be kategorijos

Svečiuose pas babunią Franią

Post scriptum

Na, kokios Velykos be kaimiškų kiaušinių? Verbų sekmadienį buvom pas babunią Franią – garbaus amžiaus, šviesaus proto, darbščių rankų ir miklaus liežuvio, vos nepasakiau – „ponia“. Bet taip pavadinta ji siuste pasiunta. Sako: „Visi ubagai, prisiėmę paskolų, dabar ponai. Va, mano dukterys – ponios: nagai lakuoti, nieko nedirba, gauna invalidumus: viena – per stora, kita – per plona, abi rūko…“

Juntu – babuniai kažkur yra „nervas“. Akurat! Pernai įsigijo gražuolę mišrūnę telyčią. Rytoj atvažiuoja supirkėjas – priduoda „maistan“ dėl to, kad neveršinga. O sėklino net 4 ar 5 kartus! „Tai ko jis ten jai viduriuose ieškojo?! Kožną kartą sakė: „Viskas gerai,“ – keikia babunia sėklintoją. „Tai gal jam buvo gerai,“ – šaiposi babunės žentas. „Neozoofilai?“ – mintyse kikenu… Ne, čia ne tik verslas. Tik kas skaičiuoja riziką, kas stebi rinką, kur konkurencija? Už ženklinimą – 45-50 litų, už patikrinimą – apie 10 litų, už atvažiavimą… Padaugink iš kelių… Skaityti daugiau »

Skolos senatvei grąžinimas

Balsas tyruose

Nežinia, ar čia Velykų dvasingumo aura veikia, ar toks metas, bet pastarosiomis dienomis vis senatvės tema šmėkščioja: tai televizija rodo filmą iškalbingu pavadinimu „Šioje šalyje nėra vietos senukams“, tai straipsnis „Ar mūsuose gerbiama senatvė“ internete užkliūva… Ko gero, laikas pradėti mąstyti apie neišvengiamai ateisiančius pokyčius.

Deja, senatvė ateina nei laukiama, nei kviečiama. Turbūt devyni iš dešimties „pasirašytumėt“ už tokią laimingos senatvės viziją: gyvenimas savuose namuose, tvarkantis be kitų pagalbos, vaikams ir anūkams apsilankant ne tik per didžiąsias šventes, bet kiekvieną savaitgalį. Labai gražu, tik, deja, tikrovė dažniausiai būna visiškai kitokia.

Sako, yra šalių, kuriose nėra vaikų namų, nes ten giminė jaučia pareigą globoti našlaičius. Sako, ten ir senoliai ypač gerbiami, jų žodis visada lemiamas. Lietuvoje vaikų namuose našlaičių, ko gero, yra mažuma, nes didesnė dalis vaikų turi gyvus ir sveikus gimdytojus. Vadinu gimdytojais, nes tėvais turi teisę vadintis tie, kurie vaikus augina. O kaipgi pagarba senoliams? Su rytiečiais tikrai negalime lygintis. Negalima tvirtinti, kad senoliai negerbiami, bet kad nelabai jų paisoma, irgi neginčytina. Ko gero, pagarbos gaunam tiek, kiek nusipelnėm. Bet su pagarba ar be jos ateina laikas, kai tampi nesavarankiškas, nebegali išsiversti be pagalbos. Kas toliau? Skaityti daugiau »

1990 m. kovo 27 naktis… 20 metų…

Post scriptum

1990 m. kovo 11-ąją žinom visi – Aktas dėl Nepriklausomos valstybės atkūrimo. Viešojoje erdvėje buvo propaguojama nepaisant padarinių, atsisakyti iškart visko – paso, karinio bilieto ir tarnybos.

Tuojau iš TSRS ginkluotųjų pajėgų pasitraukė apie 550 jaunų kareivių. Kovo 22 d. Lietuvos Respublikos Raudonojo Kryžiaus draugija Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninės vieno pastato trečiame aukšte įsteigė globos skyrių, iškėlė Raudonojo Kryžiaus vėliavą. Čia buvo priglausti 38 bėgliai iš sovietų armijos. Paskelbė tai viešai. Ėjo vos ne ekskursijos, užsienio žurnalistai…

Naktį į kovo 27-ąją TSRS ginkluotųjų pajėgų desantininkai įsiveržė ir sužalotus, bet dar gyvus jaunuolius pagrobė į karo dalinius, tribunolą.

Iš 38, manome, kai kam pavyko pasprukti. Kai kas, neištvėręs kančių, nusižudė. Visos pavardės su tiksliais adresais pateko (ar buvo paliktos) desantininkams. Kas bėglius sutelkė į vieną vietą ir viešai paskelbė? Kas juos pasmerkė mirčiai? Kas likusius gyvus suranda dabar?
Skaityti daugiau »

Kiekvienam – pagal darbą. Ar tikrai?

Balsas tyruose

Mano kartos žmonės puikiai prisimena socializmo sistemos lozungą „Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal darbą“. Šūkis geras ir teisingas, bet turbūt visus labiau viliojo komunizmo santvarkos samprata „Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“. Sutikit, jei būtų pavykę tai įgyvendinti, tai bent gyvenimas prasidėtų! Deja, komunizmo nesukūrėm, o ir iš socializmo viršūnėn vedančio kelio seniai išklydom, vadovaujamės kitais lozungais. Dabar ne kiekvienas gali parodyti savo sugebėjimus, o kad atlygis atitinka darbą, daugeliu atvejų irgi diskutuotina. Bet kad mokama už atliktą darbą, nenuginčys niekas. Rašytojas gauna honorarą už išleistą knygą, nesvarbu, ar ją parašė per savaitę, ar per dešimt metų. Pardavimo vadybininkui ar brokeriui mokama už sandorį, ir niekam nerūpi, kiek laiko ir pastangų jam tai kainavo. Ir grioviakasys gaus sutartą atlygį už iškastą griovį, nesvarbu, kiek laiko jį kasė ir kiek kastuvų sulaužė. Sąrašą galima tęsti ir tęsti… Atrodytų, kam kalbėti apie tai, kas visiems žinoma ir nekelia abejonių? Ar tikrai nekelia? Ar tikrai visi pas mus gauna atlygį už ATLIKTĄ darbą? Jei pagalvojote apie valdininkus, Seimo ar Vyriausybės narius ir pan., galvokit iš naujo, šiandien kalba ne apie juos. Lietuvoj klesti įvairios tarnybos, sugebančios pasipinigauti už nieką. Skaityti daugiau »

Nuo 1990 iki 2010

Post scriptum

Kiek daug tų skaičiukų! Tai mūsų gyvenimas. Ir ką nuveikėm mes patys, kai jie lašėjo?.. Jeigu nėjai ar nevažiavai į jokius minėjimus, mitingus ar koncertus, beliko televizorius. Gražu ir pakilu iki ašarų. Tik kurį kanalą įjungsi – ten Landsbergis. O! Jo lūpose kažkas nauja: „Norėdama gyventi, Lietuva nori bent pageidauti, kad į Rytus ir į Vakarus (?!)…“ Negi V. Landsbergis pamatė ir Vakarų slavų klastą?

Prieš kelias dienas, norėdamas pagąsdinti, kas laukia mūsų, jeigu bus tiesioginiai merų rinkimai, jis pasakė – lenkiškų rajonų merai taps savavaldžiais prezidentais. Dievai galingieji! Taigi jie, tie merai, tokie buvo visą laiką, ir nonsensas visoje Europoje – Lietuvoje partija nacionaliniu tautiniu pagrindu! O gal nacionalistiniu? Šovinistiniu? Kas galėtų paneigti?
Skaityti daugiau »

Ačiū Dievui, širdys dar nesuledėjo

Balsas tyruose

Šventinį savaitgalį vainikavo prasmingas tradicinis renginys – telemaratonas „Gerumo diena“, dar kartą įrodęs, kad lietuviai moka užjausti ir padėti. Dėkui Dievui, nei krizės, nei sunkmečiai nesunaikino mūsų žmoniškumo ir atjautos. Tokių labdaros akcijų vyksta nemažai, ir suaukojamos sumos tikrai įspūdingos. Apmaudu, bet ir gerumui pagaliai į ratus kaišomi. Neseniai nuskambėjo istorija apie apmokestintą labdarą, skirtą klausos aparatui negirdinčiam vaikeliui. Gera žinia – Mokesčių inspekcija savo pretenzijų atsisakė, viešumas padėjo. Gaila, kad valdininkų žmoniškumą tik žiniasklaida pažadina. Į Gerumo dienos „medų“ „deguto įlašino“ viena telekomunikacijų bendrovė, nepanorusi atsisakyti savosios pelno dalies ir pasielgusi pagal savo reklaminį šūkį „ir turtuoliai taupo“. Ką darysi, tai jų teisė, bet man, kaip klientei, pikta: dalis mano aukos nusės jų kišenėje. Bet tai menka smulkmena, palyginti su tuo jausmu, kuris apima matant tokią vienybę ir susitelkimą.

O mūsų krašto žmonės irgi geri? – klausiu socialinių darbuotojų.

– Tikrai geri, – išgirstu atsakymą.

Kalbamės apie paramos akciją nuo gaisro nukentėjusiai daugiavaikei šeimai. Jau gal mėnuo praėjo, o žmonės nenustoja aukoti. Būna, nepažįstami gatvėje stabdo, klausia, ko labiausiai trūksta, siūlo paramą. Vaikams drabužėlių prinešė tiek, kad sunešioti nebespės. Nelaimė priverčia susitelkti ir bėdoje aplinkinių nepalikti. Skaityti daugiau »

Laisvė ir poreikis „veržtis“

Balsas tyruose

Baigiasi neeilinė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio savaitė. Prisiminėm istoriją, sulaukėm svečių, pasitikrinom, anot Prezidentės, kam svarbi Lietuva ir jos nepriklausomybė. Gaila, kad tie mūsų jubiliejai – tiek tūkstantmetis, tiek dvidešimtmetis, išpuolė krizės sąlygomis. Tad ir „dovanos“ krizinės: pensinio amžiaus ilginimas, motinystės išmokų bei nedarbingumo pašalpų eilinė reforma. Ir nemėginkit skųstis, tarpukario Lietuvoj irgi buvo krizė, o tada nebuvo jokių pensijų, bedarbio pašalpų, juolab – motinystės išmokų. Tai ne mano, o tūlo seimūno paprotinimas. Na, akmens amžiuje nebuvo komunalinių mokesčių, o ir mėsa ne parduotuvių lentynose gulėjo, bet po girias bėgiojo. Gal nelyginkim to, kas nepalyginama. Juk jūs, gerbiamieji valdantieji, nuo svaiginamų valdžios viršūnių savęs iki mūsų nenuleidžiat. Mums sumažintos algos ir pensijos, premjerui – atnaujinta rezidencija su oranžerija ir pirtele. Kalbama, už tam skirtus pinigus galima pastatyti ir įrengti dešimt namų. Tai juk  – tik namų, o čia – rezidencija… Vėl nepalyginami dalykai. Paralelių galima rasti visur, bet ar visada to reikia?
Skaityti daugiau »

Be atsakomybės

Balsas tyruose

Anądien užsuko seniai matyta bičiulė. Gurkšnodamos arbatą aptarinėjam kas „dūšiai“ ramybės neduoda.

– Ne per seniausiai netoli Poliklinikos mačiau nekasdienį vaizdą: grupelė Savivaldybės darbuotojų su vicemeru priešaky gramdė senosios Poliklinikos prieigas. Žiauriai nemėgstu tos „pokazuchos“,- pareiškia bičiulė.

– O kas čia blogo?- nesutinku. Kad tokios akcijos parodomosios, žinome jau nuo tada, kai Leninas „subotnike“ rąstą panešėjo. Svarbiausia, kad tai vis tiek duoda naudos. Galų gale ne Savivaldybės klerkų darbas valyti šaligatvius ir kiemus. Bet padarė gražų gestą, nuvalė Poliklinikos prieigas. Ne vienas už tai bus dėkingas, nes ten amžina čiuožykla, tarsi ne ligoniai vaikščiotų, o čiuožėjai treniruotes rengtų.

– Gerai, dėl Poliklinikos tau pritariu,- sutinka pašnekovė.- Bet aš mačiau juos dirbančius prie buvusios Poliklinikos, ten, kur tie išliaupsinti socialiniai būstai. Argi ne pikta: milijonus išleido rekonstrukcijai, net kompiuterizuotą šilumos punktą įrengė. Pažiūrėk, anot spaudos, jie moka 4,5 Lt už kvadratinį metrą, o aš privatizuotam, bet nemodernizuotam bute ploju ko ne 8. Ir dar valdžia surengia talką jiems sniegą nukasti! Ar ne gražus vaizdas: vicemeras taką gramdo, o gyventojai pro langus stebi, kas čia vyksta. Nė vienas neišėjo padėti! Ar ne karališkas gyvenimas? Skaityti daugiau »

Kalnų Karabachas. Prekyba istorija Seime?

Post scriptum

Rankose laikau Demokratinės politikos instituto (tų institutų dabar – kaip pridergta) popierių. Jame kviečiami „visi neabejingi pasaulio istorijai ir žmogiškajam skausmui šių metų vasario14 d., 12 val., LR Seimo Europos informacijos biure susipažinti ir prisiminti Kalnų Karabacho tragediją.“ Įvadinį žodį tars seimūnai Mantas Adomėnas, Egidijus Vareikis, Dalia Kuodytė. Visi konservatoriai. Tik… tai organizuoja Azerbaidžano Respublikos ambasada. Kompanijos „Justice for Khojaly“ koordinatorė Lietuvoje kažkokia Eva Luka.

Atgimimo pradžioje Kalnų Karabachas mums siejosi su armėnų kova už laisvę. Ir jie, ir mes buvome vadinami separatistais. Dabar viskas išversta atvirkščiai? Atseit armėnai smaugia azerus? Taip, Armėnija neturi nei dujų, nei naftos, ką turi azerai. Mūsų biznieriai ten įkūrė klestinčius maisto prekių marketus. Ten niekas neskaičiuoja milijonų net Eurovizijos dalyviui… Bet kokį velnią čia raugia konservatoriai? Ar tik kaip skalikai lekia pirma kinkinio? Ten, pas azerus, esamos ar būsimos NATO karinės bazės? Kaip už skalijimą apie demokratiją Baltarusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje atitinkamiems tipams mokami pinigai?.. Taip šluostomos kojos į mūsų istoriją, į Armėnijos, į Ukrainos, „kusy“ – ir lojama ant Baltos Rusios. Ko praėjusį pavasarį į Vilnių be kvapo buvo atlėkusi Angela Merkel? Kad pritildytų? Vizito niekas nekomentavo… Tai mūsų neliečia? Klystat, ponai, mes – pasaulio kontekste. Ir nors stebėkim atvirom akim, jeigu pakeist nieko negalim. Gaudydami žuvį savam prūde nematom artėjančio cunamio. „Ir nėra čia ko krūpčioti,- šnypštė Landsbergis. – Globalizacija bus.“ Skaityti daugiau »

Norisi kaip geriau, bet…

Balsas tyruose

Lietuvoj pakvipo rinkimais. Kalbu ne apie savivaldybių rinkimus, nors netiesioginė agitacija jau juntama. Nenuostabu, metai netruks prabėgti, pats laikas pradėti „viliotinius „. Bet labai gali būti, kad teks perrinkti Seimą. Tai labai rimta, ir klaustukų čia išties daug.

Turbūt daugelis sutiktų – šis Seimas ypač nevykęs: skandalai, neproduktyvus darbas, įvairiausios aferos ir apgavystės. Paprasti rinkėjai niekaip nesuvokia, kaip galima mėnesį nesirodyti Seime, o grįžus išdidžiai atsisakyti atlyginimo (dar pabrėžiant, kad iki tol niekas taip nedarė) ir manyti, kad viskas tvarkoj. Tegul pabando taip pasielgti paprastas pilietis, tuoj pat atsidurs už durų ir dar su „vilko bilietu“. Iš Seimo nario atimti mandatą įmanoma tik apkaltos būdu. Argi varnas varnui ryšis kirsti akį? Nemanau, o tai reiškia, kad „atostogautojas“ ir jo „dubleris“, tvarkingai balsavęs už kolegą, ir toliau atstovaus rinkėjams. Ar mums reikia tokių atstovų? Nenuostabu, kad rinkėjai subruzdo: pradėti rinkti parašai dėl konstitucinės pataisos. Politiniai oponentai tvirtina, kad tai tik vienos partijos, atsidūrusios politikos užribyje, mėginimas grįžti į valdžią. Galbūt, bet tai esmės nekeičia: turim teisę rinkti, norim turėti ir paleisti. Tarkim, ši akcija pavyks, Seimas bus paleistas. O kas toliau? Na gerai, surenkam parašus, pakeičiam Konstituciją, paleidžiam velniop tą susikompromitavusį Seimą, išsirenkam naują. Ar jis bus geresnis? Kažin? Kiekvieną kartą eidami balsuoti tikime, kad šįkart tai jau tikrai išrinksime pačius geriausius, protingiausius, sąžiningiausius, darbščiausius… O viskas baigiasi pagal posakį: „Norėjom geriau, išėjo kaip visada.“ Dabar viskas pasikeis: blogai dirbat – paleidžiam, renkam iš naujo. Vėl nepavyko? Ne bėda, vėl paleidžiam, vėl renkam. Gyvenimas taps nesibaigiančiais rinkimais. Smagu jausti savo galią! O ar bus naudos? Pirmiausia, visi tie parašų rinkimai, referendumai, ypač patys Seimo rinkimai, kainuoja. Ir kainuoja nemenkai! Antra, o koks tada bus Seimo darbas? Vos apsitrynė, įsivažiavo, jau paleidžiamas. Jei dabar dirbama prastai, kas bus tada, kai neliks jokio stabilumo? Kas norės tokiomis sąlygomis rimtai dirbti? Ir kas norės kandidatuoti? Galimybė bet kada paleisti Seimą gali visiškai paralyžiuoti jo darbą. Skaityti daugiau »

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos