be kategorijos

Velykų proga – santarvės ir supratimo Širvintų krašto žmonėms

Kunigas Saulius Kristapavičius: „Mylėkime ir gerbkime kiekvieną sutiktąjį, nes šis mūsų žemiškas gyvenimas yra per trumpas neapykantai ir barniams.“

Kunigas Saulius Kristapavičius: „Mylėkime ir gerbkime kiekvieną sutiktąjį, nes šis mūsų žemiškas gyvenimas yra per trumpas neapykantai ir barniams.“

Saulius Kristapavičius – Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios kunigas vikaras, Šv. Velykų dieną aukosiantis Šv. Mišias už parapijos tikinčiuosius. Tai Širvintų krašto žmonėms dar mažai pažįstamas kunigas, nes tik nuo praėjusių metų birželio 25 dienos pradėjęs dirbti ne tik Širvintų, bet ir Zibalų parapijos ganytoju. Tai jaunas, labai jautrus ir dvasingas kunigas, kuris randa raktą į tikinčiųjų širdis, rūpinasi parapijiečių sielovada, lankosi mokyklose, bendrauja su jaunimu. Jau šiandien Širvintų ir Zibalų parapijų žmonės Saulių Kristapavičių mini kaip kunigą, puoselėjantį dvasingumą, daug ir nuoširdžiai tarnaujantį parapijos dvasiniam gėriui kurti. Gerbiamas kunigas maloniai sutiko papasakoti „Širvintų kraštui“ apie save, kunigo pašaukimą, dirbamus darbus.

– Gal galite pasakyti, iš kokios parapijos esate kilęs, kur mokėtės? Kada pajutote pašaukimą kunigystei? Kas tada buvo Jums pavyzdžiu, kas įkvėpė?

– Esu kilęs iš Aukštadvario parapijos, esančios Trakų rajone. Baigiau Aukštadvario vidurinę ir Žemės ūkio mokyklas. Tik tapęs kunigu supratau, kad mano kunigystės kelias prasidėjo vaikystėje. Kai ruošiausi Pirmajai Komunijai, parapijos klebonas pakvietė mane patarnauti Šv. Mišių liturgijoje. Man tai labai patiko vien dėl to, kad per Šv. Mišias nereikėjo nuobodžiauti bažnyčios suole. Po Pirmosios Komunijos rečiau lankydavausi Mišiose. Jausdavausi lyg koks tinginys, veltui praleidęs dieną, kai nenueidavau į bažnyčią. Sąžinės priekaištų vedamas, įpratau dalyvauti sekmadienio Šv. Mišiose, kurios man tapo labai svarbios. Tuo laiku dar negalvojau apie kunigystę, nors aplinkiniams atrodė kitaip. Kai manęs žmonės klausdavo, ar aš noriu būti kunigu, atsakydavau: „Oi, ne!“ Baigęs pagrindinę mokyklą, mokslus nusprendžiau tęsti Aukštadvario žemės ūkio mokykloje. Čia baigiau vidurinę ir įgijau automechaniko specialybę. Skaityti daugiau »

„Tai mano pirma, vienintelė ir paskutinė darbovietė“

VšĮ „Širvintų ligoninė“ gydytoja odontologė-ortopedė Kristina Lidžiuvienė: „Yra tas kažkas, kas mus saugo ir neša tolyn ir aukštyn“.

VšĮ „Širvintų ligoninė“ gydytoja odontologė-ortopedė Kristina Lidžiuvienė: „Yra tas kažkas, kas mus saugo ir neša tolyn ir aukštyn“.

Sakoma, kad gero gydytojo rankose ir vanduo tampa vaistais. Kad tai tiesa, patvirtinti galėtų dažnas širvintiškis, kuris nors kartą buvo užsukęs į Kristinos Janinos Lidžiuvienės, VšĮ „Širvintų ligoninė“ gydytojos odontologės-ortopedės, kabinetą. Paklausta, kuo turi pasižymėti žmogus, panoręs tapti gydytoju, gydytoja Kristina Lidžiuvienė atsakė: „Mylėti žmones, taikytis prie kenčiančio, nusilenkti mažam, padėkoti vyresniam, paguosti negaluojantį.“ Kas šią moterį paskatino rinktis gydytojos kelią, kas pašaukė kilniam tikslui: guosti, gelbėti, raminti?

Rinktis gydytojos kelią paskatino tėvelis

Gydytoja Kristina Lidžiuvienė, paprašyta prisiminti mokyklinius metus, maloniai šypsojosi ir kuo gražiausiai atsiliepė apie savo tėviškę. Kilusi iš gražaus Utenėlės kaimo (Utenos rajonas), iš kur į Utenos 2-ąją vidurinę mokyklą mokytis keliavo. Tėvų namai, artimiausi žmonės – brangiausi vaikystės prisiminimai. Skaityti daugiau »

Te atminty gyvi išlieka…

„Sunkūs buvo laikai,“ - prisimena Burniškių kaimo gyventoja Bronislava Lapinskienė.

„Sunkūs buvo laikai,“ - prisimena Burniškių kaimo gyventoja Bronislava Lapinskienė.

1990 metų kovo 11 dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė.

Kad ir kaip būtų keista, tačiau su šia data glaudžiai susijęs partizanų Didžiosios Kovos rinktinės vado Jono Misiūno – Žalio Velnio likimas. Knygoje „Žaliojo Velnio takais“ Stanislovas Abromavičius rašo, kad 1946 metų vasarą Didžiosios Kovos apygardą sukrėtė didžiulė išdavystė, kurią organizavo Vilniaus universiteto docentas Juozas Albinas Markulis-Erelis. Tai jis rekomendavo naujuoju partizanų apygardos vadu paskirti Viktorą Pečiūrą – Kapitoną Griežtą (nuo 1942 metų NKGB agentas Gediminas), kurio kvietimu Jonas Misiūnas atvyko į pasitarimą Vilniuje ir čia buvo saugumo suimtas. Nužudytas buvo po septynių mėnesių žiaurių tardymų Maskvoje, Butyrkų kalėjime, būtent, kovo 11 dieną. Jeigu jis būtų žinojęs, kad tą pačią dieną lygiai po 43 metų Lietuva bus vėl laisva, galbūt ir mirtis būtų buvusi lengvesnė. Gaila, tačiau šito nežinojo ir budeliai. Skaityti daugiau »

Pusę gyvenimo – ant ratų…

Pasisekė... Prie Petro kojų guli sumedžiotas elnias.

Pasisekė... Prie Petro kojų guli sumedžiotas elnias.

Daugelis jaunuolių savo ateities svajonėse regi puikų automobilį ir keliones į svetimas šalis… Tačiau yra tokia profesija, kuri gali sujungti abi šias svajones… Tai – tolimųjų reisų vairuotojo profesija. Tiksliau – gyvenimo būdas. Vis dėlto – kas tie žmonės, Europą maišantys sunkiasvoriais automobiliais ir kas mėnesį gabenantys tonas krovinių? Savo pamąstymais apie gyvenimą ant ratų sutiko pasidalyti ilgametis tolimųjų reisų vairuotojas, dabar pensininkas ir… aistringas medžiotojas Širvintų kaimo gyventojas Petras Motiejūnas.

– Tradicinis klausimas. Papasakokite apie savo tolimųjų reisų vairuotojo kelio pradžią. Kiek metų praleidote prie vairo? Jūsų profesijos žmonės dažnai vadinami „furistais“… Ką tai reiškia?

– Prabėgus metams po tarnybos sovietinėje armijoje įsidarbinau buvusioje Širvintų autotransporto įmonėje Skaityti daugiau »

„Buvome pasiruošę blogiausiam scenarijui“…

Savanoriai Alfonsas Gudašis, Rimantas Miniauskas ir Antanas Kanapienis prie Atminimo laužo Širvintose minint Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. (Nuotrauka iš „Širvintų krašto“ archyvo)

Savanoriai Alfonsas Gudašis, Rimantas Miniauskas ir Antanas Kanapienis prie Atminimo laužo Širvintose minint Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. (Nuotrauka iš „Širvintų krašto“ archyvo)

Po 1990 metų kovo 11 dieną paskelbtos Lietuvos Nepriklausomybės Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė įsteigti Krašto apsaugos departamentą. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį šio departamento darbuotoju tapo ir Širvintų miesto gyventojas – Alfonsas Gudašis. Jo pirmosios pareigos – Krašto apsaugos departamento Vilniaus zonos Širvintų rajono instruktorius. Jau po 1991 metų sausio įvykių Lietuvos rajonuose buvo įkurtos komendantūros, ir birželio mėnesį Alfonsas Gudašis buvo paskirtas Širvintų rajono komendantu. Nemažai vandens nuo to laiko nutekėjo, tačiau tų dienų prisiminimai išliks ilgam…

– Prieš 23 metus Jūs buvote pasiryžęs su ginklu rankoje atremti sovietinės kariuomenės agresiją?..

– 1991 metų sausio 11 – 13 dienomis budėjau Aukščiausiosios Tarybos pastate. Ginkluotas buvau metaliniu vamzdžiu… Vieni gynėjai savo rankose turėjo pistoletą, kiti – orinį šautuvą ar „Molotovo kokteilį“ (butelis su padegamuoju mišiniu). Svarbiausia, kad visi buvome kupini ryžto apsiginti. Buvome susikaupę, rimti, vienas kitą supratome iš pusės žodžio, vienas kitą palaikėme ir dvasiškai, ir morališkai.

– Tuo sovietinės santvarkos žlugimo laikotarpiu nemažai lietuvių atsisakydavo tarnauti sovietinėje kariuomenėje…

– Taip. Tokių buvo… Mes ir organizuodavome agitacinį darbą, kad jaunuoliai neitų tarnauti į tarybinę kariuomenę. Žinoma, juos gaudydavo. Tekdavo besislapstantiems vaikinams teikti ir moralinę pagalbą, ruošti juos tarnybai Lietuvos kariuomenėje. Skaityti daugiau »

R. Jankauskas: „Iš „Širvintų krašto“ sužinome ir kas gero rajone, ir kas blogo…“

Rimanto Jankausko rankoje - loterijos pagrindinis prizas.

Rimanto Jankausko rankoje - loterijos pagrindinis prizas.

Prieš pat Naujuosius įvykusioje „Širvintų krašto“ loterijoje pagrindinį prizą – mobilųjį telefoną – laimėjo anciūniškis Rimantas Jankauskas.

Rajono laikraštis Rimanto šeimoje – nuo pat jaunystės. Sako prenumeruojantis be pertrūkių.

– Joks internetinis neatstos mums nuo seno įprasto, popierinio laikraščio, – sako Rimantas. – Iš „Širvintų krašto“ sužinome ir kas gero rajone, ir kas blogo. Ir apie savo krašto žmones ar įvykius įdomu pasiskaityti, ir apie mūsų kolektyvą dažnai parašot.

Kas yra matęs Anciūnų kaimo kapelos pasirodymus, iškart atpažins šį guvų, energingą vyrą, grojantį akordeonu, jei reikia, neatsisakantį vaidinti mėgėjiškuose spektakliuose. Skaityti daugiau »

Meilė žirgams – iš knygų apie indėnų gyvenimą

Žygyje „Valdovų meilės keliu“ Krokuvos link. Poilsis Losice mieste Lenkijoje.

Žygyje „Valdovų meilės keliu“ Krokuvos link. Poilsis Losice mieste Lenkijoje.

Į Lietuvą nesustabdomai šuoliuojant Žaliojo medinio arklio metams, nutariau pasikalbėti su žmogumi, kuris myli arklius, jais rūpinasi ir juos supranta. Žinoma, bus kalbama visai ne apie medinius ir žalius arklius… Šis žmogus tapo žinomas ne tik mūsų rajone, tačiau ir visoje Lietuvoje po 2011-ųjų vasaros žygio, kada devyni lietuvių raiteliai, minėdami karalienės Barboros 460-ąsias mirties metines, žemaitukais nujojo tūkstantį kilometrų iš Vilniaus į Krokuvą. Tarp tų devynių raitelių buvo ir Širvintų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausioji veterinarijos gydytoja-inspektorė Lina Petrylienė, mielai sutikusi atsakyti į „Širvintų krašto“ klausimus.

– Gal Jums Arklio metai būna kažkuo ypatingi?

– Pagal Rytų horoskopą jie kartojasi kas 12 metų. Mano dukra Laura gimė prieš 24 metus, tada buvo Baltojo Metalinio Arklio metai. Tai vienas iš nuostabiausių įvykių mano gyvenime. Skaityti daugiau »

Kolekcininkas iš Širvintų kaimo supranta gyvulių kalbą

Pasak Algio Ušacko, žirgai žmogui reikalingi dėl „dūšios“...

Pasak Algio Ušacko, žirgai žmogui reikalingi dėl „dūšios“...

Širvintų krašto žmonės gerai pažįsta Širvintų kaime gyvenantį Algį Ušacką, garsėjantį savo paukščių ir gyvulių kolekcija. Taip, būna ir tokių kolekcininkų, tiesa, nedaug, Lietuvoje jų yra gal tik trisdešimt… Prie Algio namų tvoros mane pasitiko visas būrys šunų, keli iš jų atrodė kaip ūgtelėję veršiai. Pamėgink, jei nori į kiemą užeiti… Gerai, kad šį kartą maršrutas vedė link Spadviliškių, kur įsikūrusios Algio Ušacko fermos, o jose gyvena… Apie tai „Širvintų kraštui“ mielai sutiko papasakoti pats šeimininkas.

– Žmonės šventai tikėjo, kad stebuklingą Kūčių – Kalėdų naktį gyvuliai tvarte prakalba žmogaus balsu, kad jie išsipasakoja savo vargus, nuoskaudas. Jums turbūt būtų sunku juos suprasti, nes atvykę jie iš visų pasaulio kampelių?

– Taigi, kad susišnekėčiau, reikėtų nemažai vertėjų pasisamdyti… Šiaip šneku su jais kiekvieną dieną. Gyvulys gerai supranta žmogaus nuotaiką, sugeria pyktį, blogą energiją. Ateini, pabūni, pasikalbi, atsipalaiduoji. Skaityti daugiau »

Tremtyje įgytas nuoširdumo jausmas ragina rūpintis aplinkiniais

Gydytoja Genovaitė Bagdonienė: „Turbūt vaikystėje patirtos negandos užgrūdino.“

Gydytoja Genovaitė Bagdonienė: „Turbūt vaikystėje patirtos negandos užgrūdino.“

Žvarboką gruodžio vakarą pasibeldžiau į širvintiškės, Mindaugo gatvės gyventojos Genovaitės Bagdonienės buto duris. Ant slenksčio pasirodžiusi jaunatviškai švytinti moteris pasiūlė užeiti ir sutiko papasakoti apie vaikystėje patirtą Kalėdų stebuklų laukimo džiaugsmą, Kūčių vakarą Sibiro platybėse bei kasdienius rūpesčius. Genovaitė Bagdonienė – Širvintų krašto žmonių labai gerai pažįstama Širvintų pirminės sveikatos priežiūros centro gydytoja odontologė, ji ir sumaniai namuose šeimininkaujanti žmona, mama, močiutė, netgi… bitininkė.

Kuo galėjo nusikalsti paprasti, darbštūs žmonės?

Kalėdos nugramzdina į praeitį liūdnus prisiminimus, verčia pamiršti buvusias nuoskaudas. Širdyje džiaugsmas maišosi su nepaaiškinamu ilgesiu, vis norisi prisiminti tai, kas buvo vaikystėje ten, toli nuo Lietuvos, Irkutsko srityje, Taišeto rajone, Sujetichos gyvenvietėje. Ir šiandien, mintimis nuklydusi į praeitį, ponia Genovaitė sunkiai randa atsakymą, kodėl ji, mažytė trimetė mergaitė, su tėčiu Vincu Leliuku ir mama Milda Silinyte-Leliukiene, seneliais Vincu ir Elžbieta Leliukais, teta Elžbieta Leliukaite buvo ištremta iš Lietuvos? Kuo galėjo nusikalsti paprasti, darbštūs, biteles ir žemę mylintys žmonės? Kodėl likimas taip susiklostė, kad Genovaitės šeima iš Biržų rajono Jonavos kaimo gyvuliniuose vagonuose 1949 metų kovo 25 dieną buvo išvežta svetur? Skaityti daugiau »

Bitininką iš Bagaslaviškio žavi ne vien bitės…

Gedimino Žilinsko rankose - Lietuvoje reta balandžių veislė - porelė Andižano raudonkrūtinių bijų.

Gedimino Žilinsko rankose - Lietuvoje reta balandžių veislė - porelė Andižano raudonkrūtinių bijų.

„Širvintų kraštas“ ne kartą yra rašęs apie bagaslaviškietį bitininką Gediminą Žilinską. Bagaslaviškio apylinkėse bičių surinktas medutis žinomas ne tik mūsų rajone, bet ir toli už jo ribų. Natūralus medus, bičių duonelė, pikis keliauja po visą Lietuvą ir dar toliau… Tačiau šį kartą kalbėsime visai ne apie medų. Kalbėsime apie paukščius… Neseniai Gelvonuose vykusioje derliaus šventėje šalia įvairių bičių produktų galima buvo išvysti neįprasto dydžio kiaušinių dėžutę, kurioje rikiavosi gal dešimt kartų (pagal tūrį) už vištos kiaušinį mažesni margaspalviai putpelių kiaušiniai. Pas Gediminą važiavau žinodamas, jog putpelės daug mažesnės už vištas, tačiau, kad tiek kartų… Porą kvadratinių metrų užimame plote kaip vijurkai lakstė ir cypsėjo šiek tiek didesni už širšę padarėliai. Visi bandymai juos suskaičiuoti buvo nesėkmingi. Gediminas Žilinskas sutiko „Širvintų kraštui“ papasakoti apie putpeles. Ir ne tik apie jas….

– Jūs laikote kelias dešimtis vištų. Vištų kiaušiniais apsirūpinate ir save, ir kaimynus. Jie yra nuo seno visiems „pažįstami“ ir paklausūs. Kaip jūsų augintinių pulke atsirado putpelės?

– Su putpelėmis „susipažinau“ anksčiau nei su bitėmis. Gal prieš dvidešimt metų dėdė buvo padovanojęs kelias dešimtis putpelių. Skaityti daugiau »

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos