrete „Dėl apdovanojimo sausio 13-osios atminimo medaliu“ tarp šešių Lietuvos Respublikos piliečių įrašyta ir menininko Henriko Orakausko pavardė. Minint sausio 13 dienos įvykius per televiziją nuolat rodomi kadrai, kuriuose matome tankams besipriešinančius beginklius žmones. Viename kadre matosi jaunas vyras, stovintis iškėlęs rankas prieš tanką ir kažką šaukiantis. Tik neseniai sužinojau, kad tai skulptorius Henrikas Orakauskas. Paprašytas prisiminti tas akimirkas, Henrikas pasakoja:
– Tuo metu gyvenau Kupiškyje, o mano dirbtuvės buvo restauruotame trijų aukštų vėjo malūne. Prasidėjus Sąjūdžiui, jo veiklą sekė saugumiečiai, todėl pirmąjį Kupiškio sąjūdžio susirinkimą buvo nuspręsta organizuoti būtent malūne, lyg ir eilinį menininkų susiėjimą. Tai vyko 1988 metais… Tada dar gyvas mano geras draugas „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ režisierius Povilas Zulonas. Kartu su rašytoju Juozu Baltušiu dažnai susirinkę kalbėdavomės, labai išgyvenome dėl tolesnės Lietuvos ateities. Prisimenu, atėjo diena, kada ir kupiškėnams reikėjo budėti Vilniuje. Ta diena ir buvo sausio 13-oji… Važiavome net dviem autobusais, kai kurios moterys iš Kultūros centro buvo net lapių kailiais pasipuošusios… Juk niekas iš mūsų nelaukė tokio įvykių scenarijaus. Pastatę tiesiai prieš Televizijos komiteto langus autobusą, pasiskirstėme, kam kur reikia eiti. Kas pasiliko prie radijo komiteto, kas nuėjo prie Televizijos bokšto. Mes su architektu Vidu Buzu stengėmės visur pabuvoti. Girdime, kad prie Televizijos bokšto prasideda šaudymai. Mes tuo metu buvome kiemelyje prie Televizijos komiteto. Staiga į kiemelį įlekia kelios tanketės ir tankai, Pasisukę aptaškė ten buvusius žmones purvais. Kas spėjo, tas išlakstė, o mes, kokių 15 žmonių, likome atskirti prie betoninės tvoros. Prie manęs sustojęs tankas pradėjo sukioti vamzdį virš galvų. Mes ėmėme šaukti „Zveri! Fašisty!…“ Rėkiau ir aš. Tą momentą, matyt, ir užfiksavo kažkoks žmogus.
Žiūriu, – atsiveria liukas, išlenda tankisto galva. Žiūriu tiesiai į pamišusias akis. Tai buvo neadekvataus, nesveiko žmogaus akys. Ko gero, tie kareiviai buvo narkotikų „pripumpuoti“, nes normalaus žmogaus akyse ir jo elgsenoje nebūtų tiek žvėriškumo ir neapykantos. Paėmęs automatą pradėjo šaudyti tiesiai į veidą. Šaudė tuščiais šoviniais, matyt, norėjo paveikti žmones psichologiškai. Tiesiai į žmonių galvas, kitiems gilzės net veidus sukapojo. Tik vėliau iš kulkų pėdsakų ant sienų paaiškėjo, kad kovinius šovinius turėjo tik karininkai, o paprastiems kareiviams buvo duoti tušti šoviniai
Po pirmo šoko supratome, kad gal liksime gyvi. Tuo momentu aplinkui tvyrojo tokia energetika, kad atrodė niekas nebaisu. Buvome „užsivedę“, nes jautėme, kad mes esame teisūs. Tada kareiviai su automatų buožėmis, o tankistai su laužtuvais nežiūrėdami, ar moterys, ar vaikai, ėmė visus iš eilės daužyti. Buvome kietai suvaryti kampe prie laiptų. Pradėjo mėtyti dūmines granatas. Virš galvų lekia kulkos, byra tinkas, trata tiesiai į tave nukreipti automatai, iš tuščių sviedinių šaudo tankų pabūklai, – patikėkite, jausmas nekoks. Gerai, kad vaikščiojom išsižioję, nes kitaip nuo visų garsų galėjo ausų būgneliai trūkti.
Tiesa, kelios minutės prieš atvažiuojant tankams, atvyko autobusas su Burokevičiaus „chebra“. Vyrai su kostiumais, odinėmis pirštinėmis, kastetais. Iššokę tuos, kurie delsė pasitraukti iš kiemelio, ėmė žiauriai mušti, spardyti, mačiau net kruvinų televizijos darbuotojų. Man pasisekė. Tada buvau jaunas, todėl greitai strikinėjant pavykdavo išsisukti nuo smūgių. Truputį lėtesnius stipriai sudaužė, buvo ir labai rimtai sužeistų.
Kiek vėliau mes dviese su Vidu nusileidome prie Parlamento. Tankai pradėjo taip pat žemyn gatve važiuoti. Nusprendėme, kad jeigu buvo užimti tokie svarbūs keli objektai, matyt, atėjo laikas Parlamentui. Aikštė prieš Parlamentą tada buvo sausakimša žmonių. Štai tada rimtai išsigandau, pagalvojau – jeigu atvažiuotų tankai, prasidėtų mėsmalė, išvengti didelių aukų nepavyktų, nes paprasčiausiai žmogui ir norint nebūtų kur pasitraukti.
Jau iš ryto prasidėjo televizijos transliacijos, apie įvykius Vilniuje sužinojo visas pasaulis, ir, matyt, išsigandęs Gorbačiovas nebeleido didesnio kraujo praliejimo. Mes šito nežinojome ir ruošėmės tankų atakai. Plėšėme statybines grotas ir statėme užtvaras, kad tankai įstrigtų. Kadangi iki paryčių mes dviese su architektu Vidu tąsėme armatūras, buvome praradę ryšį su likusiais kupiškėnais. Autobusai grįžo į namus be mūsų. Įsivaizduojate, kaip tada jautėsi mūsų žmonos, – atvažiuoja autobusas į Kupiškį su sudaužytais traumuotais žmonėmis, mūsų jame nėra, o per televiziją rodomi žuvusiųjų kūnai…
Nuotraukų apie sausio 13-os dienos įvykius neturiu. Ne tas tada buvo galvoje, tačiau iš tikro dažnai rodoma kino juosta, kurioje užfiksuotas žmogus, stovintis prieš tanką. Tą juostą tada dirbusi Lietuvos televizijoje Sąjūdžio metraštininkė Laima Pangonytė gavo iš vieno norvego. Nesijaučiu jokiu didvyriu, paprasčiausiai tada tenai buvau…
Sausio 13-osios medalis Henrikui Orakauskui bus įteiktas vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną Prezidentūroje.
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
Henrikas Orakauskas parodos atidarymo Kultūros centre metu.
„Širvintų krašto“ archyvo nuotr.
Henrikas Orakauskas parodos atidarymo Kultūros centre metu.

Henrikas Orakauskas parodos atidarymo Kultūros centre metu.

Lietuvos Respublikos Prezidento dekrete „Dėl apdovanojimo sausio 13-osios atminimo medaliu“ tarp šešių Lietuvos Respublikos piliečių įrašyta ir menininko Henriko Orakausko pavardė. Minint sausio 13 dienos įvykius per televiziją nuolat rodomi kadrai, kuriuose matome tankams besipriešinančius beginklius žmones. Viename kadre matosi jaunas vyras, stovintis iškėlęs rankas prieš tanką ir kažką šaukiantis. Tik neseniai sužinojau, kad tai skulptorius Henrikas Orakauskas. Paprašytas prisiminti tas akimirkas, Henrikas pasakoja:

– Tuo metu gyvenau Kupiškyje, o mano dirbtuvės buvo restauruotame trijų aukštų vėjo malūne. Prasidėjus Sąjūdžiui, jo veiklą sekė saugumiečiai, todėl pirmąjį Kupiškio sąjūdžio susirinkimą buvo nuspręsta organizuoti būtent malūne, lyg ir eilinį menininkų susiėjimą. Tai vyko 1988 metais… Tada dar buvo gyvas mano geras draugas „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ režisierius Povilas Zulonas. Kartu su rašytoju Juozu Baltušiu dažnai susirinkę kalbėdavomės, labai išgyvenome dėl tolesnės Lietuvos ateities.

Prisimenu, atėjo diena, kada ir kupiškėnams reikėjo budėti Vilniuje. Ta diena ir buvo sausio 13-oji… Važiavome net dviem autobusais, kai kurios moterys iš Kultūros centro buvo net lapių kailiais pasipuošusios… Juk niekas iš mūsų nelaukė tokio įvykių scenarijaus. Skaityti daugiau »

Gyvenimas – lyg jonvabalio blyksnis tamsoje

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones
Gyvenimas – lyg jonvabalio blyksnis tamsoje
Kitąmet auksinį santuokinio gyvenimo jubiliejų švęsiančius širvintiškius Joaną ir Algimantą Vėbrus pažįsta daugelis. Tai malonūs, draugiški, supratingi, jautrios sielos žmonės, labai gerai žinomi dažnam miesto ir rajono gyventojui. Joana Vėbrienė daugiau nei 50 metų dirbo Širvintų poliklinikoje ir ligoninėje vaikų gydytoja, vyriausiąja pediatre, o Algimantas Vėbra daugeliui vyresniosios kartos kraštiečių pažįstamas kaip patyręs melioratorius, aplinkosaugininkas, beveik penkis dešimtmečius darbavęsis įvairiose rajono įmonėse ir organizacijose. Dabar abu sutuoktiniai tvarkosi namuose, skaito laikraščius ir žurnalus, varto nuotraukų albumus, prisimena praeities įvykius, sutiktus žmones ir labiausiai laukia savaitgalių, kuomet iš Šiaulių atvyksta sūnus Gintaras su šeima.
Darnos ir santarvės receptas galioja beveik 50 metų
– Didžiausias mūsų džiaugsmas – anūkėlė, – sakė ponia Joana. – Jai šešeri metukai, o viskuo domisi, šoka, piešia, netgi angliškai kalba. Labiausiai laukiame savaitgalių, kai ji atvyksta.
Prie močiutės besiglaustanti ir spalvotas knygeles bevartanti anūkėlė pasigyrė, kad ji yra Emilija Vėbraitė, labiausiai jai patinka viešėti Širvintose, eiti su močiute pasivaikščioti, o vasarą maudytis Viesų tvenkinyje.
Penktą gyvenimo dešimtmetį drauge skaičiuojantys sutuoktiniai džiaugiasi, kad sugebėjo per tiek metų išlaikyti pusiausvyrą tarp susikaupimo ir juoko. Kai buvo jauni, viskuo domėjosi, daug keliavo ne tik po Lietuvą, sąjungines respublikas, bet buvo ir užsienyje. Ir dabar turi gerų draugų, vyksta į bendraklasių susitikimus, giminių susiėjimus. Anot pašnekovų, veiklos pakanka. Pasak ponios Joanos, daugelis studijų draugių nebedirba, todėl turi daug laiko, gali susitikti ir pabendrauti. Anot pašnekovės, išlikę labai bičiuliški santykiai su Ukmergės gydytojais.
Smalsu sužinoti, iš kur tas darnos ir santarvės receptas, Vėbrų šeimoje galiojantis beveik 50 metų.
– Mūsų dienos kaip ir visų: einame gyvenimo keliu ramiai, pasitardami, saugodami vienas kitą, vienas kitu džiaugdamiesi,- sakė Joana Vėbrienė. – Daug mums padeda sūnus Gintaras. Jis baigė Karo akademiją, dabar dirba Šiaulių aviacijos bazėje, yra aerodromo priežiūros eskadrilės vadas.
Pasidomėjus, kuris bendro gyvenimo dešimtmetis buvo pats gražiausias ir įsimintiniausias, abu sutuoktiniai ilgai mąstė, tarėsi ir nusprendė, kad pirmasis. Tuomet abu buvę jauni, energingi, kupini ryžto. Paskui prasidėjo darbai, rūpesčiai, buitis.
Melioracijoje nuo 1958-ųjų
Ponas Algimantas kilęs iš Pijorų kaimo (Ukmergės rajonas). Iš ten, kur Mūša teka, iš ten ir į Vidiškių mokyklą ėjęs.
– Mano tėvų Petronėlės ir Vlado Vėbrų šeimoje buvome 7 vaikai, – pasakojo Algimantas. – Vyriausias esu šeimoje. Nuo mažų dienų tėvelis lenkė prie darbo, todėl visus ūkiškus darbus dirbti moku. Eidamas 21-uosius metus, pradėjau dirbti Musninkuose, taip ir pasilikau Širvintų rajone visam laikui.
Vyras pasakojo apie tai, kaip 1958 metais atvyko į Musninkus ir įsidarbino melioracijoje. Iš karto buvo sunku, dirbo techniku, paskui meistru, darbų vykdytoju, vyr. darbų vykdytoju. Daug metų triūsė gamyboje ir eksploatacijos valdyboje.
– 28 metus praleidau melioracijoje, – sakė pašnekovas. – Išvažinėtas visas rajonas, daugiausia darbuotasi Gelvonuose ir Kernavėje. Melioratorių dėka rajone nusausinta tūkstančiai hektarų pelkių. Mano vadovaujama grupė per metus nusausindavo po 500-600 hektarų pelkynų. Patys gražiausi prisiminimai likę apie bendradarbius. Tai Romualdas Tinfavičius, Zenonas Urbonavičius, Teresė Kiškienė, Birutė Žinienė, Stepas Kareckas, Vladas Simonavičius, Zenonas Naraškevičius, Stasys Žukauskas, Albinas Rimša, Albinas Vitas, Jonas Belaglovis, Henrikas Miliukas ir daugelis kitų. Širdį suskausta, kai dabar pažiūriu į savo ir bendradarbių melioratorių  darbus: viskas apaugę, apleista, užtvindyta.
Ponas Algimantas prisiminė melioracijos darbų Musninkuose pradžią. Sakė, kad po darbo dviračiu važiuodavo namo į tėviškę. Tekdavo numinti apie 40 kilometrų nuo Musninkų iki Vidiškių. Būdavo taip, kad kas nors su sunkvežimiu pavydavo ir sustodavo, tuomet dviratį mesdavęs į kėbulą, o pats šokdavęs į mašinos kabiną.
Visokių įvykių per daugelį metų yra nutikę: dalyvauta meno saviveikloje, sporto varžybose, užimta prizinių vietų.
Gyvenimo negandos nepalaužė
Paklausta, kuo turi pasižymėti žmogus, panoręs tapti mediku, buvusi ilgametė vaikų gydytoja Joana Vėbrienė sakė, jog būtinas atsakomybės ir pašaukimo jausmas. Ponia Joana kilusi iš gražaus Žemaitkiemio miestelio (Ukmergės rajonas), iš ten išlikę ir patys brangiausi vaikystės prisiminimai.
– Sunkus mano gyvenimas, patyriau daug vargo, – pasakojo ponia Joana. – Būdama devynerių, netekau mamos. Prieš mirtį mamytė kalbėjo: „Koks gražus baltas chalatas. Tokį vilkėdama tu mane tikrai išgydytum.“ Niekada nepamiršiu šių žodžių. Tai ir buvo akstinas mokytis, ruoštis kilniam mediko darbui. Tėvelis parvedė pamotę. Labai norėjau mokytis, o tekdavo dirbti ūkio darbus. Skaitydavau slapta. Netrukus žuvo tėvelis – auksinių rankų kalvis. Likau be brangiausių žmonių.
Gyvenimo negandos nepalaužė merginos. Baigusi Žemaitkiemio septynmetę mokyklą, išvyko mokytis į Vilnių. Mamos prieš mirtį pasakyti žodžiai turėjo būti įvykdyti: įstojo Joana į Vilniaus medicinos mokyklą. Sekėsi puikiai, medicina patiko, nuo švirkštų ir vaistų buteliukų akių atitraukti negalėjo. Jauna medicinos seselė pradėjo dirbti Raudonojo Kryžiaus ligoninės Vidaus ligų skyriuje. Darbas širdžiai mielas, bet žinių lyg ir mažoka. Teko vėl griebtis vadovėlių ir mokytis Vilniaus jaunimo mokykloje. Visi bendraklasiai buvo jauni, linksmi ir žinių ištroškę. Buvo sunku – dieną dirbo, vakarais mokėsi.  Baigusi Jaunimo mokyklą, iš karto įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Ir vėl tas pats tik iš kitos pusės – naktį dirbo, dieną mokėsi.  Kiek daug bemiegių naktų praleista prie knygų, ligoninėje prie ligonių, bet visur suspėta: ir ansamblyje dainuota, ir tautinių šokių kolektyve šokta, ir net skudučiais grota.
Gydė 3 ar net 4 širvintiškių kartas
1971 metais Joana Vėbrienė atvyko dirbti į Širvintų ligoninę ir vyr. gydytojo Vlado Usonio buvo paskirta rajono vyr. pediatre. Darbo sąlygos buvo nelengvos. Daug važinėta po rajono medicinos punktus, mokyklas, lankytasi naujagimių namuose. Ir visur su šypsena, su geru žodžiu, nors ir karčių, bet labai reikalingų vaistų lagaminėliu. Aplankyti atokiausi rajono kampeliai: Juodiškiai, Trapeliai, Bartkuškis, Kiaukliai. Tik apsiavusi guminukus gydytoja galėdavo pasiekti toli nuo pagrindinių kelių nutolusias sodybas. Rasdavo ir socialiai apleistų vaikų, tekdavo ilgai įkalbinėti tėtį ar mamą atiduoti vaiką į ligoninę.
Ponia Joana yra gražus pavyzdys, kaip nenuleisti rankų ir nepasiduoti gyvenimo negandoms. Moteris į darbą 54 metus ėjo kaip į šventę. Gydė 3 ar net 4 širvintiškių kartas: mamą, paskui jos vaikus, paskui anūkėlius ir netgi proanūkius. Pašnekovė tik geru žodžiu minėjo savo bendradarbius: Aldoną Rinkevičienę, Jadvygą Grinienę, Antaną Lidžių, Aldoną Gudašienę, Albertą Diką, Romą Ivanauską, Oną Skladaitienę, Reginą Hibner, Danguolę Misiūnienę, Juzę Šerevičiūtę ir daugelį kitų.
Joana Vėbrienė –  tai gydytoja iš didžiosios raidės, tai pasiaukojimo pavyzdys.
Jauku ir šilta laimingoje šeimoje
Pragyventas gyvenimas – tai lyg jonvabalio blyksnis tamsoje. Gražu, kai jis prasmingas. Šiandieną Joanos ir Algimanto Vėbrų šeimoje jauku ir šilta, abu laimingi: užaugintas sūnus, galima džiaugtis anūke. Sutuoktiniai dažnai susitinka su brolių ir seserų šeimomis, lankosi tėviškėse Pijoruose ir Žemaitkiemyje, gražiai sutaria su kaimynais.
– Pritapome Širvintų rajone. Čia labai geri žmonės, – atsisveikindami sakė sutuoktiniai.
Gyvenime padaryta tiek daug, darbui atiduoti gražiausi dešimtmečiai. Belieka prisėsti prie lango, pažvelgti į sausio sniegu pabarstytus laukus ir tyliai ištarti: „Gyvenimas tęsiasi, o jame vis bus ir bus įsimintinų bei gražių dienų.“
Romas Zibalas
Nuotraukos iš asmeninio Vėbrų šeimos albumo
1. Algimantas ir Joana Vėbrai su anūkėle Emilija.
2. Vėbrų giminės susitikimas Pijorų kaime (Ukmergės rajonas).
3. Širvintų ligoninės kolektyvas.
4. Po Širvintų rajono šaškių varžybų. Pirmoje eilėje prizinių vietų laimėtojai:  (iš kairės į dešinę) Algimantas Vėbra, Vladas Karablikovas ir Jonas Karablikovas.
5. Susitikimas su bendramoksliais Žemaitkiemyje (pirmoje eilėje trečia iš kairės Joana Vėbrienė).
6. VU Medicinos fakulteto studentai (trečioje eilėje pirma iš dešinės Joana Vėbrienė).
7. Vlado ir Petronėlės Vėbrų šeima (antroje eilėje pirmas iš kairės Algimantas Vėbra).
8. Algimantas Vėbra (trečias iš dešinės) su broliais tėviškėje.
9. Su sūnumi Gintaru.
10. Dažnai susitinkama su artimųjų šeimomis.
Algimantas ir Joana Vėbrai su anūkėle Emilija.

Algimantas ir Joana Vėbrai su anūkėle Emilija.

Kitąmet auksinį santuokinio gyvenimo jubiliejų švęsiančius širvintiškius Joaną ir Algimantą Vėbrus pažįsta daugelis. Tai malonūs, draugiški, supratingi, jautrios sielos žmonės, labai gerai žinomi dažnam miesto ir rajono gyventojui. Joana Vėbrienė daugiau nei 50 metų dirbo Širvintų poliklinikoje ir ligoninėje vaikų gydytoja, vyriausiąja pediatre, o Algimantas Vėbra daugeliui vyresniosios kartos kraštiečių pažįstamas kaip patyręs melioratorius, aplinkosaugininkas, beveik penkis dešimtmečius darbavęsis įvairiose rajono įmonėse ir organizacijose. Dabar abu sutuoktiniai tvarkosi namuose, skaito laikraščius ir žurnalus, varto nuotraukų albumus, prisimena praeities įvykius, sutiktus žmones ir labiausiai laukia savaitgalių, kuomet iš Šiaulių atvyksta sūnus Gintaras su šeima.

Darnos ir santarvės receptas galioja beveik 50 metų

– Didžiausias mūsų džiaugsmas – anūkėlė, – sakė ponia Joana. – Jai šešeri metukai, o viskuo domisi, šoka, piešia, netgi angliškai kalba. Labiausiai laukiame savaitgalių, kai ji atvyksta. Skaityti daugiau »

Kad aplenktų gyvenimo negandos…

Mūsų bičiuliai
Kad aplenktų gyvenimo negandos…
2014 metų „Širvintų krašto“ prenumeratorių loterijos pagrindinio prizo laimėtoja širvintiškė Danutė Jatkauskienė sako, kad rajono laikraštį prenumeruoja ir skaito nuo pat Širvintų rajono atkūrimo 1965 metais. Tuomet su šeima apsigyveno Širvintose ir pradėjo prenumeruoti rajono laikraštį. „Širvintų kraštą“ Danutė užsiprenumeravo ir šiems metams – o kaipgi be rajono naujienų.
Laikraštyje moteriai įdomu viskas, kai kuriuos straipsnius, sako, net po kelis kartus perskaito. Pažįsta daug rajono žmonių, todėl su didžiausiu susidomėjimu skaito pasakojimus su rubrikomis „Svečiuose pas Širvintų krašto žmones“, „Nekasdieniai susitikimai“, atkreipia dėmesį ir į sveikinimus – juk įdomu, kas kokį jubiliejų švenčia. Perskaičiusi užuojautas, apgaili anapilin iškeliavusiuosius ir apie trapią žmogaus būtį pamąsto. Mat ir pačios gyvenimas nuo pat mažens skaudžiomis netektimis paženklintas…
Tėvas Juozas Jurkūnas – politinis kalinys – 1954 metais mirė Magadane. Ten ir palaidotas. Mamos šeima neteko 1948-aisiais. Danutei tik penkti metukai ėjo. Vyriausiam broliukui Stasiui tebuvo devyneri (jo jau irgi nebėra tarp gyvųjų, pačiame jėgų žydėjime mirė), viduriniajam Pranui – šešeri. Vaikus „išsidalino“ giminės. Broliukus paėmė mamos seserys į Kaišiadoris, o Danutę išsivežė tėvo pusbrolis į Pasodninkus.
Mergaitė mokėsi Liukonyse, vėliau lankė Gelvonų vidurinę mokyklą. Tik našlaičio dalią patyręs žmogus gali suprasti, kaip sunku gyventi, kai trūksta mamos meilės, šilumos, atjautos, o ir išsikalbėti, išsipasakoti nėra kam…
– Ištekėjau jauna, vos 18-os,- prisimena Danutė. – Vyras Ignas – iš Paberžės kaimo Musninkų seniūnijoje. 1962 metais gimė dukrytė Laimutė, vėliau – sūnus Dainius. Šeima pasistatė Širvintose namą. Danutė dirbo elektros skaitiklių kontroliere, Socialinio aprūpinimo skyriuje, „Dovanos“ namudininkų ceche mezgėja. Visur buvo gerbiama už stropumą, kruopštumą, nuoširdumą. Vyras Ignas iš pradžių dirbo Družų plytinėje, o vėliau – ilgus metus Sėklų fabrike vairuotoju.
Užaugo, savas šeimas sukūrė vaikai, rodos, jau buvo galima lengviau atsikvėpti, skirti laiko sau, bet… Likimas vėl smogė netekties kirtį – iki šiol Danutė be ašarų negali kalbėti apie sūnaus žūtį. Ir visiška netiesa, kad laikas užgydo visas žaizdas – motinos širdyje netekties žaizda tebekraujuoja, nors jau dešimtmetis prabėgo…
Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, vien tik žvalgantis į praeitį ir gyvenant skaudžiais prisiminimais būtų sunku ištverti. Noras gyventi ir mėgautis kiekviena akimirka turi būti stipresnis už bet kokias negandas.
Dabar Danutės ir Igno Jatkauskų džiaugsmas ir paguoda – dukra Laimutė, gyvenanti ir mokytoja dirbanti Ukmergėje, anūkai. Martynas jau baigė mokslus, dirba Vilniuje, Karolina – gimnazistė, o Arminas, kaip du vandens lašai panašus į amžiną atilsį savo tėtį Dainių, – Kauno technologijos universiteto studentas. Vieni rečiau, kiti dažniau aplanko senelius, tarsi saulės spindulėliai praskaidrina jų šventes ir kasdienybę. Ko daugiau reikia? O reikia, kad visiems sektųsi, kad visi būtų sveiki, kad aplenktų gyvenimo negandos. To Danutė Jatkauskienė linki ir visiems „Širvintų krašto“ skaitytojams.
Aldona Bareckienė
Prenumeratorių loterijos pagrindinio prizo – 30 eurų vertės „Senukų“ dovanų kupono – laimėtoja Danutė Jatkauskienė.
Prenumeratorių loterijos pagrindinio prizo - 30 eurų vertės „Senukų“ dovanų kupono - laimėtoja Danutė Jatkauskienė.

Prenumeratorių loterijos pagrindinio prizo - 30 eurų vertės „Senukų“ dovanų kupono - laimėtoja Danutė Jatkauskienė.

2014 metų „Širvintų krašto“ prenumeratorių loterijos pagrindinio prizo laimėtoja širvintiškė Danutė Jatkauskienė sako, kad rajono laikraštį prenumeruoja ir skaito nuo pat Širvintų rajono atkūrimo 1965 metais. Tuomet su šeima apsigyveno Širvintose ir pradėjo prenumeruoti rajono laikraštį. „Širvintų kraštą“ Danutė užsiprenumeravo ir šiems metams – o kaipgi be rajono naujienų. Skaityti daugiau »
Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos