be kategorijos

Muzikalus tėvas išugdė muzikalius vaikus

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones
Muzikalus tėvas išugdė muzikalius vaikus
Tėvo diena atsirado neatsitiktinai. Tėvų pagerbimą  1910 metais pradėjo amerikietė Luisa Dod. Ją įkvėpė savo tėvo pavyzdys. Gimdymo metu mirus žmonai, jis vienas užaugino šešis vaikus. Tėvo diena švenčiama visame pasaulyje, tik ne visur vienodu laiku. Italijoje ši diena tapatinama su Šv. Juozapo diena ir švenčiama kovo 19-ąją, Bulgarijoje – birželio 20-ąją, Kinijoje – rugpjūčio 8-ąją. Lietuvoje ši diena valstybine švente paskelbta nuo 2008 metų ir švenčiama pirmąjį birželio sekmadienį.
Groti išmoko kariuomenėje
Beivydžių kaime (Zibalų seniūnija) gyvenantis Algirdas Gelūnas su žmona Veronika užaugino ir dorais žmonėmis išauklėjo tris vaikus: sūnus Alvydą ir Gintautą bei dukrą Laimą. Visi vaikai suaugę, gyvena atskirai ir tėvų namus aplanko tik savaitgaliais. Savaitgaliai tėvų namuose visada linksmi, nes abu tėvai ir visi trys vaikai muzikuojantys.
Turbūt nerasime rajone žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie garsiąją Anciūnų kaimo kapelą, kurioje groja ir dainuoja vyresnėliai Gelūnų vaikai Alvydas ir Laima. Pasikvietę į pagalbą jaunėlį Gintautą, visi trys šeimyninį ansamblį sukūrė, kaimynus ir draugus linksmina gimtadienių, vardadienių ir kitose šventėse.
– Visi vaikai yra savamoksliai muzikantai, – pasakojo laimingas tėvas Algirdas. – Nė vieno vaiko neverčiau nei groti, nei dainuoti. Patys išmoko, o mums su žmona belieka tik džiaugtis.
Pasidomėjus, iš kur tas šeimyninis muzikalumas, Algirdas Gelūnas sakė, jog viskas turbūt su genais atėję. Abu su žmona nuo jaunystės mėgę dainuoti, o groti akordeonu, armonika, bajanu Algirdas išmoko tarnaudamas kariuomenėje Kirovo srityje. Pasak pašnekovo, sunki tarnyba prie kalinių tęsėsi net 3,5 metų. Ji be galo vargino ir daug sveikatos kainavo. Vienintelė atgaiva buvusi muzika.
– Iki kariuomenės negrojau jokiu instrumentu, – prisiminimais dalijosi Algirdas. – Groti pamokė tarnybos draugas iš Raseinių. Būtent lietuviui kareiviui Vytui Valinčiui turėčiau būti dėkingas, kad jis mane paskatino groti ir taip palengvino tarnybos kariuomenėje metus.
Sodybą puošia mažosios architektūros detalės
Algirdas Gelūnas gimęs Tolučiuose (Ukmergės rajonas). Po vedybų su žmona Veronika įsikūrė Beivydžiuose. Iš karto gyveno senoje sodyboje, o apie 1975-uosius įsikėlė į naują mūrinuką Beivydžiuose.
– Darbštus mano vyras, – gyrė sutuoktinį Veronika Gelūnienė. – Tikrai auksinių rankų meistras. Visą gyvenimą dirbo traktorininku, rūpinosi namais ir vaikais, vos suradęs laisvą valandėlę, piešė, drožinėjo, rentė iš medžio visokias grožybes. Kol sveikata leido, pats viską savo rankomis darė. Visi drožiniai aplink namus, užuolaidų karnizai, baldai, sodybos puošmenos – tai jo rankų darbas. Stebiuosi, iš kur jis tiek kantrybės turi?
Verta pažymėti, kad Beivydžiuose gyvenančių Gelūnų sodyba išsiskiria tvarkingumu ir savitais akcentais. Prieš keturis dešimtmečius suręstas dailus namas rūpestingai prižiūrimas ir šiandien. Labai vykusiai šeimininkai sugrupavo medžius, krūmus ir gėles. Sodybą puošia daug mažosios architektūros elementų: dailus šulinys, iš miško „parneštas“ grybas, ypatingo grožio pašto dėžutė – tiksli gyvenamojo namo kopija. Visi statiniai sudėlioti skoningai, kiekviena detalė apgalvota, viskas  alsuoja dvasine ramybe. Šeimininkės teigimu, buvo ir daugiau planų, bet vyro liga viską sujaukė ir daug ko nespėjo padaryti.
– Sveikata labai pasilpnėjusi, – guodėsi Veronika. – Džiaugiuosi ir Dievui dėkoju, kad jis yra toks, koks yra. Daugiau jau nėra ko norėti. Labai laukiame abu šeštadienių, vienas kito klausiame, kada vaikai atvažiuos, pro langus vis žiūrime. Labai laukiame atvažiuojančių anūkų. Anūkas Egidijus groja gitara, yra labai muzikalus.
„Anksčiau su kaimynais padainuodavome, dabar jau nebe“
– Džiaugiamės vaikais, – sakė tėvas Algirdas. – Visi vienodai geri ir brangūs. Nė vieno negalėčiau išskirti.
Pasidomėjus, ar teko saviveikloje dalyvauti ir savo talentą – nuostabų balsą – pademonstruoti kitiems, sutuoktiniai Gelūnai tik susižvalgė ir atsakė:
– Nebuvo kada: darbas darbą vijo. Dainavome namuose, giedojome laidotuvėse, anksčiau su kaimynais padainuodavome, dabar jau nebe.
Veronika Gelūnienė sakė, kad anksčiau Beivydžiuose buvę kultūros namai, juose dirbusi meno vadovė buvo net moterų ansamblį sukūrusi, todėl yra tekę jame dainuoti. O trys Gelūnų vaikai muzikalumą paveldėjo dar mamos po širdimi nešiojami, nes mama visą gyvenimą giedojusi ir dabar tebegiedanti Kiauklių bažnyčios chore.
– Džiaugiamės, kol dviese, – kalbėjo Veronika. – Televizorių pažiūrime, „Širvintų karštą“ paskaitome, su kaimynais pabendraujame.
Prancūzų rašytojas ir filosofas Žanas Žakas Ruso yra pasakęs, kad pats gyvenimas nieko nereiškia: jo vertė priklauso nuo to, kaip jis nugyventas. Algirdas ir Veronika Gelūnai  gyvena gražų gyvenimą: jie gali džiaugtis Alvydu, Laima, Gintautu – gerais ir rūpestingais savo vaikais, puikiais anūkais. Beivydžių kaime prabėgo daugiau nei 40 metų. Geraširdžiai žmonės nepamiršta sekmadienio mišių Kiauklių bažnyčioje, puikiai sutaria su savo kaimynais Andrikoniais, Makauskais, Kisieliais ir kitais. Tegul Tėvo dieną į namus sugužėję vaikai nusilenkia tėvui kaip ąžuolui ir padėkoja už gyvenimiškas pamokas.
Romas Zibalas
1. Beivydžiuose gyvenantys Algirdas ir Veronika Gelūnai.
2. Algirdas Gelūnas: „Nė vieno vaiko neverčiau nei groti, nei dainuoti. Patys išmoko, o mums su žmona belieka tik džiaugtis.“
3. Ypatingo grožio pašto dėžutė – tiksli gyvenamojo namo kopija.
4. Algirdo Gelūno išpuoštas šulinys.
5. Beivydžiuose gyvenančių Gelūnų sodyba išsiskiria tvarkingumu ir savitais akcentais.
6. Algirdas ir Veronika Gelūnai  gyvena gražų gyvenimą: jie gali džiaugtis Alvydu, Laima, Gintautu – gerais ir rūpestingais savo vaikais.
7. Užuolaidų karnizai – paties Algirdo rankų darbas.
8. Tėvų sodybos Tolučiuose piešinys – irgi Algirdo kūrybos vaisius.
Algirdas ir Veronika Gelūnai  gyvena gražų gyvenimą: jie gali džiaugtis Alvydu, Laima, Gintautu - gerais ir rūpestingais savo vaikais.

Algirdas ir Veronika Gelūnai gyvena gražų gyvenimą: jie gali džiaugtis Alvydu, Laima, Gintautu - gerais ir rūpestingais savo vaikais.

Tėvo diena atsirado neatsitiktinai. Tėvų pagerbimą  1910 metais pradėjo amerikietė Luisa Dod. Ją įkvėpė savo tėvo pavyzdys. Gimdymo metu mirus žmonai, jis vienas užaugino šešis vaikus. Tėvo diena švenčiama visame pasaulyje, tik ne visur vienodu laiku. Italijoje ši diena tapatinama su Šv. Juozapo diena ir švenčiama kovo 19-ąją, Bulgarijoje – birželio 20-ąją, Kinijoje – rugpjūčio 8-ąją. Lietuvoje ši diena valstybine švente paskelbta nuo 2008 metų ir švenčiama pirmąjį birželio sekmadienį.

Groti išmoko kariuomenėje

Beivydžių kaime (Zibalų seniūnija) gyvenantis Algirdas Gelūnas su žmona Veronika užaugino ir dorais žmonėmis išauklėjo tris vaikus: sūnus Alvydą ir Gintautą bei dukrą Laimą. Visi vaikai suaugę, gyvena atskirai ir tėvų namus aplanko tik savaitgaliais. Savaitgaliai tėvų namuose visada linksmi, nes abu tėvai ir visi trys vaikai muzikuojantys.

Turbūt nerasime rajone žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie garsiąją Anciūnų kaimo kapelą, kurioje groja ir dainuoja vyresnėliai Gelūnų vaikai Alvydas ir Laima. Pasikvietę į pagalbą jaunėlį Gintautą, visi trys šeimyninį ansamblį sukūrė, kaimynus ir draugus linksmina gimtadienių, vardadienių ir kitose šventėse. Skaityti daugiau »

Pats gyvenimas įneša korektyvų

Pats gyvenimas įneša korektyvų
Rajono Tarybos komitetų posėdyje opozicijos atstovas Jonas Purvaneckas reiškė nepasitenkinimą, kad ir vėl „keičiasi skaičiukai“ Savivaldybės kelių priežiūros ir plėtros programos 2016 metais finansuojamų objektų sąraše. Belieka tik pagūžčioti pečiais stebintis, kad rajono tarybos narys, anuomet užėmęs net ir vadovaujančias pareigas Savivaldybėje, nesuvokia ar nenori suvokti, kad pati įvykių eiga pakoreguoja būtinybę daryti kai kuriuos pakitimus.
– Savivaldybės kelių priežiūros ir plėtros programos 2016 metais finansuojamų objektų sąrašą patvirtinome kovo 31 dienos rajono tarybos posėdyje,- sako rajono merė Živilė Pinskuvienė. – Tačiau gyvenimas įneša korektyvas. Pavyzdžiui, įvyksta konkursas, ir matome, kad laimėtojas atliks darbus už mažesnę kainą, nei buvo numatyta. Tokiu atveju likusius pinigus perskirstome kitiems objektas. Pasitaiko ir atvirkščiai – sudėtingesniam, didesnės apimties projektui prireikia daugiau lėšų, nei numatyta. Kiekvieną atvejį reikia vertinti objektyviai ir lanksčiai, tad per metus finansuojamų objektų sąraše esantiems objektams skiriamas pinigų sumas tenka koreguoti ir ne po vieną kartą. O jei ponas J. Purvaneckas nepritaria sprendimui ar vykdomiems darbams, – jo valia balsuoti prieš…
„Širvintų krašto“ informacija

Rajono Tarybos komitetų posėdyje opozicijos atstovas Jonas Purvaneckas reiškė nepasitenkinimą, kad ir vėl „keičiasi skaičiukai“ Savivaldybės kelių priežiūros ir plėtros programos 2016 metais finansuojamų objektų sąraše. Belieka tik pagūžčioti pečiais stebintis, kad rajono tarybos narys, anuomet užėmęs net ir vadovaujančias pareigas Savivaldybėje, nesuvokia ar nenori suvokti, kad pati įvykių eiga paskatina būtinybę daryti kai kuriuos pakeitimus. Skaityti daugiau »

Gyvenimo palydovas – „Širvintų kraštas“

Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena
Gyvenimo palydovas – „Širvintų kraštas“
Laikraštis „Širvintų kraštas“ siekia informuoti skaitytojus apie svarbiausius rajono įvykius, ekonominius, politinius, socialinius procesus, bendruomenių gyvenimą. Periodiškai lankydami kiekvieną rajono kampelį, spaudos žmonės stengiasi, kad skaitytojai gautų informaciją apie seniūnijose vykstančius renginius, socialines permainas, kultūros ir švietimo problemas, žemės ūkį, žmones, jų gyvenimą, siekius ir lūkesčius, nuomones įvairiais gyvenimiškais klausimais. Turbūt niekas nedrįs prieštarauti, kad patys ištikimiausi „Širvintų krašto“ skaitytojai yra prenumeratoriai. Tai įvairaus amžiaus, išsilavinimo, profesijų žmonės, vertinantys du kartus per savaitę juos lankantį leidinį. Džiugu, kad skaitytojų ratas stabilus, prenumeratorių nemažėja.
Pakalbinau Širvintų kaimo Gluosnių gatvės gyventojus Zofiją ir Bronių Krikštaponius – ištikimus „Širvintų krašto“ prenumeratorius ir skaitytojus. Sutuoktiniai Krikštaponiai negailėjo gerų žodžių laikraščio kūrybinei grupei. Sakė, jog leidinys įdomus, rajono laikraštį skaito labai seniai, dar nuo tų laikų, kai „Lenino vėliava“ vadinosi. Pašnekovų teigimu, visada malonu sužinoti krašto naujienas, pozityvius pokyčius, pasiskaityti apie pažįstamus žmones.
– Šįmet dalyvavome laikraščio organizuotoje loterijoje, – sakė Krikštaponiai,- laimėjome prizą. Džiugu, kad laikraštis nepamiršta savo nuolatinių skaitytojų ir visaip juos skatina. Už laimėtą dovanų čekį nusipirkome šildytuvą ir dabar turime malonų prisiminimą.
Aštuntą dešimtį pradėję skaičiuoti Krikštaponiai pasakojo, jog yra kilę iš Širvintų rajono kaimų: vyras iš Ūdaros, žmona – iš Kaironių kaimo, visą gyvenimą abu daug ir nuoširdžiai dirbę: vyras prie technikos, žmona – vyr. ekonomiste ir vyr. finansininke. Pono Broniaus teigimu, tuomet visai nesunku buvo, mat jaunystė sveikata ir jėga tryško, o laikas taip greitai prabėgo. Vyras sakė, jog ilgus metus dirbo vairuotoju įvairiose organizacijose: MSV, Družų kolūkyje, paskui operatoriumi Širvintų katilinėje. Dabar domisi bitininkyste ir rūpinasi 10-yje avilių dūzgiančiomis bitelėmis. Pašnekovo nuomone, darbo bityne tikrai pakanka.
Vyrą gyrė žmona Zofija. Ji pažymėjo, kad Bronius yra auksinių rankų meistras: kokio darbo besiimąs, viską padarantis kruopščiai ir iki galo.
– Jis ir bitėms avilius gamina, ir santechnikos, ir šaltkalvystės darbus išmano, visur ir viską suspėja, – gražių žodžių negailėjo ponia Zofija. – Aš pati labiau linkusi prie žemės, man labiau patinka lankstytis tarp lysvių, daržoves auginti, gėlėmis rūpintis. Labai mėgstu rožes. Mes su vyru esame viskuo patenkinti. Tikrai nieko netrūksta. Galime pasidžiaugti vaikais, 6 anūkais ir netgi vienu proanūkiu.
Sutuoktiniai sakėsi, kad pačios gražiausios dienos yra savaitgaliai ir didžiosios šventės, tuomet vaikai iš Vilniaus ir Ukmergės suvažiuoja, būna pilni namai jaunų žmonių klegesio. Visai neseniai visi buvo atvažiavę pasveikinti ponios Zofijos Motinos dienos proga. Ponas Bronius labai norėtų, kad kas nors iš šeimos jaunų vyrų susidomėtų bitininkyste, deja, norinčių nėra.
– Labai gaila, kad vaikai ir anūkai nesidomi bitėmis, – apgailestavo ponas Bronius. – Labai norėtųsi, kad savo tėviškėje Ūdaroje esantį bityną globotų jaunos rankos.
Kuo Gluosnių gatvės žmonės gyvena šiandien? Ponios Zofijos teigimu, į užtarnautą poilsį išėję sodiečiai džiaugiasi gyvenimu, skaito laikraščius, žiūri TV laidas, per kelis kanalus išklausę žinias, paskui jas palygina ir padaro išvadas.
– Gyvenimas prabėgo kaip viena diena, – filosofiškai mintis dėliojo Zofija. – Pradžioje vaikystė, mokykla, šeima, vaikai, darbai, kai apsidairai aplinkui, jau, žiūrėk, senatvė ateina. Malonu, kad turime puikius kaimynus, su kuriais galime pasišnekučiuoti, pasitarti, su visais gražiai sutariame ir nesipykstame, ypač džiaugiamės kaimyne Janina Derbutiene, kaimynu Marijonu Juzėnu, kuris niekada neatsako ir su arkliuku padeda paruošti daržus pavasario sėjai. Dabar gyvename dėl vaikų ir labai džiaugiamės, kad jiems viskas sekasi, kad yra linksmi ir laimingi.
Zofija ir Bronius Krikštaponiai palinkėjo visiems „Širvintų krašto“ skaitytojams viso ko geriausio, o redakcijos kūrybinei grupei – naujų temų, neblėstančios energijos.
Romas Zibalas
Nuotraukos iš Zofijos ir Broniaus Krikštaponių asmeninio albumo
1. Zofija ir Bronius Krikštaponiai iš Širvintų kaimo – ištikimi „Širvintų krašto“ skaitytojai.
2. Sutuoktinių Krikštaponių manymu, tik nuo pačių žmonių priklauso, kaip gyvena ir gyvens Lietuvos kaimas.
Zofija ir Bronius Krikštaponiai iš Širvintų kaimo - ištikimi „Širvintų krašto“ skaitytojai.

Zofija ir Bronius Krikštaponiai iš Širvintų kaimo - ištikimi „Širvintų krašto“ skaitytojai.

Laikraštis „Širvintų kraštas“ siekia informuoti skaitytojus apie svarbiausius rajono įvykius, ekonominius, politinius, socialinius procesus, bendruomenių gyvenimą. Periodiškai lankydami kiekvieną rajono kampelį, spaudos žmonės stengiasi, kad skaitytojai gautų informaciją apie seniūnijose vykstančius renginius, socialines permainas, kultūros ir švietimo problemas, žemės ūkį, žmones, jų gyvenimą, siekius ir lūkesčius, nuomones įvairiais gyvenimiškais klausimais. Turbūt niekas nedrįs prieštarauti, kad patys ištikimiausi „Širvintų krašto“ skaitytojai yra prenumeratoriai. Tai įvairaus amžiaus, išsilavinimo, profesijų žmonės, vertinantys du kartus per savaitę juos lankantį leidinį. Džiugu, kad skaitytojų ratas stabilus, prenumeratorių nemažėja.

Pakalbinau Širvintų kaimo Gluosnių gatvės gyventojus Zofiją ir Bronių Krikštaponius – ištikimus „Širvintų krašto“ prenumeratorius ir skaitytojus. Skaityti daugiau »

Ramūnas Gudeikis: atsikratykime „žiurkių efekto“, burkimės į naują, veiklią bendruomenę!

Ramūnas Gudeikis: atsikratykime „žiurkių efekto“, burkimės į naują, veiklią bendruomenę!
Balandžio mėnesį įsteigta nauja visuomeninė organizacija – Širvintų miesto bendruomenė „Mūsų Širvintos“. Kas telpa į šiuos du žodžius, kokios priežastys lėmė jų tapimą organizacijos vardu, kam kilo idėja ir kokių tikslų bus siekiama? Šiuos ir daugiau klausimų „Širvintų kraštas“ pateikė Ramūnui  Gudeikiui, naujosios bendruomenės pirmininkui.
– Ramūnai, kodėl Jūsų Širvintos?
– Širvintos –  mano gimtasis miestas. Vos prieš du mėnesius grįžau čia po ilgo laiko, praleisto užsienyje. Pasiilgau savo krašto, „prikaupiau“ idėjų, kurias noriu įgyvendinti čia, Širvintose.
– Papasakokite apie patirtį svetur. Kokia Jūsų kelionių istorija?
– Prieš 7 metus išvykau į Didžiąją Britaniją, iš pradžių į Londoną, paskui į Kembridžą. Norėjau geriau išmokti anglų kalbą, užsidirbti studijoms (tuo metu buvau įstojęs į magistrantūrą), išbandyti save platesniame krepšinio pasaulyje. Metai bėgo greitai, paprastus darbus, nuo kurių pradėjau, keitė rimtesni, leidę įsitvirtinti profesinėje telekomunikacijų srityje. Su bendraminčiais subūrėme lietuvių krepšinio komandą. Prieš 3 metus su širdies drauge iš Anglijos persikėliau į Austriją, jos gimtąją šalį. Ten įtvirtinau ir vokiečių kalbos žinias, o, dirbdamas tarptautinėje logistikos kompanijoje, išmaišiau bene visą Europą, daugelį Azijos šalių. Džiaugiausi pamatęs ir pažinęs daugybę žmonių, daugybę bendruomenių. Man visuomet įdomi buvo visuomeninė veikla. Gyvendamas Londone, mieste, vadinamame tautų katilu, daug ką supratau apie save, apie lietuvius, apie žmonių norą burtis ir kartu nuveikti tai, kas jiems svarbu.
– Tad keliomis kalbomis kalbate?
– Laisvai kalbu anglų, vokiečių kalbomis, susikalbu rusiškai, lenkiškai.
– Tad kas jus, jauną, nemažai pasiekusį specialistą, sugrąžino į mažą gimtąjį miestą?
– Trauka, kurią jaučiau nuolatos, atsakomybė savo šeimai. Nebuvau iš tų, kurie išvažiuoja ir pamiršta. Taip buvau nuo mažens augintas, kad šeimoje rūpinomės vieni kitais. Kasmet 6-7 kartus grįždavau namo. Mirus seneliui, jausmas, kad privalau būti čia, kartu su mama ir močiute, nugalėjo ir galutinai sugrąžino mane namo.
– Grįžote vienas?
– Taip.
– Kupinas idėjų?
– Taip. Turiu daugybę idėjų. Mačiau, koks stiprus bendruomeniškumas sieja indų, kinų, sikhų, žydų žmones, kaip išplėtota jų visuomeninė veikla. Matydamas tuos seniausių tautų pavyzdžius, visuomet pagalvodavau, o kodėl gi to nepanaudojus Lietuvoje, kodėl nepritaikius tos patirties čia?
– Anglijoje lietuvių irgi be galo daug. Kodėl nepaminėjote jų tarp bendruomeniškumo pavyzdžių? Ar tų savybių mes neturime?
– Gaila, bet dauguma lietuvių yra labai uždari, mums trūksta bendruomeniškumo. Turime daug ko išmokti, daug ką suprasti. Lietuviai dažnai laukia, kol bus kažkur pakviesti, kad kažkas ateis ir padarys tai, ko jiems reikia. Tikriausiai dėl to kaltas sovietinis režimas, kuomet buvome uždaryti nuo pasaulio, izoliuoti.
Mąstant apie tai, kyla asociacijos, galėčiau pateikti vieno mokslininkų atlikto eksperimento, vadinamo „žiurkių efektu“, pavyzdį. T. y. buvo tiriamas žiurkių elgesys izoliuotoje patalpoje. Uždarytos žiurkės tarpusavyje konkuravo tiek, kad galiausiai vienos kitas tiesiog suėdė… Toks jausmas, kad ir lietuviai dažnai vieni kitiems atsibodę, ir tai labai matosi užsienyje, kur daug lietuvių tiesiog vengia vienas kito.
Manau, kad teisingi santykiai šeimoje, organizacijoje, bendruomenėje yra pagrindas ir vienas iš svarbiausių dalykų, lemiančių darną, sėkmę ir laimę. Tik per teisingus santykius, atkaklumą, darbštumą, bendravimą man sekėsi užsienyje pasiekti tai, ką pasiekiau.
– Todėl ir lietuvių krepšinio komandą pavyko suburti?
– Taip. Ir neprastą. Kėlėme sau tikslą kasmet patekti į vis aukštesnę lygą ir tuos tikslus pavykdavo įgyvendinti. Tikiuosi, kad lietuvių komanda greitai pasirodys ir aukščiausioje Anglijos krepšinio lygoje.
– Nutarėte kurti naują organizaciją? Ar nepagalvojote prisijungti prie jau įkurtos miesto bendruomenės?
–  Norėjau kurti organizaciją nuo 0. Sudėlioti aiškius tikslus, surasti bendraminčių. Tai, kad čia jau yra įsikūrusi bendruomenė, kad veikia ne viena visuomeninė organizacija, galiu tik pasidžiaugti. Kiekviena grupė turi savo tikslų, savo matymų. Įsilieti į jau nusistovėjusią bendruomenę man būtų sunkiau.
– Tad kokie naujosios bendruomenės tikslai?
– Bendras tikslas – skatinti pilietinės visuomenės būrimąsi Širvintose. Aktyviai dalyvauti savivaldos veiklose, generuoti žmonių idėjas, norus, vizijas. Atsakyti į klausimus, pvz., kaip atrodys Širvintos po 20 metų.
– Tikite, kad po 20 metų Širvintos dar bus?
– Aišku! Ir kur kas stipresnės ir gražesnės.
– Tikriausiai tėvai, parinkdami Jums Ramūno vardą, truputį suklydo? Nesate labai ramus?
– Supratau… Tikriausiai (juokiasi).
– Minėjote bendraminčius. Ar turite jų?
– Žinoma. Mažas branduoliukas jau yra. Kaip sako lietuviai –  vienas lauke ne karys, o afrikiečiai –  vienas eisi greitai, o drauge –  toli.
Noriu pakviesti visus energingus, turinčius idėjų, norinčius matyti klestinčias Širvintas, į mūsų bendruomenės pristatymą, kuris vyks gegužės 5 d., 19 val., „Lelijos“ kavinėje. Laukiame visų!
–  Ačiū už pokalbį. Sėkmės „Mūsų Širvintoms“!
Ramūnas Gudeikis

Ramūnas Gudeikis

Balandžio mėnesį įsteigta nauja visuomeninė organizacija – Širvintų miesto bendruomenė „Mūsų Širvintos“. Kas telpa į šiuos du žodžius, kokios priežastys lėmė jų tapimą organizacijos vardu, kam kilo idėja ir kokių tikslų bus siekiama? Šiuos ir daugiau klausimų „Širvintų kraštas“ pateikė Ramūnui  Gudeikiui, naujosios bendruomenės pirmininkui.

– Ramūnai, kodėl MŪSŲ ŠIRVINTOS?

– Širvintos –  mano gimtasis miestas. Vos prieš du mėnesius grįžau čia po ilgo laiko, praleisto užsienyje. Pasiilgau savo krašto, „prikaupiau“ idėjų, kurias noriu įgyvendinti čia, Širvintose.

– Papasakokite apie patirtį svetur. Kokia Jūsų kelionių istorija?

– Prieš 7 metus išvykau į Didžiąją Britaniją, iš pradžių į Londoną, paskui į Kembridžą. Norėjau geriau išmokti anglų kalbą, užsidirbti studijoms (tuo metu buvau įstojęs į magistrantūrą), išbandyti save platesniame krepšinio pasaulyje. Skaityti daugiau »

Prieš 72 metus Zubelių kaimas skendėjo liepsnose

Prieš 72 metus Zubelių kaimas skendėjo liepsnose
Važiavau į Zubelių kaimą pas Antaną Tatarėlį, norėdamas išgirsti pasakojimą apie mūšį tarp rusų ir vokiečių kariuomenių, kuris vyko baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Tada Zubeliai buvo patekę tarp dviejų ugnių. Antanas to mūšio metu buvo dar negimęs, tačiau apie tuos įvykius jam papasakojo tuometis Zubelių kaimo gyventojas Ričardas Strazdas. Žinojau, kad Antanas geras kalvis ir aistringas žvejys, todėl nutarėme karo temą palikti pokalbio pabaigai, o pradžioje pasikalbėti apie kalvio amatą ir dažniausiai tarp vyrų paplitusią „ligą“ – žvejybą.
– Užsiimate kalvyste… Sakoma, kad šis amatas neretai paveldimas iš tėvų?
– Atspėjote, mano tėvas Jonas Tatarėlis buvo gerai žinomas Zubelių kaimo kalvis. Žmonės jį vadino „kavoliumi“. Tėvas mokėjo nukalti šlajas, bričkas, darė kubilus, ratus, savadarbėmis staklėmis tekino tekėlus ratams, sumeistraudavo duonkepes, sviestmušes. Tada elektros nebuvo, todėl visus darbus reikėdavo atlikti rankomis. Pagrindinis darbas kaime tais laikais buvo arklių kaustymas. Tėvas visada laikydavosi duoto žodžio, jei pažadėdavo, tai darbą padarydavo laiku. Kalvėje tekdavo ir man kartu su vyresniu broliu padirbėti. Iš pradžių kalvėje buvau menkas padėjėjas – man patikėdavo pūsti dumples, sukti staklių tekėlą.
– Kokie jūsų pirmieji savarankiški darbai?
– Dar seniai, kolūkių laikais, vienas kalvis kaustė arklį ir paprašė palaikyti kanopą. Pagalvojau, tai kodėl man pačiam nepabandžius, tuo labiau, kad šis amatas buvo pažįstamas nuo vaikystės. Pabandžiau, pakausčiau… Tada arklių žmonės laikė nemažai, sužinojo kaimynai, taip ir prasidėjo kalvystės darbai: kausčiau arklius, ratus, kaliau pasagas, taisiau žemės ūkio padargus. Šiais laikais tokių paslaugų nebereikia, todėl paprašytas nukalu kryžių ant antkapio, turėklus ant laiptų, stogelius, vėjarodžius ir pan. Mano darbų yra Ignalinoje, Utenoje.
– Tradicinis klausimas žvejui, koks jūsų didžiausias laimikis?
– Ypač dideliu laimikiu pasigirti negaliu, esu lydeką trijų kilogramų sugavęs. Praėjusią žiemą kilograminį ešerį iš po ledo ištraukiau. Daugiausia laiko praleidžiu Zubelių ežere. Pagaliau ir ne laimikis svarbiausia, o pats buvimas prie ežero, gamtoje. Žvejybai man dienos nelabai neužtenka… Su spiningu beveik nedraugauju, tik kartais pamėtau, daugiausia gaudau su meškere nuo kranto arba iš valties.
– Galbūt Zubelių ežere negyvena didelių žuvų, negi niekur kitur nežvejojate?
– Žinoma, kad žvejoju ir kitur, tuo labiau, kad pasirinkimas nemažas – keleto kilometrų spinduliu Gelvanės, Prienų, Gelvės, Žirnojų ežerai, tinka ir Širvintos upė. Žiemą daugiausia laiko praleidžiu ant Žirnajų ežero. Patikėkite, ir Zubelių ežere yra didelių žuvų. Kartais iš vandens iššoksta milžiniški lyg torpedos sulaukėję karpiai – sazanai, tik jie gyvena gilumoje ir kraštan neina. Kartais net pagalvoji, ar neapsigyveno ežero dugne pabaisa, panaši į Lochneso ežero legendinę Nesę…
– Iš kur tas potraukis žvejybai, negi jau gimstama su tokiu ypatingu genu?
– Nežinau, galbūt kažkoks įvykis paskatina. Kiek prisimenu, tai žvejojau nuo vaikystės. Gerai prisimenu savo vieną žvejybą. Tada man buvo šešeri ar septyneri metai, dar mokyklos nelankiau. Mama mane iš ryto pasiuntė prie ežero atnešti ajerų duonai kepti. Bėgdamas nusistvėriau ir savo meškerėlę, išlaužtą iš lazdyno. Užmečiau meškerę čia pat už ajerų, ir prasidėjo – traukiau kuojas vieną po kitos. Laikas man tada sustojo. Idiliją nutraukė sesuo, atlėkusi ėmė šaukti, jog mamai reikia duoną į krosnį šauti, o ajerų nėra! Tada gerokai gavau barti, tačiau noras žvejoti nepraėjo. Atvirkščiai, atrodo, kad būtent tada jis ir atsirado.
– Šiuo metu Zubeliuose gyvenamųjų namų nedaug. Kažkada jų buvo dvigubai ir net trigubai daugiau?
– Važiuojant keliu nuo Bagaslaviškio į Gelvonus, kairėje pusėje buvo trylika sodybų, kuriose gyveno Felė ir Veronika Vėgelytės, Kanapeckų, Kavarskų, keturios Vitkauskų, trys Tatarėlių, iš kurių Andriejus Tatarėlis turėjo valaką – apie 21 ha žemės, ir dvi Strazdų.
Dešinėje  pusėje buvo penkiolika sodybų: Savickų, Žitkevičių, trijų Tatarėlių (kaimo pradžioje buvo įsikūręs Antano tėvas), Morkūnų, Balandžių, dviejų Strazdų, Peškaičių, Meškonių, Kavarskų, Visackų, Pakalnių ir Aleksiejaus.
– Baigiantis Antrajam pasauliniam karui kaimas sudegė. Kaip tai atsitiko?
– Teisingai, rusams puolant 1944 metų vasarą daugiau kaip pusė kaimo sudegė. Pasak Ričardo Strazdo, tada vokiečiai buvo įsitvirtinę netoli Veprių. Jiems traukiantis vienas vokietis užėjo pas Strazdus ir liepė atidaryti langus, nes sprogdins kelią. (Nuo oro smūgio išdužtų stiklai). Susprogdinti susprogdino, tačiau atvažiavę rusai sugriovė didžiulį tvartą ir įrengė pravažiavimą. Neilgai trukus jų tankai bei kareiviai nuvažiavo toliau. Tada beveik visi kaimo gyventojai išsikasė duobes – slėptuves prie Paukštokalnio (už Zubelių kapinių), tačiau atėję rusai liepė iš ten dingti, nes prasidės didelis mūšis. Žmonės pasitraukė Neveronių kaimo link. Rusai nuo aukščiausios Pyplių kaimo vietos (vadinamojo „majako“), vokiečius apšaudė „katiušomis“ ir net numušė bažnyčios bokštą, kuriame buvo įsitvirtinęs vokiečių sunkusis kulkosvaidis. Atsakydami vokiečiai šaudė iš patrankų, kurių sviediniai ir padegė Zubelių kaimą. Po mūšio ties Kelmų mišku liko daug sudaužytų rusų tankų, gulėjo užmušti ir sužeisti rusų kareiviai (Zubelių kaimo vaikai buvo nubėgę pasižiūrėti…)
– Esate sakęs, kad mūšio metu vos nežuvote. Kaip tai galėjo atsitikti, juk jūs buvote dar negimęs?…
– Mano mama pasakojo, kad per mūšį ji su savo drauge Marinka sėdėjo pasislėpusios bulvių duobėje. Mama tada buvo nėščia, po kokių keturių mėnesių turėjau gimti aš, tačiau tą dieną galėjo atsitikti taip, kad  nebūčiau išvydęs šio pasaulio. Mat, apstojus šaudyti, moterys nusprendė išlįsti ir pasižiūrėti, ar sveiki liko namai. Pirmoji išlindo Marinka ir čia pat vietoje žuvo nuo atlėkusio sviedinio skeveldrų. O jeigu pirmoji būtų lindusi mama? Dievas tada mus apsaugojo.
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
954 – Antanas Tatarėlis ką tik grįžo su laimikiu nuo Zubelių ežero.
978 – Savo reikmėms Antanas susikonstravo malūną.
980, 985 – Antanas Tatarėlis prisiminimui laiko tėvo Jono pagamintas medžio tekinimo stakles.
Antanas Tatarėlis ką tik grįžo su laimikiu nuo Zubelių ežero.

Antanas Tatarėlis ką tik grįžo su laimikiu nuo Zubelių ežero.

Važiavau į Zubelių kaimą pas Antaną Tatarėlį, norėdamas išgirsti pasakojimą apie mūšį tarp rusų ir vokiečių kariuomenių, kuris vyko baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Tada Zubeliai buvo patekę tarp dviejų ugnių. Antanas to mūšio metu buvo dar negimęs, tačiau apie tuos įvykius jam papasakojo tuometis Zubelių kaimo gyventojas Ričardas Strazdas. Žinojau, kad Antanas geras kalvis ir aistringas žvejys, todėl nutarėme karo temą palikti pokalbio pabaigai, o pradžioje pasikalbėti apie kalvio amatą ir dažniausiai tarp vyrų paplitusią „ligą“ – žvejybą. Skaityti daugiau »

O kažkada viskas buvo ir daug arčiau, ir daug žemiau…

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones
O kažkada viskas buvo ir daug arčiau, ir daug žemiau…
Po žiemos busdama sužvarbusi žemė primena, jog čia pat Velykos. Tai gamtos atbudimo, prisikėlimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė, laukiama tiek vaikų, tiek suaugusių, tiek senolių.
Kai Verbų sekmadienį apsilankiau pas Mikaliną Meškerevičiūtę, Širvintų miesto Upelio gatvės gyventoją, garbingo jubiliejaus sulaukusi močiutė spindėjo džiaugsmu ir gyveno artėjančios Velykų šventės laukimu.
– Labai laukiu pavasario, kad tik greičiau sušiltų, nes pavasarį daug linksmiau, – besitaisydama puošnios skarelės kampučius sakė 85 metų guvi močiutė Mikalina. – Šiandien mano jubiliejinis gimtadienis. Geriausi metai, gražiausi pavasariai buvo jaunystėje. 84 metai prabėgo kaip viena diena, o šie – 85-ieji – kažkaip labai ilgi ir sunkūs. Labai laukiu žydinčio pavasario.
Paprašyta prisiminti praeitį, Mikalina pasakojo apie prabėgusią vaikystę Staškūniškio kaime, prisiminė tėvelių Bronės ir Stasio Meškerevičių namus, brolius Feliksą, Steponą, Vytautą, seseris Feliciją ir Jadvygą, mamą, kuri buvo ilgaamžė ir išgyveno iki 92 metų. Pasak pašnekovės, iš didžiulės ir gražios šeimos ji tik viena gyva dabar belikusi.
Močiutė Mikalina šypsojosi prisiminusi vaikystėje patirtus priešvelykinius rūpesčius ir Velykų džiaugsmus. Vaikui įdomiausias užsiėmimas buvo drauge su mama ir sesėmis dažyti kiaušinius. Mama rinkdavosi natūralius dažus: svogūnų lukštus, šieno pakratus, dėdavo įvairiausių žolynų, rišdavo siūlais, tai gražiausių margučių pridažydavo. Mama visokių valgių Velykų stalui priruošdavo, o kiaušinių virdavo apie 50-60. Mikalinos teigimu, mama daug margučių išdalydavo krikštavaikiams ir giminaičių vaikams, lankydavo kaimynų Kasinskų ir Meškerevičių vaikus, būtinai nuvykdavo į Dubelių kaimą pasveikinti dėdienės Juzės ir jos vaikų. Juk kiekvienas vaikystėje trokšdavo gauti patį gražiausią margutį.
Didžiausias tvarkymasis kaimo trobose būdavo iki ketvirtadienio. Tris dienas tvarkydavo namus, šveisdavo suolus ir stalą, šluodavo kiemą. Nuo ketvirtadienio visos dienos turėdavo būti skirtos maldai. Pirtis – šeštadienį. Su kaimo jaunimu Mikalina eidavusi didįjį šeštadienį Zibalų bažnyčion velykinės ugnies ir šventinto vandens parsinešti. Vandeniui pasiimdavo buteliuką, o ugnį brolis Feliksas su įdegta kempine namo nešdavęs. Taip darydavo visi kaimo vaikinai, o merginos nešdavosi degtukų. Mikalinos mama iš bažnyčios parneštu vandeniu Velykų rytą pašventindavo namus ir valgius.
Pasidomėjus, ar Velykų rytą kaimo moterys imdavusios iš namų į bažnyčią pašventinti kiaušinių ir kitų maisto produktų, Mikalina atsakė, jog toks paprotys buvęs, bet Zibalų bažnytėlėje seniau tai nebuvo labai populiaru. Tėvai ir vaikai prie Velykų stalo persižegnodavo ir prasidėdavo didžioji pavasario šventė. Pirmą Velykų dieną buvo griežtai draudžiama vaikščioti pas svetimus, šlaistytis po kaimą buvę negražu ir nemandagu. Antrą šventės dieną jau galėdavo bėgti pas krikštamotę ir pasiimti iš jos dovanų margutį. Tądien sulaukdavo ir svečių vaikų, panorusių gauti įmantresnės spalvos kiaušinį.
Antrąją Velykų dieną po Mišių bažnyčioje jau galėdavo jaunimas ir svečių pasikviesti, ir pas drauges užsukti, ir į vakaruškas pavakary susirinkti. Daug gražių vaikystės ir jaunystės prisiminimų Mikalinos širdy pasilikę.
Garbingumo, sumanumo ir darbštumo Mikalinai Meškerevičiūtei netrūksta ir dabar. Moteris visą gyvenimą dirbo Šešuolėlių tarybiniame ūkyje paprasta laukininkystės darbininke. Anot pašnekovės, dirbusi su šakėmis, nes didelių mokslų nebaigusi, tik kelias savaites mokykloje mokėsi, nes paskui susirgusi ir tėvai daugiau į mokslus nebeleidę.
– Pati per save išmokau skaityti, – pasakojo Mikalina. – Nežinau, kodėl tėvai neleido į mokyklą. Anksčiau juk svarbu buvo darbas, o mokslai paskui. Tėtis anksti mirė, turbūt mamai vienai tokiu būriu vaikų pasirūpinti buvo sunku.
Daug gerų, nuoširdžių žmonių per savo gyvenimą sutiko Mikalina Meškerevičiūtė. Vieni iš jų jau miega amžinuoju miegu, su kitais ir dabar nuoširdžiai bendraujanti, visą gyvenimą gyvenusi tarp sentikių šeimų, labai gražiai sutarusi su visais, buvusias  kaimynes geru žodžiu mininti, aplinkinių kaimų bendraamžes labai gerai pažinojusi, net Staškūniškio dvaro dvarininką Parčiauską prisimenanti, kai jis su žmona ir dukra į Kruznių kaimą eidavęs pasivaikščioti.
– Kiek jau mano draugių išėjo, su kuriomis kažkada dirbau, bendravau, – lingavo galvą senolė. – Kiek čia žmogus gyveni, reikia saugoti sveikatą, džiaugtis kiekviena diena. Linkiu visiems savo buvusiems kaimynams, giminaičiams ir pažįstamiems turėti visko, ko širdis geidžia. Aš meldžiuosi už visus, kad žmonės sutartų ir nesipyktų. Linkiu sveikatos savo buvusioms draugėms ir kaimynėms. Tai savo bendraamžei Veronikai Gigaškienei, Melanijai Šmigelskaitei, Lionei Bulonienei, Natalijai Bulonienei, Stasei Latvienei, Jadvygai Zibalienei, Aldonai Četrauskienei, Genutei Pakalnienei ir kitoms.
Sakoma, kad tik prasmingai nugyventas gyvenimas yra ilgas. Močiutė Mikalina jį gyvena gražiai: džiaugiasi nuveiktais darbais, gerais kaimynais, sūnėnu Juozu ir artėjančiomis šventėmis. Džiaugiasi senolė, kad ją dar kažkas prisimena, kad užsuka į svečius. Atsisveikindama močiutė apie bėgančius metus atsiliepė labai gražiai:
– Anksčiau niekas nebuvo toli, niekas nebuvo aukštai – viską pati pasiekdavau, viską pasidarydavau, dabar kitaip. Kol sveikatos turėjau, dirbau ir dirbti norėjau. Niekas sunku nebuvo, todėl linkiu visiems branginti savo metus, džiaugtis sveikata ir būti linksmiems. Tik nuo Dievo priklauso ilgas ir gražus gyvenimas.
Romas Zibalas
1. Širvintose gyvenanti Mikalina Meškerevičiūtė: „Linkiu visiems branginti savo metus, džiaugtis sveikata ir būti linksmiems.  Tik nuo Dievo priklauso ilgas ir gražus gyvenimas.“
Širvintose gyvenanti Mikalina Meškerevičiūtė: „Linkiu visiems branginti savo metus, džiaugtis sveikata ir būti linksmiems.  Tik nuo Dievo priklauso ilgas ir gražus gyvenimas.“

Širvintose gyvenanti Mikalina Meškerevičiūtė: „Linkiu visiems branginti savo metus, džiaugtis sveikata ir būti linksmiems. Tik nuo Dievo priklauso ilgas ir gražus gyvenimas.“

Po žiemos busdama sužvarbusi žemė primena, jog čia pat Velykos. Tai gamtos atbudimo, prisikėlimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė, laukiama tiek vaikų, tiek suaugusių, tiek senolių.

Kai Verbų sekmadienį apsilankiau pas Mikaliną Meškerevičiūtę, Širvintų miesto Upelio gatvės gyventoją, garbingo jubiliejaus sulaukusi močiutė spindėjo džiaugsmu ir gyveno artėjančios Velykų šventės laukimu.

– Labai laukiu pavasario, kad tik greičiau sušiltų, nes pavasarį daug linksmiau, – besitaisydama puošnios skarelės kampučius sakė 85 metų guvi močiutė Mikalina. – Šiandien mano jubiliejinis gimtadienis. Geriausi metai, gražiausi pavasariai buvo jaunystėje. 84 metai prabėgo kaip viena diena, o šie – 85-ieji – kažkaip labai ilgi ir sunkūs. Labai laukiu žydinčio pavasario. Skaityti daugiau »

100 metų prabėgo kaip viena diena

Nekasdieniai susitikimai
100 metų prabėgo kaip viena diena
Vasario 16 dieną Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorė Ingrida Baltušytė-Četrauskienė, Širvintų rajono tarybos narys Romas Zibalas, l. e. Zibalų seniūno pareigas Sigitas Bankauskas, merės padėjėja Janina Greiciūnaitė garbingo 100 metų jubiliejaus proga pasveikino Zibalų kaime gyvenantį Silvestrą Jakubauską. Administracijos direktorė 100-mečiui senoliui  palinkėjo stiprios sveikatos, sėkmės ir džiaugsmo, sveikintojai jubiliatui įteikė gėlių puokštę, jubiliejinę juostą ir rajono merės Živilės Pinskuvienės dovanas.
Kilęs iš bajorų
1916 metų vasario 16 dieną gimusį, dukras Alfredą Lazauskienę ir Aldoną Urbonavičienę užauginusį, anūkų Zigfrido ir Jovitos, proanūkių Žygimanto ir Minvydo sulaukusį  jubiliatą gražaus jubiliejaus išvakarėse pasveikino ne tik būrys giminaičių, bet ir daug garbingų svečių iš Vilniaus, netgi atstovai iš Lietuvos Respublikos Seimo.
Iš Kyvonių kaimo (Zibalų seniūnija) kilęs Silvestras Jakubauskas kildina save iš bajorų. Šimtamečio tėtis Motiejus Jakubauskas buvo pasiturintis ūkininkas, kilęs iš totoriaus kazoko Tulušo, kuris 1511 metais iš karaliaus gavo Jakubovščyznos dvarą Vilniaus vaivadijoje. 1819 metais Lietuvos totoriai Jakubauskai pasitvirtino bajorystę herbu. Silvestro tėvas Motiejus Jakubauskas kartu su kaimynu Boleslavu Sperskiu iš dvarininkės Zofijos Praseckos-d’Ercewille įsigijo Kyvonių palivarką su 112, 32 dešimtinių žemės, už jį bendrai sumokėdami 109 tūkstančius rublių. Apie tai Vilniaus apygardos teismo knygose yra išlikę du įrašai: 1906 m. rugsėjo 25 d. ir 1909 m. rugpjūčio 13 d.
Kovėsi II pasauliniame kare
Puikią atmintį turintis, tik saulės šviesos jau nematantis senolis prisiminė savo vestuves su iš Kertušo kaimo kilusia Emilija Petkevičiūte, netgi kaip „šliūbą“  jaunavedžiai ėmę Šešuolių bažnyčioje per  II pasaulinį karą.
Jubiliatas pasakojo, kaip po dukters gimimo 1944 metais buvo paimtas į karą. Tuomet rusai varyte varė jaunus vyrus kariauti, keli pažįstami bandė pabėgti, bet buvo nušauti. Jį, dar nė trisdešimties neturintį jaunuolį, paėmė, kovėsi kare su vokiečiais, buvo skeveldros sužeistas prie Jelgavos, sulaukė karo pabaigos ir, karui pasibaigus, buvo apdovanotas medaliais.
Senolio anūkė parodė net 14 medalių, kurie jubiliatui buvo įteikti už narsumą, kovas su vokiečiais, pasiektą pergalę, už ilgametį ir sąžiningą darbą, pats naujausias buvo įteiktas pernai, minint pergalės kare 70-metį.
Stiklinė šilto karvės pieno su puta suteikdavo jėgų
Į svečių iš Širvintų rajono savivaldybės linkėjimus dar ilgai gyventi, keldamas šampano taurę, Silvestras Jakubauskas sakė:
– Vaikščioti jau nelabai galiu, bet labiausiai džiaugiuosi gyvenimu ir noriu dar pagyventi. 100 metų prabėgo kaip viena diena.
Jubiliato dukterys pasakojo, kad senolis dar labai guvus, Zibalų kaime įsigytame name gyvena 26 metus, todėl visus savo trobos kampelius žino kuo puikiausiai, likęs vienas namuose su lazdele visur apeina, pats susitvarko, galima tik pasidžiaugti, kad tokio amžiaus vyras yra toks savarankiškas.
– Mūsų tėvelis gimęs labai prasmingą dieną – vasario 16-ąją, – sakė dukra Alfreda Lazauskienė. – Ne jis prie šventės, bet šventė prie jo derinosi.
Silvestro gyvenimas nelepino: augo 8 brolių ir seserų šeimoje, daug dirbo, kariavo, sudegė namai, vėl statėsi, paskui turėjo išsikelti iš Kyvonių. Kol jėgos leido, dirbo Šešuolėlių tarybiniame ūkyje statybininku, statybos brigadininku, Zibalų pašte, it bitė sukosi savo namuose, rūpinosi ūkiu, nuo 1993 metų našlauja, todėl daug metų pats melžė karvę. Pasak artimųjų, kiekvieną rytą gerdavo po stiklinę šilto savos karvės pieno, kuris būtinai turėdavo būti su puta. Šiltas pienas suteikdavo jėgų iki pat pietų. Pasidomėjus, ar senolis „padarydavo gramą“, pats jubiliatas atsakė, jog tai būdavo tik jaunystėje, bet „gramai“ būdavo tik su saiku.
Ilgaamžiškumo paslaptis
Visiems susirinkusiems prie šventinio stalo, kurį puošė baltas tortas su užrašu „100“, buvo smalsu sužinoti, koks yra ilgaamžiškumo receptas. 100 metų švenčiantis senolis ilgai mąstė, kol visiems susirinkusiems išdavė ilgaamžiškumo paslaptį:
– Reikia anksti keltis, maždaug apie 4 valandą ryto, nepersivalgyti, nestresuoti, būtinai atsigulti popiečio pogulio, valgyti lašinius ir svogūnus.
Šiandien senoliu rūpinasi dukra Aldona, nuolat lanko dukra Alfreda, anūkė Jovita vis klausia, ar ko seneliui netrūksta. Zibalų kaime gyvenantis jubiliatas džiaugiasi, kad yra apsuptas artimųjų, kurie juo nuoširdžiai rūpinasi. Nors už nugaros jau 100 metų, daug vargo ir nervų kare teko patirti, daug netekčių išgyventi, bet liko pragyventų metų sukauptas turtas – santūrumas, išmintingumas, širdies gerumas. Visu šiuo turtu gali šiandien šimtametis Silvestras Jakubauskas pasidalyti su savo artimiausiais žmonėmis: dukromis, anūkais ir proanūkiais.
Romas Zibalas
Janinos Greiciūnaitės nuotraukos
1. Vasario 16-ąją 100 metų jubiliejų šventė Zibalų kaime gyvenantis Silvestras Jakubauskas.
2. Jubiliatas Silvestras Jakubauskas su artimaisiais.
3. Jubiliejaus progą Silvestrą Jakubauską sveikina Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorė Ingrida Baltušytė-Četrauskienė, mero padėjėja Janina Greiciūnaitė, l. e. Zibalų seniūno pareigas Sigitas Bankauskas.
4. Su anūke Jovita.
5. Silvestras Jakubauskas jaunystėje.
6. Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorė Ingrida Baltušytė-Četrauskienė jubiliatui įteikia gėlių puokštę.
7. Sveikintojai jubiliatui linkėjo stiprios sveikatos, sėkmės ir džiaugsmo.
Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorė Ingrida Baltušytė-Četrauskienė jubiliatui įteikia gėlių puokštę.

Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorė Ingrida Baltušytė-Četrauskienė jubiliatui įteikia gėlių puokštę.

Vasario 16 dieną Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorė Ingrida Baltušytė-Četrauskienė, Širvintų rajono tarybos narys Romas Zibalas, l. e. Zibalų seniūno pareigas Sigitas Bankauskas, merės padėjėja Janina Greiciūnaitė garbingo 100 metų jubiliejaus proga pasveikino Zibalų kaime gyvenantį Silvestrą Jakubauską. Administracijos direktorė 100-mečiui senoliui  palinkėjo stiprios sveikatos, sėkmės ir džiaugsmo, sveikintojai jubiliatui įteikė gėlių puokštę, jubiliejinę juostą ir rajono merės Živilės Pinskuvienės dovanas.

Kilęs iš bajorų

1916 metų vasario 16 dieną gimusį, dukras Alfredą Lazauskienę ir Aldoną Urbonavičienę užauginusį, anūkų Zigfrido ir Jovitos, proanūkių Žygimanto ir Minvydo sulaukusį  jubiliatą gražaus jubiliejaus išvakarėse pasveikino ne tik būrys giminaičių, bet ir daug garbingų svečių iš Vilniaus, netgi atstovai iš Lietuvos Respublikos Seimo.

Iš Kyvonių kaimo (Zibalų seniūnija) kilęs Silvestras Jakubauskas kildina save iš bajorų. Šimtamečio tėtis Motiejus Jakubauskas buvo pasiturintis ūkininkas, kilęs iš totoriaus kazoko Tulušo, kuris 1511 metais iš karaliaus gavo Jakubovščyznos dvarą Vilniaus vaivadijoje. 1819 metais Lietuvos totoriai Jakubauskai pasitvirtino bajorystę herbu. Skaityti daugiau »

Kiekvienas bendro gyvenimo dešimtmetis savotiškai gražus

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones
Kiekvienas bendro gyvenimo dešimtmetis savotiškai gražus
Televizijos laidose ir žiniasklaidoje įprasta liaupsinti ,,bunkes“, ,,zvonkes“, bet visiškai pamirštami tie, kurie santuokoje, santarvėje ir meilėje gyvena keturiasdešimt, penkiasdešimt ar daugiau metų, užaugina ir dorais žmonėmis išauklėja vaikus, yra rūpestingi tėvai, seneliai, broliai ar seserys, kaimynai, bendradarbiai.
Apie rudenį 50 metų santuokinio gyvenimo jubiliejų švęsiančius Janiną ir Antaną Bilotus žino nedaugelis. Tai sumanūs ir rūpestingi žmonės, gyvenantys Kiaukliuose. Bilotai užaugino ir savarankiško gyvenimo keliu išlydėjo dvi dukras: Rimą ir Vidą, džiaugiasi keturiais anūkais: Daugile, Vaidu, Rusne ir mažuoju Rūteniu.
– Mūsų nugyventi metai gražūs, – šypsosi sutuoktiniai Janina ir Antanas  Bilotai. – Tarpusavyje nesibarėme, džiaugiamės, kad tiek daug metų nugyvenome kartu, kad namus Kiaukliuose pasistatėme ir dabar gražiai gyvename. Labai džiaugiamės dukrų šeimomis, atvažiuojančiais anūkais, vyriausias anūkas tarnauja kariuomenėje, tai vis laukiame žinių, kaip jam sekasi. Dabar rūpinamės namais. Darbo netrūksta, bet laiko poilsiui tikrai lieka: ir laikraščius paskaitome, ir televizorių pažiūrime, sekmadienį per TV net Mišių klausomės. Skubėti tikrai jau nebėra kur.
Susėdę Bilotai vartė nuotraukų albumus, akimis glostė pažįstamus veidus ir dalijosi prisiminimais apie prabėgusius metus. Abu kilę iš to paties nuošalaus Kriaunų kaimo, vienas kitą pažinoję nuo jaunumės. Janina daugiau nei 30 metų Kiauklių kolūkyje darbavosi, dirbo ir melžėja, ir laukininkystėje. Antanas – auksarankis stalius, ne vieną objektą Kiaukliuose statęs, nuo pat 1961-ųjų iki kolūkių griūties statybininku dirbęs, mūrijęs, stogus dengęs, langų rėmus gaminęs,  po to dar Kiauklių mokyklos direktorius Petras Žygė į mokyklą staliauti pakvietęs, net 8 metus mokyklos inventorių remontavęs, daugybę kruopštumo ir atidumo darbų nuveikęs.
– Gražioje vietoje tėviškė buvusi, – apie vaikystės ir jaunystės Kriaunas kalbėjo Antanas. – Gyvenome prie pat Naidų ežero, pasiekti gerą kelią, autobusų stotelę buvo toli, todėl vasarą plaukdavome valtimi, išlipę ir žvyrkelį pasiekdavome. Žiemą dar lengviau: ežeras užšąla ir ledu gali pasiekti bet ką ir bet kur. Tada visai kitokios žiemos buvusios, ledas išlaikydavo arklius, įkinkytus į roges. Jokio vargo nebuvo, jaunas ir stiprus vyras po armijos buvau. Dabar nei mano, nei žmonos gimtųjų namų vietų net nebelikę, ten jau ošia miškas.
Antanas Bilotas smulkiai papasakojo, kaip buvo pašauktas į kariuomenę, tarnavęs prie Uralo, Permėje.
– Į kariuomenę paėmė 1958 metais, nuvykus į dalinį buvo 48 laipsniai šalčio, – prisiminė pašnekovas. – Buvo linksma ir gera, niekas nebaisu. Armijoje išbuvau 3,5 metų labai sunkiomis sąlygomis. Palikdavo miške: jeigu nenori sušalti, pasiruošk malkų. Buvome jauni kareiviukai, užsigrūdinome. Dabartinėje kariuomenėje jaunimui tarnauti tokiomis atšiauriomis sąlygomis būtų didžiulė kančia. Dabar jaunimas nepratęs prie sunkumų. Mes šeimoje buvome 5 broliai, buvome įpratinti prie darbo. Kai grįžau iš kariuomenės, dar kaimuose vykdavo jaunimo vakaruškos, šokdavome Kriaunose, Pažūsiuose, visur apeidavome, jaunimo vakarai vykdavo iki paryčių. Tikrai buvo linksma kaime. Kriaunose su žmona po vestuvių beveik 20 metų pragyvenome, kol pasistatėme namus Kiauklių gyvenvietėje.
Janina Bilotienė kilusi iš garsiosios Šimonių giminės. Šeimoje buvusios dvi seserys ir brolis.
– Mūsų šeimos moterys – žinomos šeimininkės, – sakė Janina. – Nėra Kiaukliuose  tokios gryčios, kurioje nebūtų šeimininkauta. Žmonės kviesdavo ir į vestuves, ir į krikštynas, ir  į laidotuves, ir į metines. Negi žmogui atsakysi. Dažniausiai šeimininkaudavau su Ona Miciene, yra tekę kartu valgius ruošti ir su Monika Lisauskiene, ir su Gražina Markauskiene, ir su Emilija Petkevičiene. Moku kepti baravykus, kaštonus, voveruškas, kitokias vestuvių stalo puošmenas. Žmonės kviesdavo ir į aplinkinius kaimus. Šeimininkauta Kriaunose, Uždžionyse, Beivydžiuose, Tolučiuose.
Abu sutuoktiniai Bilotai džiaugiasi, kad jų namuose gera, kad dažnai užsuka vaikai ir anūkai. Pasak Janinos ir Antano, be žmonių apseiti negalima: ar bėdoj, ar džiaugsme – visuomet jie reikalingi, todėl gražiai sutaria su kaimynais, geru žodžiu mini buvusius bendradarbius ir bendradarbes: Vytą Gelūną, Edvardą Kiškiūną, Bronių Kriaunaitį, Joną Petkevičių, Stasį Narbuntą, Ramutę Lisauskienę, Veroniką Kiškiūnienę, Zofiją Kriaunaitienę, Kristiną Pavlovienę, Janiną Markauskienę ir kitus.
Janina ir Antanas Bilotai daugybę metų prenumeruoja „Širvintų kraštą“. Laikraštyje abu randa įdomių dalykų. Janinai labiau patinka pasiskaityti apie savo krašto žmones ir anūkų pasiekimus, Antanas ypač domina kraštotyra, todėl jis skaitantis apie senovę, patinka rubrikos „Iš visur ir apie viską“, „1 sakiniu“, „Varnalėšų istorijos“. Žodžiu, abu randantys skaitinių pagal savo skonį.
Paklausti, kuris bendro gyvenimo dešimtmetis buvo sunkiausias, o kuris gražiausias, sutuoktiniai Bilotai ilgai nemąstę atsakė, jog gražiausias buvęs pirmasis, tuomet, tik susituokę, planavę gyvenimą – ilgą ir gražų. Ir vyras, ir žmona patikino, jog kiekvienas gyvenimo  dešimtmetis savotiškai gražus: buvo jauni, gimė ir augo dukros, jos buvo palydėtos savarankiško gyvenimo keliu, sulaukta anūkų, keliauta po Lietuvą ir buvusios sąjungos miestus, pabuvota Ašchabade, Baku, Leningrade.
– Vyras labai mėgo keliauti, – sakė Janina Bilotienė, – aš bijau skristi lėktuvu, todėl palikti tėviškės ir namų niekada nesiryžau.
Pasak sutuoktinių, abu labai daug dirbo, o dabar gali pasidžiaugti ramybe. Kai žmogus atsigręžia pasižiūrėti į savo gyvenimą, į prabėgusius metus, į sutiktus bendražygius ir prisimena, ką gera turi, pamato, kad tik geri ir gražūs darbai yra svarbūs, reikšmingi ir labiausiai įsimintini.
Romas Zibalas
Nuotraukos iš asmeninio Bilotų  šeimos albumo
1. Kiaukliuose gyvenantys Janina ir Antanas Bilotai šį rudenį švęs 50 metų santuokinio gyvenimo jubiliejų.
2. Antanas Bilotas – auksarankis buvusio Kiauklių kolūkio stalius.
3. Į vestuves dažniausiai šeimininkauti kaimynai kviesdavę Janiną Bilotienę (dešinėje) ir Oną Micienę.
4. Janina ir Antanas Bilotai gimtajame Kriaunų kaime prieš daugiau nei 40 metų.
5. Bilotų šeima: tėvai, vaikai ir anūkai.
6. Antanas Bilotas su anūkais Daugile ir Vaidu.
7. Šimonių šeimos moterys (antra iš dešinės Janina Šimonytė-Bilotienė).
8. Janina Bilotienė su anūke.
Kiaukliuose gyvenantys Janina ir Antanas Bilotai šį rudenį švęs 50 metų santuokinio gyvenimo jubiliejų.

Kiaukliuose gyvenantys Janina ir Antanas Bilotai šį rudenį švęs 50 metų santuokinio gyvenimo jubiliejų.

Televizijos laidose ir žiniasklaidoje įprasta liaupsinti ,,bunkes“, ,,zvonkes“, bet visiškai pamirštami tie, kurie santuokoje, santarvėje ir meilėje gyvena keturiasdešimt, penkiasdešimt ar daugiau metų, užaugina ir dorais žmonėmis išauklėja vaikus, yra rūpestingi tėvai, seneliai, broliai ar seserys, kaimynai, bendradarbiai. Skaityti daugiau »

Administracijos komanda pasirengusi didiesiems darbams

Administracijos komanda pasirengusi didiesiems darbams
Gruodžio mėnesį veiklą pradėjo naujos struktūros Širvintų rajono savivaldybės administracija. Permainos, sukėlusios nemažą atgarsį visuomenėje, pasak naujų Savivaldybės ir Administracijos vadovių, buvo būtinos. Apie tai – pokalbis su Administracijos direktore Ingrida Baltušyte-Četrauskiene, kurios paprašėme pristatyti ir Administracijos padalinių vadovus – žmones, tiesiogiai atsakingus už atskiras sritis:
– Kokioms sritims skyrėte išskirtinį dėmesį?
–  Administracijos reorganizacija buvo gerai apgalvota, daug kartų permąstyta būtinybė. Juk visi pokyčiai – širvintiškių labui. Pradėjome dirbti artėjant naujam Europos Sąjungos fondų finansavimo laikotarpiui, tad didelį dėmesį skyrėme tų sričių, kurios tiesiogiai susijusios su projektų įgyvendinimu, infrastruktūros plėtra, į kurią įeina pagrindiniai mūsų tikslai – gatvių remontas, apšvietimas ir kiti rajono gyventojų lengvesnei kasdienybei užtikrinti būtini dalykai. Ypatingą dėmesys – socialinės paramai ir vaiko teisių apsaugai – naujojoje struktūroje šios artimos sritys yra sujungtos į vieną padalinį. Prieš priimdami sprendimą, daug konsultavomės, važiavome į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, analizavome kitų Europos valstybių pavyzdžius, todėl tikimės, kad bendro skyriaus darbo rezultatai lems kokybiškesnę pagalbą, paslaugas. Kaip parodė Kėdainių rajone nutikę baisūs įvykiai, bendros situacijos matymas, įvertinimas ir specialistų susikalbėjimas gali būti lemtingi, kalbant apie socialinės rizikos šeimas, darbą su jomis. Svarbu, kad dirbant su šeimomis, būtų vykdomos ne tik visos procedūros, sutvarkomi reikalingi dokumentai, bet skiriamas realus dėmesys ir kiekvienu atveju ieškoma konkrečių pagalbos būdų.
– Minėjote, kad Administracijos reorganizacija buvo gerai apgalvotas veiksmas. Sakykite, kaip „sudėliojote“ komandą, ką galite pasakyti apie ją, praėjus mėnesiui?
– Jau nuo balandžio mėnesio, tuojau po rinkimų, ėmus pradėti įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, greitai tapo aišku, kas iš Administracijos darbuotojų yra pasirengę didesniam tempui, geranoriškam bendradarbiavimui. Per kelis mėnesius paaiškėjo, kurios pareigybės buvo sukurptos dirbtinai, kurių specialistų darbo krūviai buvo iš tiesų nepilni. Labai džiaugiuosi, kad po truputį susiformavo ta komanda, kuri dabar yra tapusi Administracijos atrama – t.y. skyrių, poskyrių vedėjai ir jiems padedantys specialistai. Žinoma, struktūra nauja, todėl reikės dar šiek teik laiko, kad darbuotojai įsibėgėtų, įprastų dirbti naujomis sąlygomis. Galiu drąsiai pasakyti, kad atkaklus ir nuoseklus darbas jau davė rezultatų: daug darbų atlikta Širvintų mieste ir rajone, esame viena iš nedaugelio savivaldybių 100 proc. įsisavinusių 2015 metams skirtas tikslines Kelių direkcijos lėšas, padėti pamatai investiciniams projektams, keičiame kultūros, sporto ir jaunimo renginių tradicijas.  Naujas Viešosios tvarkos skyrius sutelks jėgas į labai svarbią – atliekų tvarkymo, viešosios tvarkos palaikymo sritį, skatins gyventojų atsakingumą.
– Ką pavadintumėt didžiausiais veiklos iššūkiais?
– Pradėti reikėtų nuo to, kad buvusi valdžia Savivaldybę paliko sudėtingoje finansinėje situacijoje – viešai deklaravusi taupymo politiką „pinigų nėra“, kone iki maksimumo išnaudojo skolinimosi limitus neracionaliems projektams įgyvendinti. Paskolos ir palūkanos – didelė našta. Tačiau, mano nuomone, ir nedidelis biudžetas leidžia ieškoti racionalių sprendimų, pvz., pradėję dirbti atlikome viešąjį elektros tiekimo viešosioms reikmėms pirkimą ir, sumažinę tarifus (naktinis sumažėjo 68 proc.), palengvinsime ne tik Savivaldybės, bet ir kitų biudžetinių įstaigų naštą.
Darbus stabdo ir nuolatinis opozicijos trukdymas, skundų rašinėjimas įvairiausioms instancijoms, pradedant Prezidentūra, baigiant STT. Pavadinčiau tai pagalių kaišiojimu į ratus. Juk atsakymus į tuos skundus, užuot dirbę tiesioginius darbus, turi rengti tie patys Administracijos darbuotojai.
Nemaži iššūkiai laukia ir atliekų tvarkymo, sveikatos apsaugos srityse – keičiasi įvairūs teisės aktai, juos turėsime įgyvendinti, siekdami savo rajono gyventojų gerovės.
Susipažinkite – tai Savivaldybės administracijos komandos nariai, skyrių ir poskyrių vedėjai.
Investicijų skyriaus vedėja Dovilė Audėjūtė:
– Esame pasirengę didiesiems projektams!
Liudmila Braškienė, Ekonomikos ir strateginio planavimo skyriaus vedėja:
– Pagrindinis Ekonomikos ir strateginio planavimo skyriui keliamas uždavinys – užtikrinti, kad  Savivaldybės finansai būtų valdomi efektyviai, o tai reiškia – ūkiškai (ekonomika dar gali būti įvardinta ir kaip ūkis, ūkio valdymas), skaičiuojant pinigus, įvertinant savo poreikius ir galimybes, juos tenkinti bei, nusistačius prioritetus, naudoti lėšas pagal numatytą paskirtį.
Strateginis Savivaldybės veiklos planavimas būtinas, kad politikų duoti  pažadai neliktų vien politiniais šūkiais. Rinkimų programoje įvardyti tikslai ir siekiai turi būti „sudėti“ į Savivaldybės plėtros ir veiklos planus, atitinkamas programas ir projektus, kuriems įgyvendinti nustatomas laikas, terminai, numatomi būtini finansiniai ir kiti ištekliai. Tą darbą ir turės atlikti mūsų skyriaus komanda.
Linkiu, kad ne tik per šventes, bet ir gyvenimo kasdienybėje sugebėtume įžvelgti stebuklus, jais džiaugtis ir dalytis tuo džiaugsmu su kitais. Tikėjimo ateitimi, vilčių ir lūkesčių išsipildymo!
Regina Jagminienė, Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja:
– Švietimo ir kultūros skyrius yra pasirengęs kurti naujas bendradarbiavimo formas, įtraukti kultūros darbuotojus į mokyklų gyvenimą, stiprinti ryšius su seniūnijomis.
Jūratė Meškutavičienė, l. e. Žemės ūkio ir turto valdymo skyriaus vedėjo pareigas:
– Sveikiname visus Širvintų rajono gyventojus su Naujaisiais, 2016-aisiais, linkime, kad metai būtų derlingi, sėkmingi, dosnūs!
Rita Gujienė, Ūkio plėtros skyriaus vedėja:
– Keliai, apšvietimas, socialiniai būstai ir statybos – mūsų skyriaus sritys, kuriose šiais metais numatoma daug didelių darbų. Bene didžiausi iš jų – Kalnalaukio gatvės Širvintose rekonstrukcija, Širvintų kaimo gatvių asfaltavimas, Širvintų miesto gatvių apšvietimo rekonstravimas pakeičiant senąsias lempas į LED apšvietimą – šių pokyčių gyventojai laukė jau daugybę metų. O šalia dar daugybė mažesnių, tačiau irgi labai svarbių darbų.
Valentina Deisadzė, Savivaldybės gydytoja:
– Laukia permainų ir pasikeitimų metai. Įsibėgėja 4-asis sveikatos sistemos plėtros ir ligonių tinklo konsolidavimo etapas, kuris aiškiai nustato steigėjo, t.y. Savivaldybės, atsakomybę priimti konkrečius sprendimus dėl sveikatos įstaigų veiklos jų teritorijose. 2015 m. gruodžio mėnesį mūsų rajono savivaldybės Taryba priėmė svarbų sprendimą mūsų rajono žmonių gerovei – t.y. dėl VšĮ Širvintų rajono pirminės sveikatos priežiūros centro reorganizavimo prijungimo būdu prie VšĮ Širvintų ligoninės.  Kitas ypač svarbus klausimas – visuomenės sveikata. Dėl šių paslaugų bendradarbiaujame su Kaišiadorių r. savivaldybės visuomenės sveikatos biuru, intensyviai ieškome visuomenės sveikatos specialistų, rengiami nauji darbo tvarkos aprašai.
Diana Mičelienė, Bendrojo skyriaus vedėja:
– Klientus visuomet pasitiksime su šypsena, laukia permainos IT srityje, plėsis elektroninės paslaugos, bus atnaujinta Savivaldybės svetainė. Linkime gyventi drąsiai, nenukarpant svajonėms sparnų ir netaupant jėgų rytdienai! Būkite sveiki, laimingi ir linksmi!
Dalia Maleckaitė, Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriaus skyriaus vedėja:
– Skyriaus veikla išsiplėtė, atsižvelgiant į kitų Savivaldybių patirtį. Ši sritis – ypač griežtai reglamentuota, todėl dirbsime atsakingai, įgyvendindami visas teisės aktais numatytas funkcijas.
Asta Vita Maslinskienė, Centralizuoto vidaus audito skyriaus vyr. specialistė:
– Centralizuoto vidaus audito skyrius pasirengęs atlikti nepriklausomą, objektyvią tyrimo, vertinimo ir konsultavimo veiklą, siekdamas užtikrinti Savivaldybės administracijos, jai pavaldžių ir jos valdymo sričiai priskirtų viešųjų juridinių asmenų veiklos gerinimą.
Ieva Kananovič, l. e. Socialinės paramos poskyrio vedėjos pareigas:
– Socialinės paramos poskyris kviečia dalintis gerumu, meile ir širdies šiluma su tais, kuriems šiuo metu labiausiai to trūksta. Prasmingų Jums visiems metų!
Giedrė Vaičiūnienė, Vaiko teisių apsaugos poskyrio vedėja:
– Saugokite ir puoselėkite gamtos stebuklą, brangiausią gyvenimo dovaną, šį trapų turtą – savo vaikus. Dovanokite jiems kuo daugiau dėmesio, švelnumo ir meilės. Šiltų ir džiaugsmingų 2016-ųjų!
Deimantė Oršauskaitė, Architektūros ir kraštotvarkos planavimo skyriaus vedėja:
– Mūsų skyriaus komanda dirba planuodama darnų rajoną ir miestą, kurdama estetišką erdvę ir patrauklią aplinką rekreacijai, puoselėdama unikalų kraštovaizdį.
Ingrida Baltušytė-Četrauskienė

Ingrida Baltušytė-Četrauskienė

Gruodžio mėnesį veiklą pradėjo naujos struktūros Širvintų rajono savivaldybės administracija. Permainos, sukėlusios nemažą atgarsį visuomenėje, pasak naujų Savivaldybės ir Administracijos vadovių, buvo būtinos. Apie tai – pokalbis su Administracijos direktore Ingrida Baltušyte-Četrauskiene, kurios paprašėme pristatyti ir Administracijos padalinių vadovus – žmones, tiesiogiai atsakingus už atskiras Skaityti daugiau »

nauji metai2016

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos