be kategorijos

Liaudies tradicijų puoselėtoja

Žmogus tarp žmonių

Sakoma, kad žmogui nieko neįmanomo nėra. Jis gali tiesti kelius, statyti namus, auginti duoną, rūpintis artimaisiais. Retas talentas – gebėti patraukti kitus kurti, džiaugtis, linksmintis ir linksminti aplinkinius. Tokia Joana Kasparienė – Medžiukų kultūros namų direktorė, muzikantė, dainininkė, talentinga vadybininkė, 35 metus atidavusi muzikai, dainai, kaimo žmonėms, iš jų net tris dešimtmečius bendraujanti su Medžiukų krašto bendruomene. Skaityti daugiau »

Gyvenimas iš naujo

Jie garsina mūsų rajoną

Apie ankstyvąją jaunystę Algimantas Kojis kalba nenoriai: – Toks mano likimas. Kas buvo – buvo. Nieko nepakeisi, todėl ir kalbėti neverta. Nemėgstu gyventi praeitimi. Galėjau tada į tą automobilį nesėsti, galėjo po avarijos man daug greičiau suteikti pagalbą, galėjo… Bet yra, kaip yra. Todėl nieko nekaltinu. Dabar man dvidešimt devyneri metai. Nuo pažąstų esu visiškai paralyžiuotas, nejaučiu nei liemens, nei kojų. Kaip po dalinės narkozės prieš kojų operaciją. Žinau, kad, nepaisant visokių stebuklų šiuolaikinėje medicinoje, toks būsiu visą gyvenimą, nes stuburo niekas nepakeitė ir nepakeis. Teko visko, išskyrus kalbėjimą, mokytis iš naujo. Iš naujo, ir gana sunkiai, mokiausi net rengtis, maudytis, praustis… Pasikeitė požiūris į gyvenimą, nes supratau, kad užsidaryti namuose visada suspėsiu, o dabar reikia gyventi, reikia nepasiduoti… Algimantas Kojis po traumos ir visų reabilitacijų pradėjo važinėti po stovyklas, kad išmoktų judėti, važiuoti invalido vežimėliu. Visas gudrybes perkando greitai. Netrukus per kelias minutes galėjo vežimėliu laiptais užšokti į trečią aukštą, dalyvauti spartakiadose, įveikti greičio ruožus… Laimėta gausybė prizų, diplomų. Bet Algimanto kelias į instruktoriaus darbą nebuvo lengvas. Lietuvoje susiformavęs toks požiūris – jei esi neįgalus, tai tikriausiai ne viskas gerai ir su tavo protu. Todėl įsidarbinti yra labai sunku. Vežimėlius gamina sveikieji, moko jais naudotis sveikieji, kurie tik teoriškai supranta, ką jaučia neįgalusis. O juk kiekvienas jaučia savaip. Gal todėl dauguma neįgaliesiems skirtos technikos yra nepatogi, su Lietuvoje pagamintais vežimėliais apskritai neįmanoma važiuoti. Skaityti daugiau »

„Laimingas laimei neskolingas…“

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones


ALGIS KRYŽANAUSKAS – Alionių pagrindinės mokyklos mokytojas, Širvintų krašto poetas, kraštotyrininkas, eilėraščių knygos „Dainuojanti viltis“ autorius, Rytų Lietuvos mokytojų kūrybos rinkinio „Ties rugsėjo taku“ ir mokytojų poezijos rinktinės „Pabūk džiaugsmu“ bendraautorius, ilgametis laikraščio „Širvintų kraštas“ neetatinis korespondentas ir bičiulis, jaunųjų poetų ugdytojas. Tai talentingas, jautrus, subtiliai jaučiantis gamtą ir supantį pasaulį žmogus, kuriantis eiles apie gėrį, grožį, būties trapumą, akimirkos žavesį. Jis maloniai sutiko „Širvintų kraštui“ papasakoti apie kūrybos pradžią, atsiradusį talentą, įkvėpimo džiaugsmą, nuveiktus darbus.

– Kokiomis aplinkybėmis pradėjote rašyti? Ar sunku būti poetu, visiems žinomu žmogumi? Skaityti daugiau »

Gyvenimas po ąžuolu

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Ten, kur Balžė savo vandenis gena į Kertušo ežerą, kur ilgesingas melodijas ošia tamsus eglynas, kur nuožulnus kalnas raudonuoja žemuogėm, o išpuoselėtas sodas nokina vaisius, gyvena Jadvyga Butkienė. Tai vienintelė belikusi nuošalaus Kruznių kaimo (Zibalų seniūnija) gyventoja.

– Esu seniausia kruznietė, man rudenį bus 87-eri, – maloniai pasakoja Jadvyga Butkienė. – Mūsų kaimas nebuvo didelis: dvi Katinų, trys Žvirblių šeimos ir viena Kasinsko. Šešios trobos, bet sugyvenom gražiai, nesipykom, Katinai Žvirblių neskriausdavo, vaikai kartu į Zibalų mokyklą vaikščiojom, pro Staškūniškio dvarą dažnai pasukdavom. Prisimenu ir dvarininką Parčiauską, bet pačiam dvare dirbti ir ponui tarnauti neteko. Nors iki Zibalų tiesiai per laukus tik 2 kilometrai, bet mes priklausom Kiauklių parapijai. Skaityti daugiau »

„Gyvenu geroje vietoje ir tarp gerų žmoni

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones


Valentinas Griukanovas su žmona Janina gyvena Bagaslaviškyje. Jis – pensininkas. Sodyboje stebina tvarka. Sode vešliai lapoja žemaūgės obelaitės, gražiai nušienauta veja. Už ūkinio pastato – nemažas kruopščiai nuravėtų įvairiausių daržovių lysvių plotas. Jų eilės lygut lygutėlės, tarsi kareivių gretos per paradą. Šiltnamyje tuoj tuoj paraus pomidorai…

Įdomu, iš kur miestelyje atsirado šis jaunatviškai atodantis žmogus? Valentinas mielai sutiko atsakyti į kelis „Širvintų krašto“ klausimus.

– Jūs gimėte ir mokėtės Rusijoje?

– Gimiau Briansko srityje. Mūsų kaimas, kuriame augau, įsikūręs tarsi pusiasalyje. Vienoje pusėje – Baltarusija, o kitoje – Ukraina, todėl ir vietinių gyventojų kalba šiek tiek keistoka – trijų kalbų mišinys. Mano gimimo data, tai lietuviško gėrimo „Trejos devynerios“ pavadinimas – 39-09-09. Per karą buvau dar visai mažas, tačiau pamenu, kaip mus, vaikus, vokiečiai vaišindavo saldainiais. Tiesa, tai, ko gero, buvo ne vokiečiai, o čekai, nes sakydavo ne „kinder“, o „detki“. Baigęs vietinės mokyklos septynias klases, išvažiavau mokytis į Leningradą (Sankt Peterburgą). Ketverius metus mokiausi ir baigiau Leningrado mechanikos ir technologijų technikumą. Skaityti daugiau »

Įžadas – daryti gerą kitiems

Spaudžiu lifto mygtuką ir kylu į ketvirtąjį Poliklinikos aukštą, kuriame tik prieš kelis mėnesius įsikūrė Širvintų socialinių paslaugų centras. Fojė – oranžerija, lyg botanikos sode. Kokių tik gėlių nesama. Dauguma gražiai žydi. Centro metodininkė Gražina Tvirbutienė neatsistebi:

– Tai socialinės darbuotojos Reginos Kuorienės nuopelnas. Gėlėmis išpuošti ir kabinetai. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad per keletą mėnesių gėlės, prižiūrimos Reginos, iš mažyčių daigelių ne tik užaugs, bet ir pražys. Dabar visi jomis gėrisi. Gal tos moters rankose slypi kokios ypatingos biosrovės? Biudžetinei įstaigai nupirkti tiek gėlių būtų neįmanoma. Ir ne tik gėlės puošia Socialinių paslaugų centrą. Reginos Kuorienės dėka koridoriuose, kabinetuose pilna gražiai įrėmintų paveikslų (tai meninė fotografija, tai karpinys, tai rankdarbis), pačių globotinių sukurtų vazų su unikaliomis dirbtinėmis gėlėmis, drožiniai, kitokie meniniai dirbiniai, padaryti iš menkniekių (pagaliukų, skudurėlių…). Atsistebėti negalima – iš kur tiek išmonės ir nenustygstamos energijos? Pripratome, kad Regina atneša laikraščių, knygų. Atrodo, kad taip turi būti.
Skaityti daugiau »

Kernaviškis pasiliko tik šunį ir arklį

Verslas kaime

– Nebelaikom net vištų, – sako kernaviškis Jonas Pivoras ir prisipažįsta, kad dabar laiko tik du gyvulius: arklį ir šunį. Pirmąjį, kad sergėtų namus, antrąjį – kad paskalsintų pensininko duoną.

Kas dieną kernaviškis į ratelius kinko arklį ir važiuoja į miestelio centrą: galbūt atvažiuos turistų, kurie panorės pamatyti daugiau, nei atsiveria nuo Pilies kalno? Jonas turi susidaręs savo maršrutą, nuveža ant Baltojo kalno, aplanko paupyje prasidedantį poilsiautojų jau pamėgtą gamtos pažinimo taką. Dažniausiai prie Jono vežimaičio suka užsieniečiai, jo savadarbe bričkute važinėjasi ir su vaikais atvykusios šeimos. Kernaviškis tik apgailestauja, kad tarp jo klientų nėra dažnai Kernavę aplankančių vaikų, mat, bijodami traumų, važinėtis draudžia mokytojai.

Jonas neslepia, kad tai daro ne tik norėdamas praskaidrinti monotonišką kasdienybę kaimo idilijoje skęstančioje Kernavėje, bet ir užsidirbti – pensijos vos vos pakanka sudurti galui su galu. Gelbsti žmonos atlyginimas, tačiau abiejų krūvon sudėtos pajamos akimirksniu ištirpsta „ūkinėms reikmėms“ – tai baigėsi dujų balionas, tai prisipildė atliekų duobė, tai reikia sumokėti už elektrą… Skaityti daugiau »

Tėvo pavyzdys – geriausia pamoka vaikams

Pirmasis birželio sekmadienis – Tėvo diena

Bebaigiąs taršyti pienių pūkus vėjas, žydinčių alyvų kekės, vaiski pievų žaluma ir obelų baltumas primena, kad čia pat vasara. Birželis. Pirmasis mėnesio sekmadienis – Tėvo diena. Tai diena, kai pagerbiami Tėvai – dar tebenešiojantys ant rankų savo pirmagimius ar jau kažkelintą dešimtį skaičiuojantys žilagalviai. Tai diena, kai nusilenkiama Tėvui, išmokiusiam savo vaikus kantrybės, tiesos, meilės darbui, pagarbos duonai.

Birželio pirmąjį sekmadienį Zibalų seniūnijos Staškūniškio kaimo gyventoją Balį Buloną – trijų suaugusių sūnų tėvą – šventės proga sveikins sūnūs Valdas, Rimas ir Leonas su šeimomis, nusilenks tėvui kaip ąžuolui, po kurio vešliu vainiku ieškojo atgaivos ir patarimo, kurį visada rado ir teberanda. Tėvas visada mokėjo nuraminti, paguosti, sudiržusiomis nuo darbo rankomis paglostyti ar sudrausminti savo vaikus. Jis visada buvo, yra ir bus gyvenimiškos išminties, kilnumo ir taurumo pavyzdys.

Ten, kur kelias daro staigų vingį, kur senas dvaras, kur baltumu tviskantis sodas, ten Balys Bulonas gimė, augo ir tebegyvena savo gimtajame Staškūniškio kaime. Šeimoje buvo keturi vaikai, visi gražiai sutarę, į tą pačią Zibalų mokyklą bėgioję. Iš tėvų namų, šeimas sukūrę, savarankišku gyvenimo keliu išėję. Tik vienas Balys – jauniausias ir ūgiu didžiausias iš visų – tėvų namuose palikęs. Skaityti daugiau »

„Miesčionkos“ ūkis – pats didžiausias kaime

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Jaskaudžių kaime, „pačiame pasaulio gale“, gyvena ūkininkė Danutė Časaitė – Mikalajūnienė. Beveik visą gyvenimą praleidusi mieste, prieš šešerius metus apsigyveno kaimo sodyboje. Sunku patikėti, kad ši energinga ir jaunatviškai atrodanti moteris jau senokai yra pensininkė… Danutė mielai sutiko atsakyti į „Širvintų krašto“ klausimus.

– Pradėkime nuo pradžios. Kur gimėte, augote ir mokėtės?

– Gimiau ir augau čia, Jaskaudžiuose. Ukmergėje baigiau vidurinę mokyklą, vėliau Ukmergės muzikos mokyklą, choro ir dirigavimo specialybę. Vėliau baigiau Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Ir tai dar ne viskas: esu baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą, pradinių klasių specialybę, Prekybos technikumą, Technologijų technikume studijavau analitinę chemiją. Taigi, nuo 14 metų išvažiavau iš kaimo ir net 42 metus pragyvenau Vilniuje. Skaityti daugiau »

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos