be kategorijos

Bartkuškio pagrindinės mokyklos 5 klasės

bart5gKonkursui „Linksmiausia ŠIRVINTŲ KRAŠTO klasė“

Gyvename tik kartą – ką čia slėpti!

Ir jeigu norime gyvent gerai,

Smagiai, linksmai pašėlti,

Kad net kilnotųsi stogai.

Kas norus mums išpildys?

Kas apdovanos sėkme?

Likimas, burtai ar „žuvelė“

Gyvenimą pavers švente.

O gal stebuklų mes nelaukim

Ir sėkmę patys pasigaukim!

Bartkuškio pagrindinės mokyklos 5 klasės mokiniai ir auklėtoja Rima Šukštienė

Melanija Jachimavičienė: „Žlugdoma Neįgaliųjų draugija, nenorima padėti, suprasti“

Padėkos raštu buvo apdovanotas kraštą garsinantis neįgalusis Algimantas Kojis.

Padėkos raštu buvo apdovanotas kraštą garsinantis neįgalusis Algimantas Kojis.

Antradienio popietę Neįgaliųjų draugijos nariai rinkosi į Kultūros centro parodų salę paminėti Tarptautinę neįgaliųjų žmonių dieną (gruodžio 3 dieną). Minėjimas vyko anksčiau, nes visoje šalyje paskelbta gripo epidemija, ir renginių nebus galima organizuoti. Ta pačia proga įvyko Draugijos rajono skyriaus ataskaitinis susirinkimas.

Į renginį buvo pakviesti rajono vadovai, seniūnai. Sunku įvardyti priežastis, bet rado laiko dalyvauti tik Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėja D. Oršauskaitė bei dviejų seniūnijų (Alionių ir Čiobiškio) socialinio darbo organizatorės.

Neįgaliųjų draugiją šiuo metu sudaro 807 rajono gyventojai. Draugija teikia būtiniausias paslaugas neįgaliesiems, aprūpina kompensacine technika, konsultuoja teisiniais ir kitais klausimais, rengia ekskursijas, sporto žaidynes, koncertus, susitikimus su kitų rajonų neįgaliaisiais. Į Neįgaliųjų draugijos Dienos centrą ateina žmonės treniruotis po sunkių ligų, čia galima išskalbti drabužius, išsimaudyti. Tomis (mokamomis) paslaugomis naudojasi ne tik neįgalūs žmonės, bet ir socialiai remtini gyventojai, neturintys tam sąlygų namuose. Skaityti daugiau »

Laukimo vienatvė

Balsas tyruose

Kol šalies elitas ilsėjosi po triukšmingų Helovino vakarėlių prašmatniuose klubuose, mes, eiliniai, skubėjom į kapines – jau švariai išgrėbstytas, chrizantemomis lyg pusnimis baltuojančias. Na ir kas, kad komunalininkai šiemet neatvežė nei žemių, nei smėlio (neprisimenu, kada dar taip buvo), apsiėjom ir be jų malonės. Atrodytų, viskas tvarkoj: aplankėm, prisiminėm, žvakeles uždegėm. Bet pagerbdami mirusius ar neužmirštam gyvųjų? Nustebot? Be reikalo.

Štai iškalbinga situacija: prie buvusio kaimyno kapo susitinku jo našlę. Moteris guodžiasi: va, sūnaus būta – puokštė padėta, žvakutė dega. Kapus aplankė, o pas mane neužėjo, matyt, laiko pritrūko. Nežinojau nė ką besakyti: vienintelis sūnus, gyvenantis kitame mieste, rado minutę kapui aplankyti, bet neužsuko pas mamą. Ne, sūnus ne girtuoklis netikėlis, tai normalus vyras, tvarkingas šeimos tėvas. Vadinasi, į kapines atėjo, nes visi tą dieną eina, o kad mama laukia ir ilgisi, nesvarbu. Ar taip turi būti? Skaityti daugiau »

Bartkuškio pagrindinė mokykla, 2 klasė

Iš pasakų knygų,  Iš spintų senų  Atkeliavo lėlės  Pas mus į svečius.

Iš pasakų knygų, Iš spintų senų Atkeliavo lėlės Pas mus į svečius.

Konkursui „Linksmiausia ŠIRVINTŲ KRAŠTO klasė“


Bartkuškio pagrindinė mokykla, 2 klasė, mokytoja Danutė Žandauskienė.

„Gyvenu labai gerai, laukiu, kad bus dar geriau…“

zmongSvečiuose pas Širvintų krašto žmones

„Dirbk, kai liūdna – tik darbas išblaško liūdesį. Dirbk, kad nepultum į neviltį – niekas taip neapsaugo nuo slegiančios nykumos kaip darbas. Dirbk, kai lydi sėkmė – nėra geresnio vaisto nuo laimėjimų svaigulio kaip darbas“, – sakė vokiečių rašytojas Johanas Robertas Becheris. Būtent darbas ir geri žmonės gelbsti nuo visų gyvenime užklupusių rūpesčių. Tuo įsitikinusi širvintiškė Virginija Didžiokaitė – buvusi ilgametė Širvintų ligoninės Palaikomojo skyriaus vyr. medicinos sesuo.

– Visas mano gyvenimas prabėgo Širvintose, – pasakoja neseniai garbingą jubiliejų šventusi ponia Virginija. – Čia baigiau vidurinę mokyklą, iš čia išvažiavau studijuoti medicinos, čia vėl po kelerių metų  sugrįžau. Širvintų ligoninėje daugiau nei 40 metų dirbau. Pažįstu ne vieną šimtą Širvintų krašto žmonių. Aš gerbiu širvintiškius, kiek galiu – padedu. Man irgi žmonės padeda, nes gyvenu viena ir jų pagalbos man bet kada prireikia. Skaityti daugiau »

Bartkuškio pagrindinės mokyklos šeštokai

bargKonkursui „Linksmiausia ŠIRVINTŲ KRAŠTO klasė“

Mes šeštokai – tai jėga,

Mes vieningi visada.

Grėbiam, plušam, prakaituojam,

O paskui linksmai šėliojam.

Smagumėlio mums netrūksta,

Su mumis net vištos dūksta.

Bartkuškio pagrindinės mokyklos šeštokai su auklėtoja Danute Stungiene.

Širvintų „Atžalyno“ pagrindinės mokyklos 6c klasė

sestaCKonkursui „Linksmiausia „Širvintų krašto“ klasė“

Mes – Širvintų „Atžalyno“ pagrindinės mokyklos 6c klasė. Mūsų auklėtoja – neieškanti žodžio kišenėje, kai reikia subarti ar pagirti. Randame bendrą kalbą klasėje, nes mums visose situacijose padeda Ji, Irena Rutkauskienė.

Kad ir kokiu keliu gyvenime pasuktume, sieksime dangaus platybių. Nors trukdo lubos, bet tikra, stipri klasė gali jas pramušti. Mokame pajuokauti, kai reikia, ir paverkti drauge. Netikėkite, bet mes tą dangų pasieksime.

Laura Jankovskytė

Pergalingi „Vilties“ balsai „Vilties balsuose“

Į eilinę repeticiją neįgaliųjų draugijos patalpose susirinko ansamblis "Viltis".

Į eilinę repeticiją neįgaliųjų draugijos patalpose susirinko ansamblis "Viltis".

Kiekvienais metais Lietuvoje  vyksta neįgaliųjų meno kolektyvų apžiūra-konkursas „Vilties balsai“. Kolektyvai yra suskirstyti į penkis regionus, iš kurių į finalinį turą patenka po du geriausiai savo regione pasirodę meno kolektyvai. Lapkričio 4 dieną Naujosios Vilnios kultūros centre vyko Vilniaus ir Utenos apskričių Lietuvos neįgaliųjų mėgėjų meno kolektyvų šventė „Vilties balsai 2009“. Šventėje dalyvavo net 13 kolektyvų: „Viltis“ iš Širvintų, „Ežerija“ iš Zarasų r.,  „Dainuok, širdele“ iš Šalčininkų r., „Žara“ iš Elektrėnų, „DaBWiJA“ iš Anykščių r., „Upelė“ iš Švenčionių r., „Gija“ iš Grigiškių, „Goda“ iš Ukmergės, „Ievaras“ iš Vievio, „Minoras“ iš Vilniaus, „Pušelės“ iš Visagino, „Vyturiai“ iš Utenos r. ir „Putinas“ iš Ignalinos r. Širvintiškiai regione užėmė pirmąją vietą ir kartu su ukmergiškiais iškovojo kelialapį į finalinį apžiūros-konkurso etapą.

Pasak meno kolektyvo vadovės Dalios Kiaulevičiūtės, pirmoji vieta buvo šiek tiek netikėta. Sakoma, kad geriau nusiteikt visų blogiausiam, kad paskui mažos laimės taptų didelėmis. Panašiai galvojo ir Dalia: „Duok Dieve, užimti antrą vietą nuo galo…“ Ansambliečiai buvo nusiteikę negalvoti apie prizines vietas, o dainuoti taip, kad patiems būtų gera. Tačiau po širvintiškių pasirodymo scenoje nereikėjo laukti nė komisijos sprendimo, – visiems tapo aišku, kad pagrindiniai kandidatai į nugalėtojus – ansamblis „Viltis“ iš Širvintų. Anot Dalios, daugelis žmonių mano, kad dalyvauti tokiuose konkursuose yra labai paprasta. Skaityti daugiau »

Valio viešųjų ryšių akcijai!

Balsas tyruose

Turėjom progą įsitikinti, kad rajono valdžia tikrai gerai išmano viešuosius ryšius. Kai kovo mėnesį šilumos kaina be jokios logiškos priežasties buvo padidinta maždaug 35 proc., dauguma nesuprato, kam to reikia. Tad už kovą ir balandį sumokėjom nauja kaina, o jau gegužę pasigirdo gražaus gyvenimo pažadai: kainos kris, mokėsim mažiau, gyvensim geriau. Atėjo ruduo, o su juo ir šildymo sezonas su pažadėtom naujom kainom. Šildymo kainas pavyko sumažinti 18 proc. Tai džiugi žinia miestelėnams, – šaukia valdžia, o su ja ir kai kurie susipainioję širvintiškiai. Susiginčijom su kaimynu, vos nesusipykom, bet taip ir nesugebėjau jam išaiškinti šio pseudomažinimo esmės. Jis tiki valdžia ir man įrodinėja, kad mokėsim mažiau. Na, kai gaus sąskaitą ir ją palygins su pernykšte, praregės ir gal net atsiprašys. Bet dabar valdantieji džiūgauja: viešųjų ryšių akcija pavyko! Gyventojai supainioti: vieni tiki valdžia, kiti nebežino, kuo tikėti, o treti, kurie mokykloje „nesipyko“ su matematika, juokiasi: jei praėjusį sezoną mokėjom po 18,22 ct, o šį mokėsim po 21,83 ct, tai kur čia mažėjimas? Žinoma, dėkui, kad ne 24,51 ct, kaip kovą, balandį ir šį spalį, bet tai nereiškia, kad mus galima mulkinti kalbomis apie kainų mažinimą.
Skaityti daugiau »

Didžiausias turtas – darbštumas ir gerumas

 Jonas Smailys - Rudens šventėje Širvintose.

Jonas Smailys - Rudens šventėje Širvintose.

Širvintų krašto žmonės

Nebuvo Kairionių kaimo žemės derlingos. Ant aukšto Širvintos kranto įsikūrusiose sodybose daugiausia – molis, nemelioruotas šlynas… Nebuvo kaime ir didžiažemių ūkininkų. Visa, ką turėjo šio kaimo žmonės, buvo nuoširdumas, jautrumas, ir, žinoma, darbštumas. Viena iš tokių buvo Veronikos ir Nikodemo Smailių šeima, kurioje užaugo Jonas, Zenonas ir Elena. Jonas – vyriausias, matyt, todėl pagal senąsias šeimos tradicijas jam buvo lemta likti tėvų sodyboje, kurioje jis su žmona Elena augino keturis savo vaikus – beveik pametinukus Janiną, Kęstą, Gediminą ir Andrių, karšino tėvus.

Nedidukė buvo trobelė – virtuvė su duonkepe krosnimi ir didysis kambarys, pertvertas spintomis, už kurių stovėjo lovos. Tačiau vietos užteko ne tik aštuonių žmonių šeimai, bet ir kiekvienas prašalaitis, nebūtinai giminė ar kaimynas, o ir iš toliau su kokiu reikalu atklydęs, būdavo svetingai sutinkamas, būtinai prie stalo pasodinamas ir tuo, kas kamaroje užsilaikę, pavaišinamas. O tų užklystančių netrūko, mat be Jono pagalbos aplinkiniai neišsiversdavo. Reikia, būdavo, pievą nušienauti – eina pas Joną, nes jis turi arklinę šienapjovę, reikia šieną sugrėbti – eina pas Joną, nes jis turi grėbiamąją, reikia suvežti – irgi skuba pas Joną, nes jis turi didelį vežimą. Tas pats ir javapjūtei prasidėjus, ir bulviakasiui atėjus. Jonas nė vienam neatsisakydavo padėti. Skaityti daugiau »

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos