be kategorijos

Žirgai – jo lemtis

Prano Navalinsko bičiulystė su žirgais tęsiasi nuo mažens...

Prano Navalinsko bičiulystė su žirgais tęsiasi nuo mažens...

Antradienį septyniasdešimtąjį gimtadienį švęsiantis Lietuvos žirginio sporto veteranas Pranas Navalinskas sako pažintį su arkliais taip pat skaičiuojantis ilgais dešimtmečiais. Ant arklio ar su vadelėmis rankose jis nuo mažens – sirguliuojantis tėvas, nenorėdamas įstoti į kolūkį ir savo arklių atiduoti svetimiems, sūnų paragino ūkininkauti. Deja, atsilaikyti prieš negailestingą sistemą nebuvo lemta, ir penkiolikametis Pranas netrukus žiemomis pradėjo lankyti Vilniuje veikusį Melioracijos ir mechanizacijos technikumą. Taip per tris žiemas jis įgijo melioratoriaus-mechaniko kvalifikaciją.

– Tuomet Lietuvoje veikė tik dvi melioracijos valdybos – Kirtimuose ir Šilutėje, – pamena Pranas. – Ir štai sužinojau, kad mane dvidešimties melioratorių būryje siunčia į Kazachstaną, Karagandą. Tuomet kaip tik buvo įsisavinami plėšiniai, o Lietuva šefavo vieną tenykštį ūkį.

Direktoriui, buvusiam generolui, iš karto į akį krito jaunas, sumanus vaikinas, norintis ir mokantis dirbti. Kai atėjo laikas lietuviams vykti namo, jis Pranui pasakė: „Darbą išmanai, bet matau, kad esi šaukiamojo amžiaus. Taigi dokumentų tau neatiduosiu. Liksi čia ir dirbsi. Kol kas…“   Skaityti daugiau »

Dešroje mėsos nerasta? Ji buvo puiki. Ir su prieskoniais!

Post scriptum

Dar iš ryto radijuje Liutauras Degėsys nuteikė dviprasmiškai – ne viskas, kas turi eilėraščio formą, yra poezija. Neįtikėtina! Ir šiais laikais išleidžiama po 1 poezijos tomelį! Šalyje šį poezijos pavasarį – apie 150 renginių! Unikalu!

…Pirmoji skaitė užsienyje gyvenusi poetė. Iškart pagavo klausą, mintį, dvasią… Apie traukimąsi iš Lietuvos, karo nusiaubtą Drezdeną… (O juk sąjungininkai bombardavo visai ne karo objektus, bet tyčia naikino unikalų miestą… Ar gali pamiršti Europa savo žaizdas?.. Tai tik patvirtina Varšuvos požeminis muziejus.) Ir vėl girdžiu poetę – apie intymų dvasinį išgyvenimą – ko vaikštai savo dumblinais batais po mano sielą… (Batai buvo švarūs, lyg būtų atneštas ir numestas į dumbliną Kauno marių pakrantę, miręs angelo poza – apvilktas ir nužudytas tramdomaisiais marškiniais? Kur Kedį kankino? Ar tušti stovi – ne vienas, kaip sakė prezidentas R. Paksas – CŽV ir VSD slapti kalėjimai Lietuvoje? Kokia graži violetinė lubinų spalva… Mūsų nevilties spalva… Su violetine Drąsiaus Kedžio palaidine „Stop pedofilijai“. Labai gražiai, labai kukliai ir prasmingai papuošta salė – žalia drapiruotė ir violetinė lubinų neviltis…)

Skaito poetas G. Iešmantas. Žurnalistas, politinis kalinys (anksčiau, ne dabar… Dabar jie kažkaip išnyksta… Drąsiui Kedžiui 4 Europos Sąjungos valstybės siūlė galimą POLITINĮ PRIEGLOBSTĮ. Viena iš jų – Lenkija…) Eilės rašytos prieš 30 metų. „Kas, Lietuva, aš būčiau be tavęs?…“ Tikriausiai tas, kas esam mes? Kas yra ir kur jo vaikai – Valdas, Gedvydas?

Ir poetė vertėja Marytė Kontrimaitė. Baigusi studijas Lietuvoje, stažavosi Jerevane. Ten susituokė ir turi 2 dukras – Vegą ir Justiną Arutiunian. Tėviškė, Kalnų Karabachas jos eilėse… (Taip, tai prieš 20 metų mums buvo Karabachas išsilaisvinimo simbolis. Prisimenu, vienam nerandančiam šakos pasikart išrėžiau tiesiai: vyk į kalnus, tai nors galą gausi kaip vyras, jei nesugebi gyventi kaip žmogus. A, nei važiavo, nei pasikorė – taip ir šliaužioja… Tik mūsų politikai persimetė nuo krikščioniškos šalies, prie musulmoniškos šliejas. Armėnai – ne ant politinio podiumo…)

Mažumėlę susireikšminę skaito 2 jauni poetai. Greitakalbe, kaip ir jų gyvenimo ritmas. Įtempiu klausą, stengiuosi pagauti mintį ir – uždusus atsilieku… Ach, tie indigo vaikai… Kad tik jie nepervargtų patys nuo savęs…

Aktorė primena 3 brangakmenius: papročius, kalbą, tėvų žemę. Kur mes juos išbarstėm per skubą į niekur?

Ir pabaigai. Ar kas atsitiko? Taip. Aš kelinta diena nejungiu radijo, televizoriaus. Gana informacijos, greičiau – dezinformacijos. Aš pasibaisėjus – nesugebu klausyti poezijos, neįvilkus į tramdomuosius politikos marškinius. Kuo čia dėta dešra? Ačiū rengėjams, tai buvo tikras produktas. Tikra poezija. Ne kliedesiai, lyg žolės parūkius. Ne veltui Pegasas?.. Negerai, kai vaidenas balti arkliai…

… Salėje buvo nedaug klausytojų. Pauškėjo durys. Visi vis skuba. Lyg nebūtų bedarbių, valstybės išlaikomų asmenų… Tai jums reikia maisto tik savo fiziologiniams poreikiams? Dvasinis irgi duodamas VELTUI. Per sunku norėti būti žmonėmis? Tada ir šerti galima prasčiau…

Ana Kunda

Tarp apkaltos peripetijų – ir šis tas rimčiau

Balsas tyruose

Sprendžiant iš žiniasklaidos pranešimų, Seime pastaruoju metu daugiausia dėmesio ir laiko skiriama apkaltai. Plačiausi aprašymai, komentarai, begaliniai seimūnų interviu ir prognozės. Solidi komisija gal pusantro mėnesio plušėjo, kalnus dokumentų išstudijavo, kol nutarė – apkalta bus! Dabar kita, ne mažiau solidi, aiškinsis, ar leisti prokurorams traukti nusižengėlį baudžiamojon atsakomybėn. Kai kurie kolegų vertinimai, švelniai tariant, keistoki. Kad ir toks, jog atsakomybę turi prisiimti tik pravaikštininkas – keliauninkas, o jo kolega – balsuotojas lyg ir niekuo dėtas.

O ką, man patinka toks požiūris! Vadinasi, jei aš, gražiai paprašyta, ką nors nugvelbsiu ar užvošiu kam marmūzėn, tai būsiu atleista nuo atsakomybės, juk pati iniciatyvos nerodžiau, manęs paprašė. Ir dabar, kaip skelbia viską matantys „žurnaliūgos“, keliauninkas posėdžiuose nelabai užsibūna. Gera darbovietė tasai Seimas: užsiregistravai, pasisukiojai keliolika minučių, paprašei kaimyno tavąjį mygtuką reikiamu momentu spustelt ir keliauk, kur siela veržias. Ne vien mūsiškiai tokie išradingi. Televizija parodė Rusijos Dūmos posėdį: ten vienas deputatas suskumba devynis mygtukus aptarnauti! Dar menkinamai pakomentavo, jog mūsiškiams toli iki tokių rezultatų… Belieka laukti ir pas mus „devyndarbių“ apsireiškimo. Skaityti daugiau »

„Sveikatinimo“ programa

Balsas tyruose

Susitikau Poliklinikoje seniai matytą giminaitę. Moteris turėtų būti, kaip sakoma, pačiame jėgų žydėjime, deja, širdies negalavimai jau antrą dešimtmetį žydėti neleidžia. Po tradicinio: „Kaip laikais?“, ji nusijuokia: „Nežinau nė kaip pasakyti. Prie mano ir taip jau įspūdingos ligų „puokštės“ prisidėjo dar viena, bet po neįgalumo nustatymo komisijos verdikto turėčiau džiaugtis, nes tapau lyg ir sveikesnė.“ „Nelabai suprantu, – prisipažįstu. – Ligų padaugėjo, bet tapai sveikesnė?“ „Ir aš nesuprantu. Bet komisijos išvada teigia, kad nedarbingumo lygis sumažėjo dešimtadaliu. Klausiau šeimos daktarės, tai ji paaiškino, kad priimtas toks nutarimas, įpareigojantis visiems mažinti prarasto darbingumo lygį. Ir spaudoj apie tai skaičiau, ir visiems pažįstamiems taip pat sumažino.“

Įdomios naujienos… Čia ką, dar vienas reformas „vingis“, tokia originali „sveikatinimo“ programa? Kiekvienam neįgaliajam dešimties procentų darbingumo lygio nuolaidą!? Spaudoj tokios informacijos neaptikau, „agentūros“ VBS duomenimis ne visada pasitikiu, teko ieškoti patikimesnių šaltinių. Pasirodo, oficialaus nutarimo nėra, bet neoficiali politika, sako, tokia, masinis neįgaliųjų „sveikatinimas“ vykdomas jau antrus metus. Minėtoji giminaitė buvo geros nuotaikos, nes „sveikatinimas“ nepakenkė jos kišenei. Daugeliui kitų pasisekė mažiau, jų piniginės palengvėjo perpus. Sako, tiesiog bibliniai stebuklai vyksta, darbingumą atgauna ir berankiai, ir bekojai, liko tik paralyžiuotuosius prikelti. Nesunku suskaičiuoti, kada „sveikatinimas“ bus baigtas: neįgalumo grupė peržiūrima paprastai kas dvejus metus. Jei kiekvieną kartą bus numetama po dešimt procentų, tai po dvidešimties metų net ir visiškai praradę darbingumą bus „sveiki“. O mes dar piktinamės dėl rajoninių ligoninių uždarymo! Po „sveikatinimo“ programos įgyvendinimo uždarysim ir respublikines! Skaityti daugiau »

Nesuvokiama painiava

Balsas tyruose

– Esu beviltiška, niekaip nesuvokiu valdžios veiksmų,- skundžiuosi draugei.

– 99 proc. to nesuvokia,- paguodžia ji.

-Vadinasi, kažkas vis dėlto suvokia,- nenusiraminu. –  Kad ir nedaug, vos procentas, bet vis dėlto…

– Tai čia tie, kurie artimi valdantiesiems,- daro išvadą bičiulė. – Baik išgyventi, kad suvoktum valdžios veiksmus įprastos logikos neužtenka, aš seniausiai net bandyt nustojau.

Gal draugė ir teisi. Matyt, valdžios „galvos“ jau tiek iškilo, kad jų genialios mintys nenusileidžia iki mūsų lygio. Sakykim, kaip suprasti, ko valdžia nori iš pensininkų? Sumažino pensijas – ką gi, krizė, „Sodra“ ties žlugimo slenksčiu – veržiamės diržus. Dirbantiems pensininkams mažino papildomai – prarijom ir tai. Gaunantys padorias pensijas (pasirodo, yra ir tokių, vieną netgi pažįstu!) paliko darbus, nes… nebeliko pensijos: kuo ji didesnė, tuo daugiau nurėžė. Likusieji paskaičiavo, kad vis tiek dar šis tas lieka, ir dirba toliau. Ne kažin kiek tų dirbančių tėra, pagrindinė masė verčiasi tik iš pensijos, o kuriems sveikata leidžia, ieško galimybių šiek tiek prisidurti. Bet, kaip sakoma, nedarykit staigių judesių, nes valdžios institucijos nesnaudžia: dar nespėjai piniginėn nė cento įmesti, o jau esi skolingas – „Sodrai“, Ligonių kasai, Mokesčių inspekcijai… Niekas ir nesiginčija, pensininkai ne kokie tamsuoliai, žino, kad mokesčius mokėti privalu. Bet leisti iš savęs tyčiotis niekas nenori. Atrodytų, viskas be galo paprasta: pasitaikė koks darbelis, atlikai jį, gavai atlygį, atsiskaitei su valstybe, ir taškas. Nauda ir biudžetui, ir pensininko piniginei. Skaityti daugiau »

Ar atlaikys Slibinas, spjaudantis ugnį?

Šiandien unikaliosios skulptoriaus Kęstučio Musteikio "Legendos" vienas "keleivis" - jau be galvos. Kažin, ar atlaikys ir pats "Slibinas", spjaudantis ugnį?

Šiandien unikaliosios skulptoriaus Kęstučio Musteikio "Legendos" vienas "keleivis" - jau be galvos. Kažin, ar atlaikys ir pats "Slibinas", spjaudantis ugnį?

Replika

2006-ųjų metų rugpjūčio 9 dieną skulptorius Kęstutis Musteikis prie pat  „Norfos“ parduotuvės ir skulptūrų parkelio, kuriame jau stovėjo Kazio Venslovo, Arvydo Ališankos skulptūros, baigė montuoti savąją 1,7 metro aukščio akmeninę „Legendą“. Idėją savo kūriniui skulptorius surado senosiose Gotų ir Bichovco kronikose, kuriose aprašoma, kaip keturios šeimos sėdo į laivą ir apiplaukė daugelį šalių. Spėrų šeima išsilaipino Nemuno žiotyse ir apsigyveno mūsų krašte. Mūsų rajone esantis Spėros ežeras, be jokios abejonės, su šiuo įvykiu yra susijęs. Taigi Širvintoms ši skulptūra yra labai prasminga.

Deja, laivo apačioje buvę rutuliai išsilaikė neilgai. Netrukus visi trys buvo sudaužyti. Praėjusią savaitę neatlaikė ir vieno iš keturių keleivių galva, o ir kiti keliautojų siluetai neliko barbarų nepastebėti, vos laikosi.

Kitoje gatvės pusėje – Policijos komisariatas, gatvė stebima vaizdo kamerų, kainavusių dešimtis tūkstančių. Ir, atrodo, niekas nieko neužfiksavo, nieko nežino. Kalbėjausi su I. Šeiniaus gatvę rekonstruojančiais statybininkais. Jie sakė:
Skaityti daugiau »

„Ačiū, mokytoja, kad jūs buvote ne tik mokytoja, bet ir motina“

Su buvusiais auklėtiniais. 1984 metai.

Su buvusiais auklėtiniais. 1984 metai.

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

– Ką aš galiu apie gyvenimą kalbėti? Sunku buvo, – sakė garbingą 80 metų jubiliejų švenčianti buvusi ilgametė Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos matematikos  mokytoja Stefanija Tarulienė. – Prisimena mane mokiniai, mokinių tėvai, labiausiai turbūt neužmiršta tie vaikai, kurie mokykloje išdykę buvo. Dabar susitikę veidan ir rankon bučiuoja. Ir gražių, ir liūdnų akimirkų per daugelį metų būta.

Mokytoja Stefanija Tarulienė kilusi iš Utenos rajono, didingo Užpalių miestelio. Ir šiandien mokytoja mena savo gimtinę, ten prabėgusius baisius karo metus, vargą ir rūpesčius.

– Labai sunkiai išgyvenome karą, – prisiminimais dalijosi mokytoja. – 1944 metais traukdamiesi vokiečiai padegė namus. Maždaug mėnesį laiko degė Užpalių miestelis. Ilgokai mes – 7 broliai ir seserys su mama – slėpėmės bunkeryje. Mama melždavo karvę, bet pieno paragauti vaikams ne visada tekdavo, nes pražygiuojantys kareiviai vis prašydavo maisto. Tėvelis vokiečių laikais buvo suimtas ir išvarytas darbams į Vokietiją. Karas mane kaip žmogų emociškai sužlugdė.
Skaityti daugiau »

Apie stabdžius (biurokratus)

Balsas tyruose

Kai su kaimyne begurkšnodamos arbatą keiksnojom rajono valdininkus – biurokratus, jos smalsuolis anūkas paklausė, ką tai reiškia. Visiems smalsiems cituoju Tarptautinių žodžių žodyną:“ Biurokratas – valdininkas ar pareigūnas, trukdantis tvarkyti reikalus, reikalaujantis atlikti smulkius formalumus, juos išgalvojantis, kitaip – vilkintojas.“ Šiuolaikinio jaunimo žargonu – stabdys. Turiu pasiūlymą Kalbos komisijai: kadangi norima lietuvių kalbą kuo labiau išgryninti nuo tarptautinių žodžių, tai keiskime biurokratą į stabdį ir tai bus aišku bei lietuviška. Juk stabdyti bet kokio reikalo sprendimą yra  biurokrato garbės reikalas. Kone kiekvienas, perskaitęs citatą, patvirtins: „O taip, aš irgi tokį pažįstu, oi, kiek jis man nervų prigadino, kol reikalus tvarkė.“ Ir daugybė biurokratų prie šio choro prisijungs: juk biurokratas biurokratui irgi… biurokratas, kolegos problemas spręs, kaip ir kiekvieno mirtingojo. Skaityti daugiau »

Ar esam laisvi gerbti save?

Post scriptum

Tai kaip ten dėl to Jūsų vyriško „pasididžiavimo“, berniukai? Matavote, gyrėtės – ir ilgiu, ir storiu, nenurimot, pakol nepadažėt žmogašūdžiu? „Šikalais smirdantys sysalai“… Pedofilai, zoofilai, nekrofilai, homofilai ir dar velniai žino kas… Na, manau, jeigu dar yra vyrų šitame Marijos žemės krašte, tai jie patys apgins vyrų garbę… Vienas nelaimėlis savaip išsprendė savo „pasididžiavimo“ problemą – ant kaladės: kirviu šmaukšt – ir baigta…

Monsinjoras A. Svarinskas ragina nuo iškrypėlių gintis malda. „Nei Briuselis, nei mistiškoji Europa man neįrodys, kad analinė anga iš prigimties tinka lytiniam aktui, nes kai kam ta anga, kiek iš gydytojų žinau, paskui pradeda neišlaikyti to, kam ji prigimties skirta“,- sako kunigas Jonas Varkala. Jis stebisi, kad šitie sutvėrimai apipilami pinigais, nebūdami nei mokslininkai, nei išradėjai ar filantropai, kad šitie šėtono šaukliai „septyniskart kaltesni už pedofilus praktikus, nes nužudo tiesą apie žmogų. Kad ir visokių niekšybių padaro žmonės, bet didžiausia – blogį pavadinti gėriu…“ Skaityti daugiau »

Jei neturit pinigų gydymuisi, tai būkite sveiki…

Balsas tyruose

Protingi žmonės pataria negyventi chaotiškai, o būti likimo šeimininkais, planuoti savo pajamas ir išlaidas. Juokų darbas, kad tik būtų ką planuoti! Taigi, pradedam: mokesčiai, paskutinių batų taisymas, įprastiniai vaistai… O kas liko – duonai ir kefyrui. Belieka išdėstyti, kurią dieną perkama duona, o kurią – kefyras, nes abu kartu nebeišeina. Štai jums ir standartinio pensininko standartinis mėnesio išlaidų planas, turbūt nė pats Šemeta geriau nesukurptų. Savaitę kitą viskas gerai, o trečioj – tikras „fors mažor“, sušlubuoja sveikata. Nieko baisaus, naujoji vaistų kainų politika veikia: viena vaistinė šaukia, kad sumažino kone tūkstančio, kita – bene pusantro tūkstančio pavadinimų vaistų kainas. Bet niekšybės dėsniai tebeveikia, šitiek vaistų atpigo, o tie, kurių man reikia, pabrango trečdaliu. Štai jums ir naujoji politika! Niekur nedingsi, tenka pirkti pabrangusius ir dėlioti naują išlaidų planą. Irgi nesudėtinga: mokesčių nieks nesumažins, batus vis tiek lopyti reikia, taigi taisytina tik duonos ir kefyro eilutė – dabar parduotuvėn teks kulniuoti ne kas dieną, o kas antrą, tai ir visa korekcija.
Skaityti daugiau »

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos