be kategorijos

Žmonės mylėjo, Dievas padėjo…

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones
Žmonės mylėjo, Dievas padėjo…
Nors gruodis jau senokai persirito į antrąją pusę, nors pasivaikščioti baltu sniego taku vis dar nepavyksta, bet artėjančios Kalėdos verčia pamąstyti apie nuveiktus darbus, įsimintinas gyvenimo akimirkas, patirtus rūpesčius ir džiaugsmus. Kalėdų šventės laukimu jau gyvena visi Širvintų krašto žmonės. Tai pats tinkamiausias laikas pakalbinti tuos, kurių vaikystės Kalėdos buvo labai seniai, dar prieš karą. Apniukusią gruodžio pavakarę pasibeldžiau į Širvintų miesto gyventojos Zofijos Vinslauskaitės buto duris. Jas atidariusi šeimininkės sesers Stasės anūkė Laura pasiūlė užeiti. 93-uosius savo gyvenimo metus skaičiuojanti Zofija Vinslauskaitė labai pradžiugo pamačiusi netikėtą svečią ir mielai sutiko papasakoti apie vaikystėje patirtą Kalėdų stebuklo laukimo džiaugsmą, kuklų Kūčių stalą bei kasdienius rūpesčius.
Zofija Vinslauskaitė, pasipuošusi dailia skarele, sėdėjo prie jau papuoštos eglutės ir mintimis gręžėsi į praeitį. Pokalbį su senole pradėjome nuo neįprastos žiemos. Pasak ilgaamžės pašnekovės, šiųmetė žiema neįprasta, nes vaikystėje ir jaunystėje matytų didžiulių pusnynų ir sniego vėpūtinių, kokie prieš Kalėdas būdavę jos gimtajame Zibalų kaime, dar  nėra.
– Mano vaikystė prabėgo Zibalų kaime, – labai dailiai mintis dėliojo senolė. – Augau neturtingoje Stefanijos ir Stepono Vinslauskų šeimoje. Abu tėvai turėjo tuos pačius vardus, buvome 3 vaikai: Mykolas, Stasė ir aš, Zosė. Kai buvome maži, labai laukdavome Kalėdų. Mama kepdavo pyragą, po kaimą vaikščiojantys ar važinėjantys žydai siūlydavo pirkti  silkių. Mama Kūčių stalui iš žydo pirkdavo vieną kilogramą silkių, kadangi pinigų nebuvo, tai už silkes duodavo kiaušinių arba senų skudurų. Dar iš žydo pirkdavo muilo, nes prieš Kalėdas būdavo įprasta viską išskalbti, iššluoti aslą, kad būtų gražu. Ant Kūčių stalo būdavo žuvies. Iš kur tėvelis jos gaudavo, nežinau. Jis buvo labai geras šiaudinių stogų dengimo meistras. Žmonės jį kviesdavo į pagalbą, gal už tai atsilygindavo žuvimi. Žinojau, kad ant stalo turi būti 12 patiekalų, bet tiek niekada nebūdavo, nes nebuvo iš ko pagaminti.
Pasidomėjus apie Kalėdų eglutę ir vaikystės dovanas, pašnekovė net pralinksmėjo:
– Taip, būdavo eglutė, tėvelis ją atnešdavo iš miško ir papuošdavo popieriukais, jokių blizgučių, kokių yra dabar, tada nebuvo. O gražiausia vaikystės dovana buvo raudonas obuolys. Iš kokio sodo jis buvo, aš nežinau. Prisimenu vaikų šventę Staškūniškio dvare. Ponas Parčiauskas buvo sukvietęs visus vaikus į dvarą, ten buvo eglutė, Kalėdų Senelis. Ponas į mus žiūrėjo, prašė eiti rateliu ir dainuoti, už tai gavome saldainių. O ponia Parčiauskienė surengė šventę moterims: Kalėdų proga visoms padovanojo po skarelę. Net supratimo neturiu, iš kur ji ėmė tiek gražių skarelių, bet moterims labai patiko, jos džiaugėsi, dėkojo ir ponią labai gyrė už tokią dovaną.
Senolė pasakojo, kad po kuklios Kūčių vakarienės visi eidavo į lauką paklausyti, iš kurios pusės šunys loja. Jau tada paaugusios mergaitės kikendavo, kad būtent iš tos pusės ir bus jų jaunikis. Kaime būdavo ir turtingesnių vaikų, ir „biednesnių“. Pašnekovės teigimu, labiau bendraudavo turtingesni su turtingesniais, o neturtingi – su neturtingais. Kalėdų rytą visi eidavo į Zibalų bažnyčią. Pašnekovė prisiminė vaikystės Betliejų ir savo močiutę, kuri ją, mažą mergytę, privedė prie puošnaus Betliejaus, parodė ėdžiose gulintį kūdikėlį Jėzų ir leido jį pabučiuoti.
Ilgaamžė pašnekovė sakė, kad visos vaikystės Kalėdos buvusios labai gražios ir mielos. Daug baisiau buvo, kai prasidėjo karas, paskui pokaris. Tuomet ji buvusi jau paaugusi mergikė, tėvai kalėdinių tradicijų per karą irgi laikėsi. Kūčių stalą irgi ruošdavo, bet šeima vakarieniaudavo prie uždangstytų langų, kad tik niekur nesimatytų jokios švieselės. Labai baisu buvę karo metais, šalia namų turėję apkasus, labai bijoję lėktuvų antskrydžių ir bombardavimo, jeigu tik kildavo pavojus, tuojau bėgdavo slėptis į duobę ir melsdavo Dievą, kad tik liktų gyvi.
Zofija Vinslauskaitė labai daug ir sunkiai dirbo. Pašnekovės teigimu, vien Širvintų ligoninėje sanitare 35 metus išdirbusi.
– Kokį man darbą duodavo, toks geras būdavo, – taisydamasi skarelės kampučius sakė senolė. – Dirbau ir Paširvintyje, ir naujoje ligoninėje. Labai geras skyriaus vedėjas buvo daktaras Tautvydas Švedarauskas, labai geri visi daktarai, seselės. Iki šios dienos geru žodžiu miniu daktarus Vladislovą Usonį ir Antaną Lidžių. Aš daktarų klausydavau, buvau maža ūgiu, bet labai stipri. Daktaras Lidžius už gerą darbą man net premiją skyrė. Kai mane dabar nuveža pas daktarą Lidžių, nes pati viena paeiti negaliu, tai jis labai atidžiai apžiūri ir daug rašo, žiūri, kad sveika būčiau. Jis ir dabar labai savo darbuotojais rūpinasi.
Pasidomėjus, iš kur tas ilgaamžiškumo receptas, juk pavasarį pašnekovei sukaks 93 metai, senolė tvirtai ir trumpai atsakė:
– Žmonės mane mylėjo, Dievas padėjo ir dar dabar saugo.
Zofija Vinslauskaitė pasakojo, jog visada visiems padėjusi, neskaičiavusi nei darbo valandų, nei jėgų taupiusi, buvusi sumani šeimininkė, šeimininkavusi daugelyje vestuvių, krikštynų, laidotuvių. Ir dabar senolė visiems savo kaimynams, buvusiems bendradarbiams, brolio ir sesers vaikams, anūkams ir proanūkiams, visiems ją prisimenantiems širvintiškiams Kalėdų proga linki kuo geriausios sveikatos, Dievo palaimos ir metų ilgų.
Romas Zibalas
1. 93-uosius gyvenimo metus skaičiuojanti širvintiškė Zofija Vinslauskaitė: „Žmonės mane mylėjo, Dievas padėjo ir dar dabar saugo.“
93-uosius gyvenimo metus skaičiuojanti širvintiškė Zofija Vinslauskaitė: „Žmonės mane mylėjo, Dievas padėjo ir dar dabar saugo.“

93-uosius gyvenimo metus skaičiuojanti širvintiškė Zofija Vinslauskaitė: „Žmonės mane mylėjo, Dievas padėjo ir dar dabar saugo.“

Nors gruodis jau senokai persirito į antrąją pusę, nors pasivaikščioti baltu sniego taku vis dar nepavyksta, bet artėjančios Kalėdos verčia pamąstyti apie nuveiktus darbus, įsimintinas gyvenimo akimirkas, patirtus rūpesčius ir džiaugsmus. Kalėdų šventės laukimu jau gyvena visi Širvintų krašto žmonės. Tai pats tinkamiausias laikas pakalbinti tuos, kurių vaikystės Kalėdos buvo labai seniai, dar prieš karą. Apniukusią gruodžio pavakarę pasibeldžiau į Širvintų miesto gyventojos Zofijos Vinslauskaitės buto duris. Jas atidariusi šeimininkės sesers Stasės anūkė Laura pasiūlė užeiti. 93-uosius savo gyvenimo metus skaičiuojanti Zofija Vinslauskaitė labai pradžiugo pamačiusi netikėtą svečią ir mielai sutiko papasakoti apie vaikystėje patirtą Kalėdų stebuklo laukimo džiaugsmą, kuklų Kūčių stalą bei kasdienius rūpesčius. Skaityti daugiau »

Alionyse susibūrė bendraminčių ratas

Nekasdieniai susitikimai
Alionyse susibūrė bendraminčių ratas
Su neseniai įkurtos Alionių bendruomenės pirmininku Martynu Preikšaičiu susitarėme susitikti Alionių seniūnijos pastate. Kalbėjomės ne tik apie kaimo bendruomenę. Martynas yra žygeivių ir sporto klubo „Dumblas“ vadovas, karininkas, mokytojas…
– Papasakokite, kaip tampote bendruomenės pirmininku…
– Tik panorėjęs juo netapsi. Bendruomenės pirmininkas yra renkamas. Mes pirmiausia įkūrėme asociaciją. Asociacija paprastai steigiama tada, kada tam tikras ratas bendraminčių nori kaip nors susijungti po vienu skėčiu ir siekti bendrų tikslų. Mažiausiai turi būti trys steigėjai, kurie ir nusprendžia, kas bus vadovas.
– Ar daug jūsų bendraminčių?
– Norintys dalyvauti bendroje veikloje rašo prašymą, susimoka nario mokestį – 5 eurus per metus – ir  tampa bendruomenės nariais. Jau turime 26 narius.
– Kokie Alionių bendruomenės artimiausi tikslai?
– Kol kas pagrindinis steigėjų uždavinys – suburti aktyvius žmones, norinčius bendros veiklos. Kad žmonės nori bendrauti, rodo penktadienį vykusi kino „Elbrusas“ peržiūra, į kurią susirinko nemažas žmonių būrys.
– Papasakokite apie save, kur jūsų šeimos šaknys?
– Gimiau Vilniuje. Tėvas – klaipėdietis, penkerius metus jūroje dirbo žvejybiniuose laivuose.  Mama jau mirusi, kilusi iš Plungės rajono – buvo tikra žemaitė. Abu į porą suvedė sportas. Tėvas buvo kulkinio šaudymo treneris ir sporto meistras, o mama – lengvosios atletikos sporto meistrė, 1500 m ir 3000 m bėgimų Lietuvos rekordininkė. Mokiausi Vilniaus „Ryto“ vidurinėje mokykloje (dabar Vilniaus „Ryto“ progimnazija), vėliau baigiau Vilniaus pedagoginį institutą (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) – kūno kultūros specialybę. Kadangi labai patiko karyba, todėl Karo akademijoje baigiau būrio vadų kursus.
– Kokiu būdu esate susijęs su Alionimis?
– Kadangi tėvukas dar ir bitininkas, todėl, ieškodamas vietos savo veiklai, jau po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo netoli nuo Alionių nusipirko sodybą. Vieta tikrai unikali, galima sakyti, „džiunglės“, kur tik prieš kelerius metus buvo įvesta elektra.
– Papasakokite apie savo šeimą. Gal turite kokį įdomų pomėgį?
– Turiu žmoną Gintarę ir septynerių metų dukrą Liepą, kuri mokosi Vilniuje. Su žmona susipažinau per draugų gimtadienį. Po trejų metų draugystės nutarėme susituokti. Šiuo metu gyvename tarp Musės ir Vilniaus. Vasarą gyvename sodyboje, o žiemą daugiau mieste. Žmona dirba informacinių technologijų srityje, todėl gali dirbti visur, kur yra internetas. Be to, ir iki Vilniaus centro vos 45 kilometrai. Esu karininkas, laisvalaikiu sportuoju, dalyvauju įvairiuose mokymuose.
– Turite ir pedagogo gyslelę, nes dalyvaujate naujajame trijų mėnesių neformalaus ugdymo projekte ir ugdote grupę jaunų žmonių…
– Kadangi trys mėnesiai trumpas laikotarpis ir dar neaišku, ką Vyriausybė nutars daryti toliau, todėl mes organizuojame vienkartinę priemonę – pėsčiųjų žygį aplink Alio ežerą. Žygis skirtas Širvintų-Giedraičių mūšiui paminėti. Mano tikslas – išmokyti vaikus organizuoti panašius renginius. Stengsimės, kad žygis patiktų visiems jo dalyviams ir taptų tradiciniu. Tikiu, kad kitą renginį jau be mano pagalbos sugebės organizuoti patys būrelio nariai. Šiuo metu mūsų užsiėmimus lanko vienuolika jaunų žmonių.
– Planuojamo žygio trasos ilgis – 27 kilometrai. Ar ne per daug vienai dienai?
– Pirmiausia, nešti nieko nereikės, o tik nueiti distanciją. Dabar Lietuvoje rimtesni žygiai, pavyzdžiui, organizuojami Pėsčiųjų žygių asociacijos, prasideda nuo 20 kilometrų.  Pastebėjau, kad 5 – 10 kilometrų žygiai būna neefektyvūs, per daug lengvi, dalyviams nėra jokio iššūkio. Sutikite, kad į žmonių atmintį labiau įstringa sunkesni patyrimai.
– Lietuvoje netoli Karmėlavos yra kavinė-baras „Senas bebras“, Kalvarijoje – statybinių medžiagų parduotuvė „Bebras“. Mokyklose būna informatikos, kompiuterijos, informacinių technologijų varžybos BEBRAS. Girdėjau, kad jūsų veikla taip pat yra susijusi su šiuo Lietuvos graužiku?
– Nuo vaikystės esu išvaikščiojęs visas Alionių apylinkes, todėl gerai jas pažįstu. Organizuojant pėsčiųjų pramoginius žygius, kilo idėja surengti masinį ekstremalaus bėgimo renginį. Panašūs renginiai labai populiarūs visame pasaulyje, todėl ir mes su bendraminčiais nutarėme Vičiūnų miške organizuoti ekstremalų bėgimą, kurį pavadinome „Bebro kelias“. Tiek ir esame susiję su bebru. Renginys prigijo, šiais metais buvo ypatingas anšlagas, nes įvairaus amžiaus žmonės nori išbandyti save, patikrinti savo fizines galimybes. Nors bilietų išankstinė kaina buvo 21 euras, o varžybų dieną – 30 eurų, visi bilietai buvo parduoti.
– Nemaži pinigai… Juk beveik jokių investicijų, – pažymėjai trasą, ir tegu tie ekstremalai murkdosi pelkėje.
– Taip tik iš šono žiūrint atrodo. Renginio savikaina yra labai didelė. Kad normaliai įvyktų bėgimas, reikia prieš tai atlikti daug „namų darbų“. Jau dabar pradėjome rengtis kitų metų bėgimui. Niekas neatneša ir ant stalo nenumetą kapšo pinigų. Yra keletas pasiruošimo etapų: rėmėjų ir partnerių paieška, renginio viešinimas ir t.t.
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
Nuotraukos:
Mokykla – 2015 metų rugsėjo pirmoji. Preikšaičių šeimai svarbi diena – jų duktė Liepa pradėjo lankyti pirmąją klasę.
602 – 2015 metų „Bebro kelio“ dalyviai trasoje…
Vamzdis – Kažin, ar panašius išbandymus su šypsena veide gali ištverti kiekvienas žmogus…
712 – Vyksta neformalaus ugdymo užsiėmimas, kurio metu tikslinamos pėsčiųjų žygio apie Alio ežerą detalės.
2015 metų rugsėjo pirmoji. Preikšaičių šeimai svarbi diena - jų duktė Liepa pradėjo lankyti pirmąją klasę.

2015 metų rugsėjo pirmoji. Preikšaičių šeimai svarbi diena - jų duktė Liepa pradėjo lankyti pirmąją klasę.

Su neseniai įkurtos Alionių bendruomenės pirmininku Martynu Preikšaičiu susitarėme susitikti Alionių seniūnijos pastate. Kalbėjomės ne tik apie kaimo bendruomenę. Martynas yra žygeivių ir sporto klubo „Dumblas“ vadovas, karininkas, mokytojas…

– Papasakokite, kaip tapote bendruomenės pirmininku…

– Tik panorėjęs juo netapsi. Bendruomenės pirmininkas yra renkamas. Mes pirmiausia įkūrėme asociaciją. Asociacija paprastai steigiama tada, kada tam tikras ratas bendraminčių nori kaip nors susijungti po vienu skėčiu ir siekti bendrų tikslų. Mažiausiai turi būti trys steigėjai, kurie ir nusprendžia, kas bus vadovas.

– Ar daug jūsų bendraminčių?

– Norintys dalyvauti bendroje veikloje rašo prašymą, susimoka nario mokestį – 5 eurus per metus – ir  tampa bendruomenės nariais. Jau turime 26 narius. Skaityti daugiau »

„Džiaugiamės, kad esame dviese“

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones
„Džiaugiamės, kad esame dviese“
Apie netrukus 55 metų santuokinio gyvenimo jubiliejų švęsiančius Stasę ir Vaclovą Latvius žino nedaugelis. Tai Staškūniškio kaime (Zibalų seniūnija) gyvenantys ramūs, santūrūs, geraširdžiai žmonės, jau šeštą dešimtmetį puoselėjantys savo jausmus. Pasak Vaclovo, nueitas ilgas ir gražus gyvenimo kelias. Pašnekovas puikiai prisimena 1960 metų lapkričio 13-ąją, kai Zibalų bažnyčioje aukso žiedus sumainė su iš Pumputiškio kaimo kilusia Stase Gudeikaite. Tuomet ir jauni, ir gražūs buvę, ir sveikatos daug turėję, ir laimingą gyvenimą planavę. Atsitiko taip, kad abu visąlaik Šešuolėlių tarybiniame ūkyje darbavosi: vienas traktorininku, o kita – laukininkystėje.
Bendrą gyvenimą pradėjo nuo nulio
– Mes susituokėme labai jauni, buvome pažįstami nuo mažų dienų, Zibalų mokykloje kartu mokėmės, – sakė Vaclovas Latvys. – Ir dabar pasitardami, saugodami vienas kitą, džiaugiamės, kad esame dviese, nežinia, kaip čia būtų, jeigu liktume kuris nors vienas.
– Susituokę pradėjome nuo nulio, – pridūrė Stasė Latvienė. – Tėvai didelių vestuvių nekėlė, šiek tiek davė gyvenimo pradžiai. Per savo amželį užsidirbome viską patys, persistatėme senelių namą. Jaunystėje labai sunku dirbti buvo, bet kartu ir lengva. Gal jaunystė kokius sparnus turėjo, kad viskas lengvai ėjosi, linksmi buvome.
Žmonai pritarė vyras:
– Niekas nežiūrėjo to sunkumo. Darbus dirbdavome su daina. Pabaigus rugiapjūtę, būdavo pabaigtuvių šventė. Šešuolėlių ūkio Staškūniškio skyriaus ūkvedys Juozas Šniras suorganizuodavo mums visokių švenčių: tai vardadienius, tai pabaigtuves, bet ir dirbti ragino. Net naktį su traktoriumi padirbėti tekdavo.
Prisimena Staškūniškio dvaro poną
Vaclovas Latvys gimė ir augo Staškūniškyje. Jo tėvas Stasys Latvys buvo „ordinarščikas“ ir tarnavo Staškūniškio dvaro pono Parčiausko ūkyje. Paprašytas prisiminti prieškario metus, Vaclovas Latvys sakė:
– Labai gerai prisimenu dvarininką Parčiauską, kuris visuomet vaikščiojo su lazdele. Jis turėjo du vaikus: Miką ir Marytę. Jie buvo vyresni. Sūnus Mikas mirė, jį išvežė į Nemenčinę ir palaidojo koplyčioje. Negalėčiau sakyti, kad ponas buvo blogas žmogus. Žodį tikrai tesėdavo: kiek prižadėdavo tėveliui mokėti algos, tiek ir sumokėdavo. Visi labai gerbė ponią Parčiauskienę. Ji buvo daktarė, suteikdavo žmonėms pirmąją pagalbą, vaistų atnešdavo, bet už juos atskaitydavo iš uždarbio. Parčiauskai išvažiavo į Argentiną. Matyt, jautė artėjantį pavojų, todėl dvarą paliko be šeimininko. Kurį laiką dvaras buvo tuščias, po karo valdžia leido jame žmonėms apsigyventi.
Vaclovą Latvį nuo mažens domino technika. Pasak garbaus amžiaus senolio, gal ir mokslus būtų baigęs, labai sekėsi matematika, o ir Širvintų vidurinės mokyklos mokytojas Česlovas Gelažauskas buvęs atidus ir geras. Deja, labai nesisekė lietuvių kalba. Mokytoja Elena Mašauskaitė buvusi labai reikli, todėl, baigęs 10 klasių vidurinėje, išvažiavo mokytis į Šilutę mechanizatoriumi.
– Nežinau, kodėl mes ten taip toli važiavome, – stebėjosi Vaclovas. – Mokiausi tenai su kraštiečiu Pranciškumi Kalesnyku. Labai gaila, kad po metų tą technikos mokyklą uždarė ir paliko tik neakivaizdinį skyrių, teko mokslus nutraukti.
Vaclovas Latvys mechanizatoriumi vis dėlto tapo ir po sunkaus darbo laukuose buvo paniręs į saviveiklą. Pasak pašnekovo, apie penketą metų Zibaluose veikė kultūros namai. Juose direktore dirbo Marcelė Zapareckaitė, o meno vadovu – Zibalų mokyklos direktorius, muzikos mokytojas Viktoras Kiškis. Vaclovo Latvio teigimu, iki 1960 metų kultūrinis gyvenimas Zibaluose virte viręs. Buvo suburtas tautinių šokių kolektyvas, kuriame šoko vaikinai ir merginos.
– Grįžtu iš darbo pavargęs, o namuose jau laukia šokių vadovė, vis prašo ateiti į repeticijas, – juokėsi buvęs saviveiklininkas. – Linksma buvo, daug keliavome su šokių kolektyvu, Dainų šventėse buvome. Po vestuvių teko visas saviveiklas pabaigti, bet tuo pačiu metu ir kultūros namus panaikino.
Sąlygų mokytis nebuvo
Stasė Latvienė – labai santūri moteris, tėviškėje – Pumputiškio kaime – augusi su broliu Juozu ir seserimi Onute.
– Daug visokių darbų teko dirbti, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. – Labai norėjau mokytis. Baigusi pradinę mokyklą Zibaluose, penktą klasę lankiau Šešuolėliuose II, nes Zibaluose tokios klasės nebuvo. Tik apie 1951 metus Zibaluose buvo atidaryta septynmetė mokykla. Vėl grįžau į Zibalus ir baigiau 7 klases. Deja, mirė tėtis, mamai buvo sunku vienai namuose tvarkytis ir mokslus teko nutraukti. Tėvai turėjo apie 7 hektarus žemės, šeimoje buvau vyriausia, todėl mama spaudė prie darbo. Teko ne tik moteriškus darbus dirbti, bet ir miške malkas kirsti. Labai gerai prisimenu savo buvusius Zibalų mokyklos mokytojus: Viktorą Kiškį, Veroniką Paulavičiūtę-Guobienę, Algirdą Guobį, Vytautą Žvinį, Stasę Vercinkevičiūtę.
Gerų kaimynų apsuptyje
Abu sutuoktiniai Latviai džiaugiasi, kad gyveno ir tebegyvena labai gerų kaimynų apsuptyje. Pasak pašnekovų, be žmonių apsieiti negalima: ar bėdoj, ar džiaugsme – visuomet jie reikalingi. Privalai su visais gražiai ir draugiškai sutarti, jei patys kitus mylėsią, tai ir kitų bus mylimi.
Pašnekovai sakė, kad visą gyvenimą gyvenę šalia Staškūniškio kaimo sentikių, bendravę su jų šeimomis. Patys gražiausi prisiminimai išlikę apie Kanopkinų, Lemešovų, Suchodimcevų, Kurčenovų, Potapovų šeimas. Dar ir dabar tų šeimų ainiai, atvykę lankyti artimųjų kapų Staškūniškio sentikių kapinėse, užsuka į svečius.
Latviai džiaugiasi, kad užaugino dukrą Zitą, dabar gyvenančią Molėtuose, džiaugiasi savo kaimynais, su kuriais anksčiau artimai bendravo ir dabar tebebendrauja: Veronika Kudrešova, Gene Kanopkina, Natalija Buloniene, Veronika Gigaškiene, Jonu Dasevičiumi ir kitais. Dabar aplinkinius namus išpirko miestiečiai, todėl artimiau bendrauja tik su vienu kitu atvykėliu.
– Nieko žmogus negali žinoti, kas bus, – svarstė abu sutuoktiniai. –  Kol kas ypatingų  bėdų neturėjome. Kai ligos pradeda lankyti, tuomet jau sunkiau. Kol kas ir karvytes laikome, ir arkliukas yra, ir avelių. Kol dviese, tai gerai. Pašnekame abu, padirbame abu, televizorių pažiūrime, laikraštį paskaitome, su dukra kasdien telefonu pasikalbame. Labai patinka „Širvintų kraštas“, kas pusmetį prenumeruojame, niekada nepraleidžiame, juk įdomu sužinoti, kas savame krašte darosi, kaip savi  žmonės gyvena.
Sutuoktinių Latvių prigimties esmė – daryti gerus darbus kitiems, mylėti aplinkinius, padėti jiems, kai būna sunku, ir džiaugtis nuveiktais darbais, dukros Zitos šeima. Žmonės, kurie po savęs palieka ne reikšmingus pasiekimus, o nuoširdų gerumą, tikrai gyvena ne veltui ir yra verti didžiausios pagarbos.
Romas Zibalas
Nuotraukos iš asmeninio Stasės ir Vaclovo Latvių albumo
1. Jaunystę menanti nuotrauka: pusbrolis Bronislovas Gudeika (kairėje), Stasė Gudeikaitė-Latvienė (centre) ir Vaclovas Latvys (dešinėje).
2. Stasė Latvienė.
3. Vaclovas Latvys (kairėje) ir Juozas Kazlauskas – Zibalų kultūros namų saviveiklininkai.
4. Stasė Latvienė su broliu Juozu Gudeika.
5. Seserys Ona Seniūnienė (kairėje) ir Stasė Latvienė.
6. Zibalų krašto jaunuomenė: (iš kairės į dešinę) Michalina Adomavičiūtė, Jonas Talutis, Juzė Sabaliauskaitė, Jadvyga Sabaliauskaitė, Vaclovas Latvys, Marijona Latvytė-Vaivadienė, Pranas Vaivada.
7. Lapkričio 13-ąją Stasė ir Vaclovas Latviai švęs santuokos 55 metų jubiliejų.
8. Prie namų.
9. Šeimininkė su namų sargu Asūru.
10. Vaclovas Latvys kumelę Raketą palepina duonos rieke.
11. Pasak Vaclovo Latvio, užaugintas aveles sunku realizuoti. Niekas nenori pirkti nei avių, nei avienos.
Prie namų.

Prie namų.

Apie netrukus 55 metų santuokinio gyvenimo jubiliejų švęsiančius Stasę ir Vaclovą Latvius žino nedaugelis. Tai Staškūniškio kaime (Zibalų seniūnija) gyvenantys ramūs, santūrūs, geraširdžiai žmonės, jau šeštą dešimtmetį puoselėjantys savo jausmus. Pasak Vaclovo, nueitas ilgas ir gražus gyvenimo kelias. Pašnekovas puikiai prisimena 1960 metų lapkričio 13-ąją, kai Zibalų bažnyčioje aukso žiedus sumainė su iš Pumputiškio kaimo kilusia Stase Gudeikaite. Tuomet ir jauni, ir gražūs buvę, ir sveikatos daug turėję, ir laimingą gyvenimą planavę. Atsitiko taip, kad abu visąlaik Šešuolėlių tarybiniame ūkyje darbavosi: vienas traktorininku, o kita – laukininkystėje. Skaityti daugiau »

Keturioms kartoms po vienu stogu ne per ankšta…

Nekasdieniai susitikimai
Keturioms kartoms po vienu stogu ne per ankšta…
2008 metų rugsėjo 15 dieną priimtas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo  pakeitimo įstatymas, kuriuo įtvirtinta nauja gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovo – seniūnaičio  institucija. Šiais metais Lapelių kaime išrinktas naujas seniūnaitis Dainius Drazdauskas – ūkininkas, policininkas, šeimoje mylimas sūnus ir anūkas, mylintis vyras ir rūpestingas tėvas. Dainius mielai sutiko atsakyti į kelis „Širvintų krašto“ klausimus.
– Sakoma, kad seniūnaitis – nemokama pagalba seniūnui…
– Sutinku. Seniūnaitis renkamas 2 metų kadencijai ir dirba visuomeniniais pagrindais. Mane išrinko šių metų pradžioje. Taigi, esu dar visiškai „jaunas“ seniūnaitis. Pagal įstatymą darbas visuomeniniais pagrindais – tai darbas, už kurį joks atlyginimas nemokamas. Labai nesureikšmindamas šių pareigų manau, kad tie pinigai nelabai ir reikalingi. Juk svarbiausia – bendravimas su žmonėmis. Kaime atsiradusias problemėles aptariame bendruomenės susirinkimuose.
– Tame pačiame įstatyme, apibrėžiančiame seniūnaičio pareigas, dažnai vartojamas žodis „skatinti“. Skatinti prižiūrėti aplinką, skatinti dalyvauti kultūriniuose ir sportiniuose renginiuose…
– Mano vaikystė prabėgo Lapelėse, mūsų šeima iš Kaišiadorių rajono persikėlė dar 1977 metais, todėl visi Lapelių žmonės man pažįstami. Reikia „skatinti“, nes prievarta žmonių į renginius nesuvarysi, ne tie laikai. Paprasčiausiai gyvendamas kaime bendrauji, kalbiesi su žmonėmis, tiesiog gyveni, matyt, tuo pačiu ir skatini…
– Ar turi seniūnaičiai kokį nors dokumentą, patvirtinantį šią pareigybę? Juk ginant kaimo žmones kokioje nors valstybinėje įstaigoje jus gali tiesiog ignoruoti.
– Be abejo, gali ir taip būti. Bet aš savo darbą labiau įsivaizduoju įtraukiant gyventojus į visuomeninį gyvenimą, norėtųsi kažką nuveikti visų Lapelių labui, nes žmonės yra truputį inertiški – juos „uždegti“ ne taip lengva, o į įstaigas tegu kreipiasi seniūnas.
– Vieni sako, kad seniūnaičiai nereikalingi, kitų nuomonė priešinga. Kaip atrodo jums?
– Kodėl jie gali būti nereikalingi? Juk seniūnaitis nepriklauso biurokratiniam aparatui, jokio atlyginimo jam niekas nemoka. Seniūnaitis, gyvendamas tame pačiame kaime, geriau už bet kurį valdininką pažįsta to kaimo bėdas. Pavyzdžiui, šiandien mūsų didžiausia problema – duobėtas nelygus pagrindinis kaimo kelias. Žinome, kad jis buvo įtrauktas į Savivaldybės kelių remonto planus, tačiau dėl ankstesnės Savivaldybės administracijos klerkų vilkinimo šiuo metu dar tik vyksta viešųjų pirkimų konkursas. Na, o koks šeimininkas žiemą kelius tiesia? Tikimės, kad darbai prasidės pavasarį.
– Pagal gyvenamąją vietą jūs esate lapeliškis, o pagal darbą – vilnietis? Kuo jūs pats jaučiatės esantis?
– Nors gimiau Kaišiadorių rajone, dirbu Vilniuje, tačiau save laikau grynu lapeliškiu. Mano mama kilusi iš Kaišiadorių rajono, Krivonių kaimo, esančio kitoje Neries pusėje, o tėvas iš kaimyninio Liuliškių kaimo. Mokiausi Lapelių pradinėje mokykloje, mano pirmoji mokytoja buvo Otilija Šmaukštienė. Nuo ketvirtos klasės pradėjau lankyti Čiobiškio pagrindinę mokyklą. Esu labai dėkingas šiai mokyklai, atvėrusiai akis į gyvenimą, ją visada prisimenu tik šviesiai. Baigęs Vilniaus politechnikumą, po vasaros atostogų pradėjau dirbti policijoje. Šiuo metu esu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato operatyvaus valdymo skyriaus vyriausias specialistas. Tarnybą pradėjau 1991 metais Širvintų rajono policijos komisariate, tačiau jau 1994 metais persikėliau į Vilnių.  1998 metais su šeima nutarėme apsigyventi miete, todėl išvažiavome į Vilnių. Ten užaugo dukros, ir tik gimus sūnui, grįžome atgal į Lapelių kaimą.
– Mūsų pokalbio pradžioje jūsų mama minėjo, kad šiame name gyvena keturios kartos?
– Taip ir yra. Jauniausioji karta – tai mūsų vaikai: ketverių metukų sūnus – „namų generolas“ Matas ir dvi devyniolikos metų dukros dvynukės. Miglė mokosi Vilniaus universitete, o Eglė – Olandijoje, Roterdamo universitete. Nors ir dvynukės, tačiau ir pomėgiai, ir charakteris skiriasi, matyt, jos nėra identiškos dvynės. Antroji karta – aš ir mano žmona Daiva. Žmona dirba Vilniuje, viešojoje įstaigoje „Romų visuomenės centras“, ir auklėja čigoniukus. Užbėgdamas už akių galiu pasakyti, kad tai lygiai tokie patys vaikai kaip ir visi, gal tik likimo daugiau nuskriausti. Trečioji karta – mano mama Genutė, o ketvirtoji – 88 metų senelė, mamos mama Anastazija Grendienė.
– Esate idealus seniūno pagalbininkas – seniūnaitis-policininkas?
– Sunku pasakyti, ar tai gerai, ar ne… Jaunimėlis šiek tiek prisilaiko. Juk kaip policininkas tas pačias teises ir pareigas turiu ne tik Vilniuje, tačiau ir visoje Lietuvoje. Žinoma, policininko teisės ir pareigos yra apibrėžtos policijos veiklos įstatyme, be to, pagal teritorinį suskirstymą yra apylinkės tyrėjai, yra vietos policija. Savo pareigą atlieku ne tik kaip policininkas, tačiau ir kaip pilietis – niekada nevengiu padaryti pastabą, paaiškinti tinkamo elgesio normas.
– Gal turite kokį įdomų pomėgį? Vieni medžioja, kiti žuvauja, treti kolekcionuoja visokius daiktus…
– Ūkininkauju. Tai – ne tik darbas, bet kartu ir pomėgis. Tai tas dalykas, kurio taip trūko gyvenant Vilniuje. Save priskiriu prie smulkiųjų ūkininkų, nes turiu vos 26 hektarus žemės ir jokiu būdu nenoriu lygintis su tikrais ūkininkais, galinčiais išgyventi vien tik iš savo ūkio.
– Telefonu esate minėjęs, kad Lapelės – gražiausias kaimas Lietuvoje…
– Galiu ir dabar tą patį pakartoti. Pavartykite Lapelių Facebook-o puslapius. Ten mano kolega metraštininkas fotografuoja mūsų renginius ir nuotraukas skelbia internete. Lapelių kaimas iš tikro įsikūręs nuostabaus grožio vietovėje. Man Lapelės – pasaulio centras. Sutikite, kad ir kaimo pavadinimas gana įdomus, tik sunku pasakyti, nuo ko jis kilęs. Vieni sako nuo „lapių“, kiti – nuo „lapų“…
– Jūsų ateities planai…
– Svarbiausias tikslas – užauginti sūnų. Mano gyvenime patys svarbiausi ir brangiausi žmonės – mano vaikai. Po dukterų gimimo, praėjus penkiolikai metų, kaip meilės ženklą pasidovanojome sau sūnų. Tarp kitko savo žmoną įsimylėjau dar būdamas pradinukas, ketvirtoje klasėje… Vos įžengęs į klasę ją pamačiau ir iš pirmo žvilgsnio įsimylėjau. Ir visiškai nesigailiu…
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
682 – Centre – Lapelių kaimo seniūnaitis Dainius Drazdauskas, kairėje – jo mama Genutė, dešinėje – senelė Anastazija.
4309 – Drazdauskų šeima: viduryje sūnus Matas, mama Daiva, tėtis Dainius. Iš kraštų dukterys Eglė ir Miglė arba Miglė ir Eglė…
 Drazdauskų šeima: viduryje sūnus Matas, mama Daiva, tėtis Dainius. Iš kraštų dukterys Eglė ir Miglė...

Drazdauskų šeima: viduryje sūnus Matas, mama Daiva, tėtis Dainius. Iš kraštų dukterys Eglė ir Miglė...

2008 metų rugsėjo 15 dieną priimtas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo  pakeitimo įstatymas, kuriuo įtvirtinta nauja gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovo – seniūnaičio – institucija. Šiais metais Lapelių kaime išrinktas naujas seniūnaitis Dainius Drazdauskas – ūkininkas, policininkas, šeimoje mylimas sūnus ir anūkas, mylintis vyras ir rūpestingas tėvas. Dainius mielai sutiko atsakyti į kelis „Širvintų krašto“ klausimus. Skaityti daugiau »

Gražiausios Zibalų seniūnijos sodybos pasižymi etnografinių detalių gausa

Rugpjūčio 10 dieną vyko geriausiai tvarkomų Zibalų seniūnijos sodybų bei įstaigų teritorijų apžiūra. Aplankiusi visas seniūno ir seniūnaičių pasiūlytas sodybas, vertinimo komisija padarė išvadą, kad sodybos viena už kitą gražesnės, tvarkomos išradingai, kuriamas mielas širdžiai jaukumas. Visi šeimininkai, kiek leidžia jų jėgos ir fantazija, stengiasi savo sodybas paversti žydinčiomis oazėmis.
Apžiūrėta Navasiolkuose III gyvenančių Ramintos ir Algio Maslinskų sodyba. Maslinskų sodyboje komisijos būta 2007 metais, šeimininkai už kuriamą grožį jau buvo įvertinti. Čia ir dabar taip pat gražu, bet pokyčiai akivaizdūs. Įrengta dar daugiau mažosios architektūros statinių, visa teritorija apsodinta eglaitėmis. Iškastas dar vienas tvenkinys atrodo įspūdingai. Žydintys lelijų žiedai kviečia pasigrožėti ir prisėsti ant čia pat įrengtų suolelių. Visur jauku ir gražu.
Vazgūnų kaime esanti Reginos ir Mykolo Jasionių sodyba dvelkia senove. Sodybos puošmena – kieme stūksantis šimtametis ąžuolas. Visur išradingai eksponuojami senoviniai buities rakandai. Jie puikiai dera su gėlių kompozicijomis. Šeimininkė Regina Jasionienė, lydėdama komisijos narius, netgi surengė etnografinę viktoriną. Rekonstruodami pastatus, šeimininkai nusprendė siekti autentikos, todėl visa sodybos teritorija – idealiausia vieta etnografiniams renginiams organizuoti.
Irenos ir Algio Prašmontų, gyvenančių Beivydžių kaime, Vaclovo Lisausko, Veronikos Masiukienės, Olės ir Albino Kalesnykų, gyvenančių Rubikonių kaime, sodybose labai daug gėlių. Įvairių dydžių, formų ir spalvų gėlynai atrodo puošniai, apsieita be brangių medelių ir  krūmų, tiesiog sukurtas mielas kaimiškas jaukumas.
Komisija, kurią sudarė Zibalų seniūnas Ričardas Putrimas, Kiauklių seniūnaitė Danutė Lemešovienė, Anciūnų seniūnaitė Alvyda Krapienė, Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariai Daiva Puzinienė ir Romas Zibalas, vadovaudamasi patvirtintais apžiūros-konkurso nuostatais, turėjo išrinkti 3 geriausiai sutvarkytas sodybas ir 1 įstaigos teritoriją.
Vertintojai, apžiūrėję septynias teritorijas, atkreipę dėmesį į sodybos originalumą, etnografinių detalių gausumą, spalvų ir augalų dermę, mažosios architektūros elementus, nusprendė, jog gražiausiai tvarkomos yra Reginos ir Mykolo Jasionių (Vazgūnų kaimas), Ramintos ir Algio Maslinskų (Navasiolkų III kaimas), Olės ir Albino Kalesnykų (Rubikonių kaimas) sodybos. Aplankytos Staškūniškio kaime esančios įmonės – Algio Kuklio gamybinės bazės – teritorijos nutarta nevertinti.
Romas Zibalas
Maslinskų (Navasiolkų III kaimas) sodyboje malonu grožėtis tvenkiniu prisėdus ant čia pat įrengtų suolelių (pirma iš dešinės - sodybos šeimininkė Raminta Maslinskienė).

Maslinskų (Navasiolkų III kaimas) sodyboje malonu grožėtis tvenkiniu prisėdus ant čia pat įrengtų suolelių (pirma iš dešinės - sodybos šeimininkė Raminta Maslinskienė).

Rugpjūčio 10 dieną vyko geriausiai tvarkomų Zibalų seniūnijos sodybų bei įstaigų teritorijų apžiūra. Aplankiusi visas seniūno ir seniūnaičių pasiūlytas sodybas, vertinimo komisija padarė išvadą, kad sodybos viena už kitą gražesnės, tvarkomos išradingai, kuriamas mielas širdžiai jaukumas. Visi šeimininkai, kiek leidžia jų jėgos ir fantazija, stengiasi savo sodybas paversti žydinčiomis oazėmis.

Apžiūrėta Navasiolkuose III gyvenančių Ramintos ir Algio Maslinskų sodyba. Maslinskų sodyboje komisijos būta 2007 metais, šeimininkai už kuriamą grožį jau buvo įvertinti. Čia ir dabar taip pat gražu, bet pokyčiai akivaizdūs. Įrengta dar daugiau mažosios architektūros statinių, visa teritorija apsodinta eglaitėmis. Iškastas dar vienas tvenkinys atrodo įspūdingai. Žydintys lelijų žiedai kviečia pasigrožėti ir prisėsti ant čia pat įrengtų suolelių. Visur jauku ir gražu. Skaityti daugiau »

Liaudies muzikoje „Noragas“ sėkmingai „aria“ naują vagą

Daug gražių atsiliepimų iš širvintiškių ir seniūnijų gyventojų sulaukia Širvintų kultūros centro muzikuojanti grupė „Noragas“ ir grupės vadovė Gintarė Jakštienė. Ji, profesionali muzikantė, drauge su muzikuojančiais vyrais puikiai organizuoja kultūrinę bei šviečiamąją veiklą, puoselėja kraštui būdingas tradicijas, skatina saviveiklinio meno plėtrą, suteikia galimybę širvintiškiams dalyvauti kultūriniame gyvenime. Gintarė Jakštienė, grupės  „Noragas“ vadovė, sutiko pasidalyti mintimis apie grupės veiklą bei ateities planus.
– Iš kur esate kilusi? Kiek jau metų rūpinatės Širvintų krašto kultūriniu gyvenimu? Kuris kultūrinio darbo dešimtmetis pats įsimintiniausias?
– Esu kilusi iš Ukmergės. Baigiau Ukmergės muzikos mokykloje smuiko klasę. Po vidurinės mokiausi Vilniaus konservatorijoje. Įgijau choro dirigento, muzikos mokytojo bei solfedžio mokytojo kvalifikaciją. Taip pat baigiau Klaipėdos universitete edukologiją. Dirbdama mielą darbą, metų neskaičiuoju. Galbūt apie 14 metų stažas jau bus. Kadangi dirbau su 3 kolektyvais (Motiejūnų kaimo kapela, Čiobiškio vaikų socializacijos centro kapela, muzikuojančia grupe „Noragas“), tai visi darbo metai buvo savaip įdomūs ir skirtingi. Motiejūnų kapeloje grojo jaunimas, Čiobiškio – sunkus jaunimas ir suaugę, o „Norage“ – suaugę vyrai.
– Anksčiau buvote kapelos, dabar esate žiūrovų mylimos grupės vadovė. Iš kur tas entuziazmas, kurio, regis, niekada netrūksta?
– Kai dirbi širdžiai mielą darbą, viskas gimsta savaime. Jei kalbėčiau apie „Noragą“ – jau iš pat pradžių nusprendėme groti liaudies muziką, bet kiek kitaip nei įprasta. Taip pat sutarėme: trykštanti energija bei skleidžiama puiki nuotaika bus „Norago“ vizitinė kortelė. O dirbant su tokiu kolekyvu kaip „Noragas“ – entuziazmas liejasi per kraštus. Kiekvienas mūsų kolektyvo narys ne tik puikiai groja savo mėgstamu instrumentu, bet ir labai dažnai pasiūlo savo sukurtas naujas ir įdomias kūrinių aranžuotes….  Taip sukuriama per repeticijas nepakartojama nuotaika, kuri labai „užveda“ kurti ir dirbti toliau, groti dar kokybiškiau. Liaudies muzika, kaip ir viskas pasaulyje, kinta bei atsiranda naujų išraiškų formų. Instrumentalistas A. Klova apie tai rašė: „Lietuvos muzikinio folkloro paveldas yra susijęs su įvairių tautų, įvairių laikmečių muzikinėmis tradicijomis. Tad lietuvių liaudies melodikoje, ritmikoje ir harmonijoje galime atpažinti per šimtmečius perimtus kitų muzikinių kultūrų bruožus.“ Panašūs procesai vyksta ir šiandien, kai kuriant šiuolaikines muzikines kompozicijas folkloras derinamas su kitų žanrų muzika. Taip tradicinei liaudies muzikai suteikiama daugiau spalvų ir prasmių, toks muzikavimas patraukia naujas klausytojų kartas.
– Pristatykite savo komandą. Kas muzikuoja grupėje „Noragas“? Kaip pavyko į grupę sukviesti tiek vyrų? Kokių specialybių žmonės susirinko? Kodėl grupėje esate tik viena moteris?
– Muzikuojanti grupė „Noragas“ gyvuoja 4 metus. Joje groja nuostabiausi žmonės, kurie aukoja savo laisvalaikį ir vakarus repeticijoms bei koncertams. Nuoširdus AČIŪ muzikantų žmonoms, išleidžiančioms savo vyrus muzikuoti, už supratingumą. Grupės siela – Jonas Romaška. Jis širvintiškis, groja apie 52 metus. Tai savamokslis, profesionalus diatoninių (Peterburgo) ir chromatinių armonikų virtuozas. Be to, „užkietėjęs“ bitininkas ir medžiotojas. Jaunystėje grojo būgnais, altu (dūda). Tai atsidavęs muzikai armonikininkas. Jo kolekcijoje yra apie 20 įvairausių armonikų ir, reikalui esant, jis puikiai sugeba pritaikyti vienam ar kitam kūriniui tinkantį „tembrą“. Bajanistas Pranas Vrubliauskas vyriausias kolektyve (72 metai). Groja apie 64 metus su „pertraukomis“. Daugelį metų dirbo mechanizatoriumi kolūkiuose. Pats jis neprisipažįsta, kur išmoko taip gerai groti, bet mes, atrodo, tai jau išsiaiškinome. Kadangi laukuose nei valdžios, nei žmonių, nei medžių nėra, traktorius važiuoja lėtai, tai, ko gero, jo rankose būdavo ne vairas, o bajanas….. O per tiek metų ir rezultatas puikus pasiektas. Gediminas Vaitkevičius – gitaristas. Šiuo metu statybininkas, ventiliuojamų fasadų montuotojas. Studijavo teisę. Gitara groja 39 metus. Pradėjo muzikuoti Širvintų vidurinės mokyklos ansambliuke. Nuolatos jį lydi puiki nuotaika, nepaprastas komunikabilumas, visada „paruošti“ keli anekdotai kolektyvo nariams. Gebėjimas bendrauti – tai vizitinė Gedimino kortelė. Kęstutis Krikštaponis – bosistas. Pagal išsilavinimą – inžinierius mechanikas, dirbantis tarptautinės prekybos srityje. Paprasta gitara groja 44 metus, o prieš septynetą  „pamilo“ bosinę ir jos nebepaleidžia. Sako, kad čia toks įdomus instrumentas, keista, kad daugelis kitų bosistų ja groja tik tradiciniu būdu. Juk yra ir kitos technikos. Ir kas svarbiausia – viskas pritaikoma taip pat ir liaudies muzikai. Tobulėjimui ribų nėra. Jonas Radžiūnas – veterinaras, šiuo metu – apsauginis. Pradėjo pažintį su mušamaisiais nuo 17 metų. Jis turi tris aistras: didžiausia – muzikai, didelė – savo žmonai, na ir kiek mažesnė – žvejybai. Jono Romaškos anūkas Danielius Romaška – jau studentas, gitara bei mušamaisiais instrumentais groja nuo 8 metų. Šiais metais įstojo į VMRU. Visada linksmai nusiteikęs ir kiek pasišiaušęs, labai gabus jaunuolis, kuris jau „priaugo“ prie mūsų kolektyvo. Šaunu, kai jauni žmonės suvokia, kad ir su liaudies muzika jie turi ką veikti. Ir tas „veikimas“  labai įdomus. Klausiate, kodėl grupėje esu tik viena moteris? Tai juk savaime suprantama, kam ta konkurencija…. (juokiasi). Kolektyvų, atliekančių liaudies kūrinius kiek kitaip (išskyrus Folkrock stilių), beveik nėra. Taigi nieko neturėtų stebinti, kad „Noragas“ „aria“ naują vagą liaudies muzikoje, o „arimas“ – tai daugiau vyrų darbas (šypsosi). O jei iš tikrųjų, kodėl šiame kolektyve esu tik viena moteris, sunku atsakyti. Apie tai niekada nesusimąsčiau. Manau, kad ne kiekviena moteris galėtų repetuoti po 3 – 4 valandas, aukoti savo šeimos savaitgalius, dalyvauti išvykose iki „išnaktų“. Susitarti su vyrais čia, ko gero, paprasčiau.
– Gal esate suskaičiavusi, kiek kartų teko gyvai groti, kaip sakoma, „per televizorių“? Kokiose laidose dalyvavote?
– Sudėtingas klausimas… Jau vien su muzikuojančia grupe „Noragas“ po keletą kartų per metus dalyvaujame LTV „Duokim garo“ laidose… gal 10… gal daugiau… Smagu, kad LTV „Duokim garo“ prodiuseriai mumis pasitiki, vertina ir dažnai kviečia groti gyvai „per televizorių“.
– Kaip dažnai prieš koncertą kamuoja jaudulys?
– Jaudulys prieš koncertus visada yra. Tačiau jis tikrai nėra „kamuojantis“ ir labai trumpalaikis (šypsosi). Nuskambėjus pirmiesiems akordams, įsijaučiame į savo vaidmenį ir jaudulys kažkur išnyksta… Lieka tik žiūrovai, kuriems reikia parodyti, kad lietuvių liaudies muzika, atliekama su kitokiais prieskoniais, pati puikiausia ir skaniausia muzika pasaulyje (šypsosi).
– Liepos 25 dieną koncertavote kraštiečių susitikime Anciūnuose. Jus labai šiltai priėmė žiūrovai. Po koncerto visi atsistojo ir skandavo: „Ačiū“. Kaip jaučiatės, kai kolektyvas sulaukia tokio vertinimo?
– Nepakartojamai malonus jausmas. Norisi nuoširdžai padėkoti žiūrovams, jog jie mus suprato ir puikiai įvertino. Tai įpareigoja mus toliau kurti ir tobulėti, nes antrą kartą „tos pačios sriubos“ tiems patiems žiūrovams nepateiksi…
– Gerai besidarbuodama kultūros baruose, tikriausiai turite naujų sumanymų. Papasakokite apie ateities planus. Gal dabar turite mintį pasikviesti į grupę jaunimą, kad kolektyvas nemažėtų skaičiumi, kad skambėtų daina?
Sumanymų ir planų, be abejo, yra. Tačiau nėra taip paprasta juos realizuoti. Galvojame apie nuosavos koncertų įgarsinimo aparatūros įsigijimą, nes ne visur, kur esame kviečiami, ji yra, o be jos kokybė nukenčia. Norime, kad klausytojai girdėtų tik kokybiškai įgarsintą mūsų atliekamą muziką. Jei atsirastų rėmėjų, būtų labai šaunu… Taip pat planuojame plėsti koncertų geografiją už Lietuvos ribų. Ta linkme jau realiai dirbame. Dažnai pamąstome ir apie jaunus mūsų „dublerius“. Bet jaunimas – kaip paukščiai – šiandien mokosi mokykloje ir groja kolektyve, o rytoj jau pakelia sparnus ir išskrenda, palieka gimtus namus… Reikia vėl ieškoti naujų entuziastų… Bet jei dabar neieškosime naujų talentų, po 20 ar 30 metų jau nebebus kam groti…
– Turbūt turite didžiulį būrį kolegų, gerbėjų, rėmėjų. Paminėkite tuos, kurie daugiausiai padėjo Jūsų kūrybiniame kelyje.
– Kolektyvo vyrai turi aibę gerbėjų. Be gerbėjų nebūtų mūsų. O rėmėjų tai ne tiek ir daug. Norėdami rasti rėmėjų, turime prašyti, žemintis. Juk prašoma kolektyvui, o ne sau. Instrumentai, kuriais grojame, nuosavi, dažnos išvykos – savomis lėšomis. Taip ir judame į priekį negalvodami vien apie save. Tačiau noriu pasidžiaugti, kad retkarčiais pagalbos sulaukiame iš Širvintų rajono savivaldybės. Nuoširdus jiems AČIŪ.
– Ačiū už pokalbį. Širvintiškiai žiūrovai ir klausytojai verti apie savo krašto muzikantus kuo daugiau žinoti, kuo geriau juos pažinti.
Romas Zibalas
Širvintų kultūros centro muzikuojanti grupė „Noragas“: (iš kairės į dešinę) Jonas Romaška, grupės vadovė Gintarė Jakštienė, Jonas Radžiūnas, Pranas Vrubliauskas, Gediminas Vaitkevičius, Kęstutis Krikštaponis.

Širvintų kultūros centro muzikuojanti grupė „Noragas“: (iš kairės į dešinę) Jonas Romaška, grupės vadovė Gintarė Jakštienė, Jonas Radžiūnas, Pranas Vrubliauskas, Gediminas Vaitkevičius, Kęstutis Krikštaponis.

Daug gražių atsiliepimų iš širvintiškių ir seniūnijų gyventojų sulaukia Širvintų kultūros centro muzikuojanti grupė „Noragas“ ir grupės vadovė Gintarė Jakštienė. Ji, profesionali muzikantė, drauge su muzikuojančiais vyrais puikiai organizuoja kultūrinę bei šviečiamąją veiklą, puoselėja kraštui būdingas tradicijas, skatina saviveiklinio meno plėtrą, suteikia galimybę širvintiškiams dalyvauti kultūriniame gyvenime. Gintarė Jakštienė, grupės  „Noragas“ vadovė, sutiko pasidalyti mintimis apie grupės veiklą bei ateities planus. Skaityti daugiau »

Ištikimi rajono laikraščio skaitytojai

Turbūt niekas nedrįs prieštarauti, kad patys ištikimiausi „Širvintų krašto“ skaitytojai yra prenumeratoriai. Tai įvairaus amžiaus, išsilavinimo, profesijų žmonės, vertinantys dukart per savaitę juos lankantį leidinį, kuriame nušviečiamos aktualios Širvintų krašto naujienos, žmonių rūpesčiai ir džiaugsmai, gvildenamos politinės, socialinės, kultūros, švietimo problemos, spausdinami patarimai ūkininkams, šeimininkėms, pateikiama TV programa. Neseniai 900-ąjį numerį skaitytojų „teismui“ atidavęs „Širvintų kraštas“ yra storesnis, spalvingesnis. Nenuostabu, kad skaitytojų ratas stabilus, prenumeratorių nemažėja, žmonės negaili tų kelių dešimčių eurų pusmečio ar metinei prenumeratai, vis daugiau atsiranda tokių, kurie prenumeratą pratęsia kiekvieną mėnesį.
„Širvintų kraštas“ irgi nepamiršta savo ištikimų bičiulių prenumeratorių: pasidžiaugia jų gražiais darbais, užtaria dėl iškilusių bėdų, metams baigiantis surengia loteriją. Seneliams visada malonu pasiskaityti apie miesto ir rajono mokyklose besimokančių anūkų akademinius ir sportinius pasiekimus. Vidurinioji karta labiau domisi politinėmis ar socialinėmis temomis. Jaunimui daugiau prie širdies sporto ir kultūros renginiai. Žodžiu, kiekvienam pagal skonį.
Ištikimi „Širvintų krašto“ prenumeratoriai ir skaitytojai gyvena Alionių I kaime esančioje Naujakurių gatvėje. Tai Janina ir Henrikas Jankūnai. Pasak alioniškių, rajono laikraštį jie skaitantys jau ne vieną dešimtmetį.
– Kiek gyvename Alionyse, tiek skaitome rajono laikraštį, labai patinka, – šypsojosi Janina Jankūnienė. – Domina viskas, skaitome nuo pradžios iki pabaigos. Norime, kad rajone būtų gera gyventi ūkininkams ir jauniems žmonėms, pykstame ant ilgapirščių ir girtuoklių.
Jaunatviškai atrodantys sutuoktiniai Jankūnai pasakojo, jog daug metų dirbo buvusiame Vičiūnų tarybiniame ūkyje. Ponios Janinos teigimu, jai, žemaitei nuo Klaipėdos, po studijų Vilniuje buvo duotas paskyrimas į Alionis. Taip ir pasilikusi visam laikui toli nuo gimtinės. Čia ir šeimą sukūrusi. Drauge su vyru Henriku, mechanizatoriumi, vairuotoju, kilusiu iš čia pat esančio Joniškio kaimo, 42 metus gražiai sutardami Alionyse gyvena.
– Esame biedni ūkininkai, – kuklinosi sutuoktiniai. – Pagrindinis mūsų užsiėmimas – žemė ir pieno supirktuvė. Ūkis nedidelis: 3 karvytės, triušiai ir vištos. Iš to ir gyvename. Tikrai nieko netrūksta, kad tik sveikatos būtų. Linkime ir kitiems kaimuose gyvenantiems žmonėms darbštumo, nuoširdumo, tarpusavio pagalbos, daugiau Dievulį mylėti ir mažiau į butelį žiūrėti.
Janina ir Henrikas Jankūnai pasakojo, kad jaučiasi esą laimingi: patys dar gana stiprūs, vaikai užauginti, anūkai sveiki. Sūnus Rolandas gyvena ir dirba Izraelyje, Skirmantas Kėdainiuose įsikūręs, Jūratė – Vilniuje.
– Geri mūsų vaikai, – džiaugėsi Janina. – Gyvendami kažkada kaime, turėjo gerus draugus, kas antrą savaitę dabar atvažiuoja, anūkus paviešėti atveža. Anūkai Simonas, Vilius, Rokas, Titas yra sportiški, dalyvauja įvairiose varžybose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. O ir patys mes dar veiklos susirandame: visuose seniūnijos renginiuose dalyvaujame, švenčių Širvintose nepamirštame.
Jankūnų namuose sukaupta didžiulė asmeninė biblioteka, nuotraukų archyvas. Pasak Janinos, mėgstanti kasdien paskaityti, be knygų gyventi negalinti, paskui skaitytas istorijas vyrui perpasakojanti. Mat vyras Henrikas – daugiau laikraščių gerbėjas. Pagal knygose ir laikraščiuose rastus receptus Janina kepanti pyragus, kuriais palepina ne tik šeimos narius, bet ir mieloms kaimynėms Elenai Drėgvienei bei Valerijai Striškienei paragauti pasiūlo.
– Gražiausia savaitės diena – sekmadienis, – sakė sutuoktiniai Jankūnai. – Tai susikaupimo diena, proga aplankyti tėvų kapus Vičiūnų kapinėse.
Henrikas Jankūnas pasakojo apie savo vaikystės kaimą – Joniškį, esantį šalia Alionių. Pašnekovo teigimu, kažkada buvęs didelis kaimas, pokario metais sudegintas, daug artimų žmonių tuomet Joniškį palikę, vieni po Lietuvą išsibarstė, kiti net į Lenkiją gyventi išvyko. Savo vaikystės kaimui ir jame kažkada gyvenusiems žmonėms atminti Henrikas Jankūnas, pamokytas meistro Česlovo Vasilevskio, prie Alionių bažnyčios pastatė kryžių. Jį pastatyti padėjo Jonas Kropa ir Jonas Germanas.
Pasidomėjus, ar turėjo galimybę aplankyti svečias šalis, Jankūnai sakė:
– Kalbino Lenkijoje gyvenantys giminaičiai atvykti, bet taip ir neprisiruošėme. Anksčiau daug važinėjome po buvusią sąjungą, buvome prie Juodosios jūros, Jaltoje, Gruzijoje. Ilgam palikti namų negalėjome, nes augo vaikai, buvo ūkis. Visur reikalingos savos rankos. Šiemet planuojame aplankyti Kryžių kalną.
Kuo Alionių žmonės gyvena šiandien? Ponios Janinos teigimu, labai daug kas priklauso nuo vietos valdžios požiūrio. Alionių seniūnas Sigitas Bankauskas stengiasi, kad žmonėms gyventi būtų geriau.
– Būtent seniūno dėka žmonės dainuoti, muzikuoti pradėjo, – sakė pašnekovai Jankūnai. – Seniūno dėka daug gražių darbų nudirbama. Labai stengiasi Juodiškių kultūros namų direktorė Ingrida Didžiokienė. Aplinkui yra labai daug malonių žmonių, kurie draugiški, kultūringi. Keičiasi laikai, keičiasi ir žmonės. Mums visai nesvarbu pažiūros, svarbiausia yra žmogus, kad jis dirbtų, stengtųsi ir nepliurptų. Priklausymas vienai ar kitai partijai nieko apie žmogų nepasako, svarbiausia nuoširdumas ir paprastumas.
Alioniškiai Janina ir Henrikas Jankūnai, ištikimi „Širvintų krašto“ skaitytojai, išsakė savo nuomonę apie rajono laikraštį, pasidalijo rūpesčiais, išliejo džiaugsmus, išreiškė viltį, kad tik nuo pačių žmonių priklauso, kaip gyvena ir ateityje gyvens Lietuvos kaimas. Abu šeimininkai ir du jų anūkai palydėjo netikėtą svečią iki automobilio, nuoširdžiai atsisveikino ir palinkėjo visokeriopos sėkmės. Tegul jų dirbamuose laukuose bręsta brandūs javai, o sodyboje skleidžiasi gražiausi gėlių žiedai ir noksta saldžiausi vaisiai bei uogos.
Romas Zibalas
Janina ir Henrikas Jankūnai - ištikimi „Širvintų krašto“ skaitytojai.

Janina ir Henrikas Jankūnai - ištikimi „Širvintų krašto“ skaitytojai.

Turbūt niekas nedrįs prieštarauti, kad patys ištikimiausi „Širvintų krašto“ skaitytojai yra prenumeratoriai. Tai įvairaus amžiaus, išsilavinimo, profesijų žmonės, vertinantys dukart per savaitę juos lankantį leidinį, kuriame nušviečiamos aktualios Širvintų krašto naujienos, žmonių rūpesčiai ir džiaugsmai, gvildenamos politinės, socialinės, kultūros, švietimo problemos, spausdinami patarimai ūkininkams, šeimininkėms, pateikiama TV programa. Neseniai 900-ąjį numerį skaitytojų „teismui“ atidavęs „Širvintų kraštas“ yra storesnis, spalvingesnis. Nenuostabu, kad skaitytojų ratas stabilus, prenumeratorių nemažėja, žmonės negaili tų kelių dešimčių eurų pusmečio ar metinei prenumeratai, vis daugiau atsiranda tokių, kurie prenumeratą pratęsia kiekvieną mėnesį. Skaityti daugiau »

Akį veriančiais žiedais džiugina sodybos Gelvonų seniūnijoje

Apžiūros-konkurso vertinimo komisija liepos 30 dieną aplankė Gelvonų seniūnijos gražiausias sodybas. Komisija (Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariai Daiva Puzinienė, Remigijus Bonikatas, Gelvonų krašto bendruomenės pirmininkė Ona Valančienė ir Bagaslaviškio krašto bendruomenės pirmininkė Palmira Chatkevičiūtė), seniūno Liongino Juzėno lydima, apžiūrėjo penkių sodybų ir dviejų įstaigų teritorijas. Buvo įvertintos Rasos ir Aurelijaus Armonavičių (Bagaslaviškis), Jono ir Zojos Petkevičių (Bagaslaviškis), Ritos ir Povilo Kartenių (Žičkai), Birutės ir Virgilijaus Kiecorių (Mančiušėnai), Jūratės ir Kęstučio Stankevičių (Gelvonai) sodybos bei dvi išskirtinį dėmesį aplinkos grožiui skiriančios mokyklos – Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinė ir Gelvonų vidurinė.
Aplankytos gyventojų sodybos gana įvairios: nuo nedidelių, juvelyriškai išplanuotų, iki didesnių, pilnų technikos ūkininkų kiemų ir plačių mokyklų teritorijų. Konkursiniuose kiemuose švietė pedantiškai nušienautos vejos, apkarpytos gyvatvorės, o, svarbiausia, buvo malonu matyti, kad konkurse dalyvaujantys žmonės savo sodybose kuria ne tik išblizgintas „parodomąsias“, bet patogias gyventi ir praktiškas erdves. Kiemuose puikiai dera stambioji ir smulkioji architektūros.
Gražiausiai tvarkoma sodyba Gelvonų seniūnijoje – gelvoniškių Jūratės ir Kęstučio Stankevičių sodyba. Antrąją vietą komisija skyrė Jonui ir Zojai Petkevičiams iš Bagaslaviškio, trečioji vieta atiteko bagaslaviškiečių Rasos ir Aurelijaus Armonavičių tvarkomai sodybai.
Gaila, kad iš pateiktų apžiūrai įstaigų ir organizacijų reikia atrinkti tik vieną… Šiais metais gražiausiai tvarkoma įstaiga pripažinta Gelvonų vidurinė mokykla.
Remigijus Bonikatas
Rasa Armonavičienė (viduryje) mėgsta rožes...

Rasa Armonavičienė (viduryje) mėgsta rožes...

Apžiūros-konkurso vertinimo komisija liepos 30 dieną aplankė Gelvonų seniūnijos gražiausias sodybas. Komisija (Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariai Daiva Puzinienė, Remigijus Bonikatas, Gelvonų krašto bendruomenės pirmininkė Ona Valančienė ir Bagaslaviškio krašto bendruomenės pirmininkė Palmira Chatkevičiūtė), seniūno Liongino Juzėno lydima, apžiūrėjo penkių sodybų ir dviejų įstaigų teritorijas. Buvo įvertintos Rasos ir Aurelijaus Armonavičių (Bagaslaviškis), Jono ir Zojos Petkevičių (Bagaslaviškis), Ritos ir Povilo Kartenių (Žičkai), Birutės ir Virgilijaus Kiecorių (Mančiušėnai), Jūratės ir Kęstučio Stankevičių (Gelvonai) sodybos bei dvi išskirtinį dėmesį aplinkos grožiui skiriančios mokyklos – Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinė ir Gelvonų vidurinė. Skaityti daugiau »

Išrinktos gražiausios Musninkų seniūnijos sodybos

Rugpjūčio 6 dieną vyko geriausiai tvarkomų Musninkų seniūnijos sodybų bei įstaigų teritorijų apžiūra. Komisija, kurią sudarė Musninkų seniūnė Birutė Jankauskienė, Musninkų kaimo bendruomenės pirmininkė Jadvyga Kielienė, Vileikiškių kaimo bendruomenės pirmininko pavaduotoja Irena Savlevičienė, Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariai Marija Gudonienė ir Romas Zibalas, apžiūrėjusi aštuonias gražiausiai tvarkomas teritorijas, atkreipė dėmesį į sodybų originalumą, etnografinių detalių gausumą, spalvų ir augalų dermę, mažosios architektūros elementus, aplinkos tvarkymo novatoriškumą.
Komisija, vadovaudamasi patvirtintais apžiūros-konkurso nuostatais, Musninkų seniūnijoje turėjo išrinkti 3 geriausiai sutvarkytas sodybas ir 1 įstaigos teritoriją. Buvo apžiūrėtos vileikiškietės Aldonos Sakavickienės, musninkiečių Angelės ir Alvydo Žemaičių, Nijolės ir Algio Gelažauskų, Laimos ir Aurimo Inčiūrų, Janinos ir Rimo Gurskų bei Musninkėlių kaimo gyventojų Daivos ir Alvydo Lučiūnų, Eglės ir Kęstučio Dikčių sodybos ir vieno visuomeninio pastato – Musninkų seniūnijos – teritorija.  Kokios skirtingos savo dydžiu bebūtų konkurse dalyvaujančios sodybos, visas jas vienija šeimininkų meilė ir dėmesys kiekvienai žemės pėdai.
Kebliausia apsispręsti, kuri sodyba gražiausia, nes jos viena už kitą dailesnės, šeimininkų išradingai tvarkomos ir puoselėjamos. Puikiai besitvarkantys Musninkų seniūnijos žmonės ne tik laikosi pasiektų pozicijų, bet stengiasi ir toliau, rodo didelį išradingumą. Pasak seniūnės Birutės Jankauskienė ir bendruomenės pirmininkės Jadvygos Kielienės, Musninkuose yra ką parodyti ir į ką pažiūrėti. Daugelis sodybų savininkų jau yra nominuoti. Siekiant paskatinti ir kitus, stengiamasi nominuoti vis kitus sodybų šeimininkus.
Aplankiusi visas seniūnės pasiūlytas sodybas, vertinimo komisija padarė išvadą, kad grožis, matyt, užkrečiamas. Sodiečiai, matydami besitvarkančius kaimynus,  prie namų sodina labai daug gėlių, įdomiai komponuoja dekoratyvinius krūmus, beveik visose aplankytose sodybose yra iškasti tvenkiniai, kurių pakrantės meistriškai apželdintos. Galima teigti, kad musninkiečių sodybos tvarkomos ir pagal išankstinį planą, ir pagal šeimininkų išmonę, apsieinant be plano, brangių medžių, krūmų ir gėlių, kuriant mielą kaimišką jaukumą.
Komisija liko sužavėta, kad Vileikiškiuose gyvenančios Aldonos Sakavickienės sodybą tvarko net keturios kartos: šeimininkė, jos mama Karolina Visockienė, dukra Sonata Žilinskienė ir anūkas Lukas Žilinskas. Sodyboje jauku, didžiulis gėlynas, nepriekaištingai sutvarkytas visas 43 arų sklypas.
Musninkiečių Angelės ir Alvydo Žemaičių sodyba pasitinka užrašu „Žemaitija“. Pasidomėjus, kodėl toks pavadinimas, seniūnė paaiškino, jog sodyboje gyvena labai daug Žemaičių. Komisijos nariai aikčiojo apžiūrinėdami mažosios architektūros elementus: pavėsinę, šulinį, svirtį, židinį, lauko dušą, vežimą-gėlyną. Viskas šeimininkų padaryta kruopščiai ir su meile, mažoji architektūra ir augalų įvairovė puikiai dera.
Gėlių gerbėjai galėtų pasimokyti iš Nijolės ir Algio Gelažauskų. Gėlynų spalvos akį veria. Vertintojai puolė semtis idėjų: įdomiai ratu susodinti jurginai, kanos, įvairiaspalvė zinijų juosta primena mėnulį. Apžiūrėjus Gelažauskų sodybą, galima teigti, jog darbščių žmonių kūrybingumui ribų nėra.
Visiškai kitokia, novatoriškai tvarkoma Laimos ir Aurimo Inčiūrų sodyba. Jauni šeimininkai įdėjo daug darbo, kad prieš dvejetą metų įsigyta apleista sodyba būtų prikelta naujam gyvenimui. Vertinimo komisiją ypač sužavėjo didžiulis alpinariumas, kuris, pasak šeimininkės Laimos, bus didinamas. Iš sostinės į Musninkus persikėlusi šeimininkė tikino laimę suradusi kaime, jai ir vyrui Aurimui patinka gražinti sodybą. Labai įdomiai įrengtos lysvės ir jose auginamas nedidelis kiekis daržovių – jų pasiskinti nereikia bėgti kažkur į laukus. Komunikabilūs šeimininkai dalijosi planais ir idėjomis, ką dar darys, kaip puoš. Džiugu, kad kaimas atgimsta jame besikuriančių jaunų žmonių dėka.
Janinos ir Rimo Gurskų sodyboje tvarkomasi pagal šeimininkų intuiciją. Atkreiptas  dėmesys į tai, kad žmonės turi įrengę šalia namo vandens telkinį, maitinamą lietaus vandeniu. Aiškiai matyti, kad šeimininkai išties gyvena sodyboje ir nuoširdžiais kuria jos grožį.
Musninkėliuose gyvenanti Daivos ir Alvydo Lučiūnų šeima ūkininkauja. Sodybos, esančios vienkiemyje, teritorija didžiulė. Erdvės grožiui kurti daugybė. Daivos mama Ona Verikienė, rodydama augalų įvairovę, džiaugėsi dukra, anūkais ir žentu, kurie yra neabejingi grožiui. „Tvarkomės ne dėl parodų, o dėl savęs, – sakė Ona Verikienė. – Labai rūpestingi anūkai Karolis ir Tadas. Vyresnėlis studijuoja žemės ūkio mokslus, todėl žemės darbai jam prie širdies. Tvarkome apie hektarą želdinių. Svarbiausia yra laiku nušienauti žolę, o tai anūkų darbas.“ Moteris aprodė anūkų įrengtą alpinariumą, meistriškai sudėliotus didžiulius akmenis, nutiestą taką, įterptus dekoratyvinius augalus. Galima tik pasidžiaugti didžiule įvairiaspalvių flioksų oranžerija.
Musninkėlių ūkininkas Kęstutis Dikčius lankymosi sodyboje dieną laukuose vairavo kombainą, kūlė grūdines kultūras. Sodybą apžiūrėjome su šeimininke Egle Dikčiene. Pasak seniūnės, Dikčių sodyboje komisijos būta prieš keletą metų, šeimininkai už kuriamą grožį jau buvo įvertinti. Čia ir dabar taip pat gražu, bet pokyčiai akivaizdūs. Prie tvenkinio įrengta poilsio aikštelė, dar daugiau gėlių. Šeimininkė Eglė sielojosi, kad sausra nemažai augalų išdžiovino. Orai turi įtakos ir laukuose dirbančiam šeimininkui, ir sodybą puošiančiai šeimininkei.
Musninkų seniūnė Birutė Jankauskienė sakė, kad apdovanojimo vertų sodybų seniūnijoje yra gerokai daugiau, bet dėl ribotų galimybių įvertinimo sulaukia tik nedaugelis. Nutarta geriausiai iš geriausių tvarkomomis paskelbti Angelės ir Alvydo Žemaičių (Musninkai), Laimos ir Aurimo Inčiūrų (Musninkai), Aldonos Sakavickienės (Vileikiškiai) sodybas. Geriausiai tvarkoma teritorija pripažinta Musninkų seniūnijos visuomeninio pastato bei tvenkinio aplinka. „Sodybos švarios, gražios, jaukios – tuo galima tik pasidžiaugti. Po sunkaus darbo džiugu sugrįžti į gražią aplinką. Ir patiems šeimininkams, ir praeiviams malonu pasigėrėti prie namų kuriamu grožiu“, – apibendrindama apžiūros rezultatus sakė Širvintų rajono savivaldybės tarybos narė Marija Gudonienė.
Romas Zibalas
Aldonos Sakavickienės, gyvenančios Vileikiškiuose, sodyba.

Aldonos Sakavickienės, gyvenančios Vileikiškiuose, sodyba.

Rugpjūčio 6 dieną vyko geriausiai tvarkomų Musninkų seniūnijos sodybų bei įstaigų teritorijų apžiūra. Komisija, kurią sudarė Musninkų seniūnė Birutė Jankauskienė, Musninkų kaimo bendruomenės pirmininkė Jadvyga Kielienė, Vileikiškių kaimo bendruomenės pirmininko pavaduotoja Irena Savlevičienė, Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariai Marija Gudonienė ir Romas Zibalas, apžiūrėjusi aštuonias gražiausiai tvarkomas teritorijas, atkreipė dėmesį į sodybų originalumą, etnografinių detalių gausumą, spalvų ir augalų dermę, mažosios architektūros elementus, aplinkos tvarkymo novatoriškumą. Skaityti daugiau »

Įspūdinga išvyka į Birštoną

Vasara – tinkamiausias laikas kelionėms, tad dažnai mums ramybės neduoda troškimas keliauti, knieti sutikti naujų žmonių, pažinti kitokį gyvenimo būdą. Ne pirmus metus ši kelionių magija užburia mūsų „Bočių“ draugijos narius, taip pat ir dabartinį jos pirmininką V. Jablonską, pavaduotoją G. Abromavičienę, valdybos narius.
Daug kur būta, daug pamatyta, bet smalsiems ir aktyviems draugijos nariams norisi dar daugiau.
Liepos 23 d. didelis būrys (35) kelionių mėgėjų vyko į pažintinę kelionę – Birštono miestą-kurortą, įsikūrusį prie didžiausios Lietuvos upės Nemuno. Po dviejų valandų pasiekėme kelionės tikslą.
Kurorto herbe pavaizduota žuvis, kuriai iš nugaros trykšta sidabrinė vandens versmė. Prie Šv. Antano Paduviečio bažnyčios mus pasitiko Birštono „Bočių“ draugijos pirmininkė Julija Borutienė ir jos pavaduotoja Aldona Valatkienė, kuri tą dieną buvo ir mūsų gidė. Lietui lyjant pėstute pradėjome kelionę po įžymiausias šio kurorto vietas. Nuo Vytauto gatvės pasiekėme J. Basanavičiaus aikštę, sustojome prie J. Basanavičiaus paminklo. Ekskursijos vadovė savo eilėmis nušvietė šio iškilaus žmogaus veiklą Lietuvai. Toliau – aikštės kampe – Birštono akmuo.
Nors lietus lijo be perstojo, bet mes ištvermingi – sustojome ir kiek pailsėjome geltonojoje biuvetėje, priklausančioje „Tulpės“ sanatorijai, skanavome mineralinio vandens „Vytautas“, trykštančio iš 125 m gylio gręžinio. Šiek tiek pasislėpėme nuo lietaus „Eglės“ sanatorijos vestibiulyje.
Už geltonosios „Tulpės“ biuvetės – Vytauto kalnas. Legenda sako, kad čia po medžioklės ilsėdavosi Vytautas Didysis. 14-ajame amžiuje čia stovėjo medinė Birštono pilis. Kalno papėdėje pasitinka didingas paminklas Vytautui Didžiajam. Pasivaikščioti kviečia Nemuno krantinė, kuri, siekiant apsaugoti Birštoną nuo potvynių, buvo įrengta iš karto po Kauno hidroelektrinės pastatymo 1959 metais.
Matėme Nemuno kilpų regioniniame parke plytintį Žvėrinčiaus mišką, menantį karališkąsias medžiokles. Miške įrengtas 15 km ilgio dviračių ir pėsčiųjų takas, gausu medžio skulptūrų, įrengtos poilsiavietės ir laužavietės.
Toliau maršrutą tęsėme Birutės gatve, apsilankėme Birštono sakraliniame muziejuje. Apžiūrėjome religinio meno kūrinius, liturginius indus, memorialines ekspozicijas. Muziejuje – 10 salių. Dvi salės skirtos Dievo tarnui arkivyskupui Teofiliui Matulioniui, kitos dvi – antrajam Lietuvos kardinolui Vincentui Sladkevičiui.
Liturginių indų ekspozicijoje – seniausias muziejaus eksponatas – Musninkų bažnyčios komuninė (1619 m.). Šioje salėje puikuojasi 18-20 amžių liturginiai indai: taurės, monstrancijos, viatikinės, patenos. Visų dėmesį patraukia 19 a. tautodailininkų medinių skulptūrėlių kolekcija.
Birštono miesto panoramos puošmena – neogotikinė Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Joje kasmet vyksta įvairūs koncertai ir renginiai sakralinėmis progomis. Bažnyčią puošia įspūdingi vitražai – juose pavaizduoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karalius Mindaugas, Vytautas Didysis, vyskupai Motiejus Valančius ir Valerijonas Protasevičius, šventoriuje gausu koplytstulpių. Pagarbinę Švč. Sakramentą malda, grįžome į „Caritas“ bendrijos namus, kur mūsų laukė karšta kava, skanėstai ir Birštono bočeliai. Prie stalo skambėjo dainos, kalbos. Labai visus sužavėjo birštonietės  Aldonos Mildos Valatkienės eilės atsisveikinant: „Gamta atsiveria visu grožiu, net pienės gintarais pavirsta, o žalios pievos – vaizduotės kilimais. Dėkoju Dievui, kad žmogus su angelo sparnais.“
Šiltais žodžiais išlydėti, sėdome į autobusą ir pasukome Vilniaus link. Pakeliui užsukome į Nemajūnų Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią – tai vienintelis originalus medinės neogotikos kūrinys Lietuvoje. Bažnyčioje saugomas unikalus iš jaunamarčių juostų surištas kilimas, turintis magiškų galių. O šalia bažnyčios esančios kapinaitės garsėja senoviniais dzūkiškais kryžiais. Greta stovinčioje koplyčioje palaidotas garsus rašytojas St. Moravskis. Šiose kapinaitėse ilsisi ir veterinarijos mokslo pradininkas Lietuvoje prof. E. Nonevičius-Nonys.
Kokio nuostabaus grožio Lietuvos kurortas Birštonas! Ir kiek dar daug Lietuvos kampelių turime aplankyti, kad galėtume vadintis lietuviais, pažinusiais savo šalį. Ačiū kelionės organizatoriams už šią įspūdingą išvyką, kuri mus praturtino, praskaidrino kasdienybę, įkvėpė kūrybinių minčių. Iki kitų malonių susitikimų!
Elena Pakalnienė

P1010805Vasara – tinkamiausias laikas kelionėms, tad dažnai mums ramybės neduoda troškimas keliauti, knieti sutikti naujų žmonių, pažinti kitokį gyvenimo būdą. Ne pirmus metus ši kelionių magija užburia mūsų „Bočių“ draugijos narius, taip pat ir dabartinį jos pirmininką V. Jablonską, pavaduotoją G. Abromavičienę, valdybos narius.

Daug kur būta, daug pamatyta, bet smalsiems ir aktyviems draugijos nariams norisi dar daugiau.

Liepos 23 d. didelis būrys (35) kelionių mėgėjų vyko į pažintinę kelionę – Birštono miestą-kurortą, įsikūrusį prie didžiausios Lietuvos upės Nemuno. Po dviejų valandų pasiekėme kelionės tikslą.

Skaityti daugiau »

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos