be kategorijos

Kiaukliečiai pasveikino kunigą Antaną Jasionį

25 metų kunigystės jubiliejų švenčiantis kunigas Antanas Jasionis (centre) su Dubingių parapijos kunigu Anton‘u Zavalskij (kairėje) ir Gelvonų parapijos kunigu Viliumi Kiškiu (dešinėje) po sekmadienio Šv. Mišių Kiauklių bažnyčios šventoriuje.

25 metų kunigystės jubiliejų švenčiantis kunigas Antanas Jasionis (centre) su Dubingių parapijos kunigu Anton‘u Zavalskij (kairėje) ir Gelvonų parapijos kunigu Viliumi Kiškiu (dešinėje) po sekmadienio Šv. Mišių Kiauklių bažnyčios šventoriuje.

Liepos 7 dieną Kiauklių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje gausiai susirinkę parapijiečiai iškilmingai pasveikino parapijos kleboną kun. Antaną Jasionį 25 metų kunigystės proga.

Sekmadienį Kiauklių bažnyčioje Gelvonų parapijos klebonas Vilius Kiškis aukojo Šv. Mišias, kurių metu buvo meldžiamasi už Kiauklių krašto žmones bei už kunigystės jubiliejų švenčiantį kunigą Antaną Jasionį. Parapijos tikintieji maldose prašė Dievo laiminti parapijos ganytojo gerus darbus, padėti jam ištikimai tarnauti bažnyčiai bei žmonėms, sėkmingai darbuotis Viešpaties vynuogynuose.

Po Šv. Mišių parapijiečiai, Kiauklių kaimo bendruomenė, kunigo seserys Marytė ir Zita bei artimieji sveikino jubiliatą, dėkojo klebonui Antanui Jasioniui už ganytojišką veiklą, supratingumą ir atjautą bei įteikė gėlių puokštes. Jautresnės sielos moterys šluostėsi ašaras, o apie pustrečio šimto žmonių, sugiedoję „Ilgiausių metų“, dėkingumą ganytojui išreiškė plojimais. Skaityti daugiau »

Aštuoniasdešimtmečio energijos paslaptis: negeria, nerūko, nuolat treniruoja kūną…

Romualdas Malinauskas traukia keturių ratų vežimėlį.

Romualdas Malinauskas traukia keturių ratų vežimėlį.

Į Bagaslaviškio paštą buvo užsukęs keliautojas. Tikras žygeivis. Vilniečiui Romualdui Malinauskui – 80 metų… Plaukiojęs srauniomis upėmis, dalyvavęs dviračių žygiuose, o dabar keliauja po Lietuvą pėsčiomis. Eina jis iš Dieveniškių į… Klaipėdą. Romualdas yra įveikęs ir didesnius atstumus. Šis išties unikalus žmogus mielai sutiko atsakyti į kelis klausimus.

– Keliauti tokius atstumus pėsčiomis sunku ir pavojinga. Daugelis tokio amžiaus žmonių sugeba tik serialus per televizorių žiūrėti…

– Tai yra klaida! Žmogui mažai judant, atrofuojasi raumenys ir… smegenys. Daug pavojingiau lindėti kažkur kambaryje užsidarius ir laukti mirties. Kiek senučių Lietuvos kaimuose apiplėšta ir nužudyta? Dar didesnė klaida – senatvėje kojinėje laikyti sutaupytus pinigus. Tai – nusikaltimas! Kam senatvėje iš viso taupyti pinigus? Juk pinigai kitame pasaulyje beverčiai… Kita vertus, ką iš tokio senio, kaip aš, galima atimti? Be to, kažkada čigonė išbūrė, jog mirsiu ne namuose ir ne lovoje… Skaityti daugiau »

„Mes buvome ten, kur grėsė mirtis“

Tremtinių ir politinių kalinių sąskrydyje Ariogaloje (dešinėje Kazimieras Autukevičius) su Vytautu Matijošiumi.

Tremtinių ir politinių kalinių sąskrydyje Ariogaloje (dešinėje Kazimieras Autukevičius) su Vytautu Matijošiumi.

1941 metų birželio 14-ąją prasidėjo masiniai lietuvių trėmimai į Sovietų Sąjungos platybes. Tremiama buvo nepaisant amžiaus, lyties, užimamų pareigų. Kai kurie iš nelaimingųjų mirė dar pakeliui į tremties vietą ir niekada nebesugrįžo į Tėvynę. Net kelerių metų vaikai sovietų valdžios buvo laikomi liaudies priešais. Daugelis iš jų matė savo tėvų mirtį. Žodžiais nenusakoma, kokias fizines ir dvasios kančias patyrė tremtinių šeimos. Tarp išvarytųjų iš savo tėviškės žmonių pateko ir Mančiušėnų kaime (Gelvonų seniūnija) gyvenusių Autukevičių šeima.

Iš tėviškės Mančiušėnuose išplėšė, kai viskas aplinkui žydėjo

– Mus išvežė 1948-ųjų gegužės 22-ąją, – pasakojo Širvintose gyvenantis Kazimieras Autukevičius. – Tremtyje su mama ir dviem seserimis išbuvome 8 metus. Baisu ir sunku buvo, kai grėsė mirtis, kamavo badas, slėgė pasikeitęs atšiaurus klimatas.

Aštuntą dešimtį metų skaičiuojantis pašnekovas pasakojo, jog į Sibirą su mama Veronika Autukevičiene buvo ištremtas būdamas keturiolikmetis paauglys, abi seserys Veronika ir Jadvyga buvo jaunesnės. Kazimieras Autukevičius sakė, jog šeima žinojusi, kad bus ištremta, nes brolis Alfonsas buvo partizanas, neseniai nušautas, tėvai apkaltinti bendradarbiavimu su miško broliais, nevykdantys valdžios nurodymų. Skaityti daugiau »

Balandžiai – ne nauda, o skrydžio grožis

Mažylis baltas balandžiukas Antano Stimburio rankose jaučiasi jaukiai.

Mažylis baltas balandžiukas Antano Stimburio rankose jaučiasi jaukiai.

Gegužės dešimtąją Šeiniūnų kaime vyko dešimtasis rajoninis estafetinis bėgimas aplink Gelvanės ežerą, skirtas rašytojo Igno Šeiniaus 124-osioms gimimo metinėms. Tada į jubiliejinį bėgimą atvyko aukštaskraidžių balandžių mėgėjų klubo „Senieji Vilniaus spalvotašoniai“ pirmininkas Antanas Stimburys, kuris atsivežė kelias dešimtis sportinių balandžių. Prieš startą jaunieji bėgikai balandžius paleido į dangų. Pasak Antano, tegu jaunimas nors rankose palaiko šį gražų paukštį, pajunta jo širdelės plakimą. O gal kas nors susigundys ir jais susidomės rimčiau… Po savaitės susitikome su Antanu Stimburiu jo namuose Spadviliškių kaime.

– Pirmas klausimas būtų toks, – kokią naudą gaunate laikydami balandžius? Juk neparduosi nei mėsos, nei plunksnų… Net patarlė tokia yra: „Iš karvelio nauda – plunksnos vėjui, mėsa vanagui“.

– Sutinku, naudos jokios, tik nuostoliai, tačiau… O kam žmonės, pavyzdžiui, laiko katiną? Juk nei mėsos, nei kailiuko taip pat neparduoda. Materialinės naudos išties nėra. Tačiau yra paukščio skrydžio grožis! O koks įdomus balandžių gyvenimas balandinėje. Tai ir meilė, ir komedija, ir kova… Bendraujant su balandžiais apima jausmas, kurį supranta tik tie, kurie patys kada nors augino šiuos nuostabius paukščius. Skaityti daugiau »

„Ačiū, Mama, kad esi…“

„Ir niekas kitas mums nepadės, jei pačios sau nepadėsime,“ - sako Monika Sauliūnienė (kairėje) ir Vilija Gurskienė (dešinėje).

„Ir niekas kitas mums nepadės, jei pačios sau nepadėsime,“ - sako Monika Sauliūnienė (kairėje) ir Vilija Gurskienė (dešinėje).

Šiaulių kaimas įsikūręs pusiaukelėje tarp Viesų ir Bagaslaviškio. Ieškau vieno namo Slyvų gatvėje. Pačioje jos pabaigoje dešinėje pusėje išvystu didelį plotą jau sužaliavusios vejos su joje besipuikuojančia pavėsine, kiek toliau matosi gražiai į kūgius sukrautos malkos, tvarkingi ūkiniai pastatai ir šviežia žalia žolyte apaugęs kiemas. Nenorėdamas gadinti taip ilgai laukto šviežio pavasarinio grožio, automobilį palieku ant kelio. Vos atidarius mašinos dureles, mane visai nepiktai aploja šuo. Nužingsniuoju prie namo durų. Pasitinka plačiai besišypsanti namų šeimininkė Vilija Gurskienė ir aštuoniasdešimt vienerių metų močiutė Monika Sauliūnienė. Viduje – ideali tvarka. Natūralios medienos interjeras sukuria ramybės ir jaukumo pojūtį.

Sužinojusi mano vizito tikslą, Vilija gūžteli pečiais ir prataria: „Tai kad aš niekuo nenusipelniau, kad apie mane rašytų…“

O juk būti gera mama – jau didelis nuopelnas ir garbė! Tuo labiau Vilijai… Moteris išaugino šiais metais aštuonioliktojo gimtadienio sulaukusį sūnų Vygantą. Mama jį vadina „proto bokštu“. Ir ne tik mama. Vygantas praėjusiais metais baigė Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinę mokyklą, buvo mokinių prezidentas. Tai žmogus – visų galų specialistas, besidomintis ir tiksliaisiais, ir gamtos mokslais. Puikiai groja armonika, deklamuoja eiles ir šiaip yra gudrus vaikis… Skaityti daugiau »

„Velykų proga – sveikatos bei pavasario šilumos“

Beivydžių kaimo gyventojas Zigmas Vaskela: „Gera būdavo jaunystėje, kai stiprus ir „drūtas“ buvau.“

Beivydžių kaimo gyventojas Zigmas Vaskela: „Gera būdavo jaunystėje, kai stiprus ir „drūtas“ buvau.“

Nors sakoma, kad Velykos – tai gamtos atbudimo, prisikėlimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė, tačiau šįmet pavasario ženklų dar nematyti. Velykos ankstyvos, tad ir su taip laukta šiluma teks palūkėti. Nors žvarba iš savo glėbio dar nenori paleisti žemės, bet žmonių širdys jau alsuoja pavasariu. Kai apsilankiau pas Zigmą Vaskelą, Beivydžių kaimo (Zibalų seniūnija) gyventoją, senolis spindėjo džiaugsmu ir gyveno artėjančios šventės laukimu.

– Labai laukiu pavasario, kad tik greičiau sušiltų, tuomet ir sveikata galbūt bus geresnė, – dėliodamas ranką ant rankos sakė devintą dešimtį metų skaičiuoti įpusėjęs Zigmas Vaskela. – Dirbti darbų jau negaliu, bet pasidžiaugti saulės spinduliais malonu.

Paprašytas prisiminti praeitį, ponas Zigmas santūriai pasakojo apie prabėgusią vaikystę Kelmytės vienkiemyje (tai už Beivydžių, Ukmergės rajono pakraštyje, buvęs vienkiemis, vietinių gyventojų nebeminimas, išlikęs tik ten gimusiųjų ir augusiųjų atmintyje), prisiminė tėtį ir mamą, brolius Vytą ir Juozą, seseris Moniką, Eleną ir Veroniką, Beivydžių kalnelius ir pakalnes, kur kažkada su sodžiaus vaikais bėgiojo. Senolis šypsojosi prisiminęs vaikystėje patirtus priešvelykinius rūpesčius ir Velykų džiaugsmus. Pašnekovo teigimu, vaikams įdomiausias užsiėmimas būdavęs drauge su mama dažyti kiaušinius. Zigmas sakėsi, kad jų šeima buvusi didelė, o tėčio brolis vaikų neturėjo, tad jis, Zigmas, buvo paimtas „už sūnų“ į dėdės šeimą ir ten gyveno iki savo vestuvių. Pasak pašnekovo, dėdė su dėdiene buvo labai rūpestingi ir rūpinosi juo kaip savo sūnumi. Skaityti daugiau »

Žemaičiui iš Telšių Širvintose gyventi gera

90 metų jubiliejų šventęs Povilas Šaltmeris: „Ilga mano gyvenimo meliodija“.

90 metų jubiliejų šventęs Povilas Šaltmeris: „Ilga mano gyvenimo meliodija“.

Sėkmės visada sulaukia tas žmogus, kuris gražiai gyvena, dažnai šypsosi, myli aplinkinius, kuris džiaugiasi šalia esančiais artimaisiais. Toks Širvintose gyvenantis žemaitis Povilas Šaltmeris – buvęs ilgametis Telšių skaičiavimo mašinų gamyklos šaltkalvis, auksinių rankų meistras, jautrus ir mylintis tėvas, senelis, prosenelis.

– Ilga mano gyvenimo meliodija, – žemaitiškai mintis dėstė neseniai 90 metų jubiliejų šventęs senolis. – Sunku būtų suskaičiuoti, kiek metų iš viso dirbau. Daug kur teko darbuotis: ir kolūkyje, ir parduotuvėje, bet labiausiai patiko šaltkalviu. Mano rankos nestambios, jos labai tinkamos šaltkalvio darbui, kai reikėdavo smulkias detales kaip su pincetu surinkti.

Turi ką ponas Povilas papasakoti ir parodyti ne tik šeimos nariams, bet ir kiekvienam svečiui, užsukusiam į jo namus. Senolis rodė didžiulę knygų biblioteką, sakėsi per gyvenimą sukaupęs apie tūkstantį leidinių, daugelį jų išdalijęs ir padovanojęs draugams bei šeimos nariams, apie 600 knygų laiko anūkės Donatos namuose, kuriuose dabar ir gyvenąs. Skaityti daugiau »

Ir Kernavėje, ir Zibaluose dirbti buvo gera

Valerija Grigaliūnienė tarp anūkų.

Valerija Grigaliūnienė tarp anūkų.

Daugiau nei keturis dešimtmečius pedagoginiam darbui paskyrė Valerija Grigaliūnienė – ilgametė Kernavės ir Zibalų mokyklų direktorė, mokytoja lituanistė. Šiandieną devintą dešimtį metų skaičiuojanti pedagogė sakosi be knygos ištverti negalinti nė dienos, vis turinti kažką paskaityti.

Pradinės mokyklos mokytojas paskatino siekti mokslo

– Skaitau viską, ką atneša vaikai ir anūkai, – aukštyn braukdama plaukus sakė Valerija Grigaliūnienė. – Labai daug pinigų knygoms gyvenime išleidau ir dabar negailiu. Skaitydamas žmogus tobulėji, pleti savo akiratį, pajunti gimtojo žodžio grožį. Skaityti pradėjau dar maža būdama, tuomet mama pabardavo, kad imčiausi darbo, o ne knygos. Esu dėkinga savo pirmajam Užušilių pradinės mokyklos mokytojui, kuris skatino siekti mokslo. Skaityti daugiau »

Būrėja: „Pyktis, irzlumas, priekabumas dažniausiai reiškia, kad žmogus yra nelaimingas.“

Boleslava „užkalba“ stiklinę vandens. Pasak moters, suteikti vandeniui gydomųjų savybių gali kiekvienas žmogus.

Boleslava „užkalba“ stiklinę vandens. Pasak moters, suteikti vandeniui gydomųjų savybių gali kiekvienas žmogus.

Teoriškai žinojau, kad žmogų galima suvokti trimis lygmenimis, – kaip fizinį, kaip energetinį ir kaip dvasinį kūną. Fizinė žmogaus būsena visiems aiški. Dvasinę dar bus laiko sužinoti po mirties. O kaip su energetine?

Širvintų kaime gyvenanti profesionali būrėja Boleslava Piragienė, pasitelkdama žmogaus energetinę informaciją, Taro kortomis gali išpranašauti žmogaus ateitį. Susitarėme susitikti. Prie durų mane pasitiko šviesiaplaukė tamsių gilių akių moteris. Ji mielai sutiko atsakyti į kelis klausimus.

– Būrimas Taro kortomis. Manau, jog pagrindinį vaidmenį čia vaidina kortos. Tai gal jomis burti gali kiekvienas žmogus? Reikia tik išmokti jas skaityti…

– Skaityti galima išmokyti bet kokį žmogų, tačiau būrimo Taro kortomis esmė ne pats skaitymas. Juk kortos iškrinta ne bet kaip. Jos „klausosi“ žmogaus siunčiamos energijos kodo ir pagal tai susidėlioja ant stalo. Štai sugaudyti ir suvaldyti tą energiją gali toli gražu ne kiekvienas. Mūsų šeimoje yra visa būrėjų linija. Tai mano mama, mamos du broliai, senelis, senelio tėvai. Iš jaunesnių (man 65 metai) esu aš ir mano pusseserė.

– Kur reikėtų ieškoti pradžios?…

– Jaunystėje pradėjau skaityti knygas apie dvasinę išmintį, apie harmoningą gyvenimą ir dvasios ramybę, apie mūsų pasąmonės paslaptis. Mano mama burdavo su paprastomis kortomis. Bandė išmokyti Skaityti daugiau »

Su mūsų laikraščiu – beveik 30 metų

Nuolatinės „Širvintų krašto“ prenumeratorės Irenos Kojienės rankose - pagrindinis loterijos prizas - elektrinis keptuvas.

Nuolatinės „Širvintų krašto“ prenumeratorės Irenos Kojienės rankose - pagrindinis loterijos prizas - elektrinis keptuvas.

Irena ir Vytautas Kojai Bajorų kaime įsikūrė kone prieš 30 metų. Čia Irenos tėviškė, čia prabėgo jos vaikystė ir jaunystė. Nusipirkę palaikį namuką, savo rankomis įkūrė labai jaukią ir gražią sodybą, kurioje ne tik patiems malonu gyventi, bet ir anūkams smagu viešėti. Beje, kaimynystėje namą pasistatė ir dukters Daivos šeima, tad jos dukrelės Greta ir Urtė kur buvusios, kur nebuvusios, žiūrėk, jau ir pas senelius. Aplanko ir vyresnėlė dukra Danguolė, gyvenanti Anykščiuose. Jos Kamilei ir Martynui taip pat Bajoruose patinka.

– Kai suvažiuoja visi patys artimiausieji – klegesys, šurmulys, tik spėk suktis, – sako Irena. – Praėjusias Kūčias valgėme pas Daivą, kaimynystėje. Mūsų šeimyna, žento artimieji – 16 žmonių susėdome. Smagu, širdis džiaugiasi…

Išpuoselėta sodyba, gausybė augalų ir gėlių, vešliai augančios daržovės liudija, kad šeimininkai nesėdi sudėję rankų. Skaityti daugiau »

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos