be kategorijos

Atkurtas Limonių kaimo žmonių dvasingumo simbolis

lima

Iš Limonių kilęs Antanas Meškerevičius tęsė tėvo kilnius darbus.

Ant Limonių piliakalnio (Zibalų seniūnija) ošiantis šimtametis ąžuolynas, švelniai vietos gyventojų vadinamas „kapeliais“, apipintas įvairiais pasakojimais. Senieji kaimo gyventojai pasakoja, jog dar jų seneliai kalbėję, jog čia prieš daugelį metų kapinių būta (tai liudija žole apžėlę kauburėliai). Kiti sako, jog dar vaikystėje matę plūgų išverstų raudonų plytų duženų, girdėję apie kažkada čia buvusią didingą koplyčią. Kaip ten kada ir kas buvo – niekas nesužinos, nes tėviškės paslaptingą istoriją protėviai nusinešė į kapus, o archeologai piliakalniu niekada nesidomėjo.

Labai gerai žinoma tik viena – nuo neatmenamų laikų viename iš ąžuolų buvo koplytėlė su Nukryžiuotuoju. Limonių kaimo žmonės prie jos ateidavo pasimelsti. Dar ir šiandien limoniečiai mena tarpukariu ir po karo kaime švenčiamą kryžiaus gerbimo šventę – Šeštines. Trys dienos prieš ją vadinamos kryžiavomis. Tądien kaimo bendruomenė (būtent motinos su mažais vaikais ir senoliai) lankydavo kaime buvusius 5 kryžius, pagerbdavo juos malda ir giesmėmis, kad audros, sausros ir kitos nelaimės nepakenktų derliui, melsdavosi už kaimo gyventojų sveikatą, mirusiųjų sielas, už Kiauklių parapiją. Prieš „kryžiavas dienas“ Gudeikų, Stundžių, Meškerevičių šeimų moterys ąžuolą išpuošdavo vainikais ir gėlėmis, ypač tuo rūpinosi Teofilė Simaniūkštytė. Šeštinių eitynės prie kryžių būdavo užbaigiamos ant piliakalnio po ąžuolu su koplytėle. Skaityti daugiau »

Dažniausiai pralaimi… valytojos

Balsas tyruose

 

Ar pamenat anekdotą apie tilto sargą? Jį įdarbinus susikūrė ištisa kontora, kurioje mažindami etatus atleido… sargą.

Sakot, neįdomūs tie anekdotai? Gerai, tuomet paseksiu pasaką.

Gyveno kartą Įmonė. Gerai gyveno. Mama Savivaldybė ir teta Taryba ją mylėjo, lepino, visus norus ir kaprizus tenkino, tarifus leido kelti kiek norėjo ir kada norėjo, kad tik lepūnėlei nieko netrūktų. Įmonė tuo naudojosi: į darbą priimdavo ne specialistus, o „gerus“ žmones. Kai „gerieji“ nesugebėdavo atlikti darbo, sukurdavo papildomų etatų specialistams. Visi patenkinti – „gerieji“ vaikšto rankas į kišenes susikišę, specialistams nurodinėja, pastarieji pluša, finansininkai tarifus perskaičiuoja, kad visų algoms užtektų, nuskriaustų neliktų. Savivaldybė su Taryba per petį paplekšnoja, naujus tarifus patvirtina, o ypač „geriems“ žmonėms ir priedus išsimokėti leidžia.

Na, gal ir ne visi laimingi buvo: prastuomenė vis bambėjo, kad tarifai per dideli, kad galėtų „geruosius“ žmones atleisti, o palikti tik specialistus. Kas gi jos klausys? Atsirado mat tvarkytojai – pabambės, pabambės ir… sumokės, ne kur dėsis. Skaityti daugiau »

Akį džiugina darbščių rankų sukurti stebuklai

Jaukioje sodyboje tvarkosi visa Andrikonių šeima: (iš kairės į dešinę) mama Laima, dukra Indrė, sūnus Donatas ir tėtis Jonas.

Jaukioje sodyboje tvarkosi visa Andrikonių šeima: (iš kairės į dešinę) mama Laima, dukra Indrė, sūnus Donatas ir tėtis Jonas.

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Jaukumas ir grožis prie namų ypač išryškėja vasaros pabaigoje – rudens pradžioje, kai nuosavų sodybų kiemuose suveši augmenija, sužydi margaspalviai gėlynai. Nuo šeimininkų fantazijos daug priklauso, kaip puoselėjami ne tik žalieji plotai, bet juose sugebama įkurdinti ir medžio, akmens, metalo dirbinius, kitus meninius akcentus. Dažno važiuojančio keliu „Zibalai – Limonys – Kiaukliai“ dėmesį patraukia Beivydžių kaimo (Zibalų seniūnija) gyventojų Laimos ir Jono Andrikonių sodyba. Kol pirmosios šalnos nepakando gamtos ir darbščių rankų sukurtų stebuklų, tiesiog norisi pristabdyti automobilį ir nors trumpai pasidžiaugti šeimininkų išradingumu.

Andrikonių sodyboje dėmesį pirmiausia patraukia didžiulė veja bei jos pakraštyje esantis tvenkinys su gražuolėmis gulbėmis. Anot šeimininkų, norinčių „pašnekinti“ ištaigingus paukščius netrūksta. Kartą iš automobilio iššokusi moteriškaitė bandė net baidyti, kol įsitikino, kad tai tik dirbtinė sodybos puošmena.

Laima ir Jonas Andrikoniai labai vykusiai sugrupavo dekoratyvinius medžius, krūmus ir gėles. Stebina jų spalvų, dydžių, formų oazė, meistriška kompozicija. Skoningai aplinkai suformuoti, matyt, nemaža įtakos turėjo ir žinios, rastos įvairiose interneto svetainėse, prenumeruojamuose žurnaluose „Sodo spalvos“, „Mano gėlynas“, kelionės po Lietuvos ir Lenkijos miestus. Sodybą puošia akmenimis apdėliotas, gėlėse skendintis šulinys, akmenimis grįstas takelis į tvenkinį, metalinė arka, naujam gyvenimui prikeltas nebenaudojamas senovinis žolės smulkintuvas.

– Šią sodybą pirkome prieš septynetą metų, – pasakojo šeimininkai, – labai patiko vieta, nes čia nei gyvenvietė, nei vienkiemis, turime net 76 arus žemės šalia namų. Intensyviai tvarkytis pradėjome tik prieš ketverius metus. Prieš 6 metus sodintas sodas jau trečius metus duoda derlių. Žiemą apgalvojame savo darbus, apmąstome idėjas ir įgyvendinimo galimybes, o vasarą dirbame. Skaityti daugiau »

Antano bitelių medaus skanauja ir Japonijoje

bites1.JPGgg

Anciūnų bitininkas Antanas Ruseckas (dešinėje) su sūnumi Ernestu visada randa darbo bityne.

 
Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

 

Lietuva nuo seno garsėja bitėmis ir bitininkais. Kas dar prisimena tarpukario nepriklausomą Lietuvą ar yra girdėjęs senolių pasakojimų, gali patvirtinti, jog jei ne kas antras, tai jau bent kas ketvirtas ūkininkas laikė bites. Medus buvo ir maistas, ir vaistas. Bitininkai visais laikais buvo verti didžiulės pagarbos ne vien dėl savo darbštumo, kruopštumo, bet ir dėl kitų žmogiškųjų vertybių puoselėjimo. Gerokai mažiau, bet ir šiais laikais yra žmonių, mylinčių biteles, mokančių jas prižiūrėti, gebančių ne tik savo šeimai, bet ir aplinkiniams prisukti skanaus medaus. Vienas jų – Anciūnuose gyvenantis Antanas Ruseckas. Tai per keturiasdešimtmetį perkopęs, apie du dešimtmečius bitininkyste besiverčiantis vyras, Kauno žemės ūkio technikume baigęs specialius mokslus, šio amato jau pamokęs savo sūnus Ernestą ir Karolį.

– Tai mano hobis, verslas, kasdienis ir labai malonus darbas, – sako bitininkas Antanas Ruseckas. – Net nežinau, iš kur atsirado tokia pagarba bitėms, gal iš dėdės, kilusio iš Molėtų rajono ir ten bitininkavusio, paveldėjau. Čia viskas taip netikėtai ir nelauktai išėjo. Pačių bitininkavimo paslapčių išmokau žemės ūkio mokykloje. Žinios labai pravertė, bet patirtis ateina metams bėgant. Žmogus dirbi ir mokaisi. Skaityti daugiau »

Virš įstatymų

Balsas tyruose

 

Sunkmečiu žmonės skolinasi tikrai ne pramogoms, o maistui, mokesčiams, netgi senesnėms skoloms dengti. Palūkanos, žinoma, žvėriškos, ypač išreklamuotų greitųjų paskolų. Ką darysi, jei neišsiverti su turimais resursais, tenka suktis – veltui niekas nieko neduoda.

Pasirodo, duoda. Yra tokia kukli įstaiga – Seimo kanceliarija. Vargšai seimūnai, nebeišsisukdami su alga (juk sumažinta!) ir reprezentaciniu priedu (irgi apkarpytu, nors nukirptas tik siauras kraštelis), kuriuo juk naudojasi be jokių suvaržymų, visada gali sulaukti paramos kanceliarijoje. Jokių palūkanų, jokių formalumų – „vsio zakonno“. Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius? Seimas savo teritorijoje vadovaujasi komunizmo principais?

Vos pasirodžius informacijai apie grobstymą Seimo kanceliarijoje buvo aišku – kažkas čia ne taip. Negi taip paprasta pasisavinti pusę milijono? Juk kasininkė ne viena sprendžia, kiek pinigų imti iš banko, dokumentus pasirašo ir vadovas, ir vyr. finansininkas. Ir tikrinama kasa ne kartą per pusmetį. Akivaizdžiai kažkas nesutampa. Skaityti daugiau »

„Rugsėjo 1-ąją – truputį maudžia širdį…“

Nostalgiškas žvilgsnis

 

Rugsėjo pirmąją vienoje kaimo sodyboje prie šventiškai papuošto stalo susirinko penkios jau garbaus amžiaus moterys. Turbūt atspėjote – šią datą gali švęsti tik mokytojos. Buvusios. Nors… sakyti „buvusios“ liežuvis neapsiverčia. Prie stalo netilo kalbos apie pedagoginį darbą mokykloje, kolegas. Įdomu, kad visos jos dirbo skirtingose mokyklose, o į vieną būrį kažkada suvedė vienoda darbo patirtis, vienodi interesai. Jos – pradinių klasių mokytojos. Šios moterys jau seniai nesitiki, kad kas nors jas pakviestų į mokslo metų pradžios ar kokią kitą šventę. Jos pačios moka sau surengti mini šventes. Moterys smagiai švenčia ne tik Rugsėjo pirmąją, tačiau ir vardadienius, gimtadienius, Mokytojo dieną, palydi senuosius ir sutinka Naujuosius metus. Žinoma, Rugsėjo 1-oji visada laukiama ir ypatinga šventė. Savo jaunas dienas ir darbą mokykloje prisiminė ir savo mintimis sutiko pasidalyti Elena Pakalnienė, Veronika Bonikatienė, Anzelma Pažūsienė, Janina Garbatavičienė ir Albina Paliukėnienė. Skaityti daugiau »

Upelis ar „kolchozo“ srutų duobė?

Balsas tyruose

Kažkodėl Širvintose daugiau didžiuojamasi „mariomis“ pamirštant, manyčiau, nepelnytai – Beržės upelį. Net kai kurie politikai mano, kad upelis nevertas dėmesio, daug svarbiau tvarkyti „marias“. Tokia proga jau buvo prieš keletą metų, kai „marių“ vanduo buvo nuleistas, atverdamas visų akims „lobius“: senas padangas bei kitokias „gėrybes“. Nebepamenu, ar vyko tada valymo darbai, neišsiaiškinau ir klausinėdama. Vieni sako – valė, kiti tvirtina atvirkščiai. Aišku viena: jei dabar kalbama apie prastą būklę, darbas deramai atliktas nebuvo. Apmaudu, juk tada ir finansinė padėtis buvo geresnė, tereikėjo tik iniciatyvos.

Ką gi, kas buvo, to nebėra. Šiandien kalbama ne apie „marias“, o apie Beržę. Papiktino (ir nustebino) teiginys, kad upelio būklė gera, kam reikia to projekto. Ar rašantysis matė upelį? Ko gero, ne, nes matęs tokių išvadų neskelbtų. Maurų prižėlęs, vanduo nenusakomos spalvos. O dalis už rekonstruoto tilto, Širvintos upės link, primena ne upelį, o prasčiausios „kolchozo“ fermos srutų duobę. Ar tai liudija „gerą būklę“? Skaityti daugiau »

Rudeniškai „darganotos“ mintys

Balsas tyruose

Paskutinis vasaros savaitgalis. Dauguma mūsų vasarą triūsė, kaip tos pasakėčios skruzdės, pildė aruodus prieš „krizinę“ žiemą. Valdžia gi – kaip žiogai strikinėjo, dviračiais važinėjosi, baidarėmis plaukiojo, užsieniuose ilsėjosi darbus nustūmę rugsėjui. Žinia, darbai nemalonūs, nepopuliarūs, kam gi vasaros teikiamus malonumus jais užgožti. Tad rugsėjį bus ardomas LEO LT, žinoma, nenuskriaudžiant privačių investuotojų. Ir kas čia tokio: viena valdžia sukūrė, kita – išardys. Kad paskui atėjusioji vėl galėtų kažką sukurti. Dauguma kūrusių ir ardančių – tie patys: jie drausmingi – kaip reikia, taip ir balsuoja.

Rugsėjį, ko gero, bus verčiamas Seimo pirmininkas, nesiseka su tais „vienais iš trijų“ veikėjais.

O dar rugsėjį mažinamos biudžetininkų algos bei „Sodros“ išmokos. Kaip sykis šildymo sezono pradžiai. „Skruzdėms“ panika, „žiogams“- juokas: juk smagu įkišti lazdą į skruzdėlyną. O čia net keli „drūti“ pagaliai! Skaityti daugiau »

Laisvę iškovoję, išmokim būti laisvi

Balsas tyruose

Buvau ir primiršusi „Baltijos kelio“ sukaktį, tad vieną rytą taip ir išsižiojau: per nacionalinę televiziją du širvintiškiai pristato originalų „Baltijos kelio“ dvidešimtmečio paminėjimą. Jo esmė – kiekvienas yra kviečiamas nubėgti savąjį simbolinį Laisvės kilometrą – kur gali, kaip gali, kiek gali. Sumanymas tikrai gražus ir prasmingas.

Daug vandens nutekėjo ir daug pokyčių buvo per tą dvidešimtmetį. Turbūt ne vienas pasiilgo tos vienybės ir euforijos, kuri tada buvo apėmusi visus. Geras buvo laikas, kupinas džiugaus laukimo, stebuklo nuojautos, laisvės dvelkimo. Kas norėjo klausytis negausių skeptikų, pranašavusių tai, kas vyksta dabar? Taip, tokių pranašysčių tikrai buvo, bet iš tų kalbų tada tik juokas ėmė.  Skaityti daugiau »

DVIKOVA

Klausimai

1. Nuo kelerių metų pradėjai domėtis sportu? Kas paskatino?2. Krepšinis – tai…3. Kuo gatvės krepšinis skiriasi nuo paprasto krepšinio?4. Ar niekada rimtai negalvojai apie profesionalo karjerą?5. Žaisdamas tikriausiai patiri nemažai traumų. Kas padeda atsitiesti?6. Tavo autoritetas.

7. Didžiausias pasiekimas krepšinio aikštelėje.

8. Ar dažnai treniruojiesi? Ar galima teigti, kad gyveni krepšinio aikštelėje?

9. Kokios charakterio savybės yra tiesiog privalomos „streetballer’iui?

10. Ar gyvenimas didmiestyje yra prioritetas norint tapti žymiu krepšininku?

11. Kas yra svarbiausa sportininkui – talentas, darbas ar užsispyrimas ir motyvacija?

12. Ko galėtum atsisakyti dėl krepšinio, o ko – ne?

13. Labiausiai patinkantis krepšinio elementas.

14. Ar Širvintų žmonės yra pakankamai susidomėję tuo, ką darai tu ir tavo kolegos?

15. Geriausia Širvintų krepšinio aikštelė.

16. Ko palinkėtum pradedantiesiems?

Robertas visada priziuri krepsinio aikstele kalnalaukio ggRobertas

Jis – beveik profesionalas. Šoklus, greitas, darbštus žaidėjas, turintis gerą humoro jausmą. „Nekenčiu didelio dėmesio ir nemėgtu, kai mane giria,“ – sako krepšininkas.

Robertas visada prižiūri krepšinio aikštelę Kalnalaukio g.

Dosjė:

Vardas: Robertas

Pavardė: Savickas

Pravardė: Robke

Amžius: 24 m.

Kredo: Neturėk autoritetų.

Aivaras (pirmame plane) su komandos draugukAivaras

Jis – draugiškas, linksmas, komunikabilus. Su juo lengva bendrauti. Šis krepšininkas ne tik gerai žaidžia, bet ir yra geras žmogus. Jo nesavanaudiški veiksmai aikštelėje neretai atneša pergalę. „Krepšinis – tai aš,“ – sako jis.

Aivaras (pirmajame plane) su komandos draugu.

Dosjė:

Vardas: Aivaras

Pavardė: Grygelevičius

Pravardė: Aivis

Amžius: 19 m.

Kredo: Niekada nepasiduok ir siek savo tikslo. Skaityti daugiau »

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos