Mūsų nameliuose buvo šilta ir jauku gyventi.

Keliaujame po gimtąjį kraštą

“Du ratai” vėl rieda…

(Tęsinys. Pradžia Nr. 45)

Už kelto pasukome į dešinę. Mus pasitiko aukštos žolės – per jas tik mūsų galvos tesimatė. Sunku buvo įžiūrėti ir tarp tankių krūmokšnių po kojomis vingiuojantį apžėlusį takelį. Mūsų laimei, jis greitai baigėsi, ir mes, lengviau atsikvėpę, įvažiavome į pušyną. Važiuoti miško keliuku – vienas malonumas. Galima važiuoti ir vorele, ir vienam šalia kito, tačiau svarbiausia – nebereikia mašinų bijoti! Tai vienas iš didžiausių lauko ar miško keliukų pranašumų. Žinoma, yra ir negerų dalykų: smėliukas, kuris būna ypač pavojingas leidžiantis nuo stataus kalno ties posūkiais, o kylant į viršų reikalauja papildomų jėgų; medžių šaknys ir akmenys, kurios taip krestelį, kad kartais daiktai iš krepšių iššoka; styrančios tų pačių medžių šakos, visą laiką puolančios iš pasalų ir geriausiu atveju besitaikančios prakaitą nuo veido nubraukti, o blogiausiu – akį iškabinti.

Nuo Čiobiškio iki Kernavės palei Nerį – apie 12 kilometrų. Tikėjomės juos neskubėdami per porą valandų įveikti. Pasitikėjimo teikė ir tai, kad vadovas šiuo vadinamuoju “Napoleono keliu” buvo daug kartų ir pėsčiomis ėjęs, ir dviračiu važiavęs. Tiesa, paskutinį kartą tai buvo prieš porą metų. Pasirodo, šis faktas mūsų kelionei tapo lemiamas. Kelionės laikas pailgėjo kone dvigubai. O buvo taip… Mini sau dviračio pedalus, žvalgaisi į šonus, grožiesi nuostabia gamta. Staiga prieš akis išdygsta tvora, ant kurios puikuojasi kelio ženklas – vadinamoji “plyta”, arba iš tolo akis bado gąsdinantis užrašas: “Privati valda”. Iki šiol negalime suprasti, ką reiškia šis užrašas. Savaime aišku, pasukus į šoną galima jį apeiti ir toliau važiuoti. Žinoma, kad galima… Tačiau kas bus, jeigu koks pusprotis naujai iškeptas “taigos  šeimininkas” ant mūsų tuziną kovinių šunų užsiundys?… O ir leidimo toliau važiuoti nėra ko paprašyti. Arba visai sodybos toje vietoje nėra, arba sodyba tolumoje už tos pačios “plytos”. Tenka grįžti ir ieškoti kito kelio, kuris dažniausiai vedą į niekur. Pasitaikė tokių vietų, kur net kraštovaizdis per porą metų ryškiai pakeistas. Pavyzdžiui, vietoj širdžiai mielo miško keliuko nutiestas dulkinas ir purvinas žvyrkelis, vedantis į milžinišką žvyro karjerą. Keliu vienas po kito keldami didelius dulkių debesis dunda milžiniški sunkvežimiai. Atrodo, toks atokus ir tolimas šis Neries vingio slėnis, tačiau ir čia landūs dėdės sugebėjo sau aukso gyslą atrasti. Arba – poilsio “namelių” kvartalas, kaip pasakoje mostelėjus burtų lazdele išdygęs tarp šimtamečių pušų.

Įnirtingai mynėme dviračių  pedalus, o mūsų mintys sukosi apie tai, kad šis kelias palei Nerį, kuriuo pagal kai kuriuos istorinius šaltinius keliavo Napoleono armija, šiandien niekam nerūpi. Galvojome apie tai, kad turistai, atvykę į Kernavę, galėtų pasirinkti ir aktyvų poilsį. Pavyzdžiui, galima būtų pasiūlyti vienos dienos žygį “Napoleono keliu” iki Čiobiškio. Čiobiškyje galima būtų apžiūrėti dvarą, malūną ir t.t. Žmonių, norinčių keletą valandų aktyviai praleisti laiką pasakiškoje gamtoje, tikrai atsirastų. Bagaslaviškiečiai šiuo keliu yra keliavę daug kartų – ir atskiromis grupėmis, ir visa mokykla. Keletą kartų (abiem kryptimis), Bagaslaviškio mokyklos žygeivių siūlymu, šiuo maršrutu keliavo apie šimtas jaunųjų žygeivių iš visos Lietuvos. Žygis visiems labai patiko, visi išreiškė norą dar kartą šiuo maršrutu pakeliauti. Mūsų nuomone, ir didelių investicijų šiam projektui nereikėtų. Juk galėtų valdžios vyrai kokią dienelę gamtoje pailsėti, o tuo pačiu pervažiuoti šiuo maršrutu ir nurinkti galbūt neteisėtai sustatytus kelio ženklus. (Labai įdomu būtų sužinoti, iš kur jie nugvelbti?!) Beliktų tik spalvotus kaspinėlius, žyminčius maršrutą, ant medžio šakų kryžkelėse pririšti. O jeigu dar kelias rodykles pastačius -  būtų visai fantastiška. Naudos būtų ir kernaviškiams, ir čiobiškiečiams. Nuostabios Neries apylinkės žavi ir traukte traukia. Juk net paties Čiobiškio pavadinimas kilęs nuo to, kad senais laikais įvairūs keliautojai “čia biški” sustodavo pailsėti, pasistiprinti. Šalia kelio įsikūrusios sodybos šeimininkas galėtų karštos arbatos ar šalto vandenėlio pasiūlyti. (Atsižvelgiant į tai, kokiu metų laiku keliaujama.) O jeigu Kernavėje ir Čiobiškyje įrengus dviračių nuomos punktus?!  Labai gaila, kad šiais laikais nuo gerų norų iki rimtų darbų – gili bedugnė. Mažai tikėtina, kad koks nors verslininkas susigundytų panašiu versliuku, o rajono valdžiai tokie niekai nerūpi, nes kitaip… būtų jau seniai kitaip.

Pagaliau po ilgų klaidžiojimų pasiekėme pirmąją Lietuvos sostinę Kernavę. Parduotuvėje nusipirkome penkis litrus vandens ir nuo šios minutės tapome nepriklausomi – galėjome nakvoti net ir ten, kur geriamojo vandens nėra nė kvapo. Penkiems žmonėms penkių litrų vandens vakarinei košei ir rytinei arbatai išsivirti iš bėdos pakanka. Iš lėto nusileidome į garsųjį Pajautos slėnį. Leidžiantis pakalnėn nuo mūsų ir mūsų mantos svorio net dviračių stabdžiai gailiai cypti pradėjo. Atsigręžę žvilgsniais palydėjome Aukuro ir Lizdeikos kalnus bei Mindaugo sostą ir numynėme tolyn. Važiuoti buvo smagu, nes per patį slėnio vidurį mus vedė tiesus lyg styga asfaltuotas kelias. Nusprendėme važiuoti iki galo ir pažiūrėti, kur tas anaiptol ne “pilkas kelelis” veda. Už kokio kilometro jis mus atvedė į prie pat Nėries išdygusią pilaitę. Toliau pavažiavus matėsi dar kelios. Padiskutavę priėjome prie išvados, kad iš tikrųjų laimė ne pinigai, o jų kiekis…  Nebent Pajautos slėnyje kunigaikščio Kerniaus palikuonys įsikūrė. Ir taip svarstėme, ir anaip. Vienas dalykas tikrai aiškus -  čia tikrai įsikūrė ne paprasti mirtingieji…

Netrukus asfaltas, o kartu ir turtingųjų kvartalas baigėsi. Dar kiek pavažiavę įsirėmėme į aukštą Neries krantą. Pajautos slėnis baigėsi, baigėsi ir mūsų pirmos dienos kelionė. Pačiame slėnio gale aptikome nedidelę medinę pirkią. Namų šeimininkas mus nuvedė į Neries pakrantę, aprodė nakvynės vietą. Čia buvo įrengta laužavietė, stovėjo medinis stalas, tvirti suolai. Net šieno buvo nakčiai po užpakaliu pasidėti. Iš pradžių šeimininkas pasiūlė daržinėje pernakvoti, tačiau mes griežtai atsisakėme. Patys turėjome net keturis namelius – palapines. Tiesa, Donato skolintos palapinės konstrukcija buvo tokia idiotiškai paini, kad jis po pusvalandžio bergždžių pastangų nusispjovė ir įsiprašė miegoti pas Egidijų.

Šeimininkas pasitaikė ne tik svetingas, bet ir iškalbingas. Tiesiai šviesiai mums paporino, kad daug tokių kaip mes – “trenktų per galvą” – per vasarą jo sodyboje apsilanko. Daugiausia atplaukia valtimis, o štai dviračiais – pirmą kartą. Taigi, buvome pamaloninti… Miegojome puikiai. Sapnuose mus visus aplankė senų senovėje čia gyvenusių amatininkų vėlės, kurios daug paslapčių mums pakuždėjo. Tik vadovas per miegus blaškėsi. Rytą paaiškėjo, kad sapnavo, kaip mūsų stovyklavietę puola vokiečių ordino kariai…

Bus daugiau

Remigijus Bonikatas

Ar įrengiant šią pralaidą tikrai buvo išsiversta su beveik 20 tūkstančių litų?

Praėjusį trečiadienį į “Širvintų krašto” redakciją paskambinusi moteris guodėsi, kad paprastam žmogui sulaukti kokios nors pagalbos iš valdžios beveik neįmanoma: tai lėšų nėra, tai dar kažkas trukdo. O štai valdžioje sėdinčiųjų giminaičiai, esą, viską gauna lyg ant sidabrinės lėkštutės. “Ar matėte, kaip Gelvonėlių kaime sutvarkytas keliukas, vedantis į M. Pakalnienės sodybą? O kokia graži pralaida padaryta? Tikriausiai visam rajone tokios nerasite. Atvažiuokite ir patys viską pamatysite,” – susijaudinusi kalbėjo rajono gyventoja.

Iš tikrųjų, pralaidai keliuke, vedančiame į M. Pakalnienės sodybą, sunku rasti lygių. Matyt, ne tik darbai gerai atlikti, bet ir vaizdas iš tiesų įspūdingas. Norėdami išsiaiškinti, kaip viskas yra iš tikrųjų, ar kartais čia nėra supainioti viešieji ir privatūs reikalai, kreipėmės į Širvintų rajono Savivaldybę. Sulaukėme Infrastruktūros skyriaus vedėjo Roberto Bartulio atsakymų.

- Kada ir kur buvo skelbtas konkursas dėl pralaidos įrengimo ir kelio remonto darbų kelyje (Gelvonėlių k.), vedančiame į M. Pakalnienės sodybą?

- Vietinės reikšmės kelių remonto klausimai yra sprendžiami Širvintų rajono savivaldybės administracijos – institucija vykdo viešuosius pirkimus, rūpinasi  darbų priežiūra. Vietinės reikšmės kelyje Gelvonėlių kaime, Širvintų rajone, vedančiame į M. Pakalnienės sodybą, pavasarinio potvynio metu buvo išplautas kelio ruožas, susidarė avarinė situacija, kurią 2010-04-19 užfiksavo Savivaldybės administracijos atsakingų specialistų komisija (Infrastruktūros skyriaus vedėjo pavaduotojas A. Vilčinskas, vyr. specialistas, administruojantis civilinę saugą, V. Kornijenko ir Širvintų seniūnė L. Griškienė). Atsižvelgiant į avarinę situaciją, buvo skelbiama viešojo pirkimo apklausa rangovui parinkti. Apklausą, vadovaudamasis 2010-04-20 Administracijos direktorės E. Davidavičienės įsakymu Nr. 9-239, vykdė Infrastruktūros skyriaus vedėjo pavaduotojas A. Vilčinskas. 2010-04-30 buvo išsiųstas pasiūlymas dėl dalyvavimo apklausoje.

- Kas šį konkursą laimėjo?

- Laimėtoja buvo pripažinta mažiausią kainą pasiūliusi VĮ “Automagistralė.”

- Kiek kainavo darbai?

- Sutarties kaina – 19742,21 lito.

- Ar sodybos šeimininkė nėra kokiais nors giminystės ryšiais susijusi su Širvintų rajono meru K. Pakalniu? Kokiais?

- Širvintų rajono savivaldybės meras K. Pakalnis apie giminystės ryšius su Širvintų seniūnijos Gelvonėlių kaimo gyventoja M. Pakalniene informacijos neturi.

O gal vis dėlto yra žmonių, kurie tokios informacijos turi? Ar tikrai taip pat rūpinamasi privažiavimu į kiekvieno rajono gyventojo sodybą? Juk, tikėtina, kad šių metų lietūs nuplovė ne vieną kelio šlaitą…

Kita vertus, mes klausėme, kiek kainavo darbai? Nurodyta sutarties kaina. Ar tikrai išsiversta su šia pinigų suma?

Ivona Komarovska

Šią savaitę J. Janonio gatvė buvo tikrai remontuojama. Netrukus ji bus perasfaltuota. O, sako, krizė, pinigų nėra...

Dienos tema

Praėjusį rajono tarybos posėdį svarstytas reikalas “Dėl Širvintų rajono savivaldybės kelių priežiūros ir plėtros programos lėšomis finansuojamų 2010 metais objektų sąrašo”. Lėšų skirta nedaug – vos 1 milijonas 66 tūkstančiai 6 šimtai litų. Suprantama, sunkmetis, krizė.

Mažiausiai lėšų skirta kaimų kelių duobėms užtaisyti, greideriuoti, žvyruoti: Alionių seniūnijai – 13,7 tūkstančio litų, Čiobiškio – 13,4 tūkstančio litų, Gelvonų – 22,4 tūkstančio litų, Jauniūnų – 28,5 tūkstančio litų, Kernavės – 8,9 tūkstančio litų, Musninkų – 15,3 tūkstančio litų, Širvintų seniūnijos – 49,3 tūkstančio litų, Zibalų – 17,8 tūkstančio litų.

Šiek tiek daugiau pinigų skirta Širvintų miestui. 35,9 tūkstančio litų skirta įvažiavimams į Vilniaus gatvės 17-ojo ir 19-ojo namų kiemus (75 metrai), 25 tūkstančiai litų – įvažiavimui į Savivaldybės automobilių stovėjimo aikštelę (75 metrai), net 132 tūkstančiai litų – Janonio gatvės perasfaltavimui (260 metrų).

Kai kurios duobės jau "užlopytos" ...

Širvintų miesto asfaltuotose gatvėse duobėms užtaisyti skirta 82 tūkstančiai litų.

Apie įvažiavimą į Savivaldybės automobilių stovėjimo aikštelę “Širvintų kraštas” jau rašė. Neprotinga tiek daug pinigų išleisti keliukui, kuris yra daug geresnės kokybės negu dauguma Širvintų gatvių. Juo labiau neūkiška prieš perklojant asfaltą remontuoti ant jo po žiemos atsiradusias duobes.

Dėmesį atkreipėme ir į Janonio gatvę, kuri šią vasarą, pasak Savivaldybės administracijos direktorės Elenos Davidavičienės, tikrai bus perasfaltuota (nuo Mindaugo gatvės iki parduotuvės “Šrilana”), esą tuoj bus aiškus ir darbus atliksiąs rangovas. Bet toje gatvėje pirmadienį tikrai virė darbas – plušėjo UAB “Melinga”, laimėjusi konkursą duobėms užtaisyti.

Paklausiau Savivaldybės administracijos direktorės E. Davidavičienės, ar tai ūkiška? Juk, be jokios abejonės, už tą darbą bus sumokėta iš tų skirtų 82 tūkstančių litų, o po savaitės kitos, na, gal mėnesio – viskas tikrai bus išversta ir daromas naujas kelias už 132 tūkstančius litų. Gal tai pinigų plovimas?

Įdomiausia, kad Savivaldybės administracijos direktorė Elena Davidavičienė apie šią situaciją esą nieko nežinojo:

- Taip negali būti! – stebėjosi. – Kam dabar remontuoti, jei tuoj pat klos naują asfaltą? Aš viena visko negaliu sužiūrėti. Infrastruktūros skyriaus vedėjo pavaduotojas A. Vilčinskas, atsakingas už tuos reikalus, dabar atostogauja. Jeigu jūs kalbate tiesą, aš jiems visiems PARODYSIU!

Taip, gerb. direktore, kalbu tiesą, tai matyti ir nuotraukose. Tai, kad duodės užtaisomos ne tik J. Janonio gatvėje, bet ir ant keliuko į Savivaldybės automobilių stovėjimo aikštelę palei “Cento” parduotuvę, matyti per Jūsų kabineto langą. Tad RODYKITE. Kodėl visa tai pirma net Jums turi PARODYTI “Širvintų krašto” žurnalistai?

Steponas Liktoravičius

P. S. Ketvirtadienį “Melingos” technika ir darbininkai rengėsi duobes toliau “lopyti”, nors kai kuriose dar telkšojo balos. Matyt, administracijos direktorė jiems, deja, nieko NEPARODĖ!.. O, verkšlena, kad krizė, pinigų nėra… Gal todėl ir krizė, kad taip “ūkiškai” tvarkomasi?

Šią savaitę J. Janonio gatvė buvo tikrai remontuojama. Netrukus ji bus perasfaltuota. O, sako, krizė, pinigų nėra…

Linos Duliūnaitės – Nikiporavičienės nuotraukos

Per šias dienas išblaivėti į Širvintų rajono policijos komisariatą buvo pristatyti 4 asmenys: du jų šlitinėjo, vienas griuvinėjo, o dar vienas – gulėjo viešojoje vietoje.

Neblaivių vairuotojų neišaiškinta, bet Viešosios policijos patruliai išaiškino 19 Kelių eismo taisyklių pažeidėjų.

Policija pradėjo ikiteisminių tyrimų. Balandžio 19-ąją užregistruotas Panevėžio miesto gyv. J.L. skundas, kad Širvintų rajone, kelyje Panevėžys-Vilnius, automobilių stovėjimo aikštelėje, buvo apvogtas automobilis “Renault Megane Scenic” – pavogti automobilio ratai bei kitos detalės. Žala nustatinėjama.

Trečiadienį užregistruotas Širvintų miesto gyv. J.Š. skundas dėl pagrobto automobilio. Materialinė žala – 35 tūkst. litų.

Tą pačią dieną užregistruotas ir VĮ “Ukmergės miškų urėdija” atstovo skundas dėl Širvintų seniūnijoje esančio Krikštėnų girininkijos miško savavališko kirtimo. Materialinė žala – 1660 litų 10 centų.

Per šias dienas policijai pranešta apie du mirusius žmones. Balandžio 20 dieną, apie 16.30 val., Motiejūnų II kaime, prie namų esančiame miškelyje rastas pasikorusio R.B. kūnas, o kitą dieną J.M. namuose Musninkų seniūnijoje mirė R.T. Pradėti ikiteisminiai tyrimai mirties priežastims nustatyti.

“Širvintų krašto” informacija

Rankose laikau Demokratinės politikos instituto (tų institutų dabar – kaip pridergta) popierių. Jame kviečiami “visi neabejingi pasaulio istorijai ir žmogiškajam skausmui šių metų vasario14 d., 12 val., LR Seimo Europos informacijos biure susipažinti ir prisiminti Kalnų Karabacho tragediją.” Įvadinį žodį tars seimūnai Mantas Adomėnas, Egidijus Vareikis, Dalia Kuodytė. Visi konservatoriai. Tik… tai organizuoja Azerbaidžano Respublikos ambasada. Kompanijos “Justice for Khojaly” koordinatorė Lietuvoje kažkokia Eva Luka.

Atgimimo pradžioje Kalnų Karabachas mums siejosi su armėnų kova už laisvę. Ir jie, ir mes buvome vadinami separatistais. Dabar viskas išversta atvirkščiai? Atseit armėnai smaugia azerus? Taip, Armėnija neturi nei dujų, nei naftos, ką turi azerai. Mūsų biznieriai ten įkūrė klestinčius maisto prekių marketus. Ten niekas neskaičiuoja milijonų net Eurovizijos dalyviui… Bet kokį velnią čia raugia konservatoriai? Ar tik kaip skalikai lekia pirma kinkinio? Ten, pas azerus, esamos ar būsimos NATO karinės bazės? Kaip už skalijimą apie demokratiją Baltarusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje atitinkamiems tipams mokami pinigai?.. Taip šluostomos kojos į mūsų istoriją, į Armėnijos, į Ukrainos, “kusy” – ir lojama ant Baltos Rusios. Ko praėjusį pavasarį į Vilnių be kvapo buvo atlėkusi Angela Merkel? Kad pritildytų? Vizito niekas nekomentavo… Tai mūsų neliečia? Klystat, ponai, mes – pasaulio kontekste. Ir nors stebėkim atvirom akim, jeigu pakeist nieko negalim. Gaudydami žuvį savam prūde nematom artėjančio cunamio. “Ir nėra čia ko krūpčioti,- šnypštė Landsbergis. – Globalizacija bus.”

Ir dar tokia sentencija tame popieriuje: “Mirusieji negali reikalauti teisingumo, tuo turi pasirūpinti gyvieji.” Va, taip.

- Anakunda-

Anot seniūno, iš šių aptrešusių medžių malkos nekokios, todėl ir atrasti medžių pjovėją buvo nelengva.

Bartkuškio gyvenvietės centre auga šimtametės tuopos. Daugelis jų jau tiek aptrešusios, kad iškilo pavojus aplinkinių saugumui. Juo labiau, kad vieną tuopą vėtra nuvertė. Su kolektyviniu prašymu bartkuškiečiai kreipėsi į Jauniūnų seniūnijos seniūną Vidmantą Grinį, kad pasirūpintų tuo reikalu. Seniūnas sako, iš pradžių dėl medžių nupjovimo kreipėsi į vieną firmą. Šioji užsiprašė 400-600 litų už vieną medį. Iš viso už medžių nupjovimą būtų reikėję sumokėti apie 2700 litų. Anot seniūno, tai – dideli pinigai ir ne krizės metu, o dabar – tiesiog nerealūs. Taigi seniūnas ėmėsi ieškoti kitų būdų problemai išspręsti.

- Kalbinau vieną, kitą bartkuškietį, – sako Vidmantas Grinis. – Norinčių nebuvo. Juk ne taip paprasta vidury gyvenvietės nupjauti didžiulius medžius, nugenėti šakas, jas išvežti. Žodžiu, sutvarkyti viską kaip reikiant – reikia ir jėgų, ir laiko. Pagaliau pavyko prikalbinti žmogų, kad imtųsi šio darbo. Už malkas padirbėti daugiau norinčių nebuvo – esą dėl tokio prasto kuro neapsimoka vargti.

Bet… Kai kurie bartkuškiečiai svarsto, kad šios malkos būtų labai pravertusios kokiai dvaro parke šakas berankiojančiai senučiukei, galbūt socialiai remtinoms šeimoms… Esą seniūnui reikėjo išnaudoti šią progą: juk medžiai – visų turtas…

- Mąsčiau ir aš apie tai,- sako seniūnas. – Jei būtų darbus dirbusi kokia nors firma, malkas buvo galima skirti labdarai. Dabar – džiaugiuosi, kad žmogus ėmėsi šio darbo bent jau už malkas. Nors, manau, jei kokia močiutė kreiptųsi į mane šiuo reikalu, ko gero, išeitį rastume.

Bartkuškiečiai nepatenkinti, kad iš centro, nuo daugiabučių namų išvežė už gyvenvietės “teletabius”.

- Tai visiškai nepatogu,- sako žmonės. – Čia ir nuosavų namų kvartalas, ir daugiabučiai. Niekaip nesuprantame, kas taip kvailai sugalvojo statyti konteinerius ten, kur niekas negyvena?

- Žinau šią problemą,- svarsto seniūnas. – Iš tikrųjų, anksčiau antrinių žaliavų surinkimo konteineriai stovėjo prie daugiabučių namų. Tačiau tai neatitiko rajono Savivaldybės atliekų tvarkymo plano – mat pagal jį Bartkuškio kaime antrinių žaliavų ir kitų atliekų surinkimo konteinerių aikštelė turi būti greta nebenaudojamo vandens tiekimo bokšto. Tai iš tiesų žmonėms nepatogu. Bet žadama įsigyti daugiau “teletabių”, tad pavasarį, tikiuosi, pastatysime juos ir gyvenvietės centre.

Aldona Bareckienė