be kategorijos

Savivaldybė pasirūpins benamiais gyvūnais, tačiau sumokės jų šėrėjai

Benamiai, beglobiai ir bešeimininkiai gyvūnai. Terminai sudėtingi, tačiau gerai žinoma, apie ką kalbama… Tad iš kur šie gyvūnai atsiranda ir ką su jais daryti?
Ne vienas Širvintų daugiabutis turi tarp savo gyventojų „geradarį“, šeriantį nelaimingus valkataujančius gyvūnus. Būna, kad katės ar šunys šeriami tiesiai po langais, prie laiptinių, rūsiuose. Viena žinoma Širvintų gyventoja atidarė kačių šėryklą netgi po ligoninės langais ir jos kieme.
Vis dažniau Savivaldybė sulaukia besiskundžiančių, kad kniaukiančios katės neduoda ramybės kone visą parą. Neretai nuo benamių gyvūnų nukenčia vaikai. Jų tėvai nuogąstauja dėl parazitų ir užkrečiamų ligų grėsmės.
O bešeimininkių gyvūnų daugėja ir dėl žiauraus elgesio, kai atsibodęs gyvūnas išmetamas į gatvę, ir dėl  minėtų „geradarių“, padedančių jiems maitintis ir sudarančių sąlygas sėkmingai daugintis.
Būtina suprasti, kad žmogus tampa atsakingas už gyvūną nuo to momento, kai pradeda jį reguliariai šerti. Maitinamas gyvūnas tampa priklausomas nuo įpročio. Ir nors katės kuo puikiausiai gali išgyventi aplinkoje peliaudamos, „geradariai“, jas suleidę į daugiabučių rūsius ir laiptines, suteikia palankias sąlygas daugintis, o bendrojo naudojimo patalpas paverčia tiesiog mėšlidėmis. Kaimynų prašymai, pastabos, priekaištai šiems žmonėms dažniausia – nė motais.
Savivaldybės administracija pagal vykdomas funkcijas privalo organizuoti viešuosius pirkimus dėl beglobių ir bešeimininkių gyvūnų išgaudymo. Tokias paslaugas teikia atitinkamus leidimus turinčios įmonės. Vieno šuns ar katės sugavimo ir tolesnio 15 dienų išlaikymo sąnaudos Savivaldybei siekia apie 140 Eurų, taigi, gyventojų tyčiniais veiksmais priveistų gyvūnų gaudymas yra gana brangi pareiga.
Įspėjame, kad Savivaldybė už kačių ir šunų sugavimo paslaugas sumokės, tačiau daugiabučių namų gyventojai, patys globoję ar toleravę veiksmus, kurie sąlygojo benamių gyvūnų veisimąsi, privalės padengti šias išlaidas per namo administravimo mokesčius.  Kitaip sakant, iš daugiabučio, kurio rūsyje ar laiptinėje bus sugauta benamių kačių ar šunų, gyventojų gyvūnų gaudymo išlaidos bus išieškotos.
Suprasdami, kad dauguma gyventojų netoleruoja bešeimininkių gyvūnų ir jų šėrimo, skatiname kaimynus burtis ir imtis spręsti klausimus dėl galimos finansinės naštos. Turint patikimos informacijos, patvirtintos gyventojų parašais, apie konkrečius asmenis, globojančius ir šeriančius bešeimininkius gyvūnus, išlaidos už gyvūnų išgaudymą būtų nukreipiamos jiems. Tariami gyvūnų globėjai, o teisingiau – namų aplinkos teršėjai – rūsius, laiptines ir kiemus paverčia dvokiančiomis gyvūnų landynėmis, taigi, privalome imtis veiksmų ir savo aplinką kurti saugesnę.
Viešosios tvarkos skyriaus informacija

Benamiai, beglobiai ir bešeimininkiai gyvūnai. Terminai sudėtingi, tačiau gerai žinoma, apie ką kalbama… Tad iš kur šie gyvūnai atsiranda ir ką su jais daryti?

20160808_211526Ne vienas Širvintų daugiabutis turi tarp savo gyventojų „geradarį“, šeriantį nelaimingus valkataujančius gyvūnus. Būna, kad katės ar šunys šeriami tiesiai po langais, prie laiptinių, rūsiuose. Viena žinoma Širvintų gyventoja atidarė kačių šėryklą netgi po ligoninės langais ir jos kieme.

Vis dažniau Savivaldybė sulaukia besiskundžiančių, kad kniaukiančios katės neduoda ramybės kone visą parą. Neretai nuo benamių gyvūnų nukenčia vaikai. Jų tėvai nuogąstauja dėl parazitų ir užkrečiamų ligų grėsmės.

Skaityti daugiau »

Skelbiama kompleksiškai teikiamų paslaugų šeimai projekto partnerių atranka

Siekdama padėti šeimoms derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus, stiprinti galimybes spręsti krizines situacijas, tobulinti pozityvios tėvystės įgūdžius, mažinti socialinę atskirtį, Širvintų rajono savivaldybė įgyvendins kompleksiškai teikiamų paslaugų šeimai projektą. Projekto tikslas – sudaryti sąlygas šeimai gauti kompleksiškai teikiamas paslaugas, užtikrinant tų paslaugų prieinamumą kuo arčiau šeimos gyvenamosios vietos, siekiant įgalinti šeimą įveikti iškilusias krizes bei derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus.
Kviečiame nevyriausybines organizacijas tapti projekto partneriais!
Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorės Ingridos Baltušytės-Četrauskienės 2016 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. 9-671 patvirtintas Kompleksiškai teikiamų paslaugų šeimai projekto partnerių atrankos tvarkos aprašas, kuriame rasite informaciją apie numatomas teikti paslaugas, reikalavimus organizacijoms ir kitą reikalingą informaciją.
Paraiškos projekto partnerių atrankai priimamos iki 2016 m. rugpjūčio 25 d. 17.00 val.
Papildomos informacijos suteiks:
– Socialinės paramos poskyrio vedėja Ieva Kananovič, Vilniaus g. 61, Širvintos 102 kab., tel. 8 682 41 701, el.p. ieva.kananovic@sirvintos.lt.
– Investicijų skyriaus vyriausioji specialistė Eglė Piškinaitė, Vilniaus g. 61, Širvintos, 325 kab., tel. 8 615 74665, el.p. egle.piskinaite@sirvintos.lt.
Užs. 84

Siekdama padėti šeimoms derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus, stiprinti galimybes spręsti krizines situacijas, tobulinti pozityvios tėvystės įgūdžius, mažinti socialinę atskirtį, Širvintų rajono savivaldybė įgyvendins kompleksiškai teikiamų paslaugų šeimai projektą. Projekto tikslas – sudaryti sąlygas šeimai gauti kompleksiškai teikiamas paslaugas, užtikrinant tų paslaugų prieinamumą kuo arčiau šeimos gyvenamosios vietos, siekiant įgalinti šeimą įveikti iškilusias krizes bei derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus.

Skaityti daugiau »

Širvintiškio rankose atgyja senasis amatas

Žvėrių kailius ir jų odas savo reikmėms žmonės vartoja nuo neatmenamų laikų. Pradžioje, tikriausiai,  naudodavo tiesiog džiovintą neapdirbtą žalią odą. Ilgainiui kailius ir odą imta apdoroti įvairiais būdais, kurių pagalba jie tapdavo minkštesni, patogesni nešioti. Kailiadirbiai tapo gerbiamais amatininkais. Kaip puikūs kailiadirbiai, nuo seno garsėjo totoriai. Lietuvos totorių amatininkas širvintiškis Virginijus Jakubauskas įvairiuose Lietuvos miestuose vykstančiose amatininkų šventėse aiškina senosios kailiadirbystės ir odininkystės ypatumus, demonstruoja žvėrių kailių išdirbimą natūraliomis medžiagomis, taip, kaip kažkada dirbo jo protėviai.
– Iš kur atsirado Lietuvoje totoriai? Visi yra girdėję, jog totorius atsivežė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas…
– Taip. Totoriai Lietuvą savo tėvyne pasirinko dar XIV amžiaus pabaigoje. Tik… Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Adas Jakubauskas (tarp kitko, mano pusbrolis) sako, kad ne Vytautas atvežė totorius į Lietuvą – jie patys atvyko kaip sąjungininkai. Daugiau kaip prieš 600 metų nuverstasis Aukso ordos chanas Tochtamyšas kreipėsi į Vytautą su prašymu padėti sugrįžti į sostą, mainais pasiūlydamas paramą kovoje su kryžiuočiais. Kartu su Tochtamyšu į Lietuvą tada atvyko 40 tūkstančių totorių kariuomenė su savo šeimomis.
– Ar jūsų bendruomenėje svarbu išlaikyti tautos grynumą? Kokios tautybės jūsų žmona? Ar totoriai turi savo kalbą?
– Mišrios santuokos atsirado jau vėliau, po karo. Iki tol mūsų bendruomenėje mišrių santuokų nepasitaikydavo. Kitaip būtume seniai kaip tautybė išnykę. Jeigu sūnus neklausydavo, tai tėvas tokį išvydavo iš namų. Dabar totoriui tuoktis su kitos tautos atstovu yra visiškai normalu. Mano žmona Tanė yra totorė, kilusi iš Alytaus rajono. Butrimonių seniūnijoje yra toks Trakininkų kaimas. Iš ten kilusi ir mano močiutė, ir mano mama, ir mano žmona. Širvintose gyvename labai seniai, čia 1898 metais gimė senelis. Prosenelis seneliui paliko apie vieną hektarą žemės, dalis jos dabar užtvindyta „mariomis“, o iki Vilniaus gatvės buvo daržai. Kalbame lietuviškai, lenkiškai, – savo kalbą totoriai prarado dar prieš 400 metų.
– Jūs gimėte, mokėtės ir dirbote Širvintose?
– 1980 metais baigiau tuometinę Širvintų vidurinę mokyklą. Sūnus šiuo metu gyvena Danijoje, dukra – Vilniaus rajone. Su žmona gyvename daugiabučiame name Kalnalaukio gatvėje. Mano paauglystės metais mūsų šeima buvo turtinga, tačiau mažai kas žinojo, kaip sunkiai tekdavo dirbti. Nuo 12 metų teko kvėpuoti dulkėmis ir kailių išdirbimui naudotos chemijos garais. Visi po pamokų eidavo savais reikalais, o mane versdavo dirbti. Man jau prieš 30 metų daktarai uždraudė kailius išdirbti, nes nuolat išberdavo odą. Būdavo nemažai naivuolių, kurie susigundydavo pinigais, bet, kartą pabandę šio amato, greitai atsikąsdavo ir spjaudavo, nes šis darbas išties sunkus, reikalaujantis didelio kruopštumo bei kantrybės.
– Jūs dalyvaujate įvairiose Lietuvoje vykstančiose amatininkų šventėse, demonstruojate kailiadirbystės paveldą, o širvintiškiai apie jį beveik nieko nežino…
– Kur kviečia, ten ir važiuoju… Viskas prasidėjo 2009 metais, nuo Amatų gildijos (Vilniuje), kur veikia senųjų amatų dirbtuvės. Tada Lietuvos vardo 1000-mečio proga Amatų gildija vykdė projektą, į kurį pakvietė ir mane. Kalbino gal metus laiko, maniau, na, kur aš ten važiuosiu ir ką ten darysiu? Nuo to viskas ir prasidėjo… Šias metais Ignalinoje birželio 4 dieną vyko sutartinių šventė „Sutarjėla“, kurioje kartu su eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ nariais archeologinių amatų kaimelyje demonstravome senuosius amatus, tarp jų – ir dirbinius iš odos. Dalyvavau Vilkaviškio krašto muziejaus Paežerių dvare surengtoje Sūduvių amatų šventėje, keletą metų kviečiamas į Gyvosios archeologijos dienas Kernavėje, rugpjūčio 13-14 dienomis jau ketvirtą kartą vyksiu į Nidoje organizuojamas senųjų amatų dienas. Rotušės aikštėje vyksta Lietuvos tautiniu paveldu pripažinta tradicinė Šv. Baltramiejaus mugė, norėdamas ten dalyvauti, įsigijau paveldo sertifikatą. Dabar esu sertifikuotas Lietuvos totorių kailiadirbystės paveldo amatininkas, kiek žinau, – vienintelis Pabaltijyje. Lenkai taip pat odas išdirba, tačiau tai daro fabrikai, todėl, patys suprantate, – kokybė jau ne ta. Esmė dar ir ta, kad dirbu be jokios chemijos. Šiuo senoviniu metodu domėjosi ir lankėsi specialistai iš Nacionalinio muziejaus, Lietuvos istorijos instituto. Kartą paskambinęs totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Adas Jakubauskas pranešė, kad nori atvažiuoti lenkų televizijos pirmas kanalas, atvykę domėjosi senuoju paveldu. Pernai su klubu „Pajauta“ buvome Norvegijoje, „Vikingų“ festivalyje, kuris vyksta net penkias dienas. Norvegijoje tokio amato nėra, ten taip pat tik lenkai savo „fabrikinius“ kailiukus pardavinėja.
– Dirbote su įvairiausių žvėrelių kailiais. Kokį išdirbti būna sunkiausia?
– Sunkiausia išdirbti šerno patino kailį. Patinas turi šarvą, kietą, kaip ąžuolą, dažnai jame aptinkama skylių. Tai likusios žymės nuo šernų kovų. Smūgiai būna tokie stiprūs, kad iltys pramuša storą odą ir šarvą. Anksčiau tokio šerno kailio išdirbimas kainuodavo 100 rublių ir susidarydavo net eilė. Prisimenu, panaikinus rublį, buvau tapęs net milijonieriumi, buvau uždirbęs net milijoną „vagnorkių“… Nelengva skusti kiškio arba triušio kailiukus. Kiekvieno žvėries kailio išdirbimas turi savo niuansus. Anksčiau buvo lapynai, gyventojai augindavo nutrijas, audines, lapės kailis kainuodavo apie 100 rublių, t.y. mėnesinį atlyginimą. Prieš keletą metų, kai dar nebuvo „kritęs“ rusų rublis, labai noriai lapes pirkdavo rusai. Pavyzdžiui, šventėje Nidoje jas supirkdavo po 100 ir net po 150 litų.
– Suprantu, kad visų savo amato paslapčių vis vien neatskleisite, tačiau gal galėtumėte papasakoti nors apie pačią kailių išdirbimo seką?
– Pirmiausia kailis mirkomas vandenyje, nes būna apstingęs. Visų pirma, nuo nudirto gyvūno kailio odos reikia pašalinti gleives, mėsos likučius bei riebalus, kad vėliau rauginant šios dalys neapsunkintų paties rūgimo ir gremžimo proceso. Be to, nepašalinti riebalai rauginant gali giliai įsigerti į odą, taip tarsi ją sušutindami – tampa minkšta ir lengvai plyštanti. Užmetus kailį plauku į apačią ant pusapvalio balkio ir prispaudžiant jį savo kūnu ar kitomis tam patogiomis priemonėmis, aštriu peiliu, dalgio geležte ar kitu aštriu įrankiu, nupjaustomos nereikalingos organinės dalys. Po to kailį reikia dar apie 10-12 valandų mirkyti vandenyje, kol suminkštės, išbrinks, – kad geriau priimtų raugą. Taip paruoštas kailis merkiamas į paruoštą medinį ar plastmasinį indą rauginimui. Vienas seniausių žinomų kailių rauginimo būdų yra rauginimas eglių žievėmis. Toks rauginimo procesas labai ilgas, trunka apie mėnesį, nes daugiau nieko nededama, juk senų senovėje jokios chemijos tiesiog nebuvo. Visų rauginimo medžiagų kiekių proporcijas sužinojau bandymų būdu, buvo ir sugadintų kailiukų. Aš dar ir šiandien mokausi ir manau, kad kiekvienas amatininkas turėtų surasti savo kelią… Ištrauktas iš raugo kailis išskalaujamas vandenyje, nuvarvinamas ir kabinamas džiovinti. Džiūvant nuolat tampomas, lankstomas pirštais, minkštinamas. Išdžiovintas kailis gali būti laikomas neribotą laiką iki paskutinės jo išdirbimo procedūros – gremžimo.
Galima būtų rauginti ir su ąžuolo žieve, kailis būtų žalsvesnis, tačiau – iš kur tos žievės gauti? Sunkiai gaudavau ir eglių žievės, kol įsigudrinau paprašyti gateryje. Pusę dienos ją lupdavau kirviu. Darbininkai, būdavo, juokiasi, sako, – ateik, dėde, pas mus dirbti, tai nors pinigų gausi. Natūraliu būdu išdirbta oda nesitampo, pavyzdžiui, ožiuko oda tampa plona ir lygi lyg šilkas, tačiau tvirta – neperplėši, skleidžia energetiką ir maloniai kvepia. Tarybiniais metais paprasčiausiai naudodavo sieros rūgštį. Nepataikius proporcijų, iš tokių odų pagaminti kailiniai greitai suplyšdavo.
– Kaip jums atrodo, kodėl beveik nebeliko kailiadirbių? Sutikite, kad šis amatas po truputį nyksta?
– Nyksta ir kailių paklausa. Žmones tenkina fabrikuose mašinų apdirbti kailiai. Kokybė ne ta, tačiau jie pigesni. O žmogus juk ne mašina… Rankų darbas reikalauja ištvermės, jėgos ir laiko, be to, ir sveikatos tikrai neprideda, todėl ir kaina turėtų būti atitinkama. Šiuo metu atėjo toks laikas, kad dirbti neapsimoka. Aš ir nedirbu… Kartais tik savo malonumui ir dėl paveldo išsaugojimo.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
Virginijus Jakubauskas su savo darbo įrankiais.

Virginijus Jakubauskas su savo darbo įrankiais.

Žvėrių kailius ir jų odas savo reikmėms žmonės vartoja nuo neatmenamų laikų. Pradžioje, tikriausiai,  naudodavo tiesiog džiovintą neapdirbtą žalią odą. Ilgainiui kailius ir odą imta apdoroti įvairiais būdais, kurių pagalba jie tapdavo minkštesni, patogesni nešioti. Kailiadirbiai tapo gerbiamais amatininkais. Kaip puikūs kailiadirbiai, nuo seno garsėjo totoriai. Lietuvos totorių amatininkas širvintiškis Virginijus Jakubauskas įvairiuose Lietuvos miestuose vykstančiose amatininkų šventėse aiškina senosios kailiadirbystės ir odininkystės ypatumus, demonstruoja žvėrių kailių išdirbimą natūraliomis medžiagomis, taip, kaip kažkada dirbo jo protėviai.

Skaityti daugiau »

Lietingi orai trukdo įsisiūbuoti javapjūtei

Širvintų rajono žemdirbiams visu pajėgumu pradėti javapjūtę trukdo kasdien nors trumpai nušvokščiantis lietus. Vėluojanti javapjūtė verčia ūkininkus dažniau žvilgčioti į dangų. Jei vėl neprasidės pliaupiančios liūtys, planuojamas geras ir kokybiškas derlius.
Rugpjūčio 2-osios vidurdienį Širvintų rajono ūkininkai buvo tik pradėję rugiapjūtę. Važiuojant rajono keliais, buvo matyti tik vienur kitur žiemkenčių laukuose kombainu nukirstas vienas kitas baras, nukulti tik labai nedideli plotai. Kai kurie žemdirbiai teigė pradėti javų dorojimo darbus dar neskubantys, kadangi ne visur varpos iki galo sunokusios, vietomis dar yra ir žaliuojančių plotų, o ir lietus beveik kasdien keičia ūkininkų planus.
Liukonių kaimo (Gelvonų seniūnija) jaunasis ūkininkas Andrius Valavičius sakosi, kad javapjūtę pradėjęs liepos 26-ąją. Pasitaikiusi giedra leido sėkmingai nukulti žirnius ir pradėti doroti kviečių derlių. Jaunas vaikinas ūkininkauja drauge su tėvais Jadvyga ir Česlovu Valavičiais. Visa šeima dirba 140 hektarų žemės, turi pasėję per 70 hektarų grūdinių kultūrų: augina kviečius, miežius, žirnius. Andrius Valavičius pažymėjo, kad javapjūtės pradžia gana sėkminga, iš hektaro byra apie 4,5-5 tonas grūdų. Grūdai gana švarūs. Derliaus perteklių parduoti veža į Jonavą.
Jaunas ūkininkas Andrius sakėsi, kad kulia nuosavu kombainu. Kombainas nedidelis, bet labai patogus. Išvažiavus į laukus, pasak pašnekovo, pasitaiko visokių nesklandumų, tenka derinti, taisyti, taip gaištamas brangus laikas. Pasidomėjus, kiek laiko tęsis javapjūtė, sėkmingai ūkininkaujantis jaunas vaikinas juokavo:
– Kaip technika eis, koks oras bus, tiek ir tęsis javapjūtė. Tenka sparčiai suktis, skubėti, nes, esant palankiam orui, per javapjūtę kiekviena minutė labai brangi.
Vaikinas patikino, kad per dieną nukerta per 8 hektarus javų. Brolis Lukas Valavičius, neseniai įgijęs vairuotojo pažymėjimą, traktoriumi grūdus gabena namo arba į supirkimo punktą.
Ūkininkams, auginantiems grūdines kultūras, vasaros pabaigoje darbo sočiai: kas nukulta, dar būtina išvalyti, išdžiovinti. Viskam reikia ir laiko, ir lėšų, ir talkininkų. Nespės apsižvalgyti, kaip ratas vėl pasisuks iš naujo. Juk po mėnesio jau rugsėjis. Vėl įprastas dirvų ruošimas, tręšimas, sėja.
– Gauni pinigėlius už grūdus ir vėl dedi į žemę, – filosofiškai pokalbį apibendrino Andriaus Valavičiaus tėtis Česlovas. – Tenka pirkti degalus, trąšas, o viskas kainuoja nemažus pinigus.
Romas Zibalas
Liukonių  kaimo (Gelvonų seniūnija) jaunasis ūkininkas Andrius Valavičius, rodydamas savo valdas, paaiškino, kad šiame plote palikti sėkliniai kviečiai.

Liukonių kaimo (Gelvonų seniūnija) jaunasis ūkininkas Andrius Valavičius, rodydamas savo valdas, paaiškino, kad šiame plote palikti sėkliniai kviečiai.

Širvintų rajono žemdirbiams visu pajėgumu pradėti javapjūtę trukdo kasdien nors trumpai nušvokščiantis lietus. Vėluojanti javapjūtė verčia ūkininkus dažniau žvilgčioti į dangų. Jei vėl neprasidės pliaupiančios liūtys, planuojamas geras ir kokybiškas derlius.

Jauni vaikinai Andrius (kairėje) ir Lukas Valavičiai stengiasi prižiūrėti javų kombainą, kad laukuose nebūtų gedimų.

Jauni vaikinai Andrius (kairėje) ir Lukas Valavičiai stengiasi prižiūrėti javų kombainą, kad laukuose nebūtų gedimų.

Rugpjūčio 2-osios vidurdienį Širvintų rajono ūkininkai buvo tik pradėję rugiapjūtę. Važiuojant rajono keliais, buvo matyti tik vienur kitur žiemkenčių laukuose kombainu nukirstas vienas kitas baras, nukulti tik labai nedideli plotai. Kai kurie žemdirbiai teigė pradėti javų dorojimo darbus dar neskubantys, kadangi ne visur varpos iki galo sunokusios, vietomis dar yra ir žaliuojančių plotų, o ir lietus beveik kasdien keičia ūkininkų planus.

Skaityti daugiau »

Jaunieji keliautojai užsuko ir į Širvintas

Penktadienio popietę Širvintų miesto centre šmėžavo du jaunuoliai – Virginie ir Beno?t. Linksmai nusiteikę keliautojai vairavo iš pažiūros keistą transporto priemonę – tandeminį dviratį su priekaba, apklijuotą lipdukais iš įsimintinų kelionės vietų. Priekaboje – visas kelionės bagažas: nuo dantų šepetėlio iki maisto gaminimo aparatų ir priemonių. Tikrai taip – viskas telpa! Paklausti, kodėl mina vieną dviratį, keliauninkai atsako paprastai: „Norime keliauti kartu ir išlyginti greičius, kartais pasikeičiame vietomis, bet tandemas mums padeda neatsilikti vienas nuo kito.“
Norimų apkeliauti šalių sąrašas ilgas
Virginie ir Beno?t yra prancūzai, kurių tikslas pamatyti pasaulį savo akimis, susipažinti su žmonėmis, sulėtinti gyvenimo tempą, įgyti naujų žinių ir socialinių įgūdžių. Savo namus jie paliko balandžio 24 dieną, ketindami grįžti po dvejų metų aplankę du žemynus (Europą ir Aziją) ir per trisdešimt šalių (Belgiją, Olandiją, Šiaurės Vokietija, Daniją, Lenkiją, Baltijos šalis, Rusiją, Mongoliją, Kiniją, Pietryčių Aziją, Kiniją, Kirgiziją, Uzbekiją, Turkmėniją, Iraną, Armėniją, Gruziją, Turkiją ir šalis Rytų Europoje). Kelionėje numatytas ir skrydis lėktuvu, Rusijos sieną kirsti traukiniu, o Tailande jie planuoja aplankyti draugą.
Kitoks pasaulio supratimas
Jau tris mėnesius keliaujantys pašnekovai teigia, jog kelionė jų neišvargino. Įspūdžiai ir patirtys yra neįkainojami, o pabėgimas nuo kasdienybės ir įtempto gyvenimo tempo atsiperka. „Tai ne sporto iššūkis – sako jie, – tai tik nuoširdus noras keliauti, patirti nuotykių, praturtinti vertybes, sužadinti smalsumą, atsakyti į sau rūpimus klausimus ir ieškoti atsakymų įvairiausiose pasaulio vietose: paplūdimyje po žvaigždėmis, ryžių laukuose, vienuolyne, Sibiro gilumoje ar megapolio šaligatviuose. Mes savanoriškai nusprendėme palikti tradicini gyvenimo modelį ir iškeisti jį klajoklišką gyvenimą. Svajojame apie paprastumą, laisvę ir brolišką pasaulį.“
Ne pinigai laimė
Paklausti apie kelionės išlaidas ir kiek reikia pasiruošti pinigų, kad galėtum sau leisti keliauti dvejus metus, Virginie ir Beno?t tik šypteli: „Mes pinigų neturime, mums daug ir nereikia…“
Jaunųjų prancūzų kelionę galite sekti fabebook – Grains2selles
Miglė Meškutavičiūtė
DSC_7976Penktadienio popietę Širvintų miesto centre šmėžavo du jaunuoliai – Virginie ir Benoit. Linksmai nusiteikę keliautojai vairavo išpažiūros keistą transporto priemonę – tandeminį dviratį su priekaba, apklijuotą lipdukais iš įsimintinų kelionės vietų. Priekaboje – visas kelionės bagažas: nuo dantų šepetėlio iki maisto gaminimo aparatų ir priemonių. Tikrai taip – viskas telpa! Paklausti, kodėl mina vieną dviratį, keliauninkai atsako paprastai: „Norime keliauti kartu ir išlyginti greičius, kartais pasikeičiame vietomis, bet tandemas mums padeda neatsilikti vienas nuo kito.“
Skaityti daugiau »

Miesto centro šeimininkė

Prieš keletą metų savaitraštis „Veidas“ atliko moksleivių apklausą apie profesijas. Pasirodo, kad šių dienų vaikai ir jaunuoliai labiausiai nenorėtų būti valytojais, kasininkais ar gatvių šlavėjais, o svajoja apie gydytojo ar klestinčio verslininko karjerą. Šiandien jaunas žmogus svajoja mažiau dirbti ir daug uždirbti. Gatvės šlavėjo profesijos lyg ir nėra – yra tik nemažai jėgų reikalaujantis darbas, be kurio mūsų gatvės atrodytų tikrai nekaip, jomis nemalonu būtų vaikščioti. Prieš trejetą metų spauda rašė, kad dėl neriboto gatvių šlavėjų streiko Ispanijos sostinė Madridas virto milžinišku sąvartynu, gatvės skendėjo dvokiančiose šiukšlėse. Madridas nuo Širvintų toli, tikėkimės, kad pas mus tokių streikų nebus. Stasė Gudan jau ne pirmą dešimtį metų prižiūri bene svarbiausią Širvintose –  Igno Šeiniaus gatvę. Moteris mielai sutiko pasikalbėti apie savo darbą.
– Kokias Širvintų miesto gatves prižiūrite ir kaip reikėtų jūsų darbą dirbančius žmones teisingiausiai vadinti?
– Mano priežiūroje – visa Igno Šeiniaus gatvė, turgaus aikštė ir gatvės juosta priešais prekybos centrą „Maxima“ bei gatvės ruožas nuo „Pay Post“ iki gimnazijos. „Ratukas“ baigiasi kitame Igno Šeiniaus gatvės gale. Prižiūrime ne tik šaligatvius, šluoti reikia ir važiuojamąją kelio dalį, juk nuo automobilio ratų pribyra smėlio. Gatvės siauros, todėl reikia saugotis pravažiuojančių mašinų. Vairuotojų yra visokių – vieni apvažiuoja atsargiai, kiti lekia lyg akis išdegę, mūsų nė nemato, tarsi ir nebūtume. Mus turėtų vadinti gatvių valytojais, nes, pavyzdžiui, žiemą niekas gatvių nešluoja.
– Ar anksti reikia keltis į darbą?
– Dažniausiai atsikeliu 4 valandą. Vakare miegoti einu apie 21 valandą, taigi, miego pakanka. Turgaus dieną, šeštadienį, anksti mašinos suvažiuoja – kad spėtum susitvarkyti, ir 3 valandą reikia keltis. Būna, kad iššluoju iš vakaro, tačiau mūsų jaunimas nekultūringas, dažnai per naktį primėto šiukšlių. Kartais net eidami per alėją butelių pridaužo. Anksčiau prišiukšlindavo prie Autobusų stoties esančiame Igno Šeiniaus gatvės tęsinyje, tačiau dabar ten statoma „Maxima“, todėl susibūrimo vieta iš ten „išsikėlė“. Būdavo, kad ir mušasi turgaus aikštėje. Aišku, dirbti šeštadieniais ar sekmadieniais niekas neverčia, tačiau pačiai būna maloniau, kai gatvės švarios, be to, ir pirmadieniui lieka mažiau darbo. Daugiausia dirbu iki 8 ar 9 valandų, tačiau dažnai tenka ir vidury dienos padirbėti. Mano gatvė – tarsi miesto veidas, todėl joje turi būti visą laiką švaru.
– Švarinatės ir žiemą, ir vasarą, ir rudenį, ir pavasarį? Vis dėlto, kuriuo metų laiku būna sunkiausia?
– Žiemą. Jeigu daug sniego, šaligatvius reikia „šiufeliais“ valyti. Sunkiausia, kai būna šlapias sniegas, nes jis tada labai sunkus. Jeigu susidaro ledas, pabarstome smėliu, kad nebūtų slidu. Žiemos mėnesiais tokiu laiku dar būna tamsu, anksčiau juk naktį šviesą išjungdavo. Rudenį „kovojame“ su lapais, juos reikia sušluoti, dažnai vėjas ne tik naujų lapų pripučia, bet ir sušluotus vėl išsklaido, todėl skubame rinkti  į maišus, sumetame į traktoriaus priekabą ir išvežame.
– Ar negalvojate apie kitą darbą? Gal trumpai papasakotumėte apie savo šeimą?
– Dirbu nuo 1999 metų gegužės mėnesio, jau 17 metų. Pripratau, o kurgi dabar jau beišeisi? Kai atsiuntė iš Darbo biržos, tai ir dirbu iki šiol. Esu kilimo nuo Čiobiškio, iš Pamusės kaimo. Tėvai dirbo tarybiniame ūkyje, kai man buvo 15 metų, bekraunant šieną šakėmis sužeidė mamą, todėl man teko ją pavaduoti, dirbau  laukininkystėje. Prieš apsigyvenant Širvintose, teko dirbti Vilniuje, vienoje kavinėje, vyras buvo tolimųjų reisų vairuotojas, dabar jau 11 metų miręs. Užauginau penkis vaikus – keturias dukras ir vieną sūnų. Vyriausiai – jau 48 metai… Aš pati jau senokai pensininkė, tačiau pensija labai maža. Argi už 200 eurų šiandien galima būtų išgyventi? Kol sveikata leidžia, – dirbu.
– Gal prisimenate kokį nors įdomų nutikimą. Gal teko kurį nors praeivį su šluota apvanoti?
– Na, ne… Esu gana ramaus charakterio. Anksčiau būdavo turgaus aikštėje nuo penktadienio vakaro „baliavojantiems“ jaunuoliams kartais užkliūdavau, gal sutrukdydavau linksmybes, tai išgirsdavau ir riebesnį žodį. Prisimenu, kartą anksti, apie 4 valandą ryto, eina gatve keli jaunuoliai. Vienas kalba telefonu. Aš einu, nešina kibiru ir šluota. Girdžiu, kaip jaunuolis kažkam telefonu praneša: „Sutikau raganą su šluota, nesijaudink, greitai parbėgsiu namo…“
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
Stasės Gudan valdoms priklauso visa Igno Šeiniaus gatvė.

Stasės Gudan valdoms priklauso visa Igno Šeiniaus gatvė.

Prieš keletą metų savaitraštis „Veidas“ atliko moksleivių apklausą apie profesijas. Pasirodo, kad šių dienų vaikai ir jaunuoliai labiausiai nenorėtų būti valytojais, kasininkais ar gatvių šlavėjais, o svajoja apie gydytojo ar klestinčio verslininko karjerą. Šiandien jaunas žmogus svajoja mažiau dirbti ir daug uždirbti. Gatvės šlavėjo profesijos lyg ir nėra – yra tik nemažai jėgų reikalaujantis darbas, be kurio mūsų gatvės atrodytų tikrai nekaip, jomis nemalonu būtų vaikščioti. Prieš trejetą metų spauda rašė, kad dėl neriboto gatvių šlavėjų streiko Ispanijos sostinė Madridas virto milžinišku sąvartynu, gatvės skendėjo dvokiančiose šiukšlėse. Madridas nuo Širvintų toli, tikėkimės, kad pas mus tokių streikų nebus. Stasė Gudan jau ne pirmą dešimtį metų prižiūri bene svarbiausią Širvintose –  Igno Šeiniaus gatvę. Moteris mielai sutiko pasikalbėti apie savo darbą.

– Kokias Širvintų miesto gatves prižiūrite ir kaip reikėtų jūsų darbą dirbančius žmones teisingiausiai vadinti?

– Mano priežiūroje – visa Igno Šeiniaus gatvė, turgaus aikštė ir gatvės juosta priešais prekybos centrą „Maxima“ bei gatvės ruožas nuo „Pay Post“ iki gimnazijos. „Ratukas“ baigiasi kitame Igno Šeiniaus gatvės gale. Prižiūrime ne tik šaligatvius, šluoti reikia ir važiuojamąją kelio dalį, juk nuo automobilio ratų pribyra smėlio. Gatvės siauros, todėl reikia saugotis pravažiuojančių mašinų. Vairuotojų yra visokių – vieni apvažiuoja atsargiai, kiti lekia lyg akis išdegę, mūsų nė nemato, tarsi ir nebūtume. Mus turėtų vadinti gatvių valytojais, nes, pavyzdžiui, žiemą niekas gatvių nešluoja.
Skaityti daugiau »

Saugokime savo miestą!

Naujas poilsio ir pramogų skveras Širvintų centre iš karto tapo traukos centru, ypač vaikams ir jaunimui. Vasaros atostogos daugeliui vasarojančių mieste tapo kur kas smagesnės ir turiningesnės. Deja, kone kiekvieną dieną tenka skvere aptikti nemalonių radinių – jau išlaužta žaidimų namelio durų stakta, mainų bibliotekėlės durelės, išdaužtas langelis, lupamas stogas…
MIELI TĖVELIAI, jūsų pareiga paaiškinti vaikams, kad tai, kas dėl jų sukurta ir padaryta, turi būti saugojama. Prašome mokyti vaikus atsakomybės ir informuojame, kad už vaikų padarytą žalą atsako jų tėvai, todėl nustačius pažeidėjus, bus surašomi protokolai ir skiriamos baudos.
skverasNaujas poilsio ir pramogų skveras Širvintų centre iš karto tapo traukos centru, ypač vaikams ir jaunimui. Vasaros atostogos daugeliui vasarojančių mieste tapo kur kas smagesnės ir turiningesnės. Deja, kone kiekvieną dieną tenka skvere aptikti nemalonių radinių – jau išlaužta žaidimų namelio durų stakta, mainų bibliotekėlės durelės, išdaužtas langelis, lupamas stogas…
MIELI TĖVELIAI, jūsų pareiga paaiškinti vaikams, kad tai, kas dėl jų sukurta ir padaryta, turi būti saugojama. Prašome mokyti vaikus atsakomybės ir informuojame, kad už vaikų padarytą žalą atsako jų tėvai, todėl nustačius pažeidėjus, bus surašomi protokolai ir skiriamos baudos.
Skaityti daugiau »

Išrinktos gražiausios sodybos Gelvonų seniūnijoje

Apžiūros-konkurso vertinimo komisija liepos 14 dieną aplankė Gelvonų seniūnijos  gražiausias sodybas. Komisijos pirmininko seniūno Liongino Juzėno siūlymu, komisijos nariai – Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariai Daiva Puzinienė, Remigijus Bonikatas, Bagaslaviškio krašto bendruomenės pirmininkė Palmira Chatkevičiūtė ir merės padėjėja Janina Greiciūnaitė apžiūrėjo penkių sodybų ir vienos įstaigos teritorijas.
Buvo įvertintos Algimanto ir Dalės Gelčių (Liukonių kaimas), Aušros ir Roberto Garbatavičių (Bagaslaviškio miestelis), Valdo ir Aurelės Balandžių (Pyplių kaimas), Birutės ir Virginijaus Kiecorių (Mančiušėnų kaimas), Mindaugo Grygelevičiaus (Gelvonų miestelis), Daivos ir Jono Grygelevičių (Gelvonų miestelis) sodybos bei Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinė mokyklos teritorija.
Aplankytosios gyventojų sodybos labai įvairios, tačiau visuose kiemuose spindėjo pedantiškai nušienautos vejos, apkarpytos gyvatvorės, o svarbiausia, buvo malonu matyti, kad konkurse dalyvaujantys žmonės savo sodybose kuria ne tik išblizgintas, bet patogias gyventi ir praktiškas erdves. Svarbu, kad gražindami savo gyvenamąją aplinką, sodybų šeimininkai stengiasi rasti harmoningą ryšį su gamta bei supančia aplinka. Komisijos nariai įvertino visų aplankytų sodybų gyventojų kūrybiškumą ir grožio jausmą, – išrinko ir tris gražiausias, ir pačią gražiausią sodybą… Apžiūros-konkurso rezultatai bus paskelbti Derliaus šventės metu.
Remigijus Bonikatas
Pyplių kaime gyvenanti Aurelė Balandienė komisijos nariams aprodo spalvingus gėlynus.

Pyplių kaime gyvenanti Aurelė Balandienė komisijos nariams aprodo spalvingus gėlynus.

Apžiūros-konkurso vertinimo komisija liepos 14 dieną aplankė Gelvonų seniūnijos  gražiausias sodybas. Komisijos pirmininko seniūno Liongino Juzėno siūlymu, komisijos nariai – Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariai Daiva Puzinienė, Remigijus Bonikatas, Bagaslaviškio krašto bendruomenės pirmininkė Palmira Chatkevičiūtė ir merės padėjėja Janina Greiciūnaitė apžiūrėjo penkių sodybų ir vienos įstaigos teritorijas.

Aušros ir Roberto Garbatavičių kiemą puošia įdomi pavėsinė.

Aušros ir Roberto Garbatavičių kiemą puošia įdomi pavėsinė.

Buvo įvertintos Algimanto ir Dalės Gelčių (Liukonių kaimas), Aušros ir Roberto Garbatavičių (Bagaslaviškio miestelis), Valdo ir Aurelės Balandžių (Pyplių kaimas), Birutės ir Virginijaus Kiecorių (Mančiušėnų kaimas), Mindaugo Grygelevičiaus (Gelvonų miestelis), Daivos ir Jono Grygelevičių (Gelvonų miestelis) sodybos bei Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinė mokyklos teritorija. Skaityti daugiau »

Vienas gyventojas Kalnalaukio gatvės rekonstravimo nesustabdys

Elementaraus supratingumo – būtent to reikia norint susitelkus atlikti didelį darbą. Deja, vykdant vieną didžiausių ir svarbiausių Širvintų žmonėms projektų – Kalnalaukio gatvės rekonstravimo (ruožo nuo 0,381 iki 2,655 km) darbus, – vienas gyventojas savo asmenines ambicijas iškėlė aukščiau viešojo intereso. Daugybę metų lauktas šios gatvės sutvarkymas galėjo sustoti vien dėl to, kad žmogus nusprendė išreikšti nepasitenkinimą ir pasipriešinti geresniam susisiekimui, gražesniam ir saugesniam Širvintų miestui, neleisdamas darbų atlikti šalia savo sklypo (įdomu, kad netgi jo žemės nuosavybės dokumentai nėra iki galo sutvarkyti).
Reikia paminėti, kad ankstyvą pavasarį, supažindinant gyventojus su rekonstravimo projektu, buvo sutarta, kad būtent šis žmogus išsikels valstybinėje žemėje savavališkai pasodintas tujas, kad kelias ir šaligatviai, dviračių takas bus tokie, kokie numatyti projekte. Tačiau, prasidėjus darbams, apsigalvota – esą numatyti darbai siekia jo privačią teritoriją, apima griovį, kurį jis savo pajėgomis sutvarkė. Todėl, grasindamas teismais, žmogus įbetonavo ribą žyminčius metalinius strypus ir reikalauja Savivaldybės, kad 1 metro atstumu nebūtų daroma nieko.
Savivaldybės meres Živilės Pinskuvienės teigimu, gaila, kad žmogus nesupranta, jog tvarkinga šalia sklypo esanti gatvė, šaligatvis – tai ne tik gražesnis ir saugesnis miestas, bet ir paties žmogaus turto vertės padidėjimas. „Daugybę kartų kartu su rangovais ir projektuotojais vykome pas šį žmogų ir ieškojome kompromiso, deja, nepavyko. Gaila kaimynų, miesto gyventojų ir suprantame, kad bus nepatogumų. Turėjome priimti ne visai ūkišką sprendimą – ties minimo žmogaus sklypu bus suformuota pėsčiųjų perėja ir toje vietoje pėsčiųjų ir dviračių takas bus perkeltas į priešingą gatvės pusę. Savivaldybė galėtų pradėti teisminį ginčą, tačiau tai reikštų, kad gatvės remontas užtruktų dar metus, o gal ir ilgiau. To negalime leisti, nes žmonės jau laukia darbų pabaigos, kuri numatyta dar šių metų rudenį,“ – sako Ž. Pinskuvienė.
Ką gi, belieka tik apgailestauti, kad pavienės ambicijos trukdo atlikti ilgai lauktą darbą, ir palinkėti žmogui dvasinės ramybės, kurios galbūt trūksta…
Elementaraus supratingumo – būtent to reikia norint susitelkus atlikti didelį darbą. Deja, vykdant vieną didžiausių ir svarbiausių Širvintų žmonėms projektų – Kalnalaukio gatvės rekonstravimo (ruožo nuo 0,381 iki 2,655 km) darbus, – vienas gyventojas savo asmenines ambicijas iškėlė aukščiau viešojo intereso. Daugybę metų lauktas šios gatvės sutvarkymas galėjo sustoti vien dėl to, kad žmogus nusprendė išreikšti nepasitenkinimą ir pasipriešinti geresniam susisiekimui, gražesniam ir saugesniam Širvintų miestui, neleisdamas darbų atlikti šalia savo sklypo (įdomu, kad netgi jo žemės nuosavybės dokumentai nėra iki galo sutvarkyti).
 Daugybę kartų susitikimuose su ponu T. Polonsku Savivaldybės merė, projektuotojai, rangovai ieškojo kompromisų, tačiau teko priimti ne visai ūkišką sprendimą

Daugybę kartų susitikimuose su ponu T. Polonsku Savivaldybės merė, projektuotojai, rangovai ieškojo kompromisų, tačiau teko priimti ne visai ūkišką sprendimą

Reikia paminėti, kad ankstyvą pavasarį, supažindinant gyventojus su rekonstravimo projektu, buvo sutarta, kad būtent šis žmogus išsikels valstybinėje žemėje savavališkai pasodintas tujas, kad kelias ir šaligatviai, dviračių takas bus tokie, kokie numatyti projekte. Tačiau, prasidėjus darbams, apsigalvota – esą numatyti darbai siekia jo privačią teritoriją, apima griovį, kurį jis savo pajėgomis sutvarkė. Todėl, grasindamas teismais, žmogus įbetonavo ribą žyminčius metalinius strypus ir reikalauja Savivaldybės, kad 1 metro atstumu nebūtų daroma nieko.
Skaityti daugiau »

Penkiems Širvintų gimnazijos abiturientams – penki 100 balų įvertinimai

Paskelbus paskutinių valstybinių brandos egzaminų (VBE) rezultatus, paaiškėjo, kad 5 Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją baigiantys abiturientai gauna ypatingus brandos atestatus. Širvintiškių Arnoldo Bytauto, Lauros Jankovskytės, Vaivos Kavaliauskaitės, Elijos Januškevičiūtės ir Pauliaus Bareikos atestatuose puikuojasi 100 balų įvertinimai. Abiturientų gauti šimtukai – tai nuoseklaus, ilgo, įtempto darbo rezultatas. Pasak Širvintų rajono merės Živilės Pinskuvienės, visiems šimtukininkams iš Savivaldybės vykdomos programos „Valdymo tobulinimas“ reprezentacinių išlaidų bus įteiktas piniginis paskatinimas studijų pradžiai.
Arnoldui Bytautui pravertė kelionės į svečias šalis
Širvintiškis Arnoldas Bytautas 100 balų įvertinimą gavo iš anglų kalbos. Paklaustas, iš kur tokia sėkmė, Arnoldas atsakė:
– Pirmiausia, mano manymu, sėkmę lėmė didelis pasitikėjimas savimi. Į anglų kalbos egzaminą ėjau tikrai pakankamai ramus ir tikėjau savo sėkme. Tam didelę įtaką turėjo kelionės į svečias šalis su „Comenius“ projektu. Ten su kitais bendraamžiais bendravome tik angliškai, o tai labai smarkiai padėjo tobulinti ne tik teorinius, bet ir praktinius įgūdžius.
Iš lietuvių kalbos gautas 91 balas taip pat rodo Arnoldo talentą. Abiturientas daug mokėsi, todėl dabar gali džiaugtis pasiektais rezultatais. Pasidomėjus, kas padėjo pelnyti aukščiausią įvertinimą, vaikinas buvo santūrus:
– Pagalbos būta įvairiapusės. Svarbiausias žinias ir pagrindus suteikė bei tobulinti silpnesnes vietas padėjo anglų kalbos mokytoja Valda Maslinskienė. Prisidėjo ir klasės draugai, ir filmai, ir kompiuteriniai žaidimai.
Domėjimasis sporto varžybomis ar pasaulio aktualijomis anglų kalba padėjo plėsti žodyną įvairiomis temomis, suteikė lengvesnės komunikacijos galimybę.
Arnoldas Bytautas planuoja Vilniaus universitete studijuoti ekonomiką.
Elija Januškevičiūtė turėjo labai gerus anglų kalbos pagrindus
Iš anglų kalbos 100 balų gavusi Elija Januškevičiūtė sako, kad jai sėkmę lėmė naujų iššūkių išsikėlimas bei „nesėdėjimas“ vienoje vietoje.
– Turėjau labai gerus anglų kalbos pagrindus, – priduria mergina, – todėl visus metus stengiausi turtinti savo žodyną naujais ir sudėtingesniais žodžiais, lavinti šnekamąją kalbą. Prie gero įvertinimo labai daug prisidėjo anglų kalbos mokytojos Evelina Stankevičienė ir Valda Maslinskienė. Joms ir norėčiau pasakyti nuoširdžiausią ačiū.
Daugiau nei 90 balų iš biologijos gavusi Elija planuoja studijuoti mediciną Vilniaus universitete arba Lietuvos sveikatos mokslų universitete.
Sėkmė lydėjo Paulių Bareiką
– Sėkmę lėmė sistemingas savarankiškas mokymasis ir kartojimas, knygų anglų kalba skaitymas, kelionės ir gebėjimas tinkamu metu susikaupti, – sakė 100 balų iš anglų kalbos gavęs Paulius Bareika.
Abiturientas įsitikinęs, kad daugiausiai prie įvertinimo prisidėjo knygų būtent anglų kalba skaitymas, kadangi, vien skaitydamas ir matydamas įvairius dar nežinomus žodžius, sakinių struktūras, gali pasiruošti didžiajai daliai egzamino: tiek rašymo, tiek skaitymo dalims, o štai filmų anglų kalba žiūrėjimas padėjo pasiruošti klausymo daliai.
– Taip pat norėčiau padėkoti savo bendraklasiams, su kuriais treniravausi kalbėdamas angliškai ir kurie mane palaikė, – pabrėžė Paulius, – ačiū mano kalbėjimo partnerei Laurai, kuri 100 balų įvertinimo verta ne mažiau negu aš. Dviem žodžiais, kas padėjo pelnyti 100-uką,  – gyvenimo mokykla.
Paulius planuoja rinktis teisės studijas Vilniaus universitete.
Laurai Jankovskytei padėjo atsakingas požiūris į mokslą
Iš informacinių technologijų 100 balų gavusi Laura Jankovskytė apie sėkmę kalba labai atsakingai:
– Sėkmę lėmė kryptingas mokymasis pamokų metu ir atsakingas požiūris į dalyką. Žinoma, į sėkmę didelį indelį įdėjo ir mokytoja Lina Janickaitė, kuri visada rasdavo laiko konsultacijoms, patardavo, kantriai aiškindavo naujas temas. Pelnyti 100-uką padėjo ir tai, jog informacinių technologijų egzaminas man buvo lygus sesijos pabaigai, todėl į jį ėjau šiek tiek atsipalaidavusi. Nors per egzaminą kilo šiokių tokių nesklandumų, pasirodo, patirtas stresas neturėjo didelės įtakos. Be to, dieną prieš egzaminą stengiausi pailsėti, o ne bandyti „iškalti“ tai, ko, atrodo, nemoku.
Aukšti Lauros Jankovskytės ir kitų dalykų rezultatai: iš anglų kalbos egzamino gavo 90 balų, iš matematikos – 98.
Pasidomėjus apie ateities perspektyvas, Laura buvo lakoniška:
– Planuoju studijuoti tiksliuosius mokslus. Nesu visiškai apsisprendusi, tačiau širdis linksta link Vilniaus universitete siūlomos ekonometrijos programos – studijuočiau statistiką ir ekonomiką kaip gretutines studijas.
Vaiva Kavaliauskaitė dėkinga mokytojai
– Tikėtis sėkmės, neįdedant darbo, manau, neverta, – sako iš lietuvių kalbos 100 balų įvertinimą gavusi Vaiva Kavaliauskaitė. – Besimokydama gimnazijoje, lietuvių kalbai skyriau daugiausiai laiko, kadangi buvau labai savikritiška ir norėjau kuo geresnio rezultato. Mokytis nebuvo labai lengva, bet nebuvo ir nuobodu, dauguma skaitytų privalomų kūrinių patiko. Kai gavau 100 balų įvertinimą, dar kartą įsitikinau, jog reikia didelio noro, mokėjimo susikaupti, stropaus darbo, tuomet viskas tampa įmanoma.
Abiturientė sako, kad pelnyti puikų įvertinimą jai padėjo įgytos žinios ir mokėjimas susikaupti.
– Kai žinai, jog tikrai mokeisi, ruošeisi, belieka tik pamiršti jaudulį, susitelkti į užduotį ir parodyti, ką gali. Mokymosi sėkmę lemia ir atsidavę darbui, rūpestingi, palaikantys mokytojai. Už gautąjį 100-uką labiausiai esu dėkinga mokytojai Rasai Baranauskienei, kuri ketverius metus mokė mane lietuvių kalbos. Dėkoju jai už vertingas žinias, pasaulio suvokimo gilinimą ir suteiktą pasitikėjimą savo jėgomis.
Vaiva parodė puikias ir anglų kalbos žinias. Ji iš anglų kalbos gavo 93 balus. Mergina įsitikinusi, jog gerą įvertinimą lėmė nuoseklus darbas pamokose ir pomėgis skaityti straipsnius bei žiūrėti filmus anglų kalba.
Vaiva Kavaliauskaitė, sužinojusi egzaminų rezultatus, pasidomėjo kalbų studijomis, tačiau nusprendė planų nekeisti. Abiturientė planuoja studijuoti tai, kas jau seniai ją domina: matematiką arba ekonomiką Vytauto Didžiojo universitete.
Romas Zibalas
Nuotraukos iš pašnekovų asmeninių albumų
Paskelbus paskutinių valstybinių brandos egzaminų (VBE) rezultatus, paaiškėjo, kad 5 Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją baigiantys abiturientai gauna ypatingus brandos atestatus. Širvintiškių Arnoldo Bytauto, Lauros Jankovskytės, Vaivos Kavaliauskaitės, Elijos Januškevičiūtės ir Pauliaus Bareikos atestatuose puikuojasi 100 balų įvertinimai. Abiturientų gauti šimtukai – tai nuoseklaus, ilgo, įtempto darbo rezultatas. Pasak Širvintų rajono merės Živilės Pinskuvienės, visiems šimtukininkams iš Savivaldybės vykdomos programos „Valdymo tobulinimas“ reprezentacinių išlaidų bus įteiktas piniginis paskatinimas studijų pradžiai.
Skaityti daugiau »
Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos