be kategorijos

Garbingiausioje vietoje – tremties Kalėdas menantys žaislai

Danutė Blusevičienė: "Nors nebuvau mačiusi Lietuvos, bet grįžusi jaučiausi kaip danguj..."

Danutė Blusevičienė: "Nors nebuvau mačiusi Lietuvos, bet grįžusi jaučiausi kaip danguj..."

Vis labiau gruodžio šaltis kausto sužvarbusią žemę, vis anksčiau vakaro sutemos juoda skraiste apgaubia tėviškės laukus. Artėjančios Kalėdos verčia pamąstyti apie prabėgusius metus, nuveiktus prasmingus darbus, įsimintinas akimirkas, patirtus rūpesčius ir džiaugsmus. Žvarboką gruodžio popietę pasibeldžiau į širvintiškės, Upelio gatvės gyventojos Danutės Blusevičienės buto duris. Ant slenksčio pasirodžiusi jaunatviškai švytinti moteris gerokai nustebo, sužinojusi vizito priežastį, bet pasiūlė užeiti ir sutiko papasakoti apie vaikystėje patirtą Kalėdų stebuklų laukimo džiaugsmą, Kūčių stalą Uralo papėdėje bei kasdienius darbus.

Danutė Blusevičienė – Širvintų krašto žmonių gerai pažįstama matematikos mokytoja, sumaniai namuose šeimininkaujanti žmona, mama ir močiutė. Prieškalėdinių rūpesčių moteriai apstu: teks Kūčių vakarienę paruošti, Kalėdų valgiais pasirūpinti, namus šventiškai papuošti. Juk prieš pat Kalėdas ponia Danutė švenčia ir savo gimtadienį, tad svečių namuose tikrai bus. Kūčių stalui ir Kalėdų šventei ruoš tradicinius patiekalus – dar iš mamos išmoktus. Skaityti daugiau »

Ketvirtį amžiaus trukusi akistata su ugnimi

Vytenis Vitkauskas paskutinį kartą rikiuotėje - para buvo rami.

Vytenis Vitkauskas paskutinį kartą rikiuotėje - para buvo rami.

Pirmadienį Širvintų priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba (PGT) į atsargą išleido vieną ilgiausiai tarnyboje dirbusių pareigūnų – skyrininką, vidaus tarnybos vyresnįjį puskarininkį Vytenį Vitkauską. Anot Priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininko Jono Jočio, galima sakyti, kad į atsargą išeina šios tarnybos legenda, paruošusi kelias kartas ugniagesių.

Be šešių dienų 26 metus ugniagesiu išdirbęs Vytenis Vitkauskas pirmadienio rytą paskutinį kartą budėjimo rūpesčius perdavė kolegoms. Paskutinioji para darbe jam buvo rami, tačiau Vytenis prisiminti tikrai turi ką – per tuos metus jam teko gesinti šimtus gaisrų. Vieni jų įstrigo atmintyje, kiti ilgainiui tapo tik statistikos eilute. Suprantama, širdyje liko ir pasididžiavimo šilumos, ir kartėlio nuodėguliukų… Skaityti daugiau »

Tik pats vargo paragavęs vargetą užjaus

Balsas tyruose

Teko išsikalbėti su labdaros organizacijos „Maisto bankas“ savanore, ne vienerius metus dalyvaujančia prieškalėdinėse maisto produktų aukojimo akcijose Vilniaus prekybos centruose. „Visko tenka prisižiūrėti ir prisiklausyti,- pasakoja ji. – Svarbiausia išvada, kurią pasidariau dalyvaudama šioje veikloje: labiausiai užjaučiantys ir dosniausi tikrai ne garsios žvaigždės, turtingi verslininkai, bankininkai ar seimūnai. Patikėkit – „liūto dalį“ suaukoja pensininkai ir paprastas „proletariatas.“ Skaudu ir pikta, kai kokia „bulvarų“ išpopuliarinta žvaigždutė tiesiog demonstratyviai stumteli priėjusį savanorį ar atvirai bodėdamasi atlieka pareigą: dviem pirštais paėmusi pigiausią kruopų ar makaronų pakelį įmeta į aukų dėžę ir išdidžiai pasišalina. O štai suvargęs pensininkas, detaliai išklausinėjęs, kokie produktai tinka, grįžta kupinu krepšiu nešinas ir dar padėkoja už tokią prasmingą ir reikalingą akciją.“

Negali nesutikti su šiais teiginiais. Ne veltui sakoma: „Sotus alkano neatjaučia.“ Nuo vargo pelės iki žvaigždūno ar seimūno – kaip nuo Žemės iki Mėnulio. Kur ten jiems iš savo aukštybių įžiūrėti varganą „bomžą“ ar alkstančią daugiavaikę šeimą? Ne kartą teko tuo įsitikinti ir Širvintų krašte. Pamenat, prieš porą metų buvo renkamos lėšos šešiolikmečio bagaslaviškiečio gydymui. Manot dosniausi buvo vietos verslininkai ar politikai? O ne. „Liūto dalį“ po keletą ar keliolika litų suaukojo pensininkai ir moksleiviai. Ir tai ne vienintelis pavyzdys. Skaityti daugiau »

Neteisinga ir amoralu

Balsas tyruose

Sensacingas įvykis – pirmą kartą Savivaldybės tarybos narys viešai paklausė gyventojų nuomonės rimtu klausimu. Bent jau aš tokio atvejo neprisimenu. Dažnai pagalvodavau, kaip valdžia keičia žmogų. Atrodo, buvo kaip visi, o pateko tarybon ir tapo visažinantis ir neklystantis. Maždaug: aš valdžioj, o jūsų „glušų“ nuomonė man nė kiek nerūpi. Savivaldybė moka nemažus pinigus išrinktajam leidiniui, bet jame spausdina tik posėdžių darbotvarkes ir priimtus sprendimus… O kad viešam svarstymui būtų pateiktas koks projektas, – neatsimenu. Gal ir ne viską reikia skelbti, bet aptariamas atvejis dėl šilumos tinklų modernizavimo – kaip niekas kitas liečia mus visus. Nors ir kaip pyktų valdantieji, ačiū tiems opozicionieriams, kurie viešai suabejojo tais dalykais ir net kreipėsi į visuomenę.

Kaip visuomenės dalelė, esu pamaloninta, kad su manimi tariamasi. Tik ką aš galiu pasakyti? Šis klausimas – kaip perkūnas iš giedro dangaus.

Tikrai nesu modernizavimo ar naujovių priešininkė, bet kuo tai gresia mano piniginei? Dabar, paklausius iniciatorių aiškinimų, ateitis atrodo rožinė. Ar tikrai?
Skaityti daugiau »

Gelvonų vidurinės mokyklos 7 klasė

Prieš užmiegant ...

Prieš užmiegant ...

Konkursui „Linksmiausia ŠIRVINTŲ KRAŠTO klasė“

Mes labai mėgstame keliauti, todėl ir mūsų nuotraukos šia tema.

Gelvonų vidurinės mokyklos 7 klasės mokiniai ir auklėtojas Sigitas Miknevičius

Seniūnas tikisi, kad „teletabiai“ į Bartkuškio centrą sugrįš

Anot seniūno, iš šių aptrešusių medžių malkos nekokios, todėl ir atrasti medžių pjovėją buvo nelengva.

Anot seniūno, iš šių aptrešusių medžių malkos nekokios, todėl ir atrasti medžių pjovėją buvo nelengva.

Bartkuškio gyvenvietės centre auga šimtametės tuopos. Daugelis jų jau tiek aptrešusios, kad iškilo pavojus aplinkinių saugumui. Juo labiau, kad vieną tuopą vėtra nuvertė. Su kolektyviniu prašymu bartkuškiečiai kreipėsi į Jauniūnų seniūnijos seniūną Vidmantą Grinį, kad pasirūpintų tuo reikalu. Seniūnas sako, iš pradžių dėl medžių nupjovimo kreipėsi į vieną firmą. Šioji užsiprašė 400-600 litų už vieną medį. Iš viso už medžių nupjovimą būtų reikėję sumokėti apie 2700 litų. Anot seniūno, tai – dideli pinigai ir ne krizės metu, o dabar – tiesiog nerealūs. Taigi seniūnas ėmėsi ieškoti kitų būdų problemai išspręsti.

– Kalbinau vieną, kitą bartkuškietį, – sako Vidmantas Grinis. – Norinčių nebuvo. Juk ne taip paprasta vidury gyvenvietės nupjauti didžiulius medžius, nugenėti šakas, jas išvežti. Žodžiu, sutvarkyti viską kaip reikiant – reikia ir jėgų, ir laiko. Pagaliau pavyko prikalbinti žmogų, kad imtųsi šio darbo. Už malkas padirbėti daugiau norinčių nebuvo – esą dėl tokio prasto kuro neapsimoka vargti. Skaityti daugiau »

Kas turi – tam dar pridėta, kas neturi – iš to atimta?..

Balsas tyruose

Turiu tokią vaikystės draugę – ir darbšti, ir protinga, ir būdo gero, tik vieną trūkumą turi – nesilaiko pas ją pinigai, nemoka ji su jais tvarkytis. Net darželinukas, gavęs smulkių kišenpinigių, planuoja, kaip juos išleis: ar nusipirks vieną didelį šokoladą, ar kelis kartus po mažesnį. O mano draugė, vos gavusi algą, puola šluoti viską iš eilės. Negalvodama ir neskaičiuodama. Nuolat perka ką nors išsimokėtinai, vos baigusi mokėti vieną paskolą, jau tariasi dėl kitos. Jos aplinkoj nėra žmonių, kuriems ji nebūtų skolinga. Ir dažniausiai skolinasi iš vieno, kad galėtų grąžinti kitam. Užburtas ratas. Bandyti ją paprotinti – tuščias reikalas. Į visas pastabas atsako: „Ai, vis vien pinigų nėra, o nusipirksiu, tai ir turėsiu.“ Arba atšauna: „Tau gerai kalbėti, tu moki su pinigais tvarkytis, o man taip neišeina.“ Bergždžias pasiteisinimas, tai juk ne aukštoji matematika. Tiesiog reikia atsižvelgti į galimybes, o ne keletą dienų mėtyti į kairę ir dešinę, kad vėliau sėdėtum be pinigų. Ne veltui liaudis sako: „Pinigas mėgsta būti skaičiuojamas.“

Siaučiant krizei spauda nešykšti patarimų, kaip taupyti. Dažniausiai jų autoriai – solidūs finansininkai, bankų analitikai. Paskaitai ir… nieko naujo neatrandi. Dauguma šitaip gyvenom visada: taupydami, skaičiuodami, neišlaidaudami. Na, o tokiems kaip mano minėtoji draugė – tie patarimai nė motais, jie tvarkosi pagal savo „finansinį modelį“. Skaityti daugiau »

Belaukiant…

Balsas tyruose

Sako, Vilniuj kai kurios parduotuvių vitrinos Kalėdoms pasipuošė dar prieš Vėlines. Pas mus dar tylu, ramu. Šlapia, tamsu, o dar iškasinėta, purvais pažliugusi Vilniaus gatvė. Kažin kodėl pas mus visi didieji darbai pradedami rudenį? Taip buvo su garsiuoju tiltu per Beržę, kurį remontavo per pūgas, taip dabar su vandentiekio projektu. Būtų kasinėjama vasarą, kai sausa, o ir džiūva viskas sparčiau, nelabai ir pajustume nepatogumus.

Beje, labai aktualu ir saugumas. Kabaldiškiai skundžiasi, kad dviračių teko atsisakyti, nes tamsoj važiuoti labai pavojinga. Gatvės neapšviestos, o duobės, kurių prikasinėta tankiai, aptvertos tik popierinėmis juostelėmis, tad įgarmėti į jas didelė tikimybė. Gal galima būtų pakabinti kokius atšvaitus? Šios problemos vasarą irgi nebūtų.

Bet yra, kaip yra. Tiems, kurie laukia vandentiekio, ne tiek ir pikta dėl duobių, jie laukia kalėdinės dovanos – vandens. Dėl to verta ir pakentėti. Skaityti daugiau »

Bartkuškio pagrindinės mokyklos 7 klasė

bartk7gKonkursui „Linksmiausia ŠIRVINTŲ KRAŠTO klasė“

Mums linksma rudenį,

mums linksma bet kuriuo metu,

nes dirbame, spotuojame ir mokomes kartu!

Bartkuškio pagrindinės mokyklos 7 klasė ir auklėtojas Antanas Paliūnis

Tik muzika gali išblaškyti niūrias mintis

Rita ir Gediminas Makauskai mano, kad muzika visada reikalinga.

Rita ir Gediminas Makauskai mano, kad muzika visada reikalinga.

Širvintų krašto žmonės

– Be jų neįvyktų joks renginys, kadangi jie viską suorganizuoja, viską paruošia, viską padaro. Jie abu pasišventę šitam darbui. Myli jie žmones, myli juos žmonės, – sakė iš Mišniūnų į Anciūnų kaimo kapelą muzikuoti važinėjantis Stasys Markevičius. Jam pritarė ir anciūniškiai Rimantas Lajauskas bei Tomas Stankevičius:

– Jie labai puikūs žmonės, nes daug dirba, duoda kaimui muzika ir dainomis pasidžiaugti. Apie juos tik gerus žodžius galima būtų pasakyti.

Negailėjo gražių žodžių ir juos garsiai išsakė Anciūnų krašto žmonės apie Ritą ir Gediminą Makauskus. Beveik tris dešimtmečius Anciūnuose gyvenantys sutuoktiniai yra gerbiami ir mylimi už iniciatyvumą, išradingumą, muzikalumą, krašto tradicijų puoselėjimą, gebėjimą liaudiška muzika ir dainomis linksminti kaimo žmogų.

Į Anciūnus Gediminas Makauskas atvyko 1982 metais. Tuomet ką tik baigęs Vilniaus kultūros mokyklą jaunas specialistas buvo paskirtas Anciūnų kultūros namų meno vadovu. Kultūros namų direktore dirbo Danutė Šinkūnienė. Jauni žmonės kolūkyje buvo vertinami, jų jaunatviškos idėjos palaikomos. Skaityti daugiau »

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos